DVIDEŠIMT PENKI VAIKO PAGEIDAVIMAI

Dr. Jonas Adomavičius

     Klausimas. Mūsų spaudoje dabar pradėta rašyti apie vaiko auklėjimą pagal Montesori metodą. Koks yra medicinos požiūris į tą reikalą?

     Atsakymas. Labai teigiamas - toks, koks jis yra į kiekvieną žmogaus natūralų, jo prigimčiai tinkantį reikalą. Kiekvienas gyvis turi prigimtų jėgų pats išaugti jo rūšiai tinkamu kūriniu. Netrikdykime tų prigimties duotų jėgų - ir turėsime atitinkamą giminės palikuonį. Taip netrikdant prigimtų jėgų erelis išauga tikru ereliu, uodas uodu, o žmogus - kaip pridera - žmogumi. Montesori metodas kaip tik ir priimtinas, kad skatina auklėtojus netrukdyti reikštis kūdikio prigimtoms jėgoms nuo pirmo atodūsio, siekti tas jėgas pažinti ir parengti aplinką tinkamam vaiko vystymuisi.

     Seniau mūsų tėvai, kitas net beraštis, turėjo paveldėtą lietuviams ir daugeliui tautų būdingą žmonišką vaikų auklėjimo sistemą. Visai negirdėję apie Montesori, jie duodavo vaikams pagal jų amžių ir polinkį naudingus užsiėmimus: motina raugia agurkus, duoda ir dukrai indą agurkiukams raugti. Tėvas skaldo malkas, sūnus skiedras renka. Tinkamas tėvų pavyzdys, ne žodis, auklėjo lietuvius tikrais žmonėmis.

     O vaikas šaukte šaukia, kad tėvai išgirstų jo 25 prašymus, idant jis galėtų išaugti tinkamas žmogus. Veltui bus jo šauksmas, jei tėvai patys netaps visiškai sveiki: ne tiek kūnu, protu, bet labiausiai vidiniu nusiteikimu, jausmais, asmenybe.

     Štai tie 25 prašymai, kuriuos tik normalūs tėvai gali išpildyti:

     1)    Nesugadinkite manęs, tėveliai! Aš gerai žinau, kad man nereikia viso to, ko prašau: aš tik jus bandau.

     2)    Nebijokite būti griežti man. Aš vertinu tai. Tokie tėvai suteikia man didesnį saugumą.

Skaityti daugiau: DVIDEŠIMT PENKI VAIKO PAGEIDAVIMAI

PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ

KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI

Domė Petrutytė

     Žmogaus asmenybės didybė prasideda jo gimimu (Marija Montesori).

     Nepaisant didelių kultūros laimėjimų, ypač civilizacinės bei techninės pažangos, šiandien visame pasaulyje nepaprastai sparčiai plinta ne tik materialinis skurdas, bet dar labiau dvasinis ir moralinis nuosmukis -lytinis palaidumas, nežmoniškai žiaurūs, siaubingi nusikaltimai. Šiandien žudoma ne tik iš pykčio ar pavydo, ne tik dėl noro pralobti arba kopiant aukštyn karjeros laiptais besistengiant pašalinti nuo kelio bendradarbį, kuris atrodo esąs kliuvinys. Ne tai šiandieną kelia pasibaisėjimą ir siaubą, bet tai, kad žudoma dėl pasismaginimo, dėl malonumo.

     Kas gi tie nežmoniški „herojai“? Ogi daugiausia jaunimas - vaikinai ir merginos; ir ne tik jaunimas, bet ir paaugliai, ir 5-12 metų vaikai. Visa tai kelia ne tik siaubą ir pasibaisėjimą, bet ir didelį susirūpinimą, kad pamažu einama į nužmogėjimą ir išsigimimą.

     Yra siūlomi įvairūs būdai, kaip žmonija turėtų gelbėtis iš to baisaus moralinio nuosmukio. Vieni mąstytojai žmonijos atgimimą sieja su socialinės santvarkos tobulinimu, kiti - su medžiaginės gerovės kėlimu, su civilizacijos bei technologijos pažanga, dar kiti žmonijos atgimimą sieja tik su religija -bet kuria religija, pripažįstančia antgamtinį gyvenimą ir tikinčia Jėzų Kristų.

     Marija Montesori - viena iškiliųjų mąstytojų, susirūpinusių žmonijos ateitimi, atgimimą įžvelgė tiktai kaip paties žmogaus persiauklejimo pastangas, jo dvasinio gyvenimo nuskaidrinimą bei perkeitimą.

Skaityti daugiau: PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

 (Pabaiga. Pradžia Nr. 24)

     Karmelitės misija. Vertėjas turi būti kaip lango stiklas, kuris praleidžia šviesą, o pats yra nematomas, - šie stebinantys 15-metės gimnazistės žodžiai, man atrodo, tarsi Editos Štein gyvenimo kelio ir gyvenimo būdo šifro raktas. Ji ne tik apie save sukosi, ji buvo įrankis aukštesniam tikslui:

     Aš esu tiktai Viešpaties įrankis. Kas pas mane ateina, tą norėčiau pas Jį nuvesti. O kai pastebiu, kad reikalas ne apie tai, o tėra tik domėjimasis mano asmeniu, negaliu kaip įrankis tarnauti, turiu prašyti Viešpatį, kad padėtų kitu būdu, nes būdas niekada nėra skirtas vienas.

     Edita Štein, dar būdama studentė, jau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasiryžusi viskam - dėl savo tautos (o tai buvo vokiečių tauta!) ji nutraukė studijas ir savanoriškai pasirengė tarnauti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pagalbine sesele.

     Aš dabar nebeturiu nuosavo gyvenimo,- pasakiau sau. - Mano visos jėgos skirtos dideliems įvykiams. Kai baigsis karas, jei dar būsiu gyva, tada galėsiu vėl apie savo privačius reikalus galvoti.

     Daugelį mėnesių infekcinėje ligoninėje slaugant sergančius šiltine ir sunkiai sužeistus Rytų fronte kareivius, iš tikrųjų dieną naktį reikėjo skirti visas savo jėgas. Ir ji jas atidavė. Edita Štein tikrai buvo paženklinta tokiam pasiaukojančiam atsidavimui. Tai jau tada išryškėjo. Doroviškai sugedusi ligoninė, gydytojai, seserys, pacientai atsidavusios, darbščios, meilės kupinos, pareigingos studentės Editos Štein akivaizdoje bemat pasikeitė. Likvidavus ligoninę, ji vėl naujai pasirengė tarnauti ir ne kartą buvo kviečiama.

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

ARTĖJANT GYVYBĖS AUKOS VALANDAI

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Sudiev, sudiev, graži žemele,
Švenčiausio Tėvo sukurta.
Tavasis grožis į Jį kelia -
Einu širdim Jam atverta.

     Ilgiuos Tavęs, tikra Tėvyne, -
     Nuo amžių mylinti Širdie!
     Tu lauki meile atgaivinęs -
     Skubu gaivinama vilties.

Dėkoju Tau, o Visagali,
Maža, menka, Tavim didi, -
Tave mylėti davei galios,
Šaukei gyvent Tavoj Širdy.

Skaityti daugiau: ARTĖJANT GYVYBĖS AUKOS VALANDAI

O VIEŠPATIE, ATLEISK

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

O Viešpatie, atleisk besotei:
Aš trokštu dar gyventi Tau.
Daug syk gyvybę Tau aukoti,
Kad gelbėtum sielų daugiau.

     Tu iš Dangaus pas mus atėjęs,
     Kančias, vargus pasirinkai -
     Renkuos čia kelią Apirkėjo
     Ir eisiu Jo kančių keliais.

Kentėsiu čia nors metų šimtą,
Nors lig pasaulio pabaigos, -
Kad tik tauta Tavy atgimtų
Vaikais Šventosios Lietuvos.

(1978 m.)

O MOTINA...

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

O Motina šventos malonės!
Marijos žemė -mūs šalis.
Ar dar ilgai beklaidžios žmonės,
Ar pikto tvanas toliau plis?

     Ar galima giliau dar smukti,
     Kaip smuko jau Tava tauta!
     Ar reik jai pranašu sušukti:
     Pakilk! Jei ne - tu sutrinta!

Skaityti daugiau: O MOTINA...

NEVYSKI, JAUNYSTE

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Nevyski, jaunyste, už grotų standžiųjų,
Kalėjimo mūruos apmirus niauriuos.
Neverki nuliūdus dienelių laisvųjų,
Brangiųjų tėvelių jaukiuose namuos.

     Pakilki, jaunyste, virš žemės menkystės
     Į Dievišką Saulę drąsiuoju aru.
     Ten dieviškos galios tavy išsivystys,
     Ten tapsi tu dvasios galiūnu tikru.

Kančiose tu rožėm žydėki, jaunyste,
Į Saulę Dievybės atverta širdim.
Kas meile kvėpuoja, tas amžiais nevysta,
Tas traukia pasaulį aukštyn su savim.

Skaityti daugiau: NEVYSKI, JAUNYSTE

GYVYBĖS MANO JAUNĄ RYTĄ

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Gyvybės mano jauną rytą
Aš Vynmedin įskiepyta!
Radau gyvenimą čia kitą, -
Gyvybės Dievo atšvaitą.
Aš Vynmedy jauna šakelė, -
Jis Saulėn mane mažą kelia.

     Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju, -
     Gyvybe Jo aš Jam gyva!
     Maža vešli aš Jam žaliuoju,
     Aš Jam brangi, aš Jam sava!
     Mane lyg motina maitina,
     Gyvybe dieviška gaivina.

Skaityti daugiau: GYVYBĖS MANO JAUNĄ RYTĄ

IR MES DAR TURIME

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Ir mes dar turime šventųjų
Šlifuotų deimantų kančios,
Nors pančiuos, bet nepavergtųjų -
Aukas jų angelai skaičiuos.

     Auka, malda, su Kristaus kryžium,
     Su Kristumi viena dvasia,
     Jie eina mirti pasiryžę,
     Širdim skaisčia, tvirta, drąsia.

Jie eina, juos malonė lydi,
Jie Kristui - Jo kančios draugai.
Su Kristaus kryžium juos išvydę,
Pakils net nuodėmių vergai.

Skaityti daugiau: IR MES DAR TURIME

TU LEIDAI

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Tu leidai mus kaip grūdus vėtyt,
Po tundras, po taigas plačias.
Tautos vaikus po tyrus mėtyt,
Kaip vyną gerti jiems kančias.

     Bandei mus, Dieve Visagali!
     Ar daug radai grynų grūdų?!
     Ar jais atsėsi mūsų šalį? -
     Veltui gal vargęs būsi Tu?!

Vien Tu žinai. Naktis juodoji
Tau, Dieve, nieko neuždengs!..
Iš kryžiaus Tau kaltiems pamojus -
Aukščiausiam tautos nusilenks.

Skaityti daugiau: TU LEIDAI

NE TAU, NE TAU

IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS

Ne tau, ne tau, žemele miela,
Širdis karštoji sukurta.
Ne tau pavergti mano sielą,
Ne tau, ne tau ji paskirta.

     Žinau, Aukščiausias mane leido
     Palietęs ugnimi dangaus.
     Ir pažymėjęs mano veidą,
     Man vardą suteikė žmogaus.

Jis pats išpuošęs pamylėjo,
Paskyrė mane dėl savęs.
Man amžių laimę pažadėjo
Ir pats su meile ten įves.

Skaityti daugiau: NE TAU, NE TAU

TIESIAI Į TIKSLĄ

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI

[Ada Urbonaitė]

 (Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus)

                Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju,
                Gyvybe Jo aš Jam gyva!
                Maža vešli aš Jam žaliuoju,
                Aš jam brangi, aš Jam sava!
                Mane lyg motina maitina,
                Gyvybe dieviška gaivina.

                                 (Vynmedžio šakelė)

     Dar, rodos, visai neseniai matydavome ją - Vynmedžio Šakelę - jos pamėgtoje Kauno Arkikatedros Bazilikos Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje šalia altoriaus - susikaupusią, pasinėrusią į dieviškų paslapčių apmąstymą. Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolijos steigėja, poetė motina Augustina-Ona Galdikaitė, nubrėžusi Lietuvos Bažnyčioje šviesų pėdsaką, amžinai pasiliko gyva dieviškame Vynmedyje.

     1898 m. rugsėjo 17-ąją - šv. Pranciškaus Asyžiečio žaizdų gavimo dieną - Giršinų vienkiemyje (Mosėdžio parapija) garbingoje patriarchalinėje Felikso Galdiko ir Fortūnatos Karevičiūtės-Galdikienės šeimoje gimė dukrelė — penktasis kūdikis (vienas iš vyresniųjų jos keturių brolių - Adomas vėliau tapo garsiu dailininku). Jau kitą dieną Onutė buvo pakrikštyta. Labai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniškojo gyvenimo pagrindus, ant kurių Viešpats statė didingą savo karalystės šventovę. Religinė dvasia liejosi iš Onos Galdikaitės sielos gelmių gausiomis eilėmis - maldomis. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė „Saulės“ progimnazijos, gimnazijos mokinių laikraštėliuose. 1921 m., jau būdama Miunsterio universiteto studentė, aktyviai bendradarbiavo su savo buvusiu direktoriumi Pranu Dovydaičiu, leisdami mergaičių žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Jos eilėraščiai Vynmedžio Šakelės slapyvardžiu buvo spausdinami žurnaluose „Šv. Pranciškaus Varpelis“, „Lurdas“, „Žvaigždė“, „Moteris“.

Skaityti daugiau: TIESIAI Į TIKSLĄ

KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI

      Šiandien mes, labai išretėję Velionio bendražygiai, atėjome nulenkti galvos prieš šį garbingą vyrą ir jo taurią jaunystę. Ir ne tik jaunystę. Jaunystės dvasios, kilnių jos idealų buvo kupinas visas Velionio gyvenimas. Mus visą laiką žavėjo jo asmenybė -dvasios taurumas, didelė vidinė kultūra, Tėvynės meilė, pedagogo talentas ir meilė mokiniams, nuoširdus religinis jausmas ir darbas, dirbtas iki paskutinio atodūsio.., -

tai žodžiai iš K. Šapalo jaunystės draugo J. Sasnausko kalbos, pasakytos 1982-aisiais prie pedagogo, žurnalisto ir istoriko Kazimiero Šapalo kapo. Nedaug kas, - tik šeima, artimieji draugai, būrelis mokinių ir pažįstamų -palydėjo jį į amžino poilsio vietą. Daugelis, kurie būtų atėję atsisveikinti, tiesiog nežinojo - buvo laikai, kai apie tokias asmenybes garsiai nekalbėta, pažintim su jomis nesigirta... Lygiai kaip negarsinta jų veikla. Jie buvo priversti tylėti, bet netylėjo jų dvasia, kuri ieškojo kelių ateičiai - ne sau, kitiems, Tėvynei, kurios laisvė švietė kaip miražas, kaip tikėjimas.

      Tada tik išeivių lietuvių laikraštis „Draugas" išspausdino didelį straipsnį, kuriame tiksliai, remiantis prisiminimais, atpasakotas jo gyvenimo kelias ir veikla. Užtat šiandien mūsų, gyvųjų, pareiga prisiminti ir priminti. Prie tos apybraižos tenka pridurti tik tai, ko „Draugas“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti - apie tos tyliosios veiklos barus. Jos vaisiai - „Žiburio" istorija. Šiam darbui K. Šapalas paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį. Tai 20-ies metų kruopštaus, tiesiog preciziško darbo pareikalavęs, arti 700 mašinraščio lapų veikalas. Be abejo, šis veikalas daug patarnaus rašant Lietuvos švietimo istoriją.

Skaityti daugiau: KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI

PLUOŠTELIS ATSIMINIMŲ APIE MOKYTOJĄ KAZIMIERĄ ŠAPALĄ

Petagija Žemaitelienė

     Mokytoją Kazimierą Šapalą pažinau 1941 m. rudenį, kai atvyko į Kauną su paskyrimu perimti VI gimnazijos direktoriaus pareigas. Aš ten dirbau raštinėje.

     Nuo pat pirmosios dienos su šioje mokykloje dirbusiais mokytojais jis pradėjo ruoštis naujųjų mokslo metų pradžiai. Ėmėsi šio darbo nuoširdžiai ir profesionaliai. Mokytojai ir darbuotojai labai gerbė direktorių. Mokiniams direktorius buvo jautrus ir tėviškas. Karo metais ypač daug jiems dėmesio skyrė, kad dėl savo jaunatviškos energijos ir patirties stokos nepadarytų kokio neatsakingo poelgio ir nenukentėtų. Buvo vienodai dėmesingas ir mažam, ir jaunam, ir suaugusiam. Patarimo, paguodos ir suraminimo sulaukdavo kiekvienas, kas kreipėsi į jį.

     Tuomet šalyje maisto produktai buvo parduodami pagal korteles. Augančiam organizmui to kiekio buvo mažoka. Direktoriaus K. Šapalo rūpesčiu ir tėvų komiteto pastangomis mokyklai buvo skirta šiek tiek miltų, riebalų, cukraus. Iš jų kepykloje šefavimo pagrindais iškepdavo priešpiečiams bandelių. Tai buvo didelė parama mokiniams. Kuro įsigijimui mokyklai buvo skiriama nepakankamai lėšų. Ir čia direktorius rado išeitį: tarp tėvų ir mokyklos draugų suorganizavo „paskolą“ malkoms nusipirkti.

     Karo našta vis labiau slėgė miesto gyventojų pečius. Vienas kitas pakaunės ūkininkų, atvažiavęs aplankyti savo vaikų - mokinių, atnešdavo direktoriui truputį lašinukų, kiaušinių, sūrio, sviesto arba daržovių. Tų gėrybių direktorius nepriimdavo, o pasiūlydavo oficialiai užpajamuoti registracijos sąsiuvinyje. Sudaryta komisija skirstė jas mažą atlyginimą gaunantiems, gausias šeimas turintiems ar šiaip jau paramos reikalingiems. Pats direktorius gyveno kukliai, turėjo keturis mažamečius vaikus, bet niekad šia parama nesinaudojo, pirmumą teikė kitiems.

Skaityti daugiau: PLUOŠTELIS ATSIMINIMŲ APIE MOKYTOJĄ KAZIMIERĄ ŠAPALĄ

KAZIMIERUI ŠAPALUI Į AMŽINYBĘ IŠKELIAVUS

PIRMOJO REDAKTORIAUS ATMINIMUI

Vincentas Liulevičius

     Įvairiais keliais gautos žinios iš okupuotosios Lietuvos praneša, kad buvęs gimnazijos direktorius, mokytojas ir katalikiškų organizacijų veikėjas Kazimieras Šapalas 1982 09 14 mirė Kaune smegenų insultu. Palaidotas Romainių kapinėse.

     Kai „Draugo“ redaktoriaus buvo nuspręsta įdėti nekrologą ir šiuos žodžius rašąs paprašytas jį sudaryti, buvo kreiptasi laiškais ir telefonu į Amerikoje gyvenančius K. Šapalo bendradarbius, bendramokslius, mokytojus ir kt., prašant žinių. Spaudoje taip pat prašyta žinių. Atsiuntė bendraklasiai Jonas Kaunas ir Petras Pupius. Parašė K. Šapalo studijų kolega Stasys Rauckinas. Atsiliepė buvęs K. Šapalo mokinys A. R Bagdonas. Panaudoti „Švietimo darbas“ ir sukaktuvinių 1934 m. „Židinys“. Išrinktos žinutės ir iš dr. Juozo Girniaus laiško kun. Pr. Garšvai. Teko ir rašančiam žiniomis prisidėti, nes K. Šapalo vadovybėje išdirbo net 11 metų. (Tekste laužtiniuose skliausteliuose įrašyti inicialai parodo, kieno duomenimis pasinaudota.)

     Mokslas ir studijos. Kazimieras Šapalas 1903 m. gimė Vartų kaime, Mykoliškių vlsč. (netoli Prienų), stambokame ūkyje. Kur jis pradėjo mokytis, nepavyko nustatyti. Pirmojo pasaulinio karo metu K. Šapalas buvo atsidūręs net Voroneže (Rusijoje), kaip ir daugelis tuometinių mokinių. Grįžęs iš Rusijos 1918 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau, kai buvo suvalstybinta, pavadintą Rygiškių Jono. 1923 m. gimnaziją baigė.

     Šapalas priklausė ateitininkų organizacijai jau Voroneže būdamas. Kad taip buvo, rodo viena nuotrauka, padaryta 1916 m. Priklausė tai organizacijai ir Marijampolėje. Buvo aktyvus narys. Sutikdavo užimti organizacijoje vadovaujamas pozicijas [P.P.]. Dalyvaudavo ateitininkų suvažiavimuose. Ruošdavo referatus, ypač visuomeninės srities bei filosofijos. Ateitininkų susirinkimuose aktyviai dalyvavo diskusijose. Už gimnazijos sienų dalyvaudavo pavasarininkų susirinkimuose su paskaitomis. Rėmė ir kitas katalikiškas organizacijas paskaitomis [P.P.].

Skaityti daugiau: KAZIMIERUI ŠAPALUI Į AMŽINYBĘ IŠKELIAVUS

„LEISK MAN, VIEŠPATIE, SUDEGTI KAIP ŽVAKEI"

(Kun. Vytauto Vaičiūno primicijoms)

     Kai mintimis palydime inžinieriaus, Helsinkio grupės nario Vytauto Vaičiūno nueitą gyvenimo kelią, nejučiomis sustojame ties slenksčiu, nuo kurio prasideda kunigystė. Prabėgusio gyvenimo atkarpos pagrindinis bruožas - meilė, kurioje slypi pasirengimas ir pasiryžimas išsižadėti savęs dėl kitų. Pasirengimas, kuris neleidžia šio žodžio siela suabejoti, nes jame -kančia, šventas, kupinas liūdesio ilgesys, kova, auka, pareikalavę daug dvasinių ir fizinių jėgų. Iš viso to ir gimė šis pasirengimas kunigystei -rubikonui, kurį peržengusysis yra pajėgus tolesnį savo gyvenimą su nepalaužiamu ryžtingumu toliau kreipti meilės keliu.

     Garbingas žmogus pasiryžo skelbti Evangeliją. Bet pagrindinis argumentas, keliantis džiaugsmą mums, - pasitikėjimas, jog šis žmogus ir gyvena Evangelijos dvasia. Štai jis - jau žilas - primiciantas, savo gyvenimu tai įrodęs. Štai Kristaus karys, praėjęs totalitarinio režimo išbandymus, bundančios tautos pavasarį įvykdo savo įžadą, duotą Permės lageryje. Ten, kameroje, Dievo akivaizdoje, visa siela, visu dėkingumu, pajutęs savo fizinį trapumą, kaip maldą ištarė: Jeigu išliksiu gyvas, būsiu kunigas.

     Toji patirta kančia (be abejo, ir artimiausio bendražygio - nors jau pas Dievą laiminančio - švento atminimo kun. Juozo Zdebskio globa) - pagrindinės priežastys, padėjusios gūdžiame gyvenimo išbandymų sūkury sustoti, Meilės akivaizdoje atrinkti, kas svarbiausia ir kam verta paskirti likusias savo gyvenimo jėgas. Šį atsakingą kelią Vytautas Vaičiūnas pradeda žengti tada, kai tauta, atsisakydama bedieviškos sistemos varžtų, kyla prisikėlimui.

Skaityti daugiau: „LEISK MAN, VIEŠPATIE, SUDEGTI KAIP ŽVAKEI"

ŽODIS SAVO PRIMICIJOMS

IŠ PRIMICIJŲ

Kun. Kazimieras J. Ambrasas, SJ

 (Vilniaus Katedra, 1989 07 03)

Garbė Jėzui Kristui!- Laudetur Jesus Christus!

     Didžiai Gerbiamas Jūsų Ekscelencija, Seminarijos vadovybe, Arkikatedros šeimininkai, brangūs kanauninkai, dekanai, kunigai, mieli bičiuliai ir draugai, buvę mano mokytojai, dėstytojai, profesoriai ir pažįstami, mano studentai ir visi vilniečiai, kuriuos kasdien susitinku, artimieji ir kiti, kurie atėjote čia, į atgimstančios Lietuvos naujai pabudusią šventovę!

     Leiskite su Jumis kartu pasidžiaugti. Štai iškilmingame soste sėdi mūsų arkivyskupijos Vyriausias Ganytojas Julijonas. Jo asmenyje turime akivaizdžiausią apaštalui Petrui pasakytų žodžių atšvaitą: Tu uola. Argi paniekoj, pažeminime ir neteisėtume jo išgyventi 27 metai neparodo mums, kokie ir mes turime būti: tvirti, atkaklūs, principingi?! Mes džiaugiamės Jumis, Ekscelencija, ir dėkojame, kad parodėte visai tautai, ypač dvasininkijai, koks turi būti tas, kurio ne tik delną palietė šventi aliejai, bet ir galvą papuošė vyskupiškoji mitra!

     Džiaugiamės Jumis, darbštieji ir judrieji šios mūsų šventovės šeimininkai; negandų šukuoti, persekiojimų nesyk gąsdinami, vargo ir skausmo ramstomi, išlikote savo dvasia jauni, veiklūs ir pavyzdingi didingos Arkikatedros, Jūsų ir daugelio pasiryžėlių rankomis atgaivintos, darbininkai. Džiaugiamės, kad į Jūsų aptarnaujamą šventovę užsuka daug lankytojų iš Lietuvos, nepasidygi užbėgti ir konfratrai. Tenenutrūksta ši bičiuliška brolių kunigų pagalba ir toliau, nes Jūsų parapija šiuomet mūsų krašte bus bene pati didžiausia. Tesuteikia Jums dangus jėgų ir sveikatos nešti šią garbingą pareigų ir atsakomybės naštą.

Skaityti daugiau: ŽODIS SAVO PRIMICIJOMS

MOČIUTĖ

Jonas Ambraziejus

    Prieš mane močiutės nuotrauka. Gerumu, meile, atlaidumu į mane žvelgiančios akys; ašarų, skausmo, praradimų išvagotas veidas. Tai mano motinos motina. Motina, išauginusi būrį vaikų, penketą jų paaukojusi ant Lietuvos Laisvės aukuro. Tad dar kartą noriu pažvelgti į tą raukšlėtą veidą, suprasti tų vargo noragu išartų vagų prasmę. Juk kiekvienas ženklelis jos veide - tai jos vaikų džiaugsmas ir ašaros, tai nuo pat vaikystės sunkus gyvenimo kelias, tai šventa motinos pareiga, Lietuvos moterų dalia. Tai tikras motinos-moters grožis, matuojamas ne centimetrais, ne žiuri balais, ne greitai praeinančia jaunyste, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais. Grožis, kuriam pakanka baltos skarelės ant sidabru papuoštos galvos, kuriam netrukdo ir gyvenimo įspausta raukšlė veide.

    O į jos, močiutės (močiute ją vadino ir visai svetimi žmonės), veidą gyvenimas spaudė ir spaudė vieną po kitos skausmo žymes. Varginga vaikystė Degučių kaime netoli Marijampolės. Po to - šeima, vaikai, vyro liga, mirtis. Ir šiandien dažnai pagalvojam - iš kur ji sėmėsi tiek jėgų, stiprybės. Juk labai mažai jai teko mokytis, neskaitė išmintingų knygų, negirdėjo daug mokančių paskaitų apie šeimos gyvenimą - kaip tvarkyti šeimos ūkį, kiek turėti vaikų arba, kaip dabar madinga sakyti, „planuoti šeimą“. Ji neskaitė straipsnių apie kilnią motinos pareigą, apie tai, kaip sukurti darnią šeimą. Tiesa, ji girdėjo pamokslus Marijampolės bažnyčioje, ją, kaip ir daugelį to meto žmonių, stiprino išpažintis, rengė gyvenimui švarios mūsų liaudies dainos, tradicijos, turinčios galią, amžių patikrintą prasmę. Nuo vaikystės lydėjo pasakos, padavimai, šventės ir papročiai, neužteršti iš svetur atėjusių blogybių.

Skaityti daugiau: MOČIUTĖ

PAGRINDAS, ANT KURIO STOVIME

Kun. Romualdas Dulskls

    Du yra luomai: dvasiškasis ir pasaulietiškasis, tačiau tik vienas gyvenimo tikslas, nes maloningasis mūsų Viešpats yra pasakęs: Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Viešpats nepasakė: „Būkite vienuoliai ar kunigai“. Tąkart Jis kalbėjo ne apie luomus, išreiškiančius visuomeninės tarnystės pobūdį ar gyvenimo stilių, o apie pačią žmogaus sielos laikyseną. Jis kalbėjo apie pagrindą, ant kurio turi stovėti abu luomai. Tas pagrindas - tai nenuodėmingumo būklė, sąmoningas atsidavimas gėriui, gyvenimas aukštesnėje sąmonėje.

    Blogis yra gėrio trūkumas, - sako šv. Tomas Akvinietis. Nuodėmė - tai pilnatvės trūkumas. Siekti tobulumo - reiškia siekti pilnatvės, šalinant trūkumus. Pasilikti nuodėmėje - tai turėti trūkumą. Kol žmogus mano, kad tik vienuolyne reikia būti tobulam, harmoningam, šventam, o pasauly - ne, jis pasilieka naivuolis. Menka sąžinė diktuoja požiūrį, kad yra šventumo luomas ir nuodėmės luomas. O iš tikrųjų yra bendras visiems žmonėms: ir dvasininkams, ir pasauliečiams - pašaukimas į tobulumą. Tik juodviejų šventumas savitas. Taip išryškėja, kas bekompromisiškai būtina visiems: eiti išganymo keliu, t. y. siekti gėrio pilnatvės, gyventi aukštesnėje sąmonėje. Tai būtina. Mes galime rinktis luomą, bet negalime rinktis vietoj išganymo pražūtį, o vietoj pilnatvės - trūkumą. Kad ir kokia įnirtinga būtų kova pastarojoje arenoje, abejonių čia nėra: žmogus turi rinktis pilnatvę. Turime rinktis šitą lygmenį ir gyventi aukštesnėje, šventumo siekio sąmonėje. Tokioje dvasios būsenoje pajuntamas ir savasis pašaukimas.

Skaityti daugiau: PAGRINDAS, ANT KURIO STOVIME

MEILĖ AKIVAIZDI

Donatas Stakišaitis

     Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo. <...> Norint pradėti visapusiškai vertingą dvasinį gyvenimą, reikia drąsiai tikėti tiesa ir ją viešai išpažinti(Albertas šveiceris).

     Kas mažina mūsų tautos gyvastingumą? Kas trukdo tautai atgimti ir visu gyvybingumu veržtis į ateitį? - Nusigręžimas nuo amžinųjų tiesų! Tauta miršta tada, kai išsenka kūryba, kai mintis ieško „ramybės“ materialiame pasaulyje ir užtrokšta aistros malonume, kai atsižada pareigos ir aukos. Tai dvasios ubago kelionė ir pastovus varginantis beldimasis į svetimų, be šeimininko, namų duris. Tai pasirinkimas kelionės be prasmės ir ateities.

     Ateitis priklauso tik Meilei, ateities rūmų šeimininkei. Meilė reiškia, kad gyveni ir kitame žmoguje, savo artimiausioje ir mylimoje būtybėje, o per ją ir savo tautoje, pratęsdamas jos istorinę misiją, perduodamas jos gyvybinę galią ateičiai. Štai kodėl meilė yra gyvenimo gyvybė.

     Santuokoje dieviškoji Malonė laukia pašauktųjų bendradarbiavimo, jų pasiryžimo gyventi tikėjime, t. y. Dieve, ir taip pagerbti Jam skirto žmogaus gyvybę, jo meilę. Tokį pasiryžimą būtų galima nusakyti Rabindrana-to Tagorės žodžiais:

     Aš stengsiuosi visada laikyti švarų savo kūną, žinodamas, kad Tu jį prisilietimu gaivini visados.

     Aš stengsiuosi visada apsaugoti mintis nuo neteisybių, žinodamas, kad Tu esi Tiesa, kuri mano sieloje proto šviesą įžiebė.

     Aš stengsiuosi visada pašalinti piktybes iš savo širdies ir puoselėti meilę žydinčią, žinodamas, kad Tu esi altoriuje mano širdies šventovės.

Skaityti daugiau: MEILĖ AKIVAIZDI

KREIPIMASIS Į TAUTĄ

                Ne jūs mane išsirinkote,
                bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
                kad eitumėte, duotumėte vaisių
                ir jūsų vaisiai išliktų, -
                kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu,
                Jis visa jums duotų
(Jn 15, 16).

     Jau 34-eri metai Tarybų Sąjungoje legalizuotas abortas. Šis lietuvių tautai primestas įstatymas - tai pasikėsinimas į šventą žmogaus teisę gyventi, įteisinimas smurto prieš pačią nekalčiausią, negalinčią apsiginti žmogišką būtybę. Nužudyta negimusi gyvybė nesugrąžinamai nusineša ir motinystės šventumą. Šimtai tūkstančių neišvydusiųjų šviesos Lietuvoje -tai aukos baisiausio genocido, vykdomo motinų rankomis. Motinų, kurioms prigimties skirta mylėti, saugoti ir ginti visa, kas gyva. Tėvai, pasmerkdami mirčiai tą, kuris tūkstantmečiais būdavo priimamas kaip Dievo dovana, sulaužo pagrindinius prigimties ir gamtos dėsnius.

     Nebus nei tikrojo Atgimimo, nei tikrosios kultūros, jeigu nebus apsaugota žmogaus gyvybė. Teisingumas reikalauja, kad ją gintų įstatymai. Įstatymas šiandien baudžia už žmogžudystę, o leidžia abortą, kuris yra ne kas kita, kaip tokia pat žmogžudystė, tik dar žiauresnė, nes sunaikinama bejėgė, tik pradėjusi gyventi būtybė. Moderni medicina ir biologija nedaro jokio skirtumo tarp negimusio ir gimusio žmogaus, tą patį liudija ir žmogaus sąžinė.

     Paradoksalu, bet negimusi gyvybė žudoma gydymo įstaigose, kur turėtų būti kovojama dėl kiekvieno gyvybės akimirksnio. Paminta Hipokrato priesaika ir Dievo įsakymas: Nežudyk!

     Vadinamoji „moters apsisprendimo teisė“, šeimos planavimas, remiantis ekonomine ir socialine padėtimi, yra ne kas kita, kaip egoizmas, meilės šventumo paniekinimas. Taip kūdikio gyvybe mokama už „gerovę“, tariamą laisvę. Iš tikrųjų abortą lydi dvasinė degradacija, šeimos išsigimimas. Tokia šeima - tautos pagrindų griovėja, išsigimusi visuomenės ląstelė. Negimusieji šaukiasi mūsų pagalbos, nes tėvų nuosprendis atima jiems teisę gyventi.

Skaityti daugiau: KREIPIMASIS Į TAUTĄ

TURINYS NR. 26

Skiriamas žmogaus pašaukimui

Kreipimasis į tautą ........................................................... 1179

Donatas Stakišaitis. Meilė akivaizdi .......................................... 1181

Kun. Romualdas Dulskls. Pagrindas, ant kurio stovime .......................... 1186

Jonas Ambraziejus. Močiutė .................................................... 1187

IŠ PRIMICIJŲ

Kun. Kazimieras J. Ambrasas, SJ. Žodis savo primicijoms ....................... 1189

„Leisk man, Viešpatie, sudegti kaip žvakei" (Kun. Vytauto Vaičiūno primicijoms) 1193

PIRMOJO REDAKTORIAUS ATMINIMUI

Vincentas Liulevičius. Kazimierui Šapalui į Amžinybę iškeliavus ............... 1194

Pelagija Žemaitelienė. Pluoštelis atsiminimų apie mokytoją Kazimierą Šapalą ... 1199

„Rūpintojėlio" redakcija. Kazimierui Šapalui atminti .......................... 1200

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI [Ada Urbonaitė]. Tiesiai į tikslą
(Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus) ................... 1201

Iš Vynmedžio Šakelės poezijos

Ne tau, ne tau ................................................................ 1205

Tu leidai ..................................................................... 1206

Ir mes dar turime ............................................................. 1206

Gyvybės mano jauną rytą ....................................................... 1207

Nevyski, jaunyste ............................................................. 1208

O Motina ...................................................................... 1208

O Viešpatie, atleisk .......................................................... 1209

Artėjant gyvybės aukos valandai ............................................... 1209

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht. Palaimintoji Edita Štein (Pabaiga) ...................... 1210

KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI

Domė Petrutytė. Pradėkime nuo mažo - pažinkime vaiką .......................... 1217

Dr. Jonas Adomavičius. Dvidešimt penki vaiko pageidavimai ..................... 1220

KOPLYTSTULPIS. (Virginijos Juciūnaitės piešinys. Savilaldos „Rūpintojėlio" Nr. 26 viršelis)

KATALIKIŠKASIS MOTERŲ SĄJŪDIS LIETUVOJE

     1989 m. balandžio 15-16 d. suplaukė į Kauną moterų atstovės iš visos Lietuvėlės. Ir čia, dalyvaujant kard. Vincentui Sladkevičiui, Pasaulio lietuvių vyskupui Pauliui Baltakiui ir kitiems garbingiems svečiams, prasidėjo sambūrio Caritas steigiamasis suvažiavimas.

     Kad atliktų savo didžiuosius uždavinius, nubrėžtus Tautos atgimimui, Caritas savo veiklą remia dieviškais įstatymais ir Kristaus mokslu.

     Pirmiausia pradeda nuo savęs:

     Kilti ir kelti!
     Blogį nugalėti gerumu!
     Savo jėgas ir meilę skirti Tautos atgimimui.

     Prisiminkime tūkstančius invalidų, tūkstančius gyvenimo suluošintų sielų, tūkstančius praradusių atsakomybę, išsiskyrusių tėvų, tūkstančiusnemylimų ir apleistų vaikų, vienišus senelius, kalinius ir visus kitus, stipresnės ar silpnesnės valios žmones - štai visa Lietuva, kurią reikia apglėbti rūpesčiu ir prikelti tikram vertingam gyvenimui,- kalbėjo suvažiavimo dalyvė Olga Kazlienė. - Atgimkime kiekvienas ir kiekviena, ir mūsų vilčiai bus lemta išsipildyti.

     Trokštame laisvės, laikome ją aukščiausiu siekiu. Melas, pyktis, gobšumas griauna mūsų laisvę. Taigi atsispirkime melui - tiesa, pykčiui -meile, papuoštame Tėvynę nuoširdumu, - neatsilikime nė vienas, nes mūsų nedaug.

     Atgimkime ir kelkimės, apglėbkime rūpesčiu tuos, kurie paklydo gyvenimo kelyje ieškodami laimės, nes į šventumą esame pašaukti visi.

PO BALTU NUOMETU

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]

     Motina...Kiek daug pasakantis, šviesiausiais prisiminimais spindintis šis žodis! Tai vienas švenčiausių mūsų žodžių. Užplūdęs materializmas nuvertino dvasines vertybes, nuvertino ir motinos, motinystės sąvokas. Ir šiandien, horizonte šmėkščiojant žmogaus ir tautos išsigimimo šmėklai, suvokiame, jog nebus ateities be deramos pagarbos motinai. Kaip pažadinti gyvastį nešančias motinystės versmes?

     Problemos ateina, kai dalykai nueina. Visu opumu šiandien iškyla būtinybė kalbėti apie tai, kas yra būties pagrindas, gyvenimo norma. Kas gi atsitiko su moterimi, kodėl pasigedome moteriškumo po to, kai moteris praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjo išsilaisvinimo [emancipacijos] sąjūdį? Kodėl moters emancipacija atsigręžė prieš ją pačią? Kodėl šiandien jau kyla antiemancipacijos judėjimas? Išgarbintoji moters emancipacija, lygios teisės - gerai ar blogai?

     Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti ne vienadieniuose lozunguose, bet atsigręžiant į santykį tarp lyčių iš esmės, kas ir yra senosios lietuviškosios doros kultūros pagrindas.

     Istorijoje mūsų kalba, išlikdama vien tik šeimos būrelyje, sukrovė ypatingus kalbos ir tautosakos lobius. Mūsų pasakas, dainas, patarles maitino ir gyvybę joms teikė šeimos gyvenimas. Jose visu grožiu atsispindilietuvių šeimos gyvenimas, su visu širdingumu, skausmais ir džiaugsmais. Šeimos gyvenime nuodugniau jaučiamos gyvybinės galios ir būties slėpiniai, todėl mūsų kalboje, seniausioje iš indoeuropietiškų kalbų, dar yra išlikusi žymi dalis senovės išminties mantros, kur atsispindi gyvenimo ir gyvybės gelmės. Šitos išminties nereikia toli ieškoti, ją turime čia pat, užkoduotą kasdieninėje kalboje, kurios žodžiuose tebegyvena toji šimtmečių išmintis. Lietuviškai sakome, kad bernelis veda, o mergelė išteka, teka. Todėl vedantis bernelis vadinamas vedžiu, o ištekanti mergelė -nuotaka, nuotakuole ar tiesiog tekuole. Rodos, menka iš pirmo žvilgsnio kalbos detalė, tačiau ji nusako lietuvišką savimonę dėl vyro ir moters pašaukimo skirtumų. Ką žmogus suvokia, jis išreiškia savo kalba. Sąmonės drumstėjimas iš karto pasireiškia ir kalboje, ir todėl, nebesuvokdami vyro ir moters skirtumų, jau gana dažnai sakome ženijasi. Panašiai yra ir su kitais mūsų kalbos turtais, nes žmogaus sąmonė ir kalba turi, ko gero, tą patj šaltinį.

Skaityti daugiau: PO BALTU NUOMETU

MOTERS IŠGYVENIMAS

TIKĖJIMO ŠVIESOJE

Antanas Maceina

     Kame glūdi šio naujo išgyvenimo esmė? Kuo reiškiasi šis naujas santykis su moterimi? Į tai kaip tik ir yra mums atsakęs šv. Pranciškus.

     Kartą prie Bevanjos jis ir vienas jo brolis, kuris jį lydėjo, buvo dviejų moterų - motinos ir dukters - pavalgydinti. Ta proga šventasis pasakė moterims keletą pamokymų. Kalbėdamas, kaip įprasta, nežiūrėjo joms į veidą, bet visą laiką buvo nuleidęs akis žemyn. Jiems iškeliavus, jį lydintis brolis tarė šventajam: „Kodėl tu nė sykio nepažvelgei į tą jauną maldingą mergaitę? Argi nepastebėjai, kaip ji tiesiog ryte rijo tavo žodžius?!“ Tada šv. Pranciškus atsakė: Kas gi gali drįsti žiūrėti į Kristaus sužadėtinę! (Joergensen, p. 396). Šiais žodžiais Asyžiaus šventasis kaip tik ir atskleidė, koks turi būti krikščioniškasis moters išgyvenimas vyro sieloje: ne baimė, ne bėgimas, ne žeminimas, bet šventa pagarba, kilusi iš moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimo. Kiekviena moteris pačia savo prigimtimi ir vieta išganymo tvarkoje yra pažadėta Kristui. Kiekviena moteris yra ypatingai su Juo susieta -net jeigu ji būtų ir Marija Magdalena prieš savo atsivertimą. Savo santykiuose su moterimi krikščionis vyras visados ir visur yra Kristaus - ano tikrojo ir vienintelio Sužadėtinio - atstovas. Todėl savaime suprantama, kad šie santykiai turi būti skaistūs ir pilni didžios pagarbos. <...>

     Ne vienas nustebs patyręs, kad Šventasis Raštas turi vieną knygą, kurioje nėra Dievo vardo. Tai Giesmių giesmė. Jos turinį sudaro paprastutė ištikimos meilės istorija. Sulamitė, jauna, bet jau ištekėjusi moteris, bandų ganovė, smalsumo vedama pamėgina įsisėsti į pro šalį pravažiuojančio karaliaus Saliamono vežimą ir yra nuvežama į Jeruzalę, į rūmus, kad būtų viena iš valdovo meilužių, kurių Saliamonas savo laiku yra turėjęs net tris šimtus (plg. 2 Kar 11, 3). Vis dėlto ji, nors ir apsupta prabangos, nors ir gundoma karaliaus grožio, nepažeidžia ištikimybės pažado, bet visą laiką ilgisi savo mylimojo, kurio meilė ją gaivina labiau negu vynas (Gg 1, 2). Ji nuolat apie jį svajoja ir girdi dvasioje, kaip jis šaukia ją grįžti atgal į ganyklas, nes žiema jau praėjo, lietus nustojo, laukuose pasirodė gėlių, atėjo laikas dainuoti, krašte girdisi purplelio balsas (Gg 2, 11-12).

Skaityti daugiau: MOTERS IŠGYVENIMAS

MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

Domė Petrutytė

 (Iš paskaitos)

     Marija Montesori gimė 1870 m. Kjarovale, Italijoje, Resildės Stopani ir Alessandro Montesorio šeimoje. Mirė 1952 metais Olandijoje, Nurdvijke. Ten ir palaidota Romos katalikų kapinėse.

     Marija iš savo motinos paveldėjo itin didelę užuojautą vargšams ir gyvenimo nuskriaustiesiems. Motina ją iš pat mažens mokė ruošos darbų, įvairių rankdarbių: siūti, adyti, megzti. Marija megzdavo neturtingiems vaikučiams pirštinaites, kojinaites. Motina ją skatino bendrauti su vargšų vaikais, domėtis nelaimės ištiktaisiais. Mokykloje buvo raiša mergaitė, kurią vaikai pašiepdavo ir skriausdavo. Marija tuojau su ja susidraugavo ir niekam neleisdavo jos skriausti. Iš kitų mokinių Marija išsiskirdavo ne tik savo geru elgesiu, bet ir nepaprastais gabumais. Tačiau niekuomet tuo nesididžiavo, visuomet stengdavosi kitiems padėti.

     Iš pat mažų dienų Marija žinojo, ko ji nori, ir atkakliai siekė savo užsibrėžto tikslo. Ne kartą jai teko laužti storus ledus, kurie tvirtai laikė sukaustę pažangą. Tais laikais vienintelė moteriai prieinama profesija buvo mokytojos. Marija griežtai atsisakė tapti mokytoja pareikšdama, kad ji studijuosianti tik architektūrą. Tačiau norint studijuoti architektūrą, reikėjo baigti realinę gimnaziją. O į ją buvo priimami tik berniukai. Tai buvo pirmoji didelė kliūtis, kuri, padedant Marijos tėvams, buvo nugalėta. Marija buvo priimta į gimnaziją ir ją baigė pirmąja mokine.

Skaityti daugiau: MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Ona Matulaitytė-Keturkienė

     Žvelgiant į jos gyvenimą ir darbą, mane stebino tie gyvenimo ir darbo vingiai, kuriais, Viešpaties Rankos vedami, didieji žmonės ateina į savo tikrojo pašaukimo kelią ir nuveikia didžiulius darbus, reikšmingus Žmogui, Šeimai, Tautai, Bažnyčiai.

     Marija gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskr., Girkalnio par., savo tėvo dvarelyje Bakaičiuose. Tėvas Andrius Kuraitis ir motina Marija Perkauskaitė-Kuraitienė susilaukė 3 dukterų (Jadvyga, Stasė, Marija) ir vieno sūnaus (Viktoras). Jiems gyvenant Petrapilyje, dar mažutė - vos ketverių metukų Marija patyrė skaudų smūgį: ji neteko motinos. Visi vaikai liko su tėvu, o motina išėjo ir negrįžo. Mažoji Marytė labai sielojosi, verkė, liūdėjo, visus klausinėjo, kurgi mama, juk nesirgo, nemirė... Kaip giliai ji tai išgyveno, rodo jos keturmetės fotografija - veidelis liūdnas, susimąstęs. (Autobiografijoje Marija Varnienė absoliučiai nieko nemini apie savo motiną. Sekdama Kristaus mokslu, ji nepasmerkė motinos, nemetė į ją akmeniu, bet pagerbė motinystę visiška tyla.)

     Tėvą Marija itin brangino už jo tikėjimą ir patriotizmą. Jis ir savo vaikus taip išauklėjo. Kuraitis labai mylėjo Lietuvą ir troško matyti ją savarankišką. Jo namai Petrapilyje buvo tarsi lietuviškumo oazė, kur lietuviai studentai gaudavo materialinę ir dvasinę paramą. Čia jie laisvai galėjo kalbėtis, svarstyti Lietuvos ateitį, kelti nepriklausomybės idėją. Girdėdamos, su kokia pagarba ir ilgesiu jauni, pilni entuziazmo studentai analizuoja Lietuvos atgimimo klausimus, įsijungė į Lietuvos reikalus ir Kuraičio dukterys. Vasaros atostogų metu jos tėvo dvarelyje, su jo pritarimu ir pagalba, organizavo lietuvišką mokyklėlę vaikams ir suaugusiems jaunuoliams. Dieną mokydavo vaikus, o vakare - jaunuolius. Jie ir sekmadieniais bei šventadieniais, grįžę iš bažnyčios, užsukdavo į palėpę mokytis. Stasė ir Marija juos mokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Žiemą jos susirašinėdavo su pušyniškiais, norėdamos palaikyti ir gerinti jų įgūdžius rašyti ir skaityti. Pas piemenukus jos eidavo net į ganyklas ir čia viena ganydavo, kita mokydavo. Ganyti joms abiem labiau patikdavo negu mokyti. Kartais pamokydavo ir įdomių žaidimų.

Skaityti daugiau: MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

 (Tęsinys. Pradžia Nr. 24)

     Dirbančios moters misija. Nors nuo pat krikšto dienos Editos Štein vidinis troškimas krypo link Karmelio, tapusio jos dvasine tėvyne, bet ji pasekė savo bičiulių ir kunigų, Švindo-Špėjerio generalinio vikaro, t. Eriko Pšivaros SJ ir Beirono vyriausiojo abato Valcerio OSB, patarimu. Jie visi jai patarė savo didelius dvasinius gabumus atiduoti Bažnyčios tarnybai pasaulyje. Taip jie pirmiausia dvasiškai, o paskui ir faktiškai išjudino ją iš jos 1922-1931 m. beveik vienuoliško atsiskyrimo, kai ji dirbo vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja licėjuje ir dominikonių mokytojų seminarijoje Špėjeryje. Tėvas Pšivara pritraukė Editą Štein prie vertimo kardinolo Niumeno laiškų ir dienoraščių iš jo gyvenimo Anglijoje metų ir paskatino ją pirmą kartą išversti į vokiečių kalbą Tomo Akviniečio Quaestiones disputatae de veritatae. Tuo Edita ne tik giliau įaugo į katalikiškąjį dvasinį pasaulį, bet ir mėgino savo pačios kritišku objektyvumu, o kita vertus, savo gebėjimu įsijausti - nutiesti tiltus tarp teologijos ir filosofijos, mąstymo ir tikėjimo, tarp vakarietiškos filosofinės tradicijos ir to meto modernaus fenomenologinio mąstymo - gyvai suėjus į kontaktą su praeities dvasiomis.

     1928 m. Edita laiške rašo:

     Kad mokslą galima laikyti tarnavimu Dievui, man paaiškėjo tik iš šv. Tomo; <...> tik atsižvelgdama į tai, aš galėjau vėl rimtai kibti į mokslinį darbą. Prieš pat mano konversiją ir ilgai po jos aš maniau, kad gyventi religinį gyvenimą reiškia atsisakyti visko, kas žemiška, tai gyventi vien mintimi apie dieviškus dalykus. Pamažu išmokau suprasti, kad šiame pasaulyje iš mūsų reikalaujama kitko ir kad stebėdamas gyvenimą neturi nutraukti ryšių su pasauliu. Aš net įsitikinusi, kad kuo giliau būsi įaugęs į Dievą, tuo labiau ta prasme turi „išeiti iš savęs", t. y. įeiti į pasaulį, kad įneštum į jį dievišką gyvenimą.

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

ŠIMONYS

STEBUKLINGOS MARIJOS ŠVENTOVĖS

[Ada Urbonaitė]

    Šįkart mintimis apsilankykime Šimonių (Kupiškio raj.) bažnytėlėje, apipintoje legendomis ir meile Švenčiausiai Dievo Motinai Marijai, kur, pasak padavimo, Ji iš dangaus apsilankė pačiame Lietuvos krikščionybės rytmetyje. Šiandieninio Šimonių bažnytkaimio vietoje XV a. ošė Šventasis Šilas: pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa. Netoli šio gražaus pušyno gyveno Šilainių vadinamas ūkininkas su šeima.

    Padavimas pasakoja, kad 1446 m. Šilainio šeima Šventajame Šile patiria nepaprastą įvykį. Vieną dieną trys Šilainio vaikai - Bernardas (14 m.), Margarita (12 m.) ir Jurgiukas (8 m.) išėjo į mišką grybauti. Miške jie pasiklydo ir klaidžiojo ilgas valandas, nesurasdami kelio namo. Atėjus vakaro sutemai, jie išsigandę pradėjo verkti ir kartu karštai melstis, šaukdamiesi dangaus pagalbos. Melsdamiesi eina mišku ir pro medžius pamato prošvaistę. Apsidžiaugia manydami, jog tai miško pakraštys, ir bėga link šviesos. Staiga virš vienos plačios pušies pamato nepaprastai spindinčią gražią Ponią. Vaikai išsigąsta, bet Ponia maloniai į juos kreipiasi:

    -    Nebijokite, vaikeliai, ši vieta amžinai pasiliks šventa. Pasakykite visiems, kad šioje vietoje pastatytų maldos namus.

    Vaikai nusiramina ir įsidrąsinę paklausia:

    -    Pasakyk, Ponia, kas esi, kaip vadiniesi?

    Pasigirsta atsakymas:

    -    Aš esu Gailestingumo Motina.

Skaityti daugiau: ŠIMONYS

KELK, MARIJA

Vynmedžio Šakelė

Kelk, Marija, jaunas sielas
Prie Aukščiausiojo Širdies!
Puošk dorybėm Dievui mielas, -
Į Tave tepanašės!

    Argi Viešpats atsakytų,
    Ko, Kilniausioji, meldi, -
    Kad jaunystės skaistų rytą
    Visi būtų Jo Širdy!

Čia buveinė tyrų sielų!
Joms čia gera ir džiugu.
Kristus - mūsų Brolis mielas -
Meilės Dievas - mūs dangus!

Subkategorijos

  • Įvadas, epilogas

    Pratarmė, metrika. „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI. PRO MEMORIA. ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI. EPILOGAS. „RŪPINTOJĖLIO" AUTORIŲ, BENDRADARBIŲ IR RĖMĖJŲ VARDYNAS. ŠIOS KNYGOS RĖMĖJAI. TURINYS

  • Nr.1
    Į skaitytojus. Rūpintojėlis.Gairės klystkeliuose. Marijos Pečkauskaitės kelias. Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą. Prasmės ir beprasmybės aspektai.Ar mokslas paneigia religinės pasaulėžiūros pagrindus. Kaip iš tiesų buvo. Viešpatie, kodėl liepei man mylėti. Akademikas Vladimiras Fokas. Knyga apie Lurdo stebuklus. „Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę". Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija. Religijos kilmė ir kitimas. 
     
  • Nr.2
    Himnas Bažnyčiai. Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas. Gražus Tavo pasaulis.  Būk pagarbintas. Oskaras Milašius ir Lietuva. Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą. Pakilimas virš kasdienybės. Rudeniški apmąstymai. Gyd. Viksva. XX amžius ir psichinės ligos. Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją.Jonas Nepomucenas Noimanas.
    Mašinos tiria Šventąjį Raštą. Pskovo įspūdžiai. Kodėl tapau tikinčiu. Religijos filosofija.
  • Nr.3

    Didžiąją dabarties problemą apmąstant.Mintys iš pamokslo.Rožančiaus Karalienei.Sibiro triptikas.Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirties 15 metų sukaktis.Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką.Kančia, kuri yra meilės įrodymas.Himnas meilei.Jaunuolio malda.Tu ne viena, Danute!.Juo giliau, juo prie tiesos arčiau.Kosmosas ir antgamtis.Ar religija daro žmogų pasyvų? Jono Biliūno testamentas.Atkarpa iš mano lagerinio gyvenimo.Kristaus drobulė.Jaunimo ryžtas.Milžinas, didvyris, šventasis.Dievas šiandien.

  • Nr.4

    Duonos ir sotumo dialektika.Restauratoriaus monologas. Religinis atgimimas mūsų laikais.Oskaro Milašiaus mistika.Meilė nepavydi.Irzlumas ir depresija.600 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties. Iš kalinio laiškų.Inteligentiškos vizijos.Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai.„Tiesos kelias". Nr. 4 ir 5.Mirė kun. Jonas Aleksa MIC.

  • Nr.5
    Vasario 16-osios aktas.Didžiojo Ganytojo metai.Kun. Antano Mackevičiaus 150-ąsias gimimo metines minint.Rauda.Mokslo ir valstybės vyras [Tomas Moras].Moters paskirtis.Jie laikosi už rankų.Palaiminti skaisčios širdies.Kur blogybių šaknys.Ar galima tiesą pirkti melu.Filosofinis mąstymas veda prie Dievo.Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją.Arkivyskupas Mečislovas Reinys.
     
  • Nr.6

    Popiežių Paulių VI palydint.263-iasis Kristaus Vietininkas popiežius Jonas Paulius I.Katalikybės vaidmuo Lietuvoje.Knygų naikinimas Lietuvoje 1940-1950 m.Meilė neieško sau naudos.Malda.Asmenybės ugdymo problema.Vaikus auklėti krikščioniškai - šventa tėvų pareiga.Ką sako Lomonosovo eilėraštis.Iš dienoraščio.Atleisk.Palangos Lurdo grotos Marijos statulos atnaujinimo istorija.Aušros Vartų koplyčia Romoje.

  • Nr.7

    Kalėdų tikrovė ir paslaptis.Išminčių žvaigždė.Kalėdų dovanos.Tyli naktis.Žakas Maritenas.Viešpatie, aš turiu laiko.Jaunimo sąjūdis, pastojęs kelią ateizmui Lietuvoje.Asmenybės ugdymo problema.Naujas Katalikų Bažnyčios vadovas.Oskaras Milašius ir Lietuva.Vinco Kudirkos gimimo 120 metų sukaktis.

  • Nr.8

    Lietuvių tauta pašaukimo keliu.Karo sunaikinimų prasmės beieškant. Eucharistijos bičiuliai.Gėris plinta skleidžiamas. Jaunoji katalikų inteligentija kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ateina laikas. Tikėjimas ir asmenybė. Kalbos reikšmė.Lietuvos švietėjas kan. Feliksas Martišius.Ar darvinistinė evoliucijos teorija - paskutinis mokslo žodis.Gyvenimas po gyvenimo.

  • Nr.9

    Aušo pirmosios dienos rytas. Bebaimis kovotojas (Kunigas Karolis Garuckas SJ). Meilė neįtari ir amžina. Kasdienė duona.Magdalenos Velykos.Džiaugsmo apraiškos. Siela, kuri kyla, kelia pasaulį (Elizabetė Leser).Mąstyti - mylėti - apaštalauti.Žodžio ir veiklos infliacija kaip nūdienė problema.Lenktis Dievui, kad nevergautum velniui.Ties gyvybės paslaptimi.Šventasis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis.

  • Nr.10
    Jaunimas.Skambės kaip aukso varpas.Krikščionis kolektyvizme.Dvasinės stiprybės požymiai.Jūs esate pašaukti laisvei.Vladimiro Solovjovo filosofija.Vieno dokumento sukaktis.Atėjo laikas.Būties analogija.Mano siela.Labiau kaip saulę šaukdama.Pasirinkimo situacija.Neišgirstas žydrynių šauksmas.Susimąstymas apie Tėvynę.75-metį nuo lietuviškos spaudos
    draudimo panaikinimo minint.Spontaniškos atgimimo formos krikščionybėje.
  • Nr.11

    Iš enciklikos „Redemptor hominis". Kas mums yra Kristus.Rūpintojėli! Pažanga dviem priešingomis kryptimis.Žmogaus didybės aspektai. De mysterio Mariae. Ateitininkų sąjūdis nepriklausomoje Lietuvoje. Religinė atributika Justino Marcinkevičiaus knygoje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas”. Išeinu. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Bažnyčios padėtis socialistinėse šalyse. GARBINGOS SUKAKTUVĖS.

  • Nr.12

    Kristus - ne mitas. Tiems, kurie laukia savo Viešpaties. Vaikas tarp mūsų.Žmoniškumo aspektai.Kūdikėlio Jėzaus Teresė.Prisimenant juodąją gadynę.Knygnešių Lietuva.Vydūnas.O Dieve mano.Mano šventoji Tauta.Švenčių esmė ir papročiai.Bernardo Brazdžionio lyrika.Nobelio premija - Motinai Teresei.Ateistinės propagandos vingiai.Ar išsimiklinot būti prispausti?

  • Nr.13

    Prisikėlimo varpai. Prisikėlimas.Kentėjimų dimensijos ir prasmė.Jurgio Matulaičio asmenybė. „Kasdinti šulinį vandenio tyrojo".Kunigą Virgilijų Jaugelį palydint.Lietuva.Rūpintojėlis ir Vytis - du lietuvio dvasios simboliai.Moksleivių ateitininkų organizaciją uždarius.Katalikų akcijos komitetas.Žmogus ir nemirtingumas.Katalikų veikimas pasaulyje.Aš iš savo dangaus.Virš ašarom pasruvusių smūtkelių.

  • Nr.14

    Lietuvių tauta.Steigiamojo Seimo 60-metis.Tave aš tokią susikūriau.Ateitininkų sąjūdžio poveikis moksleivijai ir inteligentijai.Nelaisvės psalmai.Mykolas Krupavičius.Kunigas Karolis Garuckas.Iš kunigo Karolio Garucko minčių.Marijos garbinimas Lietuvoje.Sopulingajai Motinai.Juk Ir tasai buvo su Juo.Kalkutos angelas.Iš Motinos Teresės minčių.Iš dienoraščio.Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės.Keleivis.

  • Nr.15

    Jaunimas ir mokytojas. Jaunuomenė ir gyvoji dvasia.Kai kurie asmenybės komponentai.Vyskupo Julijono Steponavičiaus kunigystės pilnybės sidabrinis jubiliejus.Vincas Mykolaitis-Putinas.Kunigas Jonas Bosko.Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.Dar kelios mintys.

  • Nr.16
    Pasauliui reikia krikščioniškosios vilties. Ir Žodis tapo Kūnu.Naujas gyvenimas.Ką aš tikiu.Mums gimė Kūdikis.Psalmė.Petras Kriaučiūnas -
    lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje.Raktai į šviesesnę ateitį.Dar vienas pavojus.Pasaulio Vyskupų Sinodas.
  • Nr.17
    Kreipimasis į Šventąjį Tėvą.Mintys Eucharistinių metų saulėje ir rūkuose.Gyvenimo Duona.Kristaus ir mano programa
    Eucharistijoje.Adoracijos valandai.Dėkojimas.Mintys dvasiniam atsinaujinimui.Palaimintasis Mykolas Giedraitis.Reikia būti skaisčiam. Apšlakstyk mane.Atleisk mums, Viešpatie.Iš Gemos laiškų.Birštono-Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje.Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą.
  • Nr.18
    Žmogus negali gyventi be meilės. Saulės giesmė.Šventasis Pranciškus Asyžietis.Malda į šv. Pranciškų Asyžietį, Katalikų akcijos Globėją.Tu praėjai su Saulės giesme.Giesmė šventam Pranciškui.Šventasis, apie kurį verta mąstyti ir šiandien.Iš knygos „Saulės giesmė".Pranciškaus Asyžiečio 800 metų jubiliejui.Motina Teresė iš Kalkutos.Motinos Teresės dvasiniai tekstai.Iš meilės yra taika.Kas iš tikrųjų lemia žmoniškumą.
    Kaip mes meldžiamės.KAS MAN YRA KRISTUS.
  • Nr.19

    Atpirkimas - naujas sukūrimas.Atpirkėjui.Gerumo metai.Krikščionybės kelias Lietuvon.Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma.Didžiai krikščioniškos asmenybės bruožai(Arkivyskupas Jurgis Matulaitis).Žemaičių meilė savo bažnyčiai.Šiluvos akmuo Lietuvos pamatuose.Eucharistijos bičiuliai.Iš pamokslo.Keliai.

  • Nr.20

    Lietuvos Ganytojų laiškas švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį.Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai.Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje (Mykolas Krupavičius).Gyvosios dvasios reiškėjas (Stasys Šalkauskis).Kražių skerdynės.Rožančius. Meditacijos.Marijos kelias ir skaista.Marijos žemė.J.E. Vyskupui Julijonui.Testamentas (Prel. Mykolui Krupavičiui). Kunigo Ambraziejaus Jakavonio atminimui.Tu dar sugrįši (Kun. Juozo Zdebskio atminimui). Subrandink mus aukai.

  • Nr.21

    Lietuvos vyskupų žodis tikintiesiems minint Krikšto jubiliejų.Krikšto jubiliejaus malda.Vysk. Antanas Vaičius -Kalėdinis laiškas.Kražių skerdynės.Pranas Dovydaitis.Ateitininkų himnas.Kryžiaus kelias.Meilė - ne tik žodis.

  • Nr.22

    Dėl Bažnyčios padėties ir uždavinių šiandieninių permainų akivaizdoje.Žvelgiant į ateitį.Trakų Dievo Motinos šventovė.Meditacijos Marijos skausmų tema.Švč. Motina prie Sūnaus kryžiaus.Gyvenimiškas Švč. Mergelės Marijos garbinimas.Vyskupų Sinodo pranešimas Dievo tautai.Apie dieviškąją meilės dorybę.Žiupsnis prisiminimų iš kunigo Stanislovo Pupaleigio gyvenimo.Rūta.

  • Nr.23

    Žodis prie Vilniaus Katedros durų.Neišduokime.Lietuva - tai ir negimusiųjų žemė.Kunigas Juozas Šalčius.Kun. Juozo Šalčiaus darbų bibliografinė apžvalga.Amžinoji laimė - regėti Dievą veidas į veidą.Kūčių prasmė.

  • Nr.24

    Visa atnaujinti Kristuje.Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktas.Arkivyskupas Mečislovas Reinys.Palaimintoji Edita Štein.Lietuvis ir vidinė šviesa.Lietuvių tautos religinio jausmo stacijos.Šv. Teresė Avilietė.Palaimintasis Jurgis Matulaitis.Laiškas iš lagerio.Užpoliarės kalinio svajonė.„Pasakykite tėvams - aš noriu gyventi".

  • Nr.25

    Motinoms.Laiškai žmonai.Lietuvos Ganytojų žodis 1989 m. Velykoms. Komunijos dovana.Eucharistinis Kristus.Šimonys.Palaimintoji Edita Štein.Marija Kuraitytė-Varnienė.Marija Montesori ir jos idėjos.Moters išgyvenimas.Po baltu nuometu.

  • Nr.26

    Kreipimasis į tautą.Meilė akivaizdi.Pagrindas, ant kurio stovime. Močiutė. Žodis savo primicijoms.„Leisk man, Viešpatie, sudegti kaip žvakei" Kazimierui Šapalui į Amžinybę iškeliavus.Pluoštelis atsiminimų apie mokytoją Kazimierą Šapalą.Tiesiai į tikslą.Iš Vynmedžio Šakelės poezijos.Palaimintoji Edita Štein.Pradėkime nuo mažo - pažinkime vaiką.Dvidešimt penki vaiko pageidavimai.