VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

Karys 1961m. 5-6 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 5 (1372)  GEGUŽIS MAY  1961 

švedai apgulę Biržų pilį, 1704 m. piešinys ..... Viršelis

Nr. 6 (1373)BIRŽELIS - LIEPA JUNE1961 

Pažaislio vienuolynas ...... Viršelis

   T U R I N Y S

B. Auginas — Lietuviško židinio Vaidilutė

O. Urbonas — Didžiojo Šiaurės Karo frontas Lietuvoje

J. Baublys — Geležinkelių Būrys Vilniaus kryptimi

V. Širvydas — Senovės Lietuva III,IV

Faustas Kirša — Šventieji akmenys

A. Bernotas — Šautuvas

V. Mantvydas — Lietuvos valstybės sienos

Šaulė Tremtyje

Jaunos sielos karys - rašytojas

P. Dirkis — Baisusis Birželis

B. Auginas — Prie išpustytų pelenų

Gardinas XVIII amžiuje — raižinys

V. Jonikas — Posmai Žaibo raštuose

V. Kareiva — Pakalnė

Kronika, įvykiai ir komentarai

Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas -—Stasys Butkus 

Skaityti daugiau: Karys 1961m. 5-6 Turinys, metrika

LIETUVIŠKO ŽIDINIO VAIDILUTĖ

BALYS AUGINAS

Dedikacija Motinai

. . .norėčiau savo tyriausius širdies žodžius
supinti giesmėn. kad ji visad skambėtų Tavo garbei žemėje,
o mano Mama . . .

padedu minčių mažytę puokštę
Ant tolimojo Tavo kapo, Mama
Tegu dainuoja Tau
Šiandien visi varpai bažnyčios bokšte
Ir guodžia mano širdį kenčiančią, neramią . . .

(Impromptu, 1960.4.28)

M. Katiliūtė — Motina

Pavasaris su pilnais gėlių krepšeliais beldžiasi į mūsų duris. Sprogstąs pumpuras praveria savo vaikiškai giedrą veidą besijuokiančiai saulei, ir pamiškės žibutė savo nekaltom mėlynom akim nedrąsiai žvalgosi aplink. Visa gamta bunda naujai gyvybei. Ir žmogaus širdis suplaka ir virpa smarkiau, žvelgdama į šiuos mums Kūrėjo padovanotus žydinčius klonius. Nuostabus gegužis eina per lankas ir pievas ir žieduotais pirštais mezga senutei žemei naują gėlėtą mezginių skarą.

Ir tada, kai mūsų siela jaučia bundančią gamtą, kai kiekviena žolytė keliasi gyvenimui — šitą gražiausią gegužės mėnesį mes skiriame atminimui tos, kuri mums davė gyvybę, padovanojo jaunystę ir už rankos išvedė į šį gražų, gyvybės sulčių ir viliojančių paslapčių kupiną, gyvenimą. Šiuose žaliuose pavasario rėmuose švyti malonus ir besišypsąs mūsų Motinos veidas.

Kaip dailininkas, kuris iš mažų spalvotų akmenukų sudeda didelį paveikslą, ir aš norėčiau Tavo atvaizdą, Mamyt, sudėstyti iš daugelio tūkstančių nematomų ir ranka neapčiuopiamų dvasinių vertybių, kurių tiek daug esi pabarusi čia žemėje savo vaikams. Ir dažnai Tu pati pamiršti, kurioj dirvoj Tavasis grūdas dideliu medžiu užaugo . . .

Šiuos pabirus žodžius dėstau, tarsi impresionistinių minčių mozaiką ir nuo lietuvės Motinos aušromis spindinčio veido bandau nupūsti amžių apneštąsias dulkes . . .

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKO ŽIDINIO VAIDILUTĖ

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

Įvadas.

Vertindama mano studiją apie Livonijos karą gerbiamoji dr. V. Sruogienė rašė (1958m. KARYS Nr.6 ir 7): “1600-1611m. karas su švedais negali būti teisingai ir pilnai atvaizduotas, nepanaudojus greta švediškų ir mūsų turimųšaltinių, kaip kanclerio Leono Sapiegos.....“

Pulk. O. Urbono straipsnis, labai svarbus ir įdomus, tačiau paremtas daugiausia švedų šaltiniais irgi yra vienpusiškas. Todėl jisai daugiau vaizduoja švedų, o ne mūsų kariuomenės žygius, švedų, o ne mūsų vadus ir reikalus......“.

Su kiekvienu čia parašytu žodžiu visiškai sutinku, esu lygiai tos pačios nuomonės ir laikau, kad p. Sruogienei pasisekė mano darbo įvertinimą tiksliai suformuluoti.

Nesu istorikas, ir į istoriko vardą pretenzijų neturiu. Į savo darbus žiūriu ne kaip į vispusišką ir pilną karo atvaizdavimą, bet kaip į švedų šaltinių pažiūrų ir interpretacijų santrauką, vienkart mėgindamas (tik mėgindamas) suformuluoti tuometinės Lietuvos kariuomenės būdingesnius bruožus, žinoma, tiek, kiek tas yra įmanoma švedų šaltiniais remiantis, nes be švedų šaltinių, man kiti beveik visiškai yra neprieinami.

Nežiūrėdamas visų tų trūkumų, drįstu ir vėl “Kario” skaitytojams patiekti studiją, kuri apima Didžiojo Šiaurės karo pradžią, taip pat tikėdamas tuo, kaip rašo dr. Sruogienė, kad “tokiu būdu, švedų karai laukia dar lietuvio istoriko, kuris, apžvelgęs visus svarbiausius šaltinius, galėtų duoti vispusišką ir pilną vaizdą.. . .”.

Gerbiamoji dr. Sruogienė užbaigia savo kritiką lotynišku posakiu “audiatur et altera pars”, — atsakysiu irgi lotynišku posakiu “Quod potui feci, faciant meliores potentes”.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

JOKŪBAS BAUBLYS

(pradžia Kario Nr. 1.)

ATVYKSTA RAUDONOSIOS DELEGACIJOS

Rugsėjo mėnesį dvi savaites statybos būrys praleido ruože N. Vilnia — Smurgonys, siaurindamas rusų platumo geležinkelį į normalias vėžes. Buvo susiaurinta 52 km. geležinkelio iki Slobodka ir atiduota Susiekimo Ministerijos žinion. Po to būrys buvo atšauktas Vilniun.

Vykdant geležinkelio siaurinimo darbus tarp N. Vilnios ir Kenos, kur įvyko traukinių katastrofa, abipus geležinkelio matėsi išmėtytos vagonų ašys su ratais, vagonų rėmai, sulankstytos ir apdegusios įvairios geležinės vagonų dalys. Ten, kur katastrofos metu buvo išdegusi žolė, ataugo šviesiai žalios spalvos jauna žolė. Bet kai kur išdegusiose vietose žolė neataugo, juodi plotai liko ten, kur degė tepalai.

Dar rugsėjo pradžioje buvo ten užuodžiamas apdegusios mėsos ir kraujo kvapas, įsisunkęs žemėn. Vėliau visa tai išsisklaidė ir oras jau nebebuvo užterštas smarve. Laikas, saulės spinduliai ir lietus tą žemės plotą padarė tokios pat išvaizdos, kaip ir plotai, kur katastrofos nebuvo. Liko tik geležinkelis be katastrofos pėdsakų.

Geležinkelių persiuvinėjimo metu taip pat neapsieita be nuotykių. Vieną rytą, apie 9 val., vykdant darbus, buvo gauta telefonograma iš Kariuomenės štabo Susisiekimo Skyriaus viršininko, kad darbovietėje apie 11 val. pasitiktumėm nuo Minsko pusės atvykstančią SSSR Raudonojo Kryžiaus delegaciją ir SSSR Prekybos delegaciją, suteiktume turimas susiekimo priemones ir pervežtume delegacijas nuo darbų vietos iki N. Vilnios.

Būrys tą dieną vykdė darbus 29 km. atstu nuo N. Vilnios. Nustatytu laiku traukinys su delegacijomis neatvyko. Apie 15 val. nuo Minsko pusės lauko kelyje buvo pastebėta žmonių grupė ir ūkininkų vienkinkiai vežimai. Traukinio vis nesimatė. Kadangi jokios kitos žmonių grupės tuo laiku čia negalėjo būti, kaip tik tos delegacijos, tai nujojau prie atvykstančiųjų. Priekyje visos žmonių grupės išdidžiai ėjo augštas rudabarzdis vyras, žydų tautybės. Prijojęs mandagiai pasakiau:

— Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Man pavesta sutikti SSSR Raudonojo Kryžiaus ir SSSR prekybos delegacijas iš Maskvos ir suteikti joms turimas susisiekimo priemones. Ar jūs esate iš tų delegacijų?

Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

SENOVĖS LIETUVA

VYT. ŠIRVYDAS

III

Mūsų tolimi protėviai, atrodo yra buvusi kuri tai IE (indogermanų) raitelių - žirgininkų šaka, dalyvė apie 2000m. prieš Kr. pasireiškusių IE persikilnojimo bangų, kurių pirmoji bene buvo hatų-hititų pasirodymas 1900m. prieš Kr. dabartinės Turkijos Anatolijoj (o gal “luvių” atvykimas pora šimtų metų anksčiau). Paskiausios to kilnojimosi bangos buvo germanų ir slavų. Pirmieji išsijudino iš Skandinavijos IIIa, prieš Kr., o pastarieji VIa. po Kr. (iš Karpatų ir Kijevo sričių). Ankstyviausieji mūsų protėviai (gal tiksliau: mūsų protėvių protėviai?) kuriuo tai būdu įsiterpė ir prasismelkė pro “tripoljiečių” ir “dunojiečių” žemdirbių sluogsnius, “apsikrėtė” (jei pirmiau jos nemokėjo) žemdirbyste ir prie jos prikergė dar ir savo žirgų bei gyvulių ūkį. Be abejojimo, jie visur susimaišė su rastais vietoje gyventojais. Lygiagreičiai su baltų protėviais gretimai vystėsi ir kitos IE šakos: graikai, italai, keltai, germanai ir slavai. Jie atpažįstami iš kapuose ir sodybose iškasamų rutulinių (angliškai vadinamų Global Amphora pavidalo) puodų, kuriuos mėgo puošti “virveliniais” brūkšniais. Atpažįstami jie ir iš “laivelių” pavidalo titnaginių kirvukų (vėliau ir žalvarinių) anglų kalba badinamų Battle-Axes — kovos kirvių.

Mūsų kalbamoji IE šaka apsigyveno Baltijos pajūryje, tarp Vyslos (ir net žemiau Vyslos iki Persantės) ir Palangos. Palaipsniai ji išplito iki Smolensko (gali būti, net iki Maskvos) bei Pripetės balų. Archeologai randa dunojiečių pėdsakus Ukrainos Volynijoje ir Lenkijos Torūnės srityje. Apie juos neseniai miręs anglas tyrinėtojas G. Childe, pasakoja: “Vidurio Europoje, nuo Dravės upės Jugoslavijoje iki Baltijos pajūrio, nuo Vyslos iki Meusės upės Prancūzijoj, kur tik buvo miškais neišbrendamai neapaugusių ar balomis nepertekusių žemės ūkiui tinkamų dirvų, mes kasinėdami užtinkame dunojiečių sodybas ir kapus. Visur randame kviečių ir miežių grūdų, titnago kaplių, pjautuvų ir girnų. Randame ir galvijų, kiaulių bei avių kaulų. Miško žvėrių liekanų nedaugiausia. Nedaug ir medžioklei įrankių. Vienas pilniausiai atkastų ir ištirtų dunojiečių kaimų yra Lindenthalio ties Koelnu, Vokietijoj. Čia stovėjo 21 namas, pailgo pavidalo”. (“What Happened in History”, 1957 m. laida).

Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVA

ŠVENTIEJI AKMENYS

Poetas Faustas Kirša, parašęs daug patriotinės poezijos, kelių knygų autorius, kultūrininkas, buvęs Lietuvos Vyriausio Kariuomenės Štabo spaudos darbuotojas, Karo Mokyklos lektorius, šiais metais švenčia savo 70 metų amžiaus sukaktį. Linkėdami poetui dar daug šviesių metų, čia spausdiname jo vėlesnės kūrybos pluoštelį.

ŠVENTAS AKMUO

Sunkus akmuo man užgulė krūtinę,
Akmuo šventasis, aukuro akmuo,
Akmuo kapų, šventovių ir paminklų,
Per ištremtį keliaujant man namo.

Kaip žiedu atlape, aš akmeniu alsuoju,
Kaip meilę prarastą, aš jį jaučiu širdy,
Su juo plaukiu mares, su juo keliuos per kalnus,
Su juo mintis kovoj garbinga ir didi.

ILGIUOS

Ilgiuos, kaip padaras nukritęs į bedugnę,
Dievų leistos minties ir jųjų karalystės.
Žarstau prie aukuro jų amžinąją ugnį
Ir abejoju žodį ir tvirtybėj klystu.

Ilgiuos, kas žmogiška, kad mano veidui šviestų
Dievai iš amžių ir mintis tikriausio Dievo,
Apėjus tyrus, kaimenes ir proto miestus,
Sustodama paminklais ir gėlėtom pievom.

Faustas Kirša

Skaityti daugiau: ŠVENTIEJI AKMENYS

ŠAUTUVAS

ANT. BERNOTAS

(Pabaiga)

Rastuoju raudonarmiečio šautuvu Jogaila ir dabar tebėra ginkluotas. Tai jo laimikis. Jis labai šautuvu didžiuojasi.

Kelias ėjo pro mažą daržinėlę, stovėjusią dešinėje pusėje. Abipus kelio prasidėjo medinės karčių tvoros. Pats kelias buvo ištižęs, glitus, ir kojos slidinėjo duobėse.

—    Vyrai, — kreipėsi Žilvinas į kitus. — Mes aplenksime šį kaimelį. Viena, eidami per kaimą mes sukelsime šunis, antra — čia perdidelė makalynė. Pasuksime per ganyklas. Kelią išvesiu.

Jie perlipo tvorą ir pasuko į kupstuotą ganyklą. Pakeliui buvo daug didelių akmenų ir šen bei ten kyšojo kadagiai ir skurdžios eglaitės. Atrodė lyg susikūprinę žmogystos.

Perėję nedidelį mišką, jie atsidūrė prie gilaus griovio, pilno vandens. Nieko nematyt, tik girdėt, kaip vanduo pliuškena į medžių šaknis. Nuo lietaus vanduo buvo pakilęs.

— Čia tai jau išsimaudysime! — pabūgo Girinis.

—    Nebijokite, pereisime! — tvirtino Žilvinas.

Jis žinojo, kad čia kur nors turėtų būti lieptas: skersai griovį tysąs storas alksnis, nusilupusia žieve, apglitęs ir pusiau paniręs vandeny.

Skaityti daugiau: ŠAUTUVAS

LIETUVOS VALSTYBĖS SIENOS

V. Mantvydas

Lietuvos valstybes sienų klausimas mus nuolat jaudina. Nežiūrint, kad lietuviai per šimtmečius rūpinosi savo teritorijos likimu, nuo karalių gadynės, per Nepriklausomybės laikotarpį ligi šios, mūsų tautai sunkiausios dienos, tas reikalas nebuvo mums palankiai sprendžiamas. Ne visados buvome savo tautai ryžtingi ir valstybiškai sąmoningi. Dabar mėginsime vėl, šį kartą drąsiau, pažvelgti į savo valstybės žemėlapį ir tarti šeimininko, ne samdinio, žodį tautos natūralinių sienų reikalais.

Pietinė siena yra pati svarbiausia, daugiausiai nerimo kelianti mūsų tautoje, gresianti valstybės saugumui. Pajūrio kraštas, vokiečių kolonializmui žlugus, kaip lietuvių tautos žemė, etnografiškai ir ūkiškai priklausanti Lietuvai, pateko į naujo rusų — lenkų kolonializmo reples. Ta siena, galutinu mūsų, ne rusų, sprendimu, žemėlapyje turi eiti iš Danzigo įlankos per Aistmares į pietus su Braunsberg (Ruduvos) miestu mūsų pusėje, Pasargės upe, per Žalgirį — mūsų istorinės pergalės prieš kryžiuočius vietą — į Narevo upę, ja į rytus ligi linijos į Bugo upę, ja ligi Lietuvos Brastos miesto, esančio mūsų pusėje, iš čia per Pinsko pelkes, Priepetės upe į rytus ligi jon įtekančios Priča upės. Ta siena, po tikslesnio aprašymo, laikoma galutina ir nebetaisoma dėl šių motyvu: 1) kad yra tikroji aistiškų žemių ir istorinės Lietuvos administracinė siena, išnykusi tik lenkų bažnyčiai nutautinant lietuvius gyventojus, 2) kad prūsų žemės, kaip lietuvių tautos lopšys, po vokiečių administracijos žlugimo, gali priklausyti tik Lietuvai, 3) kad sienos ruožas nuo Lietuvos Brastos ligi Pričos upės Lietuvai suteikia natūralų saugumą ūkiškai ir kariškai ir prileidžia prie Ukrainos, mums draugiškiausios slavų tautos. Mes linkime lenkams išgyti iš imperializmo pomėgių ligos ir susirūpinti tomis žemėmis, kurios be ginčo jiems priklauso, kad ir kitos tautos galėtų savo valstybėse gyventi. Mes sustosime ant savo tautos sienų ir tada, kaip lygus su lygiu, galėsime kalbėti apie bnderadarbiavimą. Mūsų valstybė tik atsiims, kas savo ir tada daugiau su lenkais nebebus ginčo.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS SIENOS

Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.

ŽMOGUS GALIŪNAS

V. Putvys

“Jeigu esi neramus, jeigu karščiuojies, jeigu esi sunervintas, nesąmoningai sužadintas, tai neišvengiamai reiškia, kad tavyje yra kokia nors klaida.

Tu, tur būt, arba neturi aiškiai apibrėžto tikslo, arba netiki gero pergale, arba nejauti savo jėgų, arba tau trūksta pasiryžimo eiti paskirtu keliu arba bijai klaidų, ar kas nors kito panašaus.

Žmogus, kurs giliai tiki gera, kurs nors apčiuopomis yra nusistatęs savo kelio linkme, kurs žino, jog nieks iš esmės jo neišmuš iš jo vagos, kurs lengvai pasiduoda aplinkybėms, prie jų prisitaiko, ir tuo būdu jas valdo, kurs žino, jog vėliau ar anksčiau visai ar iš dalies pasieks tai, ką nori, kurs jaučia savo nusistatymo galią, visada bus ramus, rimtas, galingas.

Du yra ramumu: ramus yra egoistas nutukėlis, ramus yra kvailys su savo nuolatine idiotiška šypsena. Šitie žmonės stovi žemiau vidutiniškojo, kurs dažnai nerimauja. Bet yra ramumas ir tame žmoguje, kuris stovi augščiau nerimstančiojo vidurio. Tai yra žmogus galiūnas, kurs ramumą semia iš savo gilaus pasiryžimo ir savo jėgos pajautimo. Tokio ramumo visi turime siekti.”

Kokios teisingos ir šiandien mums aktualios mūsų įkūrėjo V. Putvio mintys.

Esame maža, tat būkime rinkta tauta, kad ne gyvenimas mus palaužtų, o mes jį įveiktume ir savo didžiuosius tikslus pasiektume. Nepriklausomybės viltis mūsų neišsiamiamų jėgų šaltinis. Ir nesėkmėje nepasiduokime, nenusiminkime, o tiesiai, drąsiai, ryžtingai ir toliau siekime savo užsibrėžtų tautos tikslų.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

JAUNOS SIELOS KARYS - RAŠYTOJAS

Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų

ANDRIUS MIRONAS

Paprastai tremtyje tautinės ir kūrybinės jėgos pamažu blėsta, nyksta, kol daugumas tremtinių susilieja su juos priglaudusiojo krašto tauta. Neveltui senovės greikai sakydavo, jog žūsta kievienas, kurį kokia nors jėga atplėšia nuo gimtosios žemės. Tačiau stiprios valios ir kieto būdo asmenybės atsilaiko ir prieš tokią niveliaciją. Lietuvio būdas, nors savotiškas, labiau dorovės ir teisingumo principais pagrįstas, paprastas ir kuklus, bet valingas ir stiprus, nemėgstąs ištižimo ir lepumo, o labiau lengvo humoro ir natūralaus sąmojo, sugeba atsispirti svetimybėms. Tam tikras užsispyrimas, kurį galima būtų vadinti tautine valia, liepia lietuviui visur rodytis tuo, kuo jis yra, kalbėti gimtąją kalba, bendrauti su savo žmonėmis.

Toks tikro lietuvio būdo žmogus yra Juozas Balčiūnas-Švaistas, žymusis mūsų rašytojas — laureatas, š.m. kovo mėn. 18 d. sulaukęs 70 metų amžiaus. Įžangoje paminėtą atsilaikymą prieš svetimybes jis atitinka nepaprastai gerai, kadangi jo kūrybinė apoteozė kaip tik pasireiškė tremtyje, jau antrojoje jo gyvenimo pusėje, tačiau ir jo visas gyvenimas— mokytojo, kario ir rašytojo fazėse — buvo valingas ir kūrybingas. Trumpai peržvelkime jo gyvenimo kelią.

Gyvenimas ir mūza

Juozas Balčiūnas gimė 1891 m. kovo 18 d. Rokiškyje neturtingo staliaus gausioje šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dirba kaip zakristijono padėjėjas ir grafo virėjo pagelbininkas, bet po 1905 m. revoliucijos, žmonėms maištaujant ir grafams išbėgus iš dvaro į užsienį, Juozas 1909 m. įstoja į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią 1913 m. baigia ir gauna mokytojo tarnybą Stačiūnų kaime, Šiaulių apskr. Tačiau mokytojo karjerą nutraukia atūžęs I Pasaulinis karas. Juozas patenka Rusijos gilumon, Stavropolio miestan, Kaukaze, kur jis stoja į Mokytojų Institutą. Čia pirmą kartą jį apima noras kurti, rašyti, nes Kaukazo nepaprastai graži gamta, kalnai ir Juodoji jūra jį labai žavi. čia jis parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba — “Pavasario smuikai”. Bet sykiu jį gniaužė ir tėvynės ilgesys bei baimė nutautėti, atkristi nuo gimtosios žemės.

Skaityti daugiau: JAUNOS SIELOS KARYS - RAŠYTOJAS

BAISUSIS BIRŽELIS

P. DIRKIS

Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.

Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.

Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.

Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.

Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.

Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.

Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų

1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas

Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.

PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ

 (Musų tautos genocido dvidešimtmečiui)

BALYS AUGINAS

IR vėl  d v i d e š i m t a s  birželis išsiskleidžia žiedais. Ir vėl dvidešimt birželių nuvys, ir laiko vėjas nupūs juos užuomarštin. Bet tie dvidešimt žaliai lapojusių birželių—virtę praeities dulkėmis—skaudžiai pražygiavę pro mus, nuo anų mūsų tautos juodųjų trėmimų dienų, vis dar žydi lietuvio atmintyje.

Jie vis dar karšti mūsų atminimuose — kaip rusenančio židinio pelenai: visa, kas liko iš gimtųjų namų;

karšti,kaip kūdikio ašara — deganti našlaitišku vienišumu;

liepsnoją,tarsi randai neužgijusių žaizdų — padarytų žiaurių, beširdžių žmogžudžio rankų:

žydį,nei ugniakuro pelenai — nes ne vien tik gėlės, ar žmogaus jaunystė, gali žydėti —

nes tas dvidešimties birželių vainikas dedamas ant masinio mūsų tautiečių kapo. Jis primena mums anas juodas, lyg anglis, gedulo dienas, kaip raudonasis viesulas — prasiveržęs iš rytų — tarsi sūkuringa kraujo upė, užliejo mūsų kraštą —

Toji sūkuringa vėtra nušlavė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, išraudama iš savosios dirvos ir galingus užgrūdintus ąžuolus, ir tas gležnutes atžalas jaunučio atžalyno, vos bepradėjusio leisti šaknis tėviškės žemėje —

Kasmet minime to lietuvių tautos genocidinio trėmimo šiurpius epizodus — nes nėra lietuviškos šeimos, kurioje nėra pralieta ašarų dėl savo šeimos nario, kurio nebūtų palietus kraujuota budelio ranka. Nėra šeimos, kurios namų slenksčio nebūtų peržengęs pasalūniškas žudikas su raudonuoju mirties pjautuvu.

Linko žalios liepos,

Lūžo ąžuolai--

ANUOMET birželio saulė apniuko Lietuvos laukuose. Noksią rugiai lingavo brandžiomis varpų galvomis. Ir jie tarsi juto virš savo galvų ne laiku pakibusį dalgį. Šiurpus mirties pjautuvas kabojo virš viso krašto. Ir paukščių giesmė užkimo, nepasiekusi debesų viršūnių — ji net nesuvirpino išlakių medžio šakų — —

Ir lietuvio širdį prislėgė sunkus nuojautos akmuo. Galvoje pynėsi neramios mintys, ir kraupus nerimas sunkiu slogučiu slėgė sielą.

Ir audra atėjo.

Pasalūniškai. Tyliai. Ir staiga prasiveržė visu savo žiaurumu. Naktį iš birželio  k e t u r i o l i k t o s   į   p e n k i  o l i k t ą j ą . Raudonieji žaibai trenkė į ramius gyventojų namus. Nuogi ir spindį kraujuotais atspindžiais durtuvai apakino taiką. Jų spindėjime degė neapykanta tautai. Siaurose azijato akyse įsižiebus žaižaravo neapykantos liepsna. Ji grasė sudeginti lietuvišką kultūrą. Ant laukinių užkurto laužo žabų sumetant lietuviškus papročius, istoriją ir žmones. Baimė surakino gyvųjų lūpas ir širdį.

Žaibai trenkė. Iš šaknų virto medžiai, augę ir gimę vešlioj protėvių krauju tręštoj žemėj. Aiman, jie buvo kertami. Genėjami. Ir niokojami. Lyg tyčia retinama giria. Kartais grubiai aižant viršūnę — paliekant pakirstąs šaknis.    

Ir kuo kalti tie kūdikiai — kaip jaunos šakelės, dar visai be metūgių — atskiriami nuo Laisvės Saulės?

Paliekant gimtąjį kraštą

J. Dargio medžio skulptūra

Skaityti daugiau: PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ

POSMAI ŽAIBO RAŠTUOSE

VINCAS JONIKAS

BALSAS IŠ NEŽINIOS

Kalbėsiu jums be pinigo,
be kardo Ir žodis bus jausmingas ir tiesus— 
Regėjau, kaip teisėjai tautą spardo,
Dėl jų tiktai, dėl jos čionai esu.

krivio balsas, likimą jums numanęs,
Nudilę pančiai sukruvintos taikos!
pelenai sudeginto raganiaus,
Užginto žodžio sielvartas klaikus!

Kalbėsiu jums tik didį sutarimą
Senais garsiais atgimusios kalbos
Ir susilauks teisėjai pasmerkimo,
Tautos tiesa padangėje žaibuos.

Sužeistas Vilniaus kunigaikštis (medis)  J.Dagys

Skaityti daugiau: POSMAI ŽAIBO RAŠTUOSE

PAKALNĖ

V. KAREIVA

Negaliu to žodžio — pakalnė — užmiršti, nes tai ne žodis, o likimas. Dabar atsimenu, kad visados bijojau pakalnių, nuo pat vaikystės. Arkliai tenai nebesulaiko dardančių vežimų. Pakalnės vingyje laukia nelaimė ar prasižiojusi kapo duobė. Mano kapo. Tavo kapo. Mano geriausių draugų duobė.

Mūsų valstybė, pačiame savo jaunystės žydėjime, jau buvo pakalnėje. Ji buvo dvidešimt dviejų metų. Lavonėdžiai vabalai tada rausėsi laukan iš tamsių smuklių, iš keikimo lindynių ir skubėjo prie savo darbo.

—    Eikime greičiau namo, tarė Kazys rišdamas ryšulėlį prie dviračio, — aš negaliu žiūrėti, kaip viskas rieda velniop.

—    Eikime, — pritariau jam. Nebuvo ko daugiau sakyti.

Mes palikome Luokės miestelį kitaip negu seniau. Ir kitokį, negu seniau. Mūsų miestelyje atsirado Rusija su visu savo kvapu. Raudonarmiečių būrys rinkoje prie lauko virtuvės laukė valgio, žvangėdami indais. Vienas po pažastim nešėsi žviegiantį paršelį. Nuo kapų gatvės ėjo dainuodamas Patumšių burliokų būrys. Vienas iš jų, barzdą priekin atkišęs, nešė raudoną vėliavą. Šalia jo žengė iš abiejų pusių po mergą raudonu sijonu. Toliau sekė palaida visokių žmogystų gauja. Jie dabar valdys mūsų žemę.

Skaityti daugiau: PAKALNĖ

Kronika, įvykiai ir komentarai

KPT. VINCĄ ABRAMIKĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS.

Netikėtai, nelauktai, š.m. kovo 10 d. 11 vai. rytą, darbovietėje, širdies smūgio ištiktas, mirė kpt. Vincas Abramikas, pasižymėjęs Lietuvos Šaulių Sąjungos veikėjas, įvairių komitetų, komisijų ir organizacijų valdybų narys, lietuviškos knygos mylėtojas ir daugelio laikraščių bendradarbis.

Velionis buvo gimęs 1903 m. rugp. 16d. Ramoškių kaime, Pašušvio vis. Kėdainių apsk. Mokėsi Šiaulių gimn. iš kurios stojo į Karo Mokyklą. Baigęs 1928 m. Karo Mokyklos X-ją laidą ir Vytauto Didžiojo Augštųjų Karininkų Kursų Topografijos Skyrių 1931 m. Nepaprastai giliai velionis mylėjo savo tautą ir jau nuo žalios jaunystės buvo pasišventęs jai dirbti. Dar būdamas gimnazijoje, uoliai dalyvavo skautų organizacijoje. Vėliau, jau būdamas 8 pėst. pulko karininku, ypatingai pamėgo šaulius ir visą savo laisvąjį laiką nuo tarnybos pulke, skyrė vietos šaulių rinktinei. Ypatingai daug pasidarbavo šaulių kariniam parengimui. Už didžius nuopelnus dar 1933 m. jis buvo apdovanotas šaulių žvaigždės ordinu, vėliau Nepriklausomybės ir šaulių medaliais. Yra tarnavęs ir 3 pešt. pulke. Vėliau visiškai persikėlė dirbti į Šaulių Sąjungą. Dirbo Pagėgių, Rokiškio ir Raseinių šaulių rinktinėse, buvo rinkt, vado padėjėjas. II-jam Pas. karui prasidėjus, karo vadovybės pavestas, Šiauliuose organizavo pėstininkų batalioną. Bolševikų okupacijai atėjus, jis buvo dar mūsų kariuomenėje. Greitai susilaukęs bolševikų politruko nemalonės ir pajutęs besiartinantį areštą, turėjo slapstytis miškuose, organizuodamas ir ginkluodamas partizanus. Tuo metu slapstytis turėjo ir jo šeima, nes dėl kpt. Abramiko energingos veiklos prieš okupantus, NKVD jieškojo suimti ne tik jį, bet ir jo šeimą.

Skaityti daugiau: Kronika, įvykiai ir komentarai

Karys 1961m. 3-4 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 3 (1370)    KOVAS — MARCH    1961 

V. Stančikaitė — Vaidila ...  Viršelis

Nr. 4(1371)    BALANDIS - APRIL    1961 

Trakų pilis ... Viršelis

TURINYS

E. Čekienė — Nepriklausomybės sukakties minėjimų prasmė

A. Žygmantas — Indijos užkariautojai arijai

V. Mantvydas — Seniausi lietuvių pėdsakai Amerikoje

J. Baublys — Geležinkelių būrys Vilniaus kryptimi

V. Sirvydas — Senovės Lietuva II

L. B. B. — Gen. Vlasovo armija

Šaulė Tremtyje

V. Liulevičius — Užsienio lietuvių kariniai daliniai

TU MILŽINAS

Dr. J. Šliūpo paskutinis raštas

A. Novaitis — 1920 m. kareivių sukilimas

A. Valeška — Lietuvos kryžių kalnas (paveikslas)

A. Bernotas — Šutuvas, novelė

P. Dirkis — Praną Eimutį prisimenant

Poezija

Kronika, Veteranų veikla

Skaityti daugiau: Karys 1961m. 3-4 Turinys, metrika

NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTIES MINĖJIMŲ PRASMĖ

EMILIJA ČEKIENĖ

Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo

keliaskruvina kova.

Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,

Ir kelsis vėl iš kraujo Lietuva!

Iš partizanų poezijos—

Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja, kadaise yra pasakęs J.W. Goethe.

Tik tuo keliu eidama ir mūsų tėvynė buvo išsikovojusi nepriklausomybę ir sulaukusi ištikimų draugų svetimųjų tarpe, kai per šimtą su viršum metų ji atkakliai veržėsi į laisvę.

Nekartosiu visiems gerai žinomos, daugelį metų užsitęsusios, Rusijos caro priespaudos Lietuvoj, kurios metu buvo žiauriai persekiojami lietuviai ir per 40-tį metų uždraustas mūsų gimtasis spausdintas žodis, kuris tačiau, dėka to mūsų didžiojo pirmojo knygnešio Valančiaus, nukreiptas spausdinti į Prūsus, jo paties daugumoj rašytas ir labai pavojingais, erškėčiuotais keliais slapta atgabentas, per tą 40-tį draudimo metų mūsų tautoje gyvai išsilaikė, kol tik išvydo šviesą, kol atgavom spaudos laisvę.

Tuo buvo įprasmintos visos mūsų garbingų knygnešių kovos, surištos su pavojum gyvybei gabenant knygas per sieną, o taip pat ir krašte jas platinant. Ką atliko kunigai, studentai, kaimiečiai, jauni ir seni Lietuvos sūnūs ir paprastos moterėlės, rodo, jog kritišku tautos laikotarpiu būti savo tautos herojum ar bent to siekti, nereikia talentų nei būti išrinktuoju, o tik reikia ryžto, tvirtos tautinės sąmonės ir patriotinės dvasios.

Lietuviai, norėdami to persekiojimo išvengti, traukėsi į užsienius, kūrė stiprias kolonijas, vėliau suvaidinusias didelį vaidmenį Lietuvos išvadavime ir nepriklausomybės atstatyme, kurios deklaracija buvo paskelbta 1918 metais, Vasario 16-tą dieną, Lietuvos sostinėje — Vilniuje.

Po trijų metų sunkių ir kruvinų kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, savanoriai, vieningai inteligentas ar žemės darbininkas, apgynė atkurtos valstybės teritoriją.

“Iš jų vieni laisvi sugrįžo, kitiems rankas pašovė,

Kitiems ant lygaus lauko mediniai kryžiai stovi”, anot poeto Miškinio.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTIES MINĖJIMŲ PRASMĖ

INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

A. ŽYGMANTAS

Spėjama, kad arijai yra buvę šviesiaplaukiai ir mėlynakiai, tačiau seniausias istorinis liudijimas apie juos yra Tiglatpileser III (Asirijos karalius VIII a. pr. Kr.) įrašas apie medus (arijų šaką), kad jie yra “tamsūs”.3

Arijų kalbų plitimo pradžią reikia laikyti 3000 m. pr. Kr., nes 2750 m. pr. Kr. iš šiaurės rytų į priekinę Aziją įsiveržė manda (kim-rai ir skitai) tauta, gyvenusi į šiaurę nuo Taurus kalnų, tarpe Antitaurus ir augštosios Armėnijos. Tai tie patys manda, kurie I tūkstantmetyje asirų šaltiniuose iškyla madai vardu ir tapatinami su vėlesniais medais. Tuo metu kai arijų kiltys užplūdo Maž. Aziją, primesdamos savo kultūrą vietiniams gyventojams, žlunga mino-mikėninė kultūra, sunaikinta graikų kilčių veržimosi į Egėjaus jūros baseiną.3

Vardas “arijas” (Arioi) sutinkamas ir pas Herodotą kaip senasis medų vardas. Jį mini ir Asirijos Sargonas kaip asmenvardį vieno medų kunigaikščio savo pergalės įraše (714-713 m. pr. Kr.). Arijas (sanskrito kalboj “arya”) reiškia priklausąs tai pačiai padermei, ištikimas, garbingas, kilmingas.

Nesenai išskaityta tocharų kalba rodo ir juos buvus arijus (gyvenę šiaurinėje ir rytinėje Rytų Turkestano dalyje), Atrodo, jie yra buvę valdanti tauta, save vadinusi Arši, pavergusi tikruosius tocharus ir jiems atnešusi arijų kalbą.3

Apie arijų kiltį Wusun kalba ir vėlesnieji kiniečių šaltiniai. Kiniečiams teko su arijais susidurti centrinėje Azijoje ir 176 m. pr. Kr. apie juos taip rašoma: jie “skirtingi savo ūgiu iš visų barbarų vakarinėse srityse, o jų rasei priklauso šiandieniniai Hu (t.y. Turkestano gyventojai, iraniečiai ir indai) su žalsvomis (arba šviesiai mėlynom) akimis, raudonom barzdom ir beždžioniškos išvaizdos.”44

Skaityti daugiau: INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

SENIAUSI LIETUVIŲ PĖDSAKAI AMERIKOJE

V. MANTVYDAS

Lietuvių tautos istorijoje yra buvę daug pergalės ranka rašytų lapų, tačiau netrūksta ten ir skaudaus pralaimėjimo pastraipų, kurios, kaip žaizdos kūne, mums save primena. Vienos tokių skaudžiųjų istorijos pastraipų yra momentai, kai lietuviai turėjo bėgti svetur iš gimtųjų namų ir jieškoti sau naujos vietos — atsarginės tėvynės.

Pirmas toks geriau žinomas bėgimas yra įvykęs apie 1620 metus, kai po religinių kovų pralaimėję protestantai prisiglaudė Kurše (Latvijoje) ir iš ten per Angliją atvyko į Ameriką. Jie drauge su olandų kolonistais apsigyveno Manhattano saloje ir pradėjo statyti miestą, pavadintą Auszra. Deja, olandai savo skaičiumi juos nustelbė ir miestą pavadino New Amsterdamu, o anglai ginčą užbaigė, miestą pavadindami New Yorku. Tų pirmųjų lietuvių pavardės buvo senos lietuvių didžiūnų kilmės, kaip Ardvilas, Butvilas, Daukantas, Gedvilas, arba ir paprastos, kaip Gregas, Landis, Purvis, Zubrickas. Dar ir dabar esame čia žmonių su nu-trupėjusiomis tų pavardžių galūnėmis, kaip Ardvill, Butvill, Getvill, nors tie žmonės jau savo kilmės nebežino. Pavardė Purvis, dar nepakitusi, tebėra Brooklyne. Viena sena mechanikos dirbtuvė “Purvis Machine Shop” yra po Brooklyno tiltu, kitą žmogų, 25 metų, buvau sutikęs chemiką iš profesijos, bet jis nei su tuo dirbtuvės savininku nepažįstamas, nė savo kilmės nežino, išskyrus tai, kad jo motina esanti airė.

Kitas dar žymesnis lietuvių bėgimas vyko po 1655 metų karo su rusais, kada pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo užimtas Vilnius, nuteriotas ir 17 dienų deginamas. Tada ir Kaunas krito. Žmonės, neregėję tokio rusų kareivių žiaurumo, kas galėjo, tas bėgo į Prūsiją, o iš ten kaikurie turtingesnieji ar mokytieji per Olandiją pateko ir į Ameriką. Kelias į Naująjį Pasaulį mūsų šviesuomenei tais laikais buvo jau žinomas, o karo audros pastumti, jie siekė naujos tėvynės. Jau žinome, kad 1659 m. birželio mėnesį New Amsterdame (Manhattan) atsirado Daktaras Aleksandras Karolis Kuršius, nobilis lithuanus, buvęs Vilniaus profesorius, kuris vėliau čia įsteigė pirmąją gimnaziją ir vaistinę iš savo auginamų gydomųjų žolių. Maždaug tuo pat metu, lenkų teigimu apie 1648 metus, lenkas Daniel Lischo įsteigė New Amsterdame pirmąją karčemą. Pirmoji Dr. Kursiaus vedama mokykla buvusi toje vietoje, kur dabar Empire Trust Co. pastatas.

Dr. Aleksandras Karolius Kuršius

Skaityti daugiau: SENIAUSI LIETUVIŲ PĖDSAKAI AMERIKOJE

GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

JOKŪBAS BAUBLYS

(pradžia Kario Nr. 1.)

RAUDONŲJŲ PROVOKATORIUS

Visai skirtingi buvo traukiniai, kuriuose važiavo vien komunistų partijos pareigūnai ir nariai. Tokių traukinių sąstate jau buvo tik pirmos klasės vagonai, vagonai — salionai, miegamieji, vagonai restoranai. Jų keleiviai buvo kariai, civiliai, elegantiškos ir gražios moterys. Visi jie išdidžiai ir ironiška šypsena žiūrėjo į mūsų karius.

Vieną kartą iš tokio traukinio salion — vagono peronan išlipo keleivis su caro laikų karininko drabužiais bet be antpečių. Jis priėjo prie manęs ir paklausė:

—    Pasakykit man, ar galiu aš pasilikti čia ir vykti vakarų Europon?

—    Tai yra jūsų asmeninis noras. Ne vieta stoties perone tokį reikalą svarstyti ir tai nėra mano kompetencijoje.

—    Aš generalinio štabo pulkininkas.

—    Jus ir mane stebi jūsų bendrakeleiviai. Aš siūlau jums grįžti vagonan, nes Jūsų klausimas gali būti tiesa ir kartu provokacija.

—    Aš matau, kad jūs gerai mokate rusų kalbą.

—    Taip. Bet drauge žinau ir raudonųjų klastingumą.

Jis pradėjo juoktis, o eidamas vagonan, pasakė:

—    Pirksi ar nepirksi, bet pasiderėt galima.

—    Laimingos kelionės.

Aišku, kad šis karys provokacijos tikslais buvo išėjęs peronan, nes ant paskutiniųjų traukinio vagonų buvo iškabos “atskiras skyrius”, t.y. karinis žvalgybos skyrius.

IŠGELBĖJOME VEŽAMUS SUŠAUDYTI.

Rugpjūčio 25 d. apie 15 val. buvau pakviestas prie telefono pasikalbėti. Skambino iš Vilniaus centrinės budėtoja lietuvaitė. Susijaudinusi ji pranešė, kad bolševikai Vilniuje iš kalėjimų turi sugrūstus į prekinius vagonus Vilniaus miesto ir apylinkių įkaitus ir veža juos į Kenos stotį sušaudyti. Kadangi minėtas traukinys (pasakė ir jo numerį) eis per N. Vilnios stotį, ar negalima būtų išgelbėti tuos įkaitus. Atsakiau, kad padarysiu viską ką galėsiu, kad jie nebūtų praleidžiami į Keną.

Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

SENOVĖS LIETUVA

VYT. SIRVYDAS

II

Gana ilgoką 1700 metų tarpsnį (1000 m. pr. Kr. iki 700 m. po Kr.) aštuonios istorijai žinomos “žirgininkų” tautos (nuo kimerų iki chazarų) įsiviešpatavo ir sunyko senovės Lietuvos kaimynės, Ukrainos žalingose lygumose ir jos derlingame juodžemyje. Pasak Vernadskio, jos visos turėjo įtakos politiniai ir tautiniai apipavidalindamos iš indo-europiečių kamieno besirutuliojančius slavus. Ta įtaka, be abejo, palietė ir mūsų protėvius baltus (aisčius), tik, raštams tylint, o archeologijai tvirto žodžio dar netarus, sunku ką nors, be apytikrių spėliojimų pasakyti.

Istorijos raštai mūsų protėvius randa 1100 metų po Kr. ties Nemunu ir Dauguva, tirštų miškų, balų ir ežerų krašte. Bet mūsų liaudies dainose žirgui skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Žirgas gi, visoms raitelių tautoms, yra brangiausias ir neatskiriamas draugas. Jis — kas jūrininkui jūroje laivas. Todėl yra pagrindo spėti, kad mūsų protėviai, pirm negu sėdo žemdirbiais sėsliau gyventi, buvo žirgininkai, arba buvo jų valdomi ir jų įtakoje. Bet kada ir kur? Šiuo atžvilgiu įdomu, kad mūsų kalba turi ir kitą vardą žirgui — “arklys”, kuris be abejojimo, turi santykio ne su “apžergtu” jojimu, bet su žemės ūkiu, su žodžiu “arti” ir “arklas”.

Kalbininkų rateliuose tebevyksta lietuviui įdomi kova. Ją nušviečia prof. A. Senno straipsnis “Slavų ir baltų giminingumo laipsnis” kurį paskelbė “The Slavonic and East European Review” žurnalas Londone (nr. XX, 1941 m.). Kalbininkai, kaip žinoma, yra susidarę patraukliai dailią teoriją, skelbiančią, kad gilioje senovėje indo-europiečiai (“arijai”) vienu metu buvo viena tauta ir kalbėję viena kalba, taip vadinama prokalbe. Tuo pačiu kalbiniu pagrindu, kuriuo seniau kiekvienos parapijos žmonės Lietuvoje kalbėjo savo tarme (žemaitis sunkiau suprasdavo kapsą), indo-europiečių (juos toliau žymėsime tik raidėmis IE) prokalbė suskilo istorijai žinomomis kalbomis: chatų (hititų), indų, iraniečių, graikų, lotynų, keltų, germanų, slavų, baltų ir kitomis.

Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVA

GEN. VLASOVO ARMIJA

L. B. B.

II pasaulinio karo metu vokiečių armijos eilėse prieš komunizmą kovėsi visa eilė iš svetimtaučių sudarytų dalinių. Vienas iš jų stambesnių junginių buvo, taip vadinama, “Rusų Išlaisvinimo Armija’’ vadovaujama gen. A.A. Vlasovo.

Daugelis II karo metu “vlasovinin-kais” vadino visus ukrainiečių, mongolų ir kitų tautų savanorių dalinius, vokiečių pradėtus organizuoti jau 1941 m. rudenį, kai tuo tarpu pats Vlasovas dar tebuvo raudonojoje armijoje ir buvo vienas iš vadovaujančių Maskvos gynimui. Faktinai, Vlasovo armijos pradžia yra skaitoma lapkričio 14 d., 1944 m. taip vadinamą “Pragos Manifestą” paskelbus.

Vokietijos — Sov. Sąjungos karui prasidėjus gen. Vlasovas vadovauja IV tankų korpui stovėjusiam Lvove. Vėliau dalyvauja Kievo gynime, bet su savo daliniu papuola į vokiečių “žiedą” kurį tačiau pavyksta pralaužti ir pasiekti savo linijas. 1941 m. spalių mėn. vokiečių II šarvuočių divizijai prasilaužus ir jau esant netoli Maskvos priemiesčių, gen. Vlasovas su grupe kitų generolų, paties Stalino skiriamas vadovauti Maskvos gynimui. Vokiečiai sumušami, gi Vlasovas pakeliamas į generolo — leitenanto laipsnį ir Stalino asmeniškai apdovanojamas Raudonosios žvaigždės ir Lenino ordinais.

1942 m. pavasarį bolševikų 2 smogiamosios armijos pradėta ofenzyva su tikslu išlaisvinti Leningradą baigiasi visišku armijos sumušimu ir apsupimu. Gelbėti armiją siunčiamas Vlasovas, kuri, Vlasovui atvykus, vokiečių buvo jau suskaldyta į mažus dalinius, vienas po kito naikinamus. Taip su tokiu vienu daliniu Vlasovas papuola į vokiečių nelaisvę Būdamas belaisvių stovykloje Vinice Vlasovas sueina į glaudų kontaktą su paprastais kareiviais. Čia žmonės pirmą kartą atvirai pradeda pasisakyti prieš komunizmą. Prisimenama ūkininkų žiaurūs varymai į kolektyvus, armijos valymai po Tuchačevskio likvidavimo ir visa kita. Vlasovas aiškiai pasisako prieš komunizmą ir tūkstantinei masei belaisvių pasako savo pirmą antikomunistinę kalbą.

Skaityti daugiau: GEN. VLASOVO ARMIJA

Šaulė Tremtyje

IŠNAUDOTINOS PROGOS TAUTOS MEILEI UGDYTI

EM. P.

Norint išgelbėti jaunąją kartą nuo ištautėjimo, tenka daugiau šiuo klausimu domėtis, jį vispusiškai nagrinėti, jieškant vis konkretesnių ir tikslesnių tam tikslui siekti priemonių. Vien tik Dievo valiai atsiduoti nepakanka, nes ir Dievas nori, kad žmogus veiktų, tada ir jis padės.

Šiandien tenka jau nugirsti, jog ištautėjimas neišvengiamas ir anksčiau ar vėliau jis vis-tiek ateis, atsieit kam dėti pastangas ir tiek daug rūpintis. Tai yra tik atsakomybės nusimetimas ir “rankų nusiplovimas.”

Turime juk labai daug gražių pavyzdžių, kaip čia gimę, augę ir net kelintos kartos lietuviai gražiai lietuviškai kalba, savo kraštą nuoširdžiai myli, dėl jo dirba ir kovoja už savo tautos teises. Kaip gražiai čia gimęs, augęs Jokūbas Stukas akcentuoja “Nesvarbu kur gimei, bet kuo gimei’’. Reikėtų tas šeimas labiau pažinti ir jų tėvų pasiklausti, kaip jie savo vaikus tokiais išaugino?

Reikia manyti, kad tie tėvai savo kraštą pirmiausiai patys labai mylėjo, jo ilgėjosi dėl jo sielojosi, kad jie savo tais išgyvenimais nuolat dalinosi su savo vaikais. Ta nuoširdi, nedirbtina tėvynės meilė užsiliepsnojo ir vaikų širdyse taip skaisčiai, kad ir jie pasiryžo dėl savo tautos dirbti ir kovoti. Gyvenimo geriausi auklėtojai tai ryškieji pavyzdžiai. Galime ir gražiai kalbėti, bet jei savo gyvenimu ir darbais tų žodžių neparemsimetuščia toji gražbylystė. Tik vieningai galvojanti ir prie savo krašto ir tautos idealų nuoširdžiai prisirišusi šeima gali išauklėti vaikus tikrais ir ryžtingais lietuviais.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

UŽSIENIO LIETUVIŲ KARINIAI DALINIAI

VINCENTAS LIULEVIČIUS

KARINĖS AMERIKOS LIETUVIŲ ORGANIZACIJOS.

JAV lietuviai dar devynioliktajame amžiuje įsikūrė keletą šimtų draugijų. Kražių įvykių pajudinti šio krašto lietuviai pradėjo gyvai judėti savo tėvynės (Lietuvos) labui. Daugelis jų įkurtų organizacijų turėjo pašalpos tikslus. Kai kurios savo vardu ar įrašytų tikslų atžvilgiu buvo karinio pobūdžio. Jos turėjo įvairiausius vardus šventųjų ar mūsų tautos garsiųjų vyrų, būtent: Olgerdo Kareiviška Draugystė, Kareiviai Husarai Algirdo, Gvardija Karaliaus Vladislavo Jagėlos, Šv. Jugio Kareiviška Draugystė, Lietuvos Sargų Draugystė, Gvardija D. L.K. Vytauto Pirma Divizija Raitelių, Gvardija šv. Kazimiero Karalaičio (K. Gineitis: Amerika ir Amerikos lietuviai, 278 p.) Vytauto Did. Liet. kun. leib. gvardija (P. Ruseckas, red.: Pasaulio Lietuviai, 341 p.), Draugystė broliškos pašelpos po vardu švento Jurgio Kareivių (Tautos Praeitis, 1,2, 258 p.), Kareiviška, Tautiška ir Pašelpinė Draugystė Lietuvos Kareivių (Op. cit., 263 p.) ir t.t.

Kai kurios labai gražiai buvo užakcentavusios Lietuvos reikalus, pav., tik ką minėtos šv. Jurgio Kareivių draugijos (įkurtos 1905 m.) nariai prisiekdavo:    . .apsiimu ir prižadu. . . supagelba Dievo dėl Motinos mūsų Lietuvos nesigailėsiu ir kraują pralieti. . .” (Op. cit., 258 p.); arba Gvardija Pirmos Divizijos šv. Kazimiero Karalaičio (įkurta 1914 m., Čhicagoj, BrightonParke) sako:    Šita Gvardija užsideda dėlto,idant lavinti ir mokinti lietuvius ir žemaičius kareivystės, idant laike karės, už tėvynę nešti pagelbą Lietuvai su ginklu rankoje, idant parodyti svetimtaučiams narsumą šv. Kazimiero Karalaičio, kuris savo narsumu paminė visus Lietuvos ir Žemaitijos neprietelius po kojų (Op. cit., 266 p.). Jie ir lavinosi kariškai. “Kas antra nedėlia turi atbūti muštrą kareiviška lietuviškoje kalboje, per jenerola paskirtam laike” (Op. cit., 266 p.)

Skaityti daugiau: UŽSIENIO LIETUVIŲ KARINIAI DALINIAI

TU MILŽINAS

Ben. Rutkūnas

Dr. Jonui Šliupui atminti

Naktis bežvaigždė ūkanota vargo šalį gobė
ir pavergtųjų skausmas aižo dangaus skliautą, 
o Tu nešei krūtinėj broliams šviesų meilės lobį, 
iš kapinynų budinai gyvenimui karalių tautą.

Su Basanavičium didžiuoju “Aušrą” ugniasparnę
paleidai skrist, ir šviest, ir laisvę krykšti -
ir dukteris ir sūnus būrei į šeimyną darnią, 
pamiršti liepęs barnį vakarykštį.

Tautos budrioji Sąžine, šviesusis Vyre,
tiesos galybe skrodęs juodą, tirštą naktį,— 
nuo Tavo smūgių pančiai priespaudos subiro, 
kovos žaibai apvainikavo aureole Tavo drąsią kaktą.

Skaityti daugiau: TU MILŽINAS

AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS

AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS, RAŠYTAS VIENĄ DIENĄ PRIEŠ JO MIRTĮ 1944 M. LAPKRIČIO 6 D. BERLYNE. ŠIS RAŠTAS TURĖJO BŪTI DR. J. Š. SKAITYTAS PER RADIJĄ Į AMERIKOS LIETUVIUS, BET MIRTIS JAU NEBELEIDO

KALBA DR. JONAS ŠLIŪPAS IŠ BERGENZO PALEI BODENO EŽERĄ, 1944 m., LAPKRIČIO

MĖNESIO 6 DIENĄ.

Sveiki, gyvi, broliai ir sesers-lietuviai Amerikoje.

Kaip matote, tarp šimtų tūkstančių tautiečių tapo ir man, nuo bolševikų iš tėvynės bėgant, atsidurti svetur, beja kaimyniškos Vokietijos prieglobstyje, nes su bolševikų proletariato diktatūra mums nepakeliui. Pas bolševikus ant rašto viskas dėstoma gražiai, žmoniškai — o dirbama apgaulingai, suktai ir žiauriai bei žvėriškai. Be abejonės Amerikoje Jūs esate jau tikrovėje susipažinę su bolševikų sukčiavimu ir prievartavimu, šeimų ardymu, nekaltų žmonių sušaudymu kaipo liaudies priešų ar buržujų ir augštyn iškėlimu visokių niekšų bei saldrų, nepažįstančių dorovės ir teisingumo. Dėl to tai mums, lietuviams tautiečiams, ir rūpi bolševikais nusikratyti, juos pravaryti iš Lietuvos ir savo tėvynę atkurti, jei galima dar gražesnę ir platesnę, sujungiant visą lietuvišką padermę Pabaltijy, neatsižiūrint į tai, kokia kas kalba šneka, ar kokią tikybą išpažįsta, jei tik jis būtų doras žmogus ir domėtus Baltų kultūrą kurti. Aš bent stoviu už labai plačią apykantą (toleranciją), už tautų brolybę ir laisvę, už gyventojų lygybę prieš įstatymus, už žmogaus savigarbą, darbingumą ir pasišventimą tautos ir žmonijos bendram labui. Bet tokiams mūsų tautos tikslui, kaip ir kitų tautų labiems užsimojimams, pastoja kelią žmogžudiškasai bolševizmas-alintojas net ir pačios rusų tautos, kur jis yra kilęs, — ir jis yra užsimojęs pavergti ne tiktai Europą, bet ir visą pasaulį. Tokį imperializmą turi pasaulis-išvengimui suiručių ir vergybavimo — ne tik pasmerkti bet ir jam ragus aplaužyti, nes kitaip esant karų ir badmečių kartojimasis niekuomet nepasibaigs, ir pasaulis, užuot klestėjęs palaima, pavirs tikru ir gyvu pragaru. Ir bendrai, slavų padermei-tautoms, tautelėms—išvengimui pavojų, ateičiai reikėtų suteikti laisvę smulkesniuose vienetuose, kaip va: didžiarusiai, mažarusiai (ukrainiečiai), gudai, lenkai, cechai, ir slovakai, chorvatai, serbai, bulgarai ir rumunai, kad per savitarpines varžytines jie pakiltų patys kultūroje ir paliktų kitas tautas ramybėje.

Skaityti daugiau: AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS

1920 METŲ KAREIVIŲ SUKILIMAS

A. NOVAITIS

Praėjo virš 40 metų, o tragiški mūsų kariuomenės sukilimo, įvykusio 1920 m. vasario 22-23 dienomis, įvykiai, išgyventi Augštojoje Panemunėje, vis dar gyvi mano atmintyje. Jais ir noriu pasidalinti su “Kario” skaitytojais.

Pulk. Petruitis savo atsiminimuose “Laisvę Ginant” mūsų kariuomenės būklę tuo laiku apibūdino šitaip: “Kariuomenė po ištisų metų kautynių labai pavargusi, algos keli mėnesiai jau negauna, maistas labai blogas, be jokios pakaitos .

Jei dar pridėsime šaltą žiemą, menkai sutvarkytas ir blogai šildomas kareivines, prastą kareivių aprangą — tai paveikslo spalvos dar labiau sutirštės.

Nenuostabu, kad mūsų priešai — bolševikai ir lenkai — bandė išnaudoti tą būklę ir sutrukdyti Lietuvos atsikūrimo eigą. Jų agentai kurstė kareivius prieš vadovybę, prieš Laikinąją Vyriausybę, kuri ruošėsi Steigiamajam Seimui, darė pastangas išgauti pripažinimą de jure. Priešai siekė sukelti krašte suirutę, sutrukdyti Lietuvos valstybės pripažinimą, pagaliau — užgrobti kraštą. Lenkai bandė 1919 metais padaryti perversmą. Jų sąmokslas laiku buvo užgniaužtas. Šį kartą perversmą ruošė bolševikai. Karinė vadovybė jautė kareivių varganą būklę ir augantį nepasitenkinimą, darė ką pajėgė, bet ūmai ne daug ką galėjo padaryti, nes neturėjo lėšų, krašte trūko maisto ir nebuvo kitų reikmenų.

Nepriklausomos Lietuvos karininkai niekad nesišalino nuo savo kareivių. Tuo metu buvo įpareigoti būti kareivinėse dar arčiau kareivių,

A. Panemunės šlaitai kareivinių rajone. Kuopa vyksta į lauko pratimus.

V. Maželio nuotr.

Skaityti daugiau: 1920 METŲ KAREIVIŲ SUKILIMAS

Subkategorijos