VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

Karys 1965m. 9-10 Turinys,metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919-Nepriklausomybės kovų-metais


PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 9 (1416) LAPKRITIS – NOVEMBER 1965  

J. Rūtenis— Savanorius prisiminus ... viršelis

Nr. 10 (1417)  GRUODIS – DECEMBER 1965 

R. Kisielius— Kalėdos .. viršelių 1 psl.

   T U R I N Y S

A. Rėklaitis — Lietuvos kariuomenė

A. Budreckis — Kosciuškos sukilimas Lietuvoje

R. Liormonas — Spalio 9-ji, 1920 m. Vilniuje

Butegeidietis — Iš Lietuvos nepriklausomybės kovų

Pov. Dirkis — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo pradžios bejieškant

K. Uoginius — Kalėdos

V. G. — Gyvenimas dabartinėje okupuotoje Lietuvoje

J. Miškinis — Vilniaus Didysis seimas

Butegeidietis Epizodas iš Nepriklausomybės kovų

I. Seliokas — Paskutinis Lietuvos karo aviacijos sportinis laimėjimas

P. Žilys — Suomių Sovietų karas

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1965m. 9-10 Turinys,metrika

LIETUVOS KARIUOMENĖ

A. RĖKLAITIS

1918 m. lapkričio 23-ji diena ženklina svarbų ir reikšmingą faktą Lietuvos valstybės istorijos raidoje. Tą dieną pirmuoju karo vadovybės įsakymu buvo oficialiai patvirtintas atkūrimas, iš vergijos į laisvę žengiančios, Lietuvos kariuomenės.

Jau 45 metai praėjo nuo tos istorinės datos. Minint kariuomenės sukaktį, dažnam kyla klausimas, ar verta ją minėti. Juk mūsų kariuomenė 1940 metais neapgynė Lietuvos nuo Sovietų Rusijos agresijos. Ir net simboliškai agresoriui ji nepasipriešino. Todėl kartais kalbama, girdi, laisvės praradimo kaltininkai yra karo vadai, kariuomenė, kariai. Į tokius kaltinimus žvelgiant iš laiko perspektyvos ir iš politinių įvykių raidos kiekvienam iš mūsų šiandieną turi būti aišku, kad, jei kariuomenė ir būtų pasipriešinusi visu savo svoriu ir visos tautos remiama, Lietuva vistiek būtų buvus okupuota šimteriopai stipresnio priešo. Tačiau, jei mūsų kariuomenė būtų gavusi vyriausybės įsakymą priešintis, ji tą uždavinį būtų vykdžiusi, nežiūrint į tai, kad laimėjimui jokių vilčių nebuvo. Tačiau tokio įsakymo jai vyriausybė nedavė. Gi pati kariuomenė, savo iniciatyva, karo pradėti negalėjo. Tai būtų nedrausmingas veiksmas, nesuderintas su tautos valia ir valstybės konstitucija. Laisvės praradimo priežastys glūdi ne kariuomenėje, ne Lietuvos valstybės blogoje politikoje, bet susidariusioje tuo metu tarptautinėje situacijoje, kurios Lietuva negalėjo pakreipti nepriklausomybės išgelbėjimo naudai.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖ

ŽODŽIAI “KARIUI”

BAL. BRAZDŽIONIS

Tu gimei, kai savanoriai narsiai kovės ...
Kai Maironis šaukė drąsiai, vis pirmyn!
Daugiau nebenorim svetimų vergovės ...

Tu išskleidei lapus broliams kariams ...
Žydėjai laimingai Laisvės metais!
Tu įdiegei kovos dvasią visiems laikams . . .

Kai kraštą sukaustė raudoni slibinai . ..
Ir rankas suvaržė, akis užspaudė!
Jie paskelbė mirtį Tau amžinai ...

—    Tu atsibudai Hitlerio kryžiaus naguos . . .
Ir švietei kariams karų sukūry!
Ir klausei, kas Lietuvą beišvaduos? . . .

—    Daug Tavo draugų užgeso pakely . . .
Ir Sibiro taigose ir Berlyno griuvėsiuose!
Nemaža krito partizanų kovos ugny...

Tu atgimei Amerikos žemėj laisvai. . .
Teik viltį kovoj sugrįžt atgalios!
O brangus “Kary”, gyvuok amžinai! . . .

KOSCIUŠKOS SUKILIMAS LIETUVOJE

ALGIRDAS BUDRECKIS

Kad Kosciuška jojo,
karalium pastojo: 
palauk, palauk, pons Kosciuška, 
atjoj Lenkų ponas.

(Sukilėlių daina)

Jieškant lietuvių tautos sukiliminės dvasios pradų, esame verčiami pažvelgti į 1794 metų sukilimą, vadinamą Kosciuškos sukilimu. Jame randame lietuvių tautinės rezistencijos prototipus: patriotizmą, norą atstatyti savąją valstybe, socialinį protestą, didvyriškumą ir net lietuvišką nacionalizmą. Viršminėtieji motyvai kartojasi 1812 m., 1830-31 m., 1863 m., 1905 m. ir 1918-1921 m., net ir vėliau, 1941 m., bei 1944-54 metais. Iš viso, mažai dėmesio kreipiame į pirmąją išsivadavimo pastangą.

Kosciuškiada buvo Lenkijos - Lietuvos bajorų ir dalies miestelėnų bei valstiečių bandymas nusikratyti Rusijos skverbimosi į Lenkijos-Lietuvos žemes, prarastas per 1772 m. ir 1793 m. padalinimus.

Tautos sukilimo prieš Rusiją idėja išsivystė 1792 m. lenkų-rusų karo metu, kai karalius Stanislovas Augustas ėmė nuolankauti imperatorei Kotrynai II ir Targovicos konfederacijai. Jaunas Lenkijos karvedys, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, tuomet rašė dėdei karaliui:

Jei Jūsų Didybė, kadangi šį karą kariauti nebuvome pasiruošę, būtų sėdęs į balną kartu su bajorija, apginklavęs miesčionis, paskelbęs valstiečius laisvus, tada būtume arba garbingai žuvę, arba Lenkija būtų tapus galybe.

Karaliui nusileidus Targovicos konfederacijai, sukilimo planas gimė Čartoriskių dvare, Pulavuose. Sukilimas buvo atidėtas, bet nepalaidotas; insurekcijos nauju vadu tapo lietuvis respublikininkas generolas Tadas Kosciuška.

Sąmokslas svarstė: jei revoliucinė Prancūzija susitaikytų su Prūsija, Lenkijos integralumas turėtų būti užtikrintas sutartyje. Tą užtikrinti, numatomas visuotinis tautinis sukilimas, pagrįstas respublikos kariuomene (apie 65,000 karių), apsišvietusią bajorija, miestiečių patriotizmu ir simpatija Prancūzijos revoliucijai, ir laisvės troškimu valstiečių tarpe. Pagal planą, karalius abdikuotų ir perduotų valdžią, panašiai į Prancūzijos, respublikinei santvarkai. Šiais reikalais 1793 m. sausio mėn. Kosciuška nuvyko Prancūzijon. Iš pradžių atrodė, kad jo misija ras pritarimo ir bus sėkminga.

Tačiau, revoliucijos laimės vėjai papūtė kita kryptimi. Sumušta ir priversta ginti savo teritoriją, Prancūzija nutraukė lenkams konspiratoriams pagalbą. Kosciuškos draugai, žirondistai, virto iš valdžios 1793 m. gegužės 31 d.; to pasėkoje, Kosciuškos įtaka Paryžiuje susilpnėjo. Naujieji prancūzų valdovai suvedžiojo Kosciušką; Jie buvo linkę leisti prūsams padalinti Lenkiją jei kiltų iš to rimtos derybos su Hohenzolernais. Jakobinai šaltai žiūrėjo į Kosciušką. Realistas Dantonas buvo priešingas betkokiai “brisotiadai”; jis palaikė “neužsiangažavimo” principą ir kietą politinį realizmą. Maratas švaistė komplimentus Kotrynai II. Net Robespieras nenorėjo įžeisti Rusų imperatorės. Tad, 1793 m. vasarą, Kosciuška grįžo Leipcigan, pas konspiratorius, be jokių laimėjimų.

Tuo tarpu sukiliminis sąmokslas Lenkijoje-Lietuvoje pribrendo. Šitą nusistatymą paskatino prūsų kariuomenės įžengimas į vakarinę Lenkiją 1793 m. rugpjūčio mėn., ko išdava buvo žečipospolitos vakarinių sričių pagrobimas. Pabrigadininkis Jonas Henrikas Dambrovskis stengėsi paveikti vakarinę diviziją, kad ji pasitraukdama prisijungtų prie Varšuvos įgulos. Kai rusų okupacinė kariuomenė užgniaužė šitą užmojį, patriotams tebeliko tik viena kryptis: visuotinis sukilimas. Ta kryptimi einant, keli kariškiai užsimojo Varšuvoje paruošti sukilimą. Jų tarpe buvo generolas Ignacas Dzialynskis (Vakarų Lenkijos masonijos vicedidmistras), plk. Jokūbas Jasinskis (lietuvis inžinierius) ir brigadininkas Antanas Madalinskis. Iš civilinių prie sąmokslo prisidėjo vengras bankininkas Kapostas (iliuminatų veikėjas), Elijas Aloe (masonų vadas), Stanislovas Soltykas (seimo atstovas), Juozas Paulikauskas (žurnalistas, vėliau Kosciuškos asmeninis sekretorius) ir Karolis Prozoras — jaunas Lietuvos didikas. Kaip matome, sukilimo pradininkai buvo karininkai bei farmazonai, jų tarpe žymų vaidmenį suvaidino ir lietuviai.

Jų pagrindinė mintis buvo staiga užpulti rusus ir prūsus okupantus. Smūgį duotų respublikos kariuomenė, jai talkininkautų ginkluoti civiliniai, kuriuos patrauktų asmens laisvės paskelbimas.

Sukilimo planas rėmėsi ant stiprios respublikos kariuomenės. Tačiau įvykiai bėgo sąmokslo nenaudai. Respublika neteko daugiau kaip 20,000 karių, nes rusai juos suėmė ir inkorporavo į rusų armiją. Iš likusiųjų 37,000 (1793 m. rudenį)

Kosciuška 1793 m.: “Viešpatie, leisk man dar kartą kovoti už tėvynę.”

maždaug pusė turėjo būti išformuoti, pagal pavergto seimo rezoliucijas.

Skaityti daugiau: KOSCIUŠKOS SUKILIMAS LIETUVOJE

LIETUVOS KAREIVĖLIAMS

JUOZAS MIKŠTAS

Gimto krašto laukais
Jūs žygiavot kadais,
Šaunūs, Laisvės Kovų kareivėliai.
Spinduliuojančio ryžto džiaugsmingais veidais 
Kovon veržėtės, galvas iškėlę.

Kaip aušrinės žara,
Kaip ugnis, kaip audra,
Nemarios
Lietuvos
Kareivėliai,
Taikliu ginklu, drąsa ir širdim atvira
Tėviškėlę
Iš snaudulio kėlėt.

O šiandieną, kur jūs?
Kas belanko kapus,
Kuriais gimdėte laisvę Tėvynei?
— — —
Ten ruduo jums dabar meta medžių lapus,
O mes liūdim, čia jus prisiminę ...

Bet kova
Dar gyva,
Kol gyva Lietuva,
Kol bus gyvas bent vienas lietuvis,
Kuris tiki, kad vėl Lietuva
Bus laisva;
Tiki ja,
Ir svetur jai nežuvęs.

 

SPALIO 9-ji DIENA 1920 M. VILNIUJE

R. LIORMONAS

Kad ir po 45 metų, bet kol dar atmintis ir sveikata tarnauja, noriu pasidalinti su mielais KARIO skaitytojais, noriu pasidalinti apie tą, baisiai liūdną visai lietuvių tautai, dieną.

Iš Vilniaus, bolševikų spaudžiami, 1919 m. sausio pradžioje, persikėlėme Kaunan, gi, 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, kai sovietai išvarė lenkus iš Vilniaus ir jį perdavė mums, mes su dideliu džiaugsmu vėl grįžome atgal į savo numylėtą sostinę. Grįžome, kaip sakoma, ne tuščiomis, kaip kad išvykome, o jau su kariuomenės daliniais ir kaikurių ministerijų centrinėmis, svarbesnėmis įstaigomis. Jų tarpe buvo ir Vietinės Kariuomenės brigados štabas, kurio viršininku aš tada buvau. Brigados vadu buvo tada majoras A. Merkys (kas ta brigada buvo — parašysiu atskirai).

Lenkams labai nepatiko mūsų buvimas Vilniuje, bet santarvininkams, prancūzams ir anglams tarpininkaujant, 1920 m. spalio 7 d. lenkų ir lietuvių delegacijos Suvalkuose pasirašė sutartį, pagal kurią buvo nustatyta demarkacijos linija ir Vilnius pripažintas Lietuvai.

Dar nebuvo kaip reikiant išdžiūvęs rašalas toje sutartyje, kai Kr. Aps. min. štabe buvo gautos aliarmuojančios žinios, kad “sukilusi”, taip vadinama, lietuvių — baltgudžių, generolo Želigovskio vadovaujama, divizija, protesto ženklan peržengusi demarkacijos liniją, žygiuoja Vilniaus link tikslu jį iš lietuvių atsiimti.

Susidarė gana pavojinga padėtis: Vilniaus ginti nebuvo kam, nes mūsų beveik visa kariuomenė, toli nuo Vilniaus, pietiniame fronte buvo užėmusi ilgą barą palei Augustavo miškus. Ta aplinkybė, man atrodo, ir padrąsino Želigovskį ir bendrai Lenkijos vyriausybę, šitam klastingam žygiui.

Skaityti daugiau: SPALIO 9-ji DIENA 1920 M. VILNIUJE

1940 M. LAPKRIČIO MĖN. 23 DIENA VILNIUJE

Lietuvos kariuomenės šventė. Karininkai, puskarininkiai ir kareiviai dar vis dėsi Lietuvos kariuomenės uniformas, bet su sovietiškais ženklais.

Buvo gražus sekmadienis. Vilnius, su savo kalnais, kalneliais ir bažnyčiomis, spindėjo savo didybėje.

Kariai, laisvi nuo pareigų, ir vilniečiai susirinko šv. Jono bažnyčion. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Mišios. Susikaupimas toks, kokio dar nebuvau matęs.

Evangelija, po jos seka pamokslas. Sakyklon įlipa kun. Lipniūnas. Nebeprisimenu skaitytos Evangelijos, bet pamokslo pradžia dar ir šiandieną tebeskamba mano ausyse:

“Lakštingalėle, gražus paukšteli,
kodėl nečiulbi anksti rytelį?

Ką aš čiulbėsiu anksti rytelį,
piemens išdraskė mano lizdelį”.

Užteko šių žodžių, visi pravirko. Kun. Lipniūnas nepasakė, kad “vanags išgaudė mažus vaikelius”. Raudonasis vanagas išgaudė juos 1941 m birželio mėn.; rudasis — porą metų vėliau. Ir pats pamokslininkas vėliau nuo rudojo vanago žuvo.

Pamaldoms pasibaigus, visi išeina į šv. Jono bažnyčios aikštę.

Rusai politrukai veda lietuvius karius į pirtį. Kariai dainuoja: “Vėliavos iškeltos plakas — renkas vyrai, žygis bus”.

Minia šaukia: “Lietuvos kariai, Lietuvos kariai!” Skrybėlės, skarelės, skėčiai kyla augštyn — ašaros krinta ant grindinio.

Kariai suprato minios mintį. Stipriau sutrenkė koją ir užtraukė dar gražesnį posmą.

Enkavedistai apsupo minią; stumdymas, mušimas, areštai .. .

Tu, šiandieną, lakštingalėlės paukšteli, kurio nepagavo nei raudonasis, nei rudasis vanagas, išskridai į platųjį pasaulį. Lapkričio mėn. 23 d. proga prisimink už Tėvynę žuvusius, karius ir partizanus, ir paprašyk, kad jie išprašytų iš Augščiausiojo, kad tu ir vėl galėtumei grįžti į savo lizdelį.

Jurgis Virsnė

EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU

BUTEGEIDIETIS

Kariuomenės vado (plk. Ladygos) įsakymu, 7-tas pėst. pulkas išvyko Gardino link, kad užimtų ir gintų perėjimus per Nemuną, Gardinas išimtinai (jei neklystu) ir toliau į žiemius nuo Gardino. Vilniuje, Šnipiškių kareivinėse, liko trys jaunų kareivių kuopos ir Mokomoji komanda. To rajono bendru viršininku liko vyr. ltn. Saladžius.

Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vyko pulkui skirtų jaunų kareivių mokymas ir, kas antra ar trečia diena, įgulos tarnyba. Mokomoji komanda dėjo visas pastangas paruošti jaunus kareivius būsimiems uždaviniams.

Pulkas grįžo į Vilnių. Suvalkuose sutartis buvo pasirašyta. Tuo pačiu metu, Pilsudskio įsakymu, sutartis buvo sulaužyta. Želigovskio korpas peržengė Suvalkų sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Jo žygio kryptis ėjo Vilniaus link. Iškart susidarė išvada, kad Želigovskio korpo žygis turi tikslą užimti Vilnių, o vėliau, gal ir visą Lietuvą.

Vilnių turėjome palikti ir lenkai jį užėmė. Po dienos ar kitos, lenkai pradėjo puolimą Vilnius - Maišiagala kryptimi. Pulkas, remiamas dviejų lauko baterijų ir šarvuotų auto būrio, vedė žūtbūtines kautynes. Kova buvo nelygi, nes vyko su žymiai galingesniu priešu. Buvo atkakliai kovojama už kiekvieną žemės pėdą. Kova buvo arši, didvyriška.

Divizijos vadas įsakė vieną bateriją perduoti 4-to pėst. pulko vado dispozicijon. Lenkai buvo jau visai arti Maišiagalos, 7-to pėst. pulko vadas, savo turimas jėgas kiek pergrupavęs, nusprendė daryti priešpuolį. Kad tinkamai išdirbtų priešpuolio veiksmų planą — pulko vadas plt. ltn. Adamkevičius susišaukė priskirtų ginklų rūšių vadus pasitarimui. Susirinkime dalyvavo plk. ltn. Adamkavičius, mjr. Vl. Rėklaitis, baterijos vadas vyr. ltn. Šmitas, šarvuotų auto būrio vadas, pulko adjutantas, ryšių ir raitųjų žvalgų komandų viršininkai. Pulko vadas iš aiškinęs esamą padėtį ir paskelbęs numatytus sekančios dienos puolimo veiksmus, iš baterijos vado ir šarvuočių būrio vado pareikalavo aiškių ir konkrečių pasiūlymų.

Skaityti daugiau: EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU

LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSIKŪRIMO PRADŽIOS BEJIEŠKANT

POV. DIRKIS

Lietuvos kariuomenės pradžia glūdi lietuviuose karininkuose ir puskarininkiuose, atsidūrusiuose Rusijoje, kur ištrėmime būdami lietuviai kariai, 1917 metų revoliucijai išaušus, dėjo pastangas sudaryti tautinius pulkus. Lietuviai kariai pirmiausiai išsiskyrė iš lenkų divizijos, kuriai vadovavo gen. Daubar-Musnickis, sąstato ir įkūrė Atskirą Lietuvių Batalioną. Kijevo lietuvių kolonija batalionui įteikė vėliavą, kuri, išformavus batalioną ir grįžus į Lietuvą, buvo parvežta ir atiduota Karo muzėjui.

Atskirojo bataliono atsiradimas gana įdomus ir būdingas. Buvęs to bataliono virš. St. Čepulis pasakojo, kad 1917 m. gegužės 1 d. lenkų divizijos vienas pulkas išsirikiavo švęsti gegužės šventę. Tame pulke esantieji lietuviai kariai, apie 200 vyrų, išsirikiavo atskirai. Tuo metu prie išsirikiavusių neprisidėjo nei vienas lietuvis karininkas, nors jų pulke buvo apie septyni. Visa išsirikiavusios grupės vadovybė buvo trys jaun. puskarininkiai ir keli grandiniai.

Po tos šventės ir parado lenkų pulko vadovybė iš lietuvių karių atėmė visą valdinį turtą, palikdama tik po vieną porą baltinių ir lietuvius karius nuvežė į Galiciją, Skala miestelį, kur ir buvo sudarytas tas Atskiras lietuvių batalionas iš keturių kuopų. Į batalioną prisistatė lietuviai karininkai Pr. Klimaitis ir Ant. Juozapavičius, kurie dėjo pastangų išimti visus lietuvius karius iš lenkų divizijos.

Kaip tik tuo pat metu prasidėjo karių suvažiavimai: Petrapilyje, Rygoje, Daugpilyje, Minske ir kt. Susidarė Lietuvių Kariškių Sąjungos Vykdomasis Komitetas, o Smolenske įsikūrė sudėtinė, po atstovą iš įvairių frontų ir armijų komitetų, Vyr. komisija lietuvių pulkams steigti. Vykdomasis komitetas pradėjo leisti “Laisvą žodį”, kurio pirmas numeris išėjo 1917 m. rugsėjo 17 d. Redaktorium buvo karin. L. Natkevičius, o vinjetės autorius dail. K. Šimonis.

Karpilkomas buvo Lietuvių Karinin kų Pildomasis Komitetas, kuris buvo giliai susirūpinęs apie savo draugus — karius apkasuose. Norėdamas suteikti draugams žinių, kas dedasi pasaulyje, nerado geresnio būdo tai atlikti, kaip išleidžiant “Laisvą žodį”, vėliau pavadintą “Karpilkomo Žinios”.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSIKŪRIMO PRADŽIOS BEJIEŠKANT

KALĖDOS

KALPAS UOGINIUS

Kažkas yra pasakęs, kad vienintelė bet kurios tautos kultūros apraiška yra jos gražios ir kilnios tradicijos.

Kiekviena kultūringa tauta gerbia ir brangina iš pro-pro-senelių paveldėtas tradicijas ir laiko savo pareiga ne tik išlaikyti jas nesužalotas, bet papildyti tuo, kas artima tautos būdui, kas miela ir brangu sielai ir širdžiai. Mes, lietuviai, esame paveldėję daug labai gražių ir prasmingų tautinių tradicijų, kurių daugelis yra tarsi susipynusios su mūsų religija, su bažnytinėm šventėm. Šį kartą norėtųsi paminėti tik tas jų, kurios susijusios su Kalėdų šventėmis. Kalėdos yra ne tik svarbios bažnytinės, bet ir šeimyninės šventės, kurių apeigos perpintos gražiausiomis tautinėmis tradicijomis, žavinčiomis ne tik vaikų, jaunimo, bet ir senimo sielas.

Gal neįmanoma būtų tiksliai nusakyti kada, būtent, ir kur tos gražios, kilnios, prasmingos Kalėdų švenčių tradicijos gimė ir nužymėti jų raidos kelią iki mūsų dienų. Yra sakoma tik, jog jų pradžia siekia žilą senovę, prieškrikščionybės laikus, kai metų laikų keitimasis būdavo suprantamas fantastiškai ir kai būdavo tikima, kad saulė yra gyvas padaras, kuris, kaip ir žmogus, gimsta, auga, bręsta, sensta, vysta ir miršta .. . Žiemos gi metu, gimstanti nauja saulutė, kuri iki pusės metų auga ir stiprėja. Žinoma — gruodžio mėnesio pabaigoje įvyksta dienos su naktimi persisvėrimas ir nuo to meto diena ilgėja. Senovėje, pastebėję šitą reiškinį, pradėjo švęsti saulės gimimo dieną..

Iškilminga vakarienė — mūsų Kūčios — neabejotinai kilusi anais amžių glūdumoje likusiais laikais, kai naujagimės saulutės garbei buvo rengiama iškilminga puota. Vėliau, kadangi Kristaus gimimas, katalikų bažnyčios autoritetų nuosprendžiu, lyg ir atitiko tą patį metų laiką, tai Kalėdas švęsti buvo nutarta tuo pat metu. Iš kai kurių slavų tautų senovės sakmių, padavimų ir maldų daleidžiama, kad “Božiča”, turėjęs gimti “rojuje”, kur augę medžiai sidabriniais ir auksiniais lapais, aplipę aukso obuoliais. Ir iš tos legendos kilęs paprotys Kalėdų metu statyti eglaitę (nes ji ir žiemą žaliuoja) ir puošti ją sidabruotais ir auksuotais obuoliais, žvakelėmis ir įvairiausiais kitokiais papuošalais. Mat, po šaltos žiemos švenčių, labai jau buvo laukiama pavasario ir vasaros su javų, vaisių ir kitų gamtos gėrybių daugybe. Tai buvusi geros vilties ir džiaugsmo šventė. Ta proga besidžiaugusieji, tikėdami, jog nuo vaišių patiekalų gausumo priklausys geras derlius, kėlė gausias įvairiais patiekalais puotas. Bedžiūgaudami, su artimaisiais keitėsi įvairiomis gėrybėmis, dalijosi dovanomis. Iš anų neva laikų tebėra išlikęs Kūčių puotos ir Kalėdų dovanų paprotys.

Skaityti daugiau: KALĖDOS

GYVENIMAS DABARTINĖJE OKUPUOTOJE LIETUVOJE

V. G.

Atvykęs iš okupuotos Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstybes 1965 m. pavasarį, susidūriau su labai įvairiomis nuomonėmis apie gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.

Norėdamas teisingai supažindinti tautiečius, esančius laisvame pasaulyje, parašiau eilę pastabų apie išgyventą “komunistiniame rojuje” laikotarpį ir apie sąlygas, kuriose dabar gyvena lietuviai okupuotoje Lietuvoje.

I. POLITINĖS GYVENTOJŲ TEISĖS

Iš visų Stalino konstitucijos, neva, garantuotų teisių, gyventojai turi tik vieną, vienintelę teisę — teisę į darbą, bet ir tai tik todėl, kad milžiniškoms Sovietų Sąjungoje vykdomoms statyboms reikalinga labai daug darbininkų. Tačiau, visuose okupuotos Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus didžiuosius) trūksta darbo ir yra darbo jėgos perteklius. Tokiose vietose siūloma darbininkams keltis į kitus Lietuvos miestus ar rajonus, kur yra darbo jėgos trūkumas. Tokiomis vietomis laikomi didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda; toliau, Elektrėnai (netoli Vievio), kur statoma apie 1,2 milionų kilovatų šilumininė elektros stotis ir miestelyje gyvenamieji namai, mokyklos; Kėdainiai, kur statoma didelė superfosfato gamykla, su sieros rūgšties gamybos cechu ir pradedama statyti cukraus gamykla; Jonava, kur statoma azotinių trąšų gamykla. Bet čia daugiausia jieškoma viengungių darbininkų, nes šeimyniniams darbininkams trūksta butų. Kiekviename rajone, prie rajono vykdomojo komiteto, yra skyrius, kuris verbuoja darbininkus darbams į Kazachstano plėšinius, žemių statybas, į Karelijos miškus medžių kirsti ir paskutiniu metu į Krasnojarsko miškus, medžius sakinti, t. y. rinkti iš spygliuočių medžių tekančius sakus.

Kitos konstitucinės teisės, teoriškai, veikia, bet, praktiškai, gyventojai jomis pasinaudoti negali.

a)    Bažnyčios padėtis

Pagal konstituciją, visi piliečiai turi sąžinės laisvę. Praktiškai, gi, visa eilė dirbančiųjų neturi teisės eiti į bažnyčią. Tai mokytojai, gydytojai, įstaigų tarnautojai, vyresniųjų klasių moksleiviai, ypatingai komjaunuoliai, pionieriai. Kas vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse nebuvo komjaunuoliu, tam nėra vilties patekti į augštosios mokyklos stacionarą, nes kiekvienas stojantis į augštąją mokyklą, turi pristatyti rajono komjaunimo sekretoriaus parašytą charakteristiką. Nekomjaunuoliams komjaunimo sekretorius charakteristikos neduoda, ir tuomet augštosios mokyklos mandatų komisija tokį jaunuolį, tuo ar kitu pretekstu, nušalina.

Vilniuje iš buvusių 26 bažnyčių veikia tik 8, Kaune veikia tik 4 ar 5. Vilniaus katedra paversta dailės muzėjumi, nuimti kryžiai ir nuo stogo statulos. Kauno buv. Įgulos bažnyčia (Soboras) viduje pertvarkoma, ir ten turi būti patalpintas skulptūrinių ir vitražinių darbų muzėjus.

Skaityti daugiau: GYVENIMAS DABARTINĖJE OKUPUOTOJE LIETUVOJE

VILNIAUS DIDĮJĮ SEIMĄ PRISIMENANT

Vilnius 1916 metais

 (60 metų proga)

JONAS MIŠKINIS

1905 metais Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Rusijoje kilo revoliucija prieš netikusią caro valdžią.

Sukilimo audra prasidėjo Petrapilyje 1905 m. pradžioje ir tų metų rudenį apėmė visą Rusijos valstybę. Tas sukilimas palietė ir Lietuvą.

Kadangi Lietuva buvo Rusijos pavergta, o jos gyventojus caro valdžia labiau spaudė kaip Rusijos, tai nuo sukilimo neatsiliko ir Lietuva.

Darbininkai reikalavo geresnio gyvenimo ir jų pačių dirbamos žemės, nuosavybės, pavergtosios tautos ėmė reikalauti teisės tvarkytis savo gyvvenimą.

Kai kurios Lietuvos politinės partijos ir šiaip žmonės ėmė kovoti su caro policija. Rusai mokytojai ir valsčių raštininkai buvo atstatyti, nes jie nemokėjo lietuviškos kalbos ir žmonės negalėjo su jai susikalbėti. Rusų caro valdžia sumišo ir nebežinojo kas bedaryti. Tais pačiais metais spalio 30 d. caras buvo priverstas paskelbti manifestą (viešą pareiškimą) įvedantį konstitucinę valdymo sistemą.

Lietuvos inteligentai ir susipratusieji žmonės stojo ryžtingai ginti Lietuvos reikalų, nors tada dar nenumanydami apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę, tačiau stengėsi reikalaudami visiškai pavergtam kraštui suteikti daugiau laisvių ir pagaliau, autonomiją. Lietuvos patriotų darbo vaisius buvo Didysis Vilniaus Seimas, turėjęs nepaprastai didelės reikšmės Lietuvos atgimimui.

ORGANIZACINIS KOMITETAS

Seimui šaukti Vilniuje susidarė lietuvių inteligentų komitetas su pirmininku dr. J. Basanavičium. Komitetas išleido atsišaukimą į lietuvių tautą, kuriuo kvietė siųsti atstovus iš visų Lietuvos kampelių. Lietuviai į atsišaukimą labai gyvai atsiliepė. Ir, štai, 1905 m. gruodžio mėn. 4 d., pirmą kartą susirinko Vilniuje Lietuvos reikalų apsvarstyti Didysis Vilniaus Seimas. Jis, iš esmės skyrėsi nuo ankstyvesniųjų istorinės Lietuvos seimų. Seimas buvo gaivališkas beatgimstančios lietuvių tautos pasireiškimas 1905 metų revoliucijos sąlygose.

Skaityti daugiau: VILNIAUS DIDĮJĮ SEIMĄ PRISIMENANT

EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU

BUTEGEIDIETIS

(PABAIGA)

Grįžkime prie būrio veiksmų. Žvalgomieji patruliai vykdė savo uždavinį, kiekvienas savo kryptyje. Lenkų kavalerija žygiavo Kovarskas -Traupiai - Taujėnai - Ukmergė kryptimi.

Taujėnuose buvo prekybos diena (turgus). Aplinkinių kaimų ūkininkai nuvažiavę prekiavo. Apie pusiaudienį patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) pasiekė Taujėnus. Iš kitos pusės, lenkų kavalerijos joja (žvalgomoji ar žygio saugos) taip pat pasiekė Taujėnus. Patrulio Nr. 3 viršininkas pastebėjęs beatjojančius lenkus į Taujėnų miestelį, nutarė trauktis atgal Ukmergės link. Tuo tarpu lenkai irgi pastebėjo (ar gal koks šnipukas pranešė) patrulį Nr. 3 jau besitraukiantį. Lenkų kavalerijos joja karžygiškai nusiteikusi, negaišdama metėsi raitųjų atakon. Tuo metu patrulis Nr. 3 jau buvo išėjęs iš Taujėnų miestelio. Patrulio viršininkas, pastebėjęs, kad lenkai atakuoja, sukomandavo: “Priešas iš užpakalio, gulk!”. Po tos komandos sekė sekanti komanda: “Į priekinį raitelį, šauk!”. Toliau sekė: “Į sekantį raitelį ant kelio, šauk!” ir t.t. Nei viena salvė neliko prašauta. Kiekvienos salvės išdavoje buvo kliudyta ar tai raitelis, ar arklys. Lenkai, pajutę taiklius patrulio šūvius ir jau turėdami nuostolių, lietuvių patrulio nepasiekę, pasuko atgal ir nudūmė. Šiame susidūrime buvo laimėtos ir nežymios trofėjos.

Patrulio susidūrimas su lenkų žymiai skaitlingesne joja ir nelygios dvikovės laimėjimas, yra labai būdingas pažymys, apibūdinantis Lietuvos karį. Plk. ltn. K. Ališausko žodžiais, “lenkų kavalerijos kareiviai daugumoje buvo seni kovotojai”. O tas labai daug reiškia. Mūsų pusėje, gi, patrulyje Nr. 3, su šiokia tokia kovos patirtimi buvo tik patrulio viršininkas Cimulianskas, o kiti visi 5 buvo jauni kovotojai, tik prieš 2 ar 3 mėn. pašaukti kariuomenėn, bet kas būtiniausiai reikalinga žinoti kiekvienam kariui kautynėse, parengime įgyti jau spėję. Patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) iš Taujėnų traukėsi (bėgo), tačiau, ten pat, ryžtingoje dvikovėje, sumušė galingesnį priešą.

Patrulio viršininkas kautynėse buvo drąsus, sumanus, griežtas, įtakingas, ramus ir nesiblaškantis. Jo pavaldiniai, jauni kovotojai fiziniu ir moraliniu atžvilgiu buvo lygūs savo viršininkui. Kovėsi, nors trumpai, bet didvyriškai. Drąsūs patrulio veiksmai lenkų kavalerijos vadovybę suklaidino, kartu išgelbėjo ir patrulio gyvybę (lenkų kavalerijos rinktinė sutiktus karius bei šaulius nelaisvėn neėmė, bet žvėriškai šaudė juos vietoje). Taip patrulis užkirto kelią lenkams Ukmergės link.

Po šio trumpo mažų dalinių susidūrimo, lenkų kavalerijos brigada, negaišindama laiko, mažais lauko keliais, miškingomis vietovėmis, Taujėnus ir Siesikus aplenkdama iš šiaurės, numarširavo Kėdainių link.

Skaityti daugiau: EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU

PASKUTINIS LIETUVOS KARO AVIACIJOS SPORTINIS LAIMĖJIMAS

 (Iš atsiminimų)

J. SELIOKAS

Sportas Lietuvos kariuomenėje buvo būtinybė karių fiziniam pajėgumui kelti. Tam tikslui kasdieninėje karių užsiėmimų programoje buvo įvesta fizinio lavinimosi mankšta.

Karo aviacijos vadovybė, norėdama apsaugoti lakūnus nuo fizinio suglebimo, įvedė privalomą kasdieninę mankštą net karininkams iki kapitono laipsnio imtinai. Aviacijos kariai sportavo įvairiose sporto šakose. Turėjo nuolatines futbolo ir krepšinio komandas, kurios būdavo kartais labai stiprios.

Šiame straipsnelyje noriu trumpai atpasakoti, kaip Lietuvos karo aviacijos futbolininkai, 1940 metais, Rygoje, laimėjo “Pribovo” taurę su tarybiniu įrašu ir raudona penkiakampe žvaigžde. “Pribovo”, tai rusiškų žodžių santrumpa, reiškia Pabaltijo kariuomenės suskirstymą apygardomis, specialioms sporto varžyboms pravesti.

Bolševikų kariuomenės vadovybė padalino visą Pabaltijį į 64 sporto apygardas ir pavedė joms sudaryti po vieną futbolo ir krepšinio komandą. Lietuva sudarė tiek apygardų, kiek Latvija ir Estija sudėjus kartu. Komandos buvo sustatytos kariuomenės daliniuose ir daugumoje susidėjo iš tautinio elemento. Buvo taip pat keletas ir grynai rusiško sąstato komandų. Žaidėjų tikrinimas dėl “kilmės” buvo labai griežtas — pagal patvirtintus sąrašus. Tad skolinimas žaidėjų iš kitur, iš viso, buvo neįmanomas.

Dauguma mūsų žino, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienam pulką, arba atskirai stovinčiame dalinyje, būdavo futbolo arba krepšinio komandos. Kai kurios prieš bolševikų okupaciją buvo labai stiprios, tiesiog, nenugalimos.

Okupacija iki minimų varžybų tebuvo vos pusmetį trukus, tačiau sportininkus, politiniais valymais, jau spėjo gerokai praretinti.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS LIETUVOS KARO AVIACIJOS SPORTINIS LAIMĖJIMAS

SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 -1940 M. KARAS

P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Po šito pasitarimo min. Tanneris trečią kartą susitiko su pasiuntine A. Kollontai, baronienės Stael von Holstein rezidencijoje Valhallavagen. Pasiuntinė A. Kollantai apgailestavo, kad pasitarimai nebuvo pradėti anksčiau, lengvesnėmis sąlygomis, tada būtų buvę pasitenkinta tik Hanko, pasitarimų baze. Dabar, po Sovietų kariuomenės pasisekimų fronte, reikalavimai padidėję. Abejojama dėl galimų nuolaidų pasitarimų metu.

Min. Tanneris, teisindamasis dėl vėlavimosi, paaiškino apie sunkumus, kuriuos tenka nugalėti suomių vyriausybei siekiant taikos, ypatingai pabrėždamas, kad demokratinėje santvarkoje tenka skaitytis su visuomenės opinija, gauti seimo pritarimą, todėl viskas eina lėtai. Diktatūrinėje santvarkoje visa tai atpuola, todėl viskas eina greitai. Po to, min. Tanneris įteikė A. Kollontai min. pirm. Ryti laišką Stalinui ir prašė visa perduoti Maskvai.

Pasikalbėjęs su A. Kollontai, min. Tanneris nuvyko pas min. Gūntherį ir pirmiausia pareiškė nepasitenkinimą, kad Suomija nebuvo pakviesta į Kopenhagos konferenciją. Be to, pareiškė didelį apgailestavimą, kad Švedija nusprendė kritiškiausiu momentu palikti Suomiją vieną ir kad Švedija atsisako praleisti per savo teritoriją Vakarų s-kų kariuomenę į pagalbą Suomijai, net grasindama tuo atveju stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Išreiškęs savo nepasitenkinimą ir išsikalbėjęs rūpimais klausimais su min. Gūtheriu, min. Tanneris išvyko į Helsinkį.

Kelionės metu min. Tanneris išsikalbėjo su grįžtančiu iš Vokietijos prof. Kivimaki, kuris buvo nuomonės, kad norint išvengti visiško krašto sunaikinimo, esą reikalinga taikytis.

Vasario 28 d. min. Tanneris jau buvo Helsinkyje, kur ardo daug įvairių naujų žinių. Anglijos pasiuntinys Verekeris tuojau pareiškė norą pasimatyti ir atvykęs papasakojo:

1.    Pagal gautas žinias, anglų ir prancūzų kariuomenės 12,000 - 13,000 vyrų gali pasiekti Suomiją balandžio 15-30 d. Tuo pačiu metu Švedijoje ir Norvegijoje bus sutelktos žymios jėgos, kad paremtų tą ekspediciją.

2.    Esą, nesvarbu, kokiu vardu atvyks ekspedicinė kariuomenė, savanorių ar reguliarios kariuomenės, Vokietijai ir Sovietų Rusijai tai nesudaro skirtumo. Jos kreips dėmesį į skaičių ir pagal tai darys savo sprendimus.

Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 -1940 M. KARAS

Tremties Trimitas

ŠAULIŲ AUKOS LIETUVAI

(tęsinys)

9.    Kručkauskas, Benediktas, Pravieniškių š. br., Rumšiškių ir vėliau Vadų girininkijos girininkas, nužudytas girininkijos patalpose 1943 m. pabaigoje. Vokiečių okupacijos metu šaulių veikimas buvo nežymus, bet Kručkauskas savo bute ant sienos laikė pakabinęs šaulio uniformą. Gyveno viename Vadų girininkijos name, turėjo įvairių ginklų ir buvo atsargus. Raudonieji banditai į jo butą greičiausiai įsiveržė per klastą. Matomai panaudojo kurį nors jo gerai pažįstamą asmenį. Rastas labai sumuštas ir po to per kaktą nušautas iš jo paties turėto parabelio. Butas apiplėštas ir visi vertingesni daiktai išnešti. Taip pat dingo ir Kručkausko šauliškoji uniforma.

10.    Rauckis, Juozas, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. buvęs vadas, ūkininkas, areštuotas pirmomis vokiečių - rusų karo dienomis. Vėliau rastas nužudytas apie 40 km. nuo gyvenamos vietos prie Biržų miesto. Rauckis prieš nužudymą buvo žiauriai kankintas, nes jo lavonas buvo labai sužalotas.

11.    Šlėkta, Petras, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. vadas, ūkininkas, 1941 m. birželio 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Greitai po ištrėmimo mirė priverčiamojo darbo stovykloje.

12.    Petrauskas, Jurgis, Gailionių š. br. valdybos narys, ūkininkas, 1941 m. birželio mėn. 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Mirė priverčiamojo darbo stovykloje.

13.    Petrušaitis, Bronius, Gailionių š. br. tarnautojas, nuteistas mirti ir sušaudytas per antrąją okupaciją dar II-jo pas. karo metu.

14.    Ptašinskas, Adulis, Nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, Titonių š. br., ištremtas su šeima į Sibirą 1941 m. birželio 14-17 dienomis. Mirė 1943 m. priverčiamojo darbo stovykloje.

Kiekviena tauta nori būti pirma. Tai yra kilnios lenktynės. Stenkis, kad tavo tauta būtų pirmoji pasaulyje.

Vladas P ū t v i s

Kas turi žemę, tas turi gyvo labo šaltinį, turi laisvę ir valdžią. Lietuviui žemelė yra šventa, kaip ir gaunama iš jos duona.

Vladas P ū t v i s

Detroito šaulys pas losangeliečius. Iš kairės:    kun. V. Kriščiūnevičius iš Detroito, O. Žadvydas, V. Saladžius ir dr. J. Jusionis.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

ŽIEMAI ARTĖJANT

(Aplinkraštis)

Pasibaigė vasaros malonumai. Prasideda žiemos meto darbai. Kiekviena organizacija stengsis pagyvinti savo veiklą. Susimąstykime ir mes, sesės, kaip naudingiau šį rudens ir žiemos laikotarpį praleisti ir kuo daugiau prie šauliškų ir tautinių darbų prisidėti.

Čia pat jau Vėlinės.Rimties, susikaupimo, giliausio išgyvenimo diena. Aplankykime ir papuoškime šaulių, karių bei kitus apleistus kapus. Tai gražiausias šaulių moterų darbas, kurį visada savo tėvynėje atlikdavome, kuriam ir dabar turime jausti pareigą, vardan tų visų vėl žuvusių, kuriems tenai gal niekas ir kapo nesupylė ...

Netrukus sulauksime ir Kariuomenės šventės.Karžygys, dėl savo krašto laisvės žuvęs karys, tai amžinai šviečiąs šventos aukos pavyzdys. Kariuomenės šventės proga pagerbsime visų žuvusių brangią atmintį ir kartu pasisemsime karžygiškos dvasios, kad pačios daugiau aukotis ir dirbti dėl savo krašto gerovės ir laisvės pajėgtume. Ne tik dalyvaukime šventėje, bet ir visu nuoširdumu prisidėkime prie jos ruošimo!

Ne už kalnų ir taip visų laukiamos Kalėdos. Tą prasmingą šventę švęsdami vieni į kitus artėsime. Sveikinsime. Siusime dovanėles, ruošime Kūčias, Kalėdas. Apsidairykime aplink, pagalvokime, ar nėra užmirštų, sergančių, kokių senelių ar šiaip nelaimingų savųjų? Pirmoj eilėj visa krikščioniška meile į juos artėkime, jiems kokį džiaugsmą, malonumą suteikime: ar tai į Kūčias pakviesdamos, ar aplankydamos, ką nunešdamos, geru žodžiu paguosdamos.

Sulauksime ir brangiausios Nepriklausomybės šventėsVasario 16-sios. Ši šventė turi visus išjudinti, paskatinti tolesniems laisvės kovos darbams. Visi ruošiami minėjimai ir jų programos turėtų būti kuo daugiau pritaikintos jaunimui, kad jie ryžtu ir kovos dvasia degtų. Šia linkme ir turėtume kuo daugiau dirbti. O taip pat šios šventės proga stenkimės įsiveržti ir į svetimųjų širdis bei protą.

Mūsų pareiga palaikyti ir savąją spaudą. Ilgi žiemos vakarai tinkamiausi skaitymui. Prisidėkime ir prie spaudos platinimo, nes spauda palaiko tautinę gyvybę ir kovoja už mūsų krašto laisvę. Neužmirškime ir mūsų brolio “KARIO”. Skaitykime jį ir bent po vieną naują prenumeratorių 1966 metams suraskime. O, ir “Šaulė Tremtyje” laukia jūsų, Sesės, talkos: straipsnių, nuotraukų ar nors savos veiklos žinučių atsiųskite! Sesė Redaktorė už viską bus dėkinga!

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kun. Ant. Keblaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės kapelionas, staiga atsiskyrė su šiuo pasauliu liepos 31 d. Balbieriškyje, Lietuvoje, ir palaidotas, dalyvaujant 55 kunigams, K. Naumiesčio kapinėse.

—    Vincas Šmulkštys, Steigiamojo seimo narys ir kariuomenės vado gen. Žukausko adjutantas, mirė E-vanstone, Ilk, sulaukęs 72 m.

—    Eimantas Vintartas, atliekąs karinę tarnybą JAV kariuomenėje, yra paskirtas į inžinerijos mokyklą. Jo tėvas, Lietuvos kar. plk. ltn., buvo Sibire ir grįžęs į Lietuvą mirė.

—  Karo istorikas plk.Kazys Ališauskas, labai stropiai rašo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės istoriją, kuri apims įsikūrimą, kovas, kariuomenės dalis, aviaciją, karo laivyną ir kt. Tikisi jau kitais metais, bus baigta.

—    Plk. ltn. Jono Juknevičiaus mirties metines minint, rugsėjo mėn. 2 d. trejose Čikagos bažnyčiose velionis buvo šeimos ir artimųjų prisimintas maldose.

—    Juozo Daumanto, žymaus mūsų partizano, vardo skautai akademikai surengė Custer, Mieli., Lietuvos partizanų ir Laisvės kovų 25 metų sukakties paminėjimą, kur pasireiškė žurn. Vl. Ramojus, Jonas Damauskas ir stud. Leonas, nesenai atvykęs iš Lietuvos.

—    Tomas Petraitis, gyv. 7159 So. Campbell, Čikagoje, išvyko į Lackland, Texas, karo aviacijon.

—     Aleksandras Zalatorius, II Pasaulinio karo veteranas, baigė savo gyvenimo kelionę Čikagoje rugp. 5 d.

—    Pr. Grigas, buvęs II Pasaulinio karo veteranas ir dalyvavęs Korėjos mūšiuose, netikėtai žuvo rugp. 6 d. Glen Alden anglies kasykloje, Wanamie, Pa. Atskilęs akmuo krito ir jį užmušė. Paliko žmona su penkiais vaikučiais.

—    Kpt. Donatas Skučas rugs. 28 d. Čikagoje sukūrė lietuvišką šeimos židinį su dr. Gina Purelyte, ir išvyko į Europą.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

KRIVŪLĖS klubo dešimtmečio minėjimas Čikagoje. Iš k. į d.: A. Navardauskas, K. KIinauskas, B. Pupalaigis, kun. Sugintas, J. Bernotas, P. Dirkis — pirm., S. Juškėnas ir J. Puteikis

POLICIJA, “KRIVŪLĖ” IR ANGELAI SARGAI

Nepriklausomos Lietuvos policijos atkūrimas sutampa su dviem dideliais istoriniais įvykiais: su 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigusiu I Pasauliniu karu ir su suorganizavimu pirmojo laisvos Lietuvos ministerių kabineto, kurio priešakyje stovėjo prof. Augustinas Voldemaras. Atseit, šiemet sukanka kaip tik 47 metai.

Kalbu apie policijos, arba tuo metu vadinamos milicijos atkūrimą, nes policijos veiklos pradžios tenka jieškoti senosios Lietuvos valstybėje, siekiant net 1588 metus. Atseit, tas buvo prieš 377 metus.

Atkurti policiją, arba miliciją, naujais pagrindais buvo labai sunku. Tą darbą sunkino krašte tebeviešpataujantys vokiečių žandarai ir dezorganizuoti jų kariuomenės daliniai, drauge su siaučiančiais banditais. Kaimynai iš rytų — rusai bolševikai ir lenkai, kėsinosi į vos atgimusios Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, puldami jauną valstybę iš lauko ir iš vidaus.

Tada Lietuvai teko ne tik organizuoti krašto vidaus apsaugą, bet kartu ir gintis visais frontais nuo išorės priešų. Dėka lietuvio ryžto buvo nugalėti visi organizaciniai sunkumai ir policija - milicija buvo atkurta, o priešai nugalėti.

Nepriklausomybės laikais Lietuvos policija darė milžinišką pažangą, greit prisivydama ir net pralenkdama kai kurių ir senų valstybių policiją savo darbo metodais ir technikos priemonėmis. Lietuvos policijai ypatingai buvo skaudžios raudonųjų ir rudųjų okupacijos, pareikalavusios iš jos šimtus gyvybių.

Lietuvos policija turėjo sekantį šūkį: “Tvarka ir teisėtumas — valstybės pagrindas”. Policijos šventė buvo spalio 2 d. — Angelų sargų šventėje, nuo kurios įsteigimo šiemet sueina 44 metai, ir kuri tradiciniai yra švenčiama ir dabar tremtyje.

Mat, buvę policijos tarnautojai, gyveną išeivijoje, ypač čia Čikagoje, yra susibūrę į “Krivūlės” klubą. Jie nepamiršta tos atmintinos dienos ir kasmet galimybių ribose švenčia šią šventę Angelų Sargų dieną — spalio 2, prisimindami maldomis savo draugus, kritusius nelygioje kovoje už krašto laisvę ir savo šalies gyventojų saugumą.

Skaityti daugiau: Kronika

Karys 1965m. 7-8 - Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 7 (1414)    RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER    1965 

Plk. Pranas Saladžius, paskutinysis L. Šaulių Sąjungos vadas ... viršelis

Nr. 8 (1415)    SPALiS - OCTOBER    1965 

V. Augustinas— Gėles Vilniaus žygio dalyviams ... viršelis

  TURINYS

Dr. J. Remeika — Nepamirštamasis dailininkas Petras Rimša

K. Ališauskas — Ukmergės operacija

P. L. — Karo mokykloje

Z. Raulinaitis — Anglai saksai ir aisčių Pabaltijys

J. Miškinis — Vilnius poezijoje ir dainose

E. Petrauskas — Žygis į Vilnių

A. Vadopalas — Lietuviški kariai kalbotyros šviesoje

P. Žilys — Suomių Sovietų 1939-40 m. karas

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1965m. 7-8 - Turinys, metrika

NEPAMIRŠTAMASIS DAILININKAS

Mano atsiminimai apie Petrą Rimšą ir tą svarbų laiką

DR. JONAS REMEIKA

Nuostabi ir patraukli asmenybė. Mūsų dailininkų tarpe jis yra šulas. Ne tik tėvams Petras buvo džiaugsmas ir žvaigždė, bet ir tėvynei.

Neturtingų tėvų sūnus būdamas, motinėlės pamokytas lietuviškai, Patras Rimša lanko tik pradžios mokyklą, kurioje tuomet rusiškai temokė. Turėdamas iš mažens didelį palinkimą menui, 17 m. amžiaus sulaukęs, kaip anas pasakų bernelis, Petras iškeliauja į pasaulį. Mokosi Varšuvoje, Paryžiuje, Krokuvoje, Italijoje, Petrapilyje ir Berlyne.

Spaudai iškovojus laisvę 1904 metų gale, jis rūpinasi Lietuvos Dailės draugija, kuri įsikūrė 1907 m. Tuo reikalu vyksta į Ameriką ir renka aukas.

Jau prieš Didįjį karą jo vardas buvo plačiai žinomas. Mes mokiniai pasiimdavom Šiauliuose iš savo kuopelių bei švietimo draugijų naudingų knygučių kaimui ir platinom per atostogas; taip pat ir Lietuvos Dailės draugijos atvirukų, kurie vaizdavo kaimo dailę, arba mūsų menininkų kūrybą, pav. Žmuidzinavičiaus, Zikaro ir kitų. Taip pat ir Rimšos. Kiekvienas stengdavomės žmonių labui kuodaugiausia jų išplatinti. Pasipelnyti niekas negalvojome.

Arčiau pažinti Petrą Rimšą teko tik po pirmojo Didžiojo karo. Tada buvo neramūs laikai, tačiau dvelkė išsilaisvinimo viltimi. Lietuva jau iš seno buvo šalis, kur Vakarų ir Rytų bangos susiremdavo. Todėl šis karas ypatingai nusiaubė mūsų kraštą. Visur skurdas į akis žiūrėjo. Sugrįžę žmonės į apleistas vietas pastogės nerasdavo ir jokio gyvulio. Tūlas, įsirausęs pakrantėj ir pasidaręs pastogę, manėsi kaip toliau gyventi. Vis dėlto pakilia dvasia jaunas ir senas triūsė ir tikėjo, kad audrai nurimus saulutė Lietuvai nušvis.

Nebaigusi mokslo jaunuomenė turėjo darbo visose srityse: tai kariuomenėje, tai mokyklose ar kitose valdžios įstaigose ir visuomenės draugijose. Be to, ir sienos vykti į Vakarus studijoms buvo uždarytos iki 1919 m. gruodžio mėnesio. Karo pabaigoj tik keliems pasisekė išvykti iš Petrapilio per Švediją į Šveicariją.

Daugiausia studentų pasirinko studijoms Berlyną. Viena, arčiau buvo, antra, universitetas ten tuomet pasižymėjo mokslo vyrais. Vokiečiai ne veltui prisimena šį laiką kaip Berlyno universiteto žydėjimo laikotarpį. Be to, maloni buvo studijuojantiems ir mūsų, ką tik įsikūrusios, pasiuntinybės globa.

Skaityti daugiau: NEPAMIRŠTAMASIS DAILININKAS

UKMERGĖS OPERACIJA

KAZYS ALIŠAUSKAS

1919 m. pavasariui atėjus buvo susirūpinta rusus bolševikus išvaryti iš Lietuvos. Balandžio 26 d. generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas (vyriausiu karo vadu tapo paskirtas gegužės 7 d.). Prasidėjo didesnio masto operacijos. Nuspręsta buvo pirmiausia paimti Ukmergę. Šiam reikalui gen. S. Žukauskas įsakė Panevėžio bataliono vadui karin. J. Variakojui:

a)    Iš Kėdainių — Šėtos apylinkės pereiti į Jonavos — Pagelažių apylinkę.

b)    Susitarti su vokiečių, saksų savanorių pulku, kurio štabas buvo Žeimiuose ir bendrai veikiant pulti ir užimti Ukmergę.

Operacijos vykdymo laikas, puolimo kryptis, išeities ribos nustatymas bei sparnų apsauga buvo palikta spręsti bendrai dalių vadams (lietuvių ir vokiečių), pagal vietoje esančias aplinkybes.

Operaciją suplanavo karin. M. Katche,1 kartu su vokiečių pulko vadu, dalyvaujant karin. J. Variakojui ir kitiems lietuvių ir vokiečių karininkams. Besvarstant puolimo galimybes paaiškėjo, kad pirmiausia reikia užimti Pagirius, nes jų neužėmus, būtų sunku išlaikyti Ukmergę. Priešas iš Pagirių nuolatos grasintų kairiajam Ukmergės kariuomenės rinktinės sparnui. Dėl Pagirių nuolatos vyko kova, keletą kartų jie buvo užimti ir vėl prarasti. Bolševikai Pagiriuose laikė, tai didesnes, tai mažesnes, jėgas — nuo vienos kuopos iki vieno bataliono stiprumo.

Panevėžio batalionas, iki šios operacijos, buvo jau išaugęs į stiprų kovos vienetą. Turėjo 6 šaulių kuopas, kulkosvaidžių ir mokomąją kuopas, raitųjų žvalgų komandą, ryšių komandą ir ūkio kuopą. Viso jame buvo 35 karininkai ir apie 1,300 kareivių, daugumoje savanorių. Prie bataliono buvo priskirtas iš 1-os baterijos artilerijos būrys, karin. Geigai vadovaujant.

PAGIRIŲ PAĖMIMAS

Turimomis žiniomis, kurias suteikė žvalgai ir vietos gyventojai, Pagiriuose buvo apie 400 rusų raudonarmiečių. Vėliau, puolimui pasibaigus, paaiškėjo, jų ten buvo tik sustiprinta kuopa.

Pagirių paėmimui buvo skirta 4 kuopos Panevėžio bataliono, 1-as lietuvių artilerijos būrys ir 1-as vokiečių artilerijos būrys. Puolimo planą sudarė karin. M. Katche.

Skaityti daugiau: UKMERGĖS OPERACIJA

KARO MOKYKLOJE

ATS. J. LTN. P. L.

Karo mokyklon patekom 1931 metų lapkričio mėn. 14 d., šeštadienio sutemoje. Karininkas nuvedė mus erdvion sporto salėn ir “pristatė” Karo mokyklos viršininkui gen. štabo plk. Jackui. (Po 6 savaičių buvo pakeltas į brig. gen. laipsnį). Po trumpos pasveikinimo kalbos buvom suskirstyti į dvi kuopas. Turėjau laimės patekti į 1 asp. kuopą, kuriai vadovavo itin melancholiškai, tačiau draugiškai nusiteikęs kapitonas Trimakas. Būrininku buvo jau iš Marijampolės laikų gerai pažįstamas kariūnas Šukys, skyrininku gavom kariūną Paršelį, o kuopos tėvu (viršila) buvo paskirtas kadro kariūnas Vaičeliūnas (žiūr. “Karys” 1962 m. spalių mėn., pusi. 225), itin taktiškas, visos kuopos gerbiamas vadovas. Būriui vadovavo ltn. A. Levinas, žvalus sportininkas. Nuostabu ir džiugu: visi kuopos vyresnieji bei viršininkai buvo mandagūs bei apdairūs kariniai auklėtojai.

Suskirsčius kuopomis, būriais ir skyriais, pristačius vyresniuosius, būrių bei kuopų vadus, būrininkus bei skyrininkus, vykom į erdvias kuopos patalpas. Netrukus šūktelėjo vakarienei. Nustebom: Karo mokyklos valgykloje tvarka pavyzdinga, stalai baltutėliai dengti, blizganti švara. “Čia, broliuk, tai ne 9 pėst. pulkas, čia karo mokslų akademija”, prašvokštė šalia manęs sėdintis kar. asp. Šatraitis. Budintis karininkas atsiprašė mus, kad negavom pyragaičių. Girdi, šitas reikalas būsiąs rytoj sutvarkytas. Tačiau gerai, skaniai ir sočiai pavalgiau, nes netrūko nė puikios lietuviškos duonos, nei sviesto, nei baltintos kavos. Po susitvarkymo kritom į lovas. Ir čia maloni staigmena: minkštas guolis, kiekvienam po 2 paklodes, po 2 antklodes, plunksnų pagalvėlės, pusė spintelės.

Ryto metą, sekmadienį, švilpukas pakėlė mus 7 val. Greit šovėm švarion prausyklon, vėliau valgyklom Buvo taip, kaip vakar žadėta. Skaniai ir sočiai pavalgėm pirmųjų “kadetų” pusryčių. Po to ruoša, tvarkymasis, pokalbiai su maloniais vyresniaisiais. Gyvenimas kareivinėse virte virė, nors sekmadienio būta. Pietų metu grojo liktinių puskarininkių, dirbusių Karo mokyklos administracijoje, orkestras, linksmindamas Karo mokyklos “naujokus”, žavėdamas kariūnų nuotaikas. Po 3 val. buvom pašaukti arbatėlei su itin skaniais pyragaičiais, o 20 val. sėdom vakarienės. Tai buvo nepamirštama pradžia, pirmoji diena.

Pirmadienį atsisveikinom su pulkų apranga, pulkų dulkėmis nusikratę “Higienos” pirtyje, A. Panemunėje. Antradienį jau žygiavom Karo mokyklos mankštos rajone. Čia bene pirmą kartą išvydom mūsų trečio būrio vadą j. ltn. A. Leviną. Pratimai tetruko vos 2 val. Po to grįžom į kareivines, nes mūsų jau laukė skanūs pietūs. Po to buvom laisvi kaip girių paukščiai. Tokių išdaigų pulkuose nebūta!

Skaityti daugiau: KARO MOKYKLOJE

ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS

Z. RAULINAITIS

Slavų pavojus, daugiau kaip kitos priežastys, skatino aisčių kiltis organizuotis, kurti valstybinius vienetus, jungtis. Tos nepaprastos veiklos pradžia yra taip sena (siekianti VI a.), kad ją dengia legendų ir pasakų rūkai.

Iš Vaidevučio ir Prutenio istorinės legendos matėme, kad Prūsuose buvo sukurta nors ir trumpalaikė, bet palyginti tvirta religinė ir valstybinė bendruomenė. Tokio organizavimosi į valstybinius vienetus pradų, galimas daiktas, jau būta įkuriant tą, pasakiškąjį, Gamali - Senpilio miestą, prie Vyslos žiočių, vėliau hunų užkariautą (žiūr. Z. R. Hunų Žygis į Prūsus).

Vaidevučio legendoje randame daugiau kaip vien tik Prūsų valstybės organizavimo pradžią. Ten ypač įdomu yra tas, kad tais senais laikais gimė mintis apsijungti visoms aisčių tautoms: Vaidevučio sūnus vyksta valdyti Lietuvos, tačiau klauso centrinės valdžios Rikajote. Aisčių didžiosios valstybės rėmai buvo pradėti brėžti jau VI a.!

Nevien tik slavai veržėsi VI a. i aisčių žemes. Iš vakarų, iš jūros pusės, įvairūs užkariautojai grasino Pabaltijui.

Turime žinią, siekiančią VI a. pradžią, iš anglų-saksų įstatymų. G. Lombardo išleistoje 1568 m. knygoje “Anglo-Saxon Laws”, arba Ar-xaionomia, Sive De Priscis anglorum Legibus Libri, kur kalbama apie legendinio karaliaus Artūro laikais Britų karūnai priklausančias žemes, yra minimi ir kai kurie Pabaltijo kraštai:

“Kada tai buvęs garsiausias Britanijos karalius Arturas, buvo galingas ir narsus vyras ir garsus karys. Ta karalija, tačiau, jam buvo per maža ir jo dvasia buvo nepatenkinta vien tik Britanija. Todėl jis narsiai užkariavo visą Skandiją, kuri dabar yra vadinama Norvegija, ir visas salas už Skanduos, būtent: Islandiam, Grenlandiam, kurios priklauso Norvegijai, toliau — Suechordam ir Hyberniam, ir Gutlandiam, ir Daciam, Semelandiam, Winlandiam, Curlandiam, Roe, Femeliandiam, Wirelandiam, Flandriam, Sherelam, Lappam ir visus kitus Baltijos kraštus ir salas ir taip net iki Rusijos (taigi į Lapius jis nukėlė Britų imperijos rytines sienas) ir dar daug kitų salų už Skandijos ir net žemiau Šiaurės poliaus, kurios priklauso Skandijai dabar Norvegija vadinamai . . .”.

Skaityti daugiau: ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS

VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE

JONAS MIŠKINIS

Senovės laikais Vilniuje buvo jau susikoncentravę švietimo, mokslo ir meno rinktinės pajėgos. Nors tada vyraujantį vaidmenį vaidino nelietuviai, tačiau lietuviškoji idėja kažkaip savaime reiškėsi, kilo, plito, įkvėpdama nevienam kūrėjui, ypač poetui, lietuviškos dvasios idėjų. Anais laikais Vilnius buvo laikomas ir gerbiamas, ne vien kaip Lietuvos sostinė, o daug kas Vilnių vadino Troja arba Atėnais. Kai 1610 m. vasarą Vilnių ištiko ir sunaikino didžiulis gaisras, Jonas Eidmantas savo kūryboje štai kaip rašė:

Kame esant dingę, Lietuvos Atėnai?
Kaip turtus susekti, kurie jums pražuvo?
Niekas jų neįvertins: apverkti tegalim,
Nors ir širdies verksmas jau eina galop.
Ar gi gal užtekti, ašarų tam verksmui?

Vėliau atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus gerbėjų. Iškilo visa eilė kūrėjų lietuviškos kilmės rašytojų, kuriems pirmavo Adomas Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius. Tai jau buvo Vilniaus universiteto metais, susijus su Vilniaus klasicizmu. Kraševskis davė plačius darbus, susijusius su Vilnium ir liečiančius jį. Mickevičius ir Kondratavičius padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. O jau 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, taip rašo:

Marija Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią,
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę Tavo Šaukiamės apgynimo . . .

Be to, šalia lenkiškųjų kūrėjų atsistojo Vilniaus garbintojai žemaičiai. Jųjų priešaky stovėjo Stanevičius, Daukantas, vysk. Valančius. Stanevičius buvo ypatingas Vilniaus gerbėjas, sukūręs ekspresingą “Žemaičių šlovę”, kupiną tautinės dinamikos, primenančią Mickevičiaus “Jaunystės Odę”. Čia poetas piešia šviesiomis spalvomis bundančią Jaunąją Lietuvą, pasikliovusią prikelti visus Lietuvos didvyrius, nuo Rimgaudo iki Kęstučio laikų. Stanevičius taip sako:

Mačiau Vilnių, šaunų miestą
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė kožną privadino
Gerą tėviškei daryti,
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.

Ši romantinės nuotaikos giesmė atitiko lietuvių tautos renesanso laikotarpį — Aušros metus.

Skaityti daugiau: VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE

ŽYGIS Į VILNIŲ

EUG. PETRAUSKAS

1939 metai visam pasauliui buvo istoriniai, ypatingai Lietuvos atžvilgiu. Šie metai apvertė visą pasaulio žemėlapį: vienos valstybės nyko, kitos praplėtė savo sienas. Europos žemyne pasireiškė agresija. Paslaptingi diplomatiniai pasitarimai bei konferencijos, nesutarimas tarp sąjungininkų ir politinės klaidos privedė visą pasaulį prie katastrofinio 1939 m. Antrojo Pasaulinio karo.

Šiais savo prisiminimais nenoriu liesti pasaulinės politikos, bet pasitenkinsiu vien tik į-vykiais, kurie užtiko nepriklausomą Lietuvą 1939 m. rugsėjo mėn. 1 dieną.

Toji diena yra pradžia II Pasaulinio karo tarp Vokietijos ir Lenkijos. Tą dieną, man esant Ryšių batalione, buvo vykdomi Kauno apylinkėse ryšių pratimai. Apie 7 val. ryto, nustatant radijo ryšius su manevruojančiais daliniais, netikėtai išgirdau vokiečių galingos radijo stoties “Sondermeldungą”, kad vokiečių kariuomenė peržengė Lenkijos sienas ir veržiasi Lenkijos gilumon. Apie tai tuoj pranešiau bataliono vadui, kuris pats įsitikino, pasiklausęs vokiečių radijo ypatingo pranešimo. Susirišus su Kariuomenės štabu, buvo gautas įsakymas nutraukti pratimus ir tuojau grįžti į savo įgulas.

Savotiškas nervuotumas pasireiškė ne tik karių tarpe, bet ir gyventojų sluogsniuose. Netikrumas dėl rytdienos slėgė visus. Klausydami radijo stočių iš Vokietijos ir Lenkijos, darėme išvadas, kad Lenkija yra sužlugdoma vokiečių žaibo smūgių, o lenkų desperatiškai narsus pasipriešinimas veda prie Lenkijos katastrofos.

Ir, štai, rugsėjo 10 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Lenkija, kitaip tariant, dūrė peiliu į nugarą jau demoralizuotai lenkų kariuomenei, kuri pradėjo trauktis nuo savų rytinių sienų.

Tada Lietuvos vyriausybė nutarė paskelbti dalinę mobilizaciją ir įsakė kariuomenės daliniams išsidėstyti kautynių tvarkoje paliai rytines Lietuvos - Lenkijos sienas. Lietuvos vyriausybė pasiskelbė esanti neutrali, o Lietuvos kariuomenė saugos ir gins savo sienas ir teritoriją.

Pagal mobilizacijos paskyrimą išvykau į Panevėžį, kur teko per 36 valandas sudaryti ryšių batalioną ir išvykti su I divizijos štabu į Ukmergės rajoną. Kiti apsaugos daliniai jau buvo prie Lietuvos - Lenkijos pasienio.

Apie rugsėjo 12 d. prie Porų pereinamojo punkto pasirodė lenkų kariuomenės išblaškyti daliniai ir kartu daugybė civilinių gyventojų, besitraukiančių iš Vilniaus ir kitų vietovių. Buvo duotas įsakymas visus karius su ginklais ir transporto priemonėmis praleisti, internuojant karius ir konfiskuojant ginklus bei transporto priemones.

Susipažinti su esama padėtimi prie Porų pereinamojo punkto, gen. št. plk. Sprangauskas pasikvietė mane į savo automobilį ir pranešė, kad vyksime į Porus patirti ir apklausti internuotus karius.

Stebint esamą padėtį, susidarė labai liūdnas ir kartu labai šiurpus vaizdas. Išvargę, išalkę, išsigandę, demoralizuoti kariai nebedarė šaunios lenkų kariuomenės didybės įspūdžio, jautėsi suniekinti ir sužlugdyti. Nesitikėjo iš lietuvių nuoširdumo bei užuojautos dėl padarytos Lietuvai skriaudos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Kaip vienas lenkų kapitonas iš Vilniaus įgulos pareiškė, kad “jei lietuvis peržengtų sieną, kiekvienas lenkas, kiek įmanydamas, keršytų vienokiu ar kitokiu būdu, gi dabar, lietuviai priima mus nuoširdžiai, be pagiežos ir keršto. Jūs esate tikri džentelmenai!”.

Ir taip daug karių, civilinių gyventojų bei transporto priemonių perėjo Lietuvos - Lenkijos sieną, kol pagaliau pasirodė pirmieji Sovietų kariniai daliniai. Kai kur jie peržengė ir mūsų sieną, bet kai tuoj buvo painformuoti, kad čia Lietuva, pasitraukė. Jokių incidentų neįvyko. Sovietai reikalavo grąžinti lenkų belaisvius bei turtą, kuris, jų nuomone, priklausė “nugalėtojams”, bet jokių rezultatų čia nepasiekė.

Stabilizavusis frontui, palikus priedangos dalinius pasienyje, rugsėjo mėn. 28 d. buvo duotas įsakymas mobilizuotiems daliniams sugrįžti į savo įgulas ir demobilizuotis.

Skaityti daugiau: ŽYGIS Į VILNIŲ

LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE

ANTANAS VADOPALAS

Sekanti apžvalga apie lietuviškus karių luomus yra bandymas pažinti praeitį, panaudojant etimologinius davinius. Rašyti daviniai siekia tik labai trumpą praeities laikotarpį. Paskutiniu laiku praeities pažinimui imta naudoti archeologinius davinius ir yra pasiekta gerų rezultatų ištirti žymiai senesnius amžius. Žymiai žilesnius praeities amžius siekia kalbos paminklai, kurie iki šiol buvo naudojami kalbų santykiams ir kalbų istorijai pažinti.

Visuotinai ginkluotos vyrijos sistema

Visų ginkluotų vyrų kariuomenė praktikuojama arba primityviose kilties gyvenimo sąlygose, arba augštai išlavintoje sudėtingų santykių bendruomenėje.

Kilties sąlygose kiekvienas ginkluotas vyras yra karys. Ginklai primityvūs: tokie, kokius moka pasigaminti eilinis karys. Karinio apmokymo vieton yra įgudimas vartoti ginklą medžioklėje ir patyrimas ginkluotuose susirėmimuose su kaimynais.

Tik subrendusios bendruomenės turi atskiras karių organizacijas, o nuolatinę kariuomenę laiko tik augščiausio politinio laipsnio pasiekusi visuomenė — valstybė. Modernios valstybės sąlygos leidžia kiekvienam vyrui praeiti trumpalaikį kario apmokymą ir po apmokymo sudaryti kariuomenės rezervą, valstybės aprūpintą sudėtingais ginklais.

Abiem atvejais atskiro privilegijuoto karių luomo nėra. Kiltyje yra atskiri didesnio gabumo ir patyrimo kariai. Valstybėje yra samdytas karių specialistų kadras.

Sudėtingus ir augštai išvystytus socialinius senosios lietuvių bendruomenės santykius rodo gausūs, seni, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, lietuviški karių vardai.

KARIAI

Karius apibūdina keturios pagrindinės sąvokos:

Karys yra patyręs kovotojas, žygio dalyvis, kareivis; Karas yra ginkluotos jėgos pavartojimas ginčo sprendimui tarp organizuotų vienetų; Kariuomenė yra krašto ginkluotosios jėgos, kovotojų visuma; Kariauti reiškia ginkluotų jėgų susirėmimą vykdyti.

Turime gausą žodžių išreikšti susietas su karu sąvokas: karė, kareiva, kareiviauti, kareiviavimas, kareivinės, kareivinis, kareivis, karei-vysta, kareiviškas, karas, kariauna, kariauninkas, kariausena, kariautojas, kariavimas, karingas, karingumas, karininkas, karininkija, karinis, karionė, kariškas, kariškis, kariuomenė, kariūnas, karpalaikis, karvedys, karžyginis, karžygys, karžygystė, karžygiškas, karžygiškai, karžygiškumas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE

SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

P. ŽILYS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Kiek anksčiau min. pirm. Rytis turėjo pasikalbėjimą su kariuomenės vadu maršalu Mannerheimu, kuris apie būklę fronte pareiškė, kad kare, esą, niekuomet negalima pasakyti, kaip reikalai gali pakrypti ir baigtis, bet šiuo metu padėtis esanti nebloga. Dėl kariuomenės stovio ir aprūpinimo, marš. Mannerheimas pareiškė, kad jam esanti labai reikalinga sunkioji artilerija ir bent 25,000 vyrų papildymas.

Sausio 29 d. buvo gauta žinia iš Stockholmo, (per A. Kollontai ir Švedijos užs. reik. min. Guentherį), kad Sovietų Rusija principiniai sutiktų pasirašyti susitarimą su Suomijos vyriausybe, bet prieš pradedant pasitartus norėtų žinoti, kokias nuolaidas Suomijos vyriausybė linkusi padaryti. Kadangi buvo pralietas kraujas, tai dabar Sovietų Rusijos reikalavimai būsią didesni, negu Maskvos pasitarimuose.

Iš Molotovo telegramos, min. Guentheris spėjo, kad Sovietų Rusijos vyriausybė nori sueiti į tiesioginį kontaktą su Suomijos vyriausybe. Iš tos žinios paaiškėjo, kad Sovietų Rusija nustūmė į šalį Terijoki sudarytą Kuusineno vadovaujamą “demokratinę” Suomijos vyriausybę ir yra pasirengusi tartis su teisėta Suomijos vyriausybe, kurią anksčiau buvo atsisakiusi pripažinti ir su ja tartis.

Suomiams tai buvo džiuginanti žinia. Ponios Wuo-lijoki paaiškinimu, Sovietų Rusijos nuomone, tinkamiausia pasitarimams bazė galėtų būti Sovietų Rusijos sutartis su Kuusineno vyriausybe, kitaip sakant, reikėtų patenkinti visus Sovietų Rusijos reikalavimus.

Į tą pasiūlymą Suomijos vyriausybės atsakymas buvo trumpas ir bendras. Esą, ne dėl Suomijos kaltės buvo nutrauktos Maskvos derybos. Suomija nenorėjo ir nepradėjo karo. Karui prasidėjus Suomija jieškojo abiems pusėms priimtino susitarimo. Abiems pusėms priimtinas susitarimas galįs būti pasiektas tik kompromisu. Todėl geriausia pradėti pasitarimus nuo ten, kur jie buvo pertraukti Maskvoje. Suomija esanti nusistačiusi padaryti nuolaidų, kiek tai liečia Leningrado saugumą ir t.t. Kas liečia teritorijos — plotų perleidimą, tai gali būti padaryta tik pasikeitimų būdu. Privatiems asmenims turėtų būti atlyginta.

Tuo pačiu metu, kada buvo aiškinamasi, tarpininkaujant Švedijai, derybų su Maskva atnaujinimo reikalas, buvo gauta įdomių žinių iš Prancūzijos ir Anglijos. Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma prisiuntė pranešimą, kad Prancūzija planuojanti ekspediciją į Murmanską, prie kurios turėtų prisidėti ir Suomija (Gen. Sikorskio planas). Dabar Suomija atsidūrė gana keblioje būklėje. Jeigu Suomija prisidėtų prie tos ekspedicijos, ji automatiškai įsijungtų į pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje, kurie dabar jai teikia ginklus, šaudmenis ir įvairias priemones. Iš kitos pusės, Suomija jieškojo kelių, dėjo pastangas atnaujinti pasitarimus su Sovietų Rusija dėl karo užbaigimo. Suomija atsidūrė kryžkelėje. Jai buvo labai sunku apsispręsti ir nuspręsti. Tokia svyruojanti būklė truko keletą savaičių.

Kai reikalai taip vystėsi, Vokietijos pasiuntinys Stockholme paleido gandus, kad Švedijon yra atvykusi suomių grupė, kuri kviečia Švediją įsijungti į karą Suomijos pusėje. Tuojau po to Vokietijos karo atstovas Stockholme plk. Gutmannas pradėjo aiškinti, kad jei Vakarų S-kų kariuomenė eitų į pagalbą Suomijai, tai Vokietija pastotų jai kelią. Atseit, Vokietija taptų Sovietų Rusijos sąjungininke karo lauke.

Tokių priešingybių sūkuryje Erkko išreiškė pageidavimą, kad min. Tanneris atvyktų į Stockholmą, vietoje išsiaiškinti ir aptarti būklę. Vasario 3 d. iš p. Wuolijoki gauta žinia, kad tarp kitų nuolaidų, Hango turėtų būti perleistas Sovietų Rusijai.

Tą pačią dieną p. Wuolijoki vėl kalbėjosi su pasiunt. A. Kollontai ir telefonu pranešė min. Tanneriui, kad Kollontai siunčia jam širdingus linkėjimus ir mano, kad jo atvykimas į Stockholmą būtų svarbus ir reikalingas. Buvo nuspręsta, kad min. Tannerio slaptas susitikimas su A. Kollontai ir tiesioginis reikalo išsiaiškinimas būtų svarbus ir naudingas.

Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS

Subkategorijos