RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos
Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne. 1993 m. rugsėjis
Pilnas
1977-1990 m. pogrindyje išleistų numerių (1-26) rinkinys
Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos
Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne. 1993 m. rugsėjis
Pilnas
1977-1990 m. pogrindyje išleistų numerių (1-26) rinkinys
Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos
PAULIUS JURKUS
Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!
Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.
Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.
Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:
— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.
Skaityti daugiau: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
Nelė Mazalaitė-Kruminienė
Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.
Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.
Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.
Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF
Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.
1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).
1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.
KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)
Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)
Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.
Popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Kaunas. Arkivyskupo rūmai. 1993 09 06
PRO MEMORIA
Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pusę šimtmečio trukusio Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių pažeidinėjimo, sekuliarizuotos ir ateizuotos visuomenės lūkesčių ir laimėjimų atspindys.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindinė spauda kovojančioje Lietuvoje neatsirado savaime. Totalitarinė ateizmo-sovietizacijos mašina daugeliui tada atrodė nenugalima, bet kantrios pasipriešinimo akcijos vis tiek nuolatos vyko. Pogrindinė katalikiška spauda buvo lyg Dievo malonės ženklas, rodęs, kad, nepaisant gresiančio persekiojimo, yra pasirengusių kentėti už Tiesą.
„RŪPINTOJĖLIS" - KAS TAI?
Tai - ne mūsų mylima liaudies skulptūrėlė, o pogrindinis, 13 metų (1977-1990) gyvavęs žurnalas. Jis nebuvo toks garsus kaip „Kronika" ar „Aušra", į tokj garsą net nepretendavo. „Rūpintojėlio" misija buvo prabilti į žmogų - ypač jauną, alkstantį, besiblaškantį, ieškantį - tiesos žodžiu apie Dievą ir Tėvynę; didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, poezijos galia, filosofijos išmintimi apie tikrąją gyvenimo paskirtį...
„Rūpintojėlis" kalbėjo, kad tikėjimas - ne žmogų suvaržanti schema, bet tikrosios laisvės sąlyga ir išsigelbėjimas nuo bedvasio materializmo (ir filosofine, ir buitine prasme), socialistinio gyvenimo stereotipų, nuo nevilties ir beprasmybės.
Jis liudijo, kad yra Lietuva - Tėvynė, ne vienas iš penkiolikos Sąjungos kampelių, o savita tauta, turinti didingą praeitį, skaudžią vergijos ir pasipriešinimo patirtį, tauta, nei carizmo priespaudoje, nei nacių apgultyje, nei socializmo „rojuje" nepraradusi nacionalinio orumo ir laisvės troškimo, tauta, kenčianti ir kovojanti. Žurnalo tikslą ugdyti žmogų -krikščionį ir Lietuvos pilietį - atspindėjo jo struktūra, publikacijų pobūdis Ir tematika, o tai nulėmė autorių pasirinkimą ir literatūros šaltinius. Jo turinį sudarė keleriopos tematikos publikacijos:
1) Bažnyčios ir istoriniai dokumentai;
2) originalūs lietuvių autorių straipsniai, parašyti Lietuvoje ir emigracijoje;
3) įvairūs verstiniai rašiniai, dažniausiai skirti meditacijoms.
Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
Skaityti daugiau: GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
STASYS ŽYMANTAS
Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.
J. Aistis
Ryžtas mirti
Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.
Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.
Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1484) RUGPIŪTIS - RUGSĖJIS —SEPTEMBER 1972
Radvilų rūmai Nesvyžiuje ... (viršelis)
Nr. 8 (1485) SPALIS – OCTOBER 1972
Vytautas Didysis ...... (viršelis)
T U R I N Y S
V. Abromaitis — Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
J. Rapšys — Paskutinė Savanorio gyvenimo diena
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
K. Uoginius — Iš Nuovados viršininko užrašų
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Redaktorius ZIGMAS RAULTNAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
JONAS PUZINAS
Įvadas
Gardino srities proistorė archeologiškai dar nėra pakankamai ištirta, kad galėtume atstatyti visai aiškų to krašto gyventojų kultūros ir etninių santykių vaizdą. Kaip rodo abejuose Nemuno krantuose ir palei jo kairiuosius bei dešiniuosius intakus (Katra, Ščara, Ditva ir kt.) ir prie Svitezės ežero aptiktos akmens amžiaus stovyklos, čia jau nuo mezolitinio laikotarpio gyventa svidrinės kultūros medžiotojų ir žvejų. Ypačiai apstu neolitinio laikotarpio ir žalvario amžiaus pradžios stovyklų, kuriose randama mikrolitinių titnaginių dirbinių (širdinės ir rombinės formos strėliukių, peiliukų ir kt.), šukinės ir brūkšniuotosios keramikos liekanų. Žemiau Gardino prie Nemuno aptikta akmens amžiaus titnago kasyklų liekanų. Žalvario amžiuje Gardino srityje jau gyveno baltai, iš kurių vėliau čia susiformavo lietuviai ir jotvingiai. Baltiškosios kultūros liudininkai Gardino srityje — žalvariniai atkraštiniai kirviai, akmeniniai gyvatgalviai kapliai (Zervynos, Slanymas) ir netrukus plačiai išplitusi brūkšniuotoji keramika. Ankstyvajame geležies amžiuje ir pirmaisiais amžiais po Kr. gausu piliakalnių, įrengtų gamtos gerai apsaugotose vietose. Pradžioje piliakalnių sustiprinimai yra buvę menki, bet IV-V amž. jau susiduriame su pylimais ir grioviais. Tuose piliakalniuose ir atvirose gyvenvietėse vyrauja brūkšniuotoji keramika, būdinga rytinių baltų, ypač rytinių lietuvių kilčių gyvenamam plotui iki III—IV amž. po Kr. Tokį etninį priklausomumą liudija ir baltiški vietovardžiai, ypač vandenvardžiai, išplitę net iki aukštutinio Padnieprio sričių. Krašte buvo išplitusi žemdirbystė ir gyvulininkystė. Apie tai kalba randami geležiniai piautuvai, akmeninės trinamosios girnos, moliniai verpsteliai ir kt. Iš vietinės balų rūdos gaminta geležis, o iš įvežto žalvario — papuošalai. Apie prekybinius ryšius su Romos imperijos provincijomis liudija randamos romėnų monetos. Slanymo aps. aptiktas lobis, susidedąs iš 44 monetų nuo Vespasiano (69-79 po Kr.) iki Komodo (180-192 po Kr.). Atskirų romėniškų monetų rasta ir Naugarduko srityje. Mirusieji IV-V amž. laidota pilkapiuose, apdėtuose akmenų vainiku (VIII-IX amž. tie vainikai pranyksta), bet nuo VI amž. iki pat istorinių laikų pradžios mirusieji deginta ir laidota apvalios formos pilkapiuose. Čia vyrauja lietuvių kultūrai būdingi papuošalai, ginklai ir darbo įrankiai. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir metalo apdirbimo menas dar labiau sustiprėja.
Antrojoje I tūkstantmečio po Kr. pusėje į pietines ir pietų rytines Panemunio sritis pradeda veržtis rytiniai slavai, kuriems sovietiniai archeologai skiria ilgus ir pailgos formos pilkapius. Tačiau ir tuose slavams priskiriamuose pilkapiuose dažnai susiduriame su lietuviams būdinga laidosena bei medžiagine kultūra. IX-XI amž. slavų ekspansija sustiprėja, bet lietuviai ir toliau palieka gyventi savo senosiose sodybose. Apie tai liudija ir toliau tebenaudojami ankstyvesnių laikotarpių pilkapynai. XI-XII amž. lietuviai savo mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose, o slavai nuo XI amž. ima laidoti savo mirusiuosius nedegintus. Tikslių lietuvių ir rytinių slavų ribų XI-XII amž. dar neįmanoma nustatyti, nes Gardino sritis archeologiškai nėra kaip reikiant ištirta. Be to, tuo metu ir negalima kalbėti apie visiškai aiškias abiejų etninių grupių ribas, nes, ryšium su slavų ekspansija, daug kur lietuvių tebegyventa mišriai su slavais: vienur lietuvių pilkapių aptinkama jau slavų apgyventose vietose, o kitur — slavų pilkapių grynai lietuviškosiose srityse. Pavyzdžiui, prie Naugarduko susiduriame ir su lietuviškais, ir su slaviškais pilkapiais.
Dabartinis Aukštutinės ir Žemutinės pilių Gardine vaizdas.
VYTAUTAS ABROMAITIS
(Pabaiga)
LIETUVOS KONSTITUCIJA
D. Bruškytė turi mintyje 1938 metų konstituciją. Įdomu, koks nuošimtis lietuvių šiandieną pripažįsta 1938 m. konstituciją teisėta? Aš pripažįstu teisėta tik 1922 m. konstituciją, nes jos preambulė skamba sekančiai:
“Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratinius jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą 1922 metų rugpiūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.”
Šios konstitucijos teisėtumo pagrindas yra randamas sakinyje: “... per savo įgaliotus atstovus ... priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją”. Nereikia didelio mokslo perprasti, jog valstybės konstitucija turi būti gyventojų daugumos užtvirtinta; antraip ji nebus teisėta.
Jei 1922 m. Lietuvos Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta, tai 1928 m. konstitucijoje nieko jau nepaminėta apie Seimo pritarimą ar nepritarimą. Čia konstituciją jau skelbia Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto.
“Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto — Ministerio Pirmininko, ir Užsienių Reikalų Ministerio prof. A. Voldemaro, Krašto Apsaugos Ministerio gen. leit. T. Daukanto, Finansų Ministerio J. Tūbelio, Teisingumo Ministerio A. Žilinsko, Žemės Ūkio Ministerio J. Aleksos, Vidaus Reikalų Ministerio I. Musteikio, Susisiekimo Ministerio S. Čiurlionio, Švietimo Ministerio K. Šakenio ir Valstybės Kontrolieriaus V. Matulaičio — susirinkusio iškilmingan posėdin kariuomenės šventės dieną, 1928 m. gegužės mėn. 15 d., su padėka paminėti žygių, padarytų per dešimt} metų Lietuvių Tautos, ypač jos geriausių vaikų, ginklu apgynusių nepriklausomą Lietuvos likimą ir nuolat esančių jos sargyboje, nusprendė paskelbti šitokią Lietuvos Valstybės Konstituciją” (1928 m. Lietuvos Konstitucija)
Šios konstitucijos §106 sako, kad ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu. Reiškia, dar 1938 metais Lietuvos gyventojai turėjo teisę reikalauti ataskaitos. Tačiau slunkiškasis lietuvio būdas buvo sunkiai pajudinamas: lai Vadas už mane galvoja! ..,
Skaityti daugiau: Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
E. KODATIENĖ
TAUTOS DIDVYRIS
Vergijos pančiuose ir neviltyj—
Gimė idėja didvyrio širdyj.
Vardan laisvės teisių,
Vardan žmoniškumo,
Romas Kalanta
Didvyriškai žuvo.
Pakilo liepsnos Gabijos ugnyj, . . .
Lyg Margio laikais apsuptoj pilyj.
Įkaitus žemelė
Graudulingai verkė . . .
Lietuvos jaunimas
— Kraštui laisvės — šaukė. . .
Kaip karštos liepsnos, taip karšta širdis —
Jaunajam Romui nebaisi mirtis.
Tėvynę mylėjo
Labiau už save,
Ir herojum tapo
Jaunimo tarpe.
Romas, kaip Simas,didvyris tautos.
Lietuvis per amžius jo vardą kartos.
Jis žuvo, kad laisvės
Troškimas mumyse,
Karščiau, net už ugnį
Liepsnotų širdyse.
J. RAPŠYS
Sulaukus senyvo amžiaus, dažnai prisimena gražios, pilnos įvairiausių įspūdžių jaunystės dienos. Dar dažniau atgyja prisiminimai gyvenant svetimoje šalyje ir turint, palyginus su gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, visai skirtingas gyvenimo sąlygas. Ypač skrendi mintimis į Tėvynę, minint kariuomenės atkūrimą (lapkričio mėn. 23 d.) ir Vasario 16-ją. Kiek daug reikėjo dvasinės stiprybės, ištvermės ir drąsos, skelbiant pasauliui, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė; dar daugiau reikėjo drąsos, pasiaukojimo ir gyvybės aukų, kad Vasario 16-sios Aktas taptų realybe, kad mūsų Tėvynė iš tikrųjų taptų nepriklausoma. Mūsų mintys, pasiekusios Tėvynę, pasiekia ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę laukus, ypač tuos kovų laikotarpius, su kuriais surišti sunkūs asmeniški, ar kovų draugų išgyvenimai. Su vienu tokiu, sunkiu išgyvenimu kautynių lauke noriu supažindinti ir “Kario” skaitytojus.
Toji išgyvenimų diena, giliai įleidusi šaknis į mano atmintį, yra 1919 m. liepos 11-ji. Liepos pradžioje bolševikų kariuomenė jau daug kur buvo išstumta iš Lietuvos teritorijos: Panevėžio batalionas, Marijampolės batalionas ir 2 pėstininkų pulkas, pavyzdžiui, jau kovojo Latvijos teritorijoje. Taip pat, liepos pradžioje bolševikų kariuomenė, sustiprinta vienu latvių bolševikų pulku, pradėjo smarkiai pulti. Mūsų kariuomenei buvo įsakyta gintis. Aš tuo metu kovojau dar eiliniu kareiviu ir nežinojau nei kas buvo įsakyta Panevėžio batalionui, nei kas 2-jam pėstininkų pulkui; nežinojau net kokį uždavinį turėjo atlikti mūsų Marijampolės batalionas; tik žinojau, kad mūsų 2-ji kuopa, kurioje ir aš buvau, turėjo įsakymą gintis Gut Neu-Gruenwald - Griwka - Biakantzy ruože (bare). Kadangi tame ruože dažnai pasirodydavo ir bolševikų šarvuotas traukinys, tai man ir mano kovos draugui Jonui Geldauskui buvo įsakyta nueiti į Gut Neu-Gruenwald ir sekti geležinkelį. Pastebėjus traukinį, pasitraukti ir pranešti apie tai kuopos vadui.
Nesvyžius šiandien.
Nesvyžiaus istorijoje, komunistinėje Gudijoje, nėra lietuvių vardo!
Nuo XIII a. Nesvyžius buvo lietuvių, Lietuvos valdžioje. Nuo XVI a. Nesvyžius atiteko lietuvių didikams, kunigaikščiams Radvilams, kai Stanislovo Kiškos duktė 1513 m. ištekėjo už Jono Mykolaičio Radvilo. S. Kiškienei mirus, Nesvyžius teko sūnums, iš kurių pagarsėjo Radvilas Juodasis.
Be kitų Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų didelių nuopelnų Lietuvai, M. K. Radvilas (Našlaitėlis) ėmėsi iniciatyvos ir jo pastangomis buvo T. Makovskio parengtas ir 1613 metais Amsterdame išspausdintas reikšmingas Lietuvos žemėlapis. (Skaitykite: Algirdo Gustaičio rašinį Kunigaikščio M. K. Radvilo [Našlaitėlio] 1613 metų žemėlapis amžių perspektyvoje. “Karys” nr. nr. 8 ir 9, 1970 m. Atskirai atmušta 100 egz.)
Su nežymiomis pertraukomis Lietuvos kunigaikščiai Radvilai Nesvyžių valdė net iki 1939 m., kada paskutinis Radvilas buvo rusų išvežtas į Sibirą.
Nesvyžiuje sukurta daug, įvairiopų lietuvių tautos istorijos paminklų, kurių šiuo rašinėliu nemanau liesti. Apie tai kiekvienas apsiskaitęs lietuvis žino.
Neseniai gavau dabartinėje komunistinėje Gudijoje, Minske, išleistą brošiūrėlę apie Nesvyžių (Nesviž), gudų ir rusų kalbomis. Tai vėliausias tos rūšies leidinėlis, turi 1968 m. datą. Nedidelio formato, prasta spauda. Ploni viršeliai. 71 juoda-balta iliustracija ir dar dvi viršeliuose. Tiražas 30,000 egz. Kaina 49 kp. Puslapiai nenumeruoti. Suskaitęs, radau 72 psl., be viršelių.
Pikta ir graudu skaityti, kad apie tokią žymią Lietuvos ir lietuvių tautos istorinę vietovę, kokia yra Nesvyžius, dabar esantį komunistinėje Gudijoje, jų skleidžiamose informacinėse žiniose turistams (leidinėlis atrodo tokio pobūdžio), nei žodžio niekur neminima lietuviai, Lietuva.
L. Virbickas
Nesakykite jie mirė—jie gyvena!
Nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus,
Jie vėliavoje trispalvėje plevena,
Jie laisvės simbolis negęstantis, šviesus.
Jie laisvę atnešė kaip dovaną tėvynei
Išplėšę ją iš Rusijos nasrų;
No lervos lenkiškos, nuo Bermonto apgynė
Nuo siautusių pavojų ir gaisrų . . .
Šią dieną širdys jų nebeplaka krūtinėj,
Bet jie gyvi, gyvi tarp milžinų,
Gyvena ten, mūs pavergtoj tėvynėj
Tarp žinomų, nežinomų sūnų.
Tai nesakykite jie mirė —jie gyvena!
Jie Lietuvai per amžius gyvi bus.
Jie laisvės aukurus ten saugo ir kūrena
Ir laisvės pergalei ruošia naujus pulkus.
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Šis “perauklėjimas” yra pagrįstas tuo, kad įsitikinimai, mintys ir žmogaus jausmai, ištisais metais negalėdami viešai pasireikšti, turi žmogaus sieloje užgesti ir mirti. Inteligentijos, kuri nesugeba pereiti šitą kelią iki galo, išmiršta lagaryje iki 90%. Visiems kitiems — nebelieka daugiau nei tiesos, nei melo. Lageryje viešpatauja absoliutus pasyvumas. Niekas nereikalauja iš kalinių, kad jie “tikėtų” į teisėtumą ir protingumą visko, kas ten dedasi, į tą ir lagerio budeliai netiki.
Kyla klausimas, kaip tai yra, kad metodai, apie kuriuos aš mėginau duoti tik bendrą ir, toli gražu, nepilną vaizdą, neiššaukia masinio protesto pačiame lageryje ir už jo ribų. Būna, tačiau, nors ir retai, lageriuose protesto bandymų, pravedamų, paprastai, ypatingų žmonių, ypatingų dėl jų absoliutaus tikėjimo ir sovietų valdžiai pasipriešinimo, arba tokių kuriems nėra ko nustoti ir kurie į viską ranka numoja. Toliau aš aprašysiu keletą tokių protestų pavyzdžių.
Na, o kokias teises turi suimtasis? Jis turi susirašinėjimo teisę (aprėžtas laiškų turinys ir jų cenzūra), teisę pasimatyti su giminėmis (vieną kartą į metus), tačiau šita teise sunku pasinaudoti dėl begalybės reikalaujamų dokumentų, teisę pirkti produktus lagerio krautuvėlėje už 5 rub. per mėnesį, bet tik už pinigus uždirbtus čia pat, lageryje. Jei neliko pinigų, po visų atskaitymų — sėdėk be krautuvėlės, nežiūrint, kad pinigų giminės atsiuntė. Lagerio krautuvėlėje uždrausta pardavinėti cukrų, sviestą, mėsos ir žuvų konservus. Parduodamas muilas, papirosai, machorka, pigūs saldainiai, dantims šepetukai, vokai, sąsiuviniai, daržovių konservai, kompotai, margarinas. Tačiau ir šitos visos teisės tai tik sapnas. Administracija turi teisę uždrausti kaliniui naudotis krautuvėle vieną, du arba ir daugiau mėnesių. Ir tada sėdėk ant lagerio “paikos”, nustatytos pagal visus moksliškus davinius, kad kalinys iš bado nemirtų, Dienos norma — 2400 kalorijų: 700 gr. duonos, 80 gr. žuvies, 50 gr. mėsos (šuo—šefe-ris, kuris saugo kalinius, gauna 450 gr. mėsos į dieną). Be to, dar 450 gr. daržovių: kopūstų, burokų ir bulvių, 15 gr. cukraus ir 30 gr. kruopų. Tai pusantro karto mažiau kiek žmogui, ir nesunkiai dirbančiam, reikalinga. Tarp kitko, krautuvėlė gali būti, bet gali ir nebūti. Ji gali būti uždrausta — pagal taisykles ir pagal instrukcijas.
Būtų dar gerai, jei ir tas maisto kiekis tikrai patektų į katilą. Nekalbant jau apie vagystes (o, vagia visi, kas tik gali), į lagerį patenka tik paskutinės rūšies maistas.
Už maistą lagerio administracija išskaito iš kalinio uždarbio 13-14 rublių. “Štai, laisvėje”, rašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 203 psl.), “aš einu į valgyklą, kur galima pigiai pavalgyti. Kopūsų sriuba kaštuoja 23 kapeikas, antrasis patiekalas, jei be mėsos, 25-27 kapeikas, kompotas 7 kapeikas. Už pietus išleidžiu 60 kapeikų per dieną. Tiek pat, maždaug — už gerus pusryčius ir vakarienę. Tuo būdu, už valgį sumoku apie 50 rublių per mėnesį, ir negalima pasakyti, kad valgyčiau gerai. O, kalinys lageryje kaštuoja sovietų valdžiai tik 13 rublių! Kiekvienas gali suprasti koks čia maitinimas. O, karceris su sumažinta maisto norma — tik 1300 kalorijų, trečdalis to, ko žmogus yra reikalingas: 400 ar 450 gr. duonos, visiškai skysta sriuba, vieną kartą per dieną 80 gr., o dažnai ir mažiau, žuvies. Ir privalai dirbti, o, jei negali, arba atsisakai — teismas ir dažnai mirties bausmė laukia.”
Toks yra šiandien griežtasis režimas. Tai režimas skirtas politiniams kaliniams, nes kriminalistai, kaip sakyta, gauna griežto režimo tik už pakartotinius prasižengimus, bet ir tai ne visam laikui: palaikys griežtame režime kurį laiką ir vėl perkels į normalų lagerį. Kriminalistams griežtasis režimas tai didžiausia bausmės forma, o politiniams — lengviausia, nuo jos tik prasideda bausmės atlikimas, lengvesnės bausmės formos teismas jiems nepriteisia. Politiniai kaliniai iš griežto režimo lagerio gali patekti tik į specą, arba kalėjimą, arba — į aną pasaulį. Spece ir kalėjime dar blogiau, o kaip yra aname pasaulyje — nežinia. Kalbėdami apie kalinių lageriuose mirtį, iki šiol kalbėjome vien apie “normalų” mirties būdą, būdą, kuris kartojasi iš dienos į dieną visuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Tai mirtis, taip sakant, visasąjunginio mastelio. Tačiau, neretai kaliniai žudomi ir individualine tvarka. B. Širiajaves (“Neužgestantis žiburys”, 31-35 psl.): “Solovkai... Priėmimas prasideda. Prie atvykusio “papildymo” prieina viršininkas, geriau sakant, salos valdovas, draugas Nogtev. Šis žmogus, pirmą mūsų saloje buvimo laiką, vaidino ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime, Nuo jo, teisingiau sakant, nuo jo girtos fantazijos nukrypimų, priklausė, ne tik kiekvienas mūsų žingsnis, bet ir kiekvieno mūsų gyvybė. Bet tada, pirmose atvykus dienose, mes to dar nežinojome. Kaip jis, taip ir jo padėjėjas Vaskov, mums buvo tik čekistai. .. “Štai, jums reikia žinoti”, pradėjo jis savo pasveikinimo žodį, “kad čia valdžia ne sovietiška (tyla, eilėse nusistebėjimas) — bet solovietiška. Taigi. Apie visus įstatymus reikia dabar užmiršti. Pas mus — savi įstatymai.” Toliau jis duoda tų įstatymų paaiškinimus išsireiškimais, tiesa, nelabai suprantamais, tačiau labai ir labai necenzūriškais, kurie mums, žinoma, nieko gero nežadėjo ... Priėmimas baigtas. Nogtevas eina į uosto galą ir pranyksta sargybinio būdelės duryse. Prieš mus stovi administracijos dalies vadas Vaskovas, žmogus - gorila, be kaktos ir kaklo, su dideliu, senai neskustu, smakru ir kabančia lūpa. Rankose Vaskovas laiko sąrašą, pagal kurį jis iššaukia suimtuosius ir daro sau kokius tai atžymėjimus. Pirmiausiai iššaukiami dvasiškiai. Jie praeina pro Vaškovą, toliau — pro žiūrintį iš būdelės langelio Nogtevą. Dvasiškių “iškilmės maršas”, matomai, sudaro jam didelį malonumą .. . Dvasiškių maršas užbaigtas. Prasideda kaerų (kontr-revoliucio-nierių) eilė:
— Daller!
Buvęs generalinio štabo pulkininkas Dalleris užsimeta savo maišą ant pečių ir ramių žingsniu eina Nogtevo būdelės link. Jis daeina beveik iki langelio, bet, staiga, suklumpa ir krinta žemėn. Maišas nusirito į vieną pusę, jo kailinė kepurė — į kitą. Šūvio mes iš karto negirdėjome. Visą įvykį supratome tik pamatę Nogtevo rankose karabiną. Du stovėjusieji už būdelės kriminalistai, matomai iš anksto ten pastatyti, nuvilko lavoną į šoną, už būdelės ... Patikrinimas tęsiasi... sekantis.”
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
L. Virbickas
Naktis tamsi. Vidunaktyj nejauku
Stovėt sargyboje prie apleistos pilies.
Kiek neramu sargyboj tokiu laiku
Kada prisimena legendos praeities.
Vaikštau, dairaus, sustoju ar klausausi
Įsmeigęs tamsumon ir klausą ir akis;
Vien šlamesys pasiekęs klusią ausį
Vaizduotėj sukelia jau neramias mintis.
Skraidau mintim pošalį padavimų,
Po jos milžinkapius, sugriuvusias pilis,
Bočių žemes — išgrobstytas kaimynų
Kur dar tebeplaka lietuviška širdis.
Vaikštau takais kuriais čia vaikštinėjo
Karaliai, karžygiai, valdovai tos pilies.
Jie čia darbais ir žygiais išgarsėjo,
Čia kaupės išmintis per amžius praeities.
Spalio 2— Angelų Sargų Dieną minint
KALPAS UOGINIUS
Prieš daugelį metų, nepriklausomoje Lietuvoje, Žemaitijos padangėje, N miestelyje pažinau Žemaičių šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo “Smulkių prekių” krautuvė, kuri šiokiadieniais veikė nuo 7 iki 19 valandos, šventadieniais — kitomis valandomis. Tačiau, jei kam ko nors staiga prireikdavo — visada būdavo įeinama. Pats šeimos galva, Žemaitis, buvo buvęs Amerikoje, šnekus, skaitė “Lietuvos Žinias’” ir Ūkininko Patarėją” ir mėgo “papolitikuoti”. Jo žmona buvo gera šeimininkė, šeimą ir namus užlaikė švariai ir tvarkingai, mėgo darbuotis darže ir sode. Prie namelių turėjo darželį gražių lietuviškų gėlių, kurios skleidė malonų kvapą ir puošė sodybėlę. Be to, Žemaitienė mėgo ir mokėjo virti įvairias uogienes, marinuoti ir vekuoti grybus, vaisius, daržoves ir kepti įvairius pyragus, tortus, kuriems gaminti priimdavo užsakymus ir iš apylinkės gaspadinių, nes buvo žinoma, kaipo turinti tiems darbams “talentą”. Abu su vyru nuolat trūsdami ir būdami taupūs, gyveno sočiai ir turėjo šiek tiek susitaupę. Daili ir graži jų dukrelė Teklė, buvo ištekėjusi ir gyveno kitur. Dukteriai nutolus, Žemaitienė visą motinišką meilę sutelkė į vienintelio sūnaus Uosio asmenį, kurį globojo kaip savo akies lėlytę.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. keli „Kario“ numeriai išleisti Vokietijoje. Nuo 1950 m. leistas kaip Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesinis iliustruotas žurnalas, ėjęs nuo 1950 m. lapkričio iki 1991 m. Niujorke (JAV) kaip atgaivintas Nepriklausomoje Lietuvoje leistas leidinys. 1950–1951 m. leido Simas Urbonas, nuo 1954 m. leido Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ Niujorko skyrius, turėjo Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje skyrių „Tremties trimitas“. Be karinių dalykų, daug spausdino istorinės tematikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Tiražas 1983 m. – 1650 egz. Žurnalo redakcija išleido karo istorijos ir kitokios tematikos knygų.
Šaltinis: Wikipedija