VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

Karys 1967m. 1-2-3 Turinys, metrika

  

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 1 (1438)    SAUSIS - JANUARY    1967 

Vilnius 1917 metais ... viršelis

Nr. 2 (1429)    VASARIS - FEBRUARY    1967 

R. Kisielius— Lietuvos Pasiuntinybė Washingtone ... viršelis

Nr. 3 (1430)    KOVAS - MARCH    1967 

Panemunės šile ... viršelis

TURINYS

J. Strumskis — Mūsų pirmoji rikiuotė

Poezija: Dainuojanti jaunystė

P. Būtėnas — Tvirmedės pilis

A. Beržinis — Apie “Žemaičių raudonarmiečių pulką”

Gen. St. Dirmantas — Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai

Dr. V. Gidžiūnas, O.F.M. — Veiksniai išugdžiusieji Lietuvos Kūrėjus - Savanorius

Dr. A. Budreckis — Daujotas—Gedimino karvedys

P. Būtėnas — Velikorosų-rusų okupacijos įvardo reikalu

B. Balčiūnas — Partizaninis karas

Etnografinės ir saugios sienos

Sovietų raudonosios armijos dalinys Varniuose

J. Miškinis — Kumščio jėga yra laikina

J. Puzinas — Lietuvių laisvės kovos amžių bėgyje      

P. Gudelis — Širvintų miesto ir apskr. Karo komendantūra 

A. Grigaitis — Apie Varėnos poligono stovyklą 1941 m        

R. Liormonas — Vietinės kariuomenės brigada

Poezija: Komunistams

B. Balčiūnas — Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį

Kas kaltas dėl Pirčiupio žudynių?

Dėl ko nesiekiama pašalinti sovietinį infekcijos šaltinį?

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Plačiajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1967m. 1-2-3 Turinys, metrika

MŪSŲ PIRMOJI RIKIUOTĖ

JUOZAS STRUMSKIS (ANGLIJA)

1919 m. sausio 8 d. pradėjusi apmokymą Kauno Karo komendantūros Mokomosios komandos puskarininkių pirmoji laida, 126 mokiniai ir 12 puskarininkių, ėjome pirmos taisyklingos karių rikiuotės mokslą Vytauto kalne. Daugumas mūsų savanorių nebuvome tarnavę jokioje kariuomenėje. Tad išdidžiai ir viltingai, kaip to parko medžiai, žiūrėjome nuo kalno į blizganti Nemuno slėnyje mūsų miestą, laikinąją sostinę.

Lietuva buvo mūsų, bet mes vis dar ne mūsų. Draskė ją priešai pakraščiuose, plėšė viduryje ir dargi pačiame Kaune negalima buvo suprasti, kas yra ponas: ar mūsų valdžia, ar vokiečiai? Nebuvome dar iškariavę krašto šeimininko teisių, nebuvome tikri savo tėvynėje, bet širdys plakė įniršimu ir pasiryžimu ginti nuo puolančių priešų atgimstančią nepriklausomą Lietuvą.

Ar šiaip, ar taip, mes tuokart žydėjome, kaip Vytauto kalnas, kuriame mokėmės, degdami noru padėti mūsų valstybei atgauti pilną nepriklausomybę. Visame krašte savanoriškai kovojo ir tvarkėsi žmonių būreliai. Kur-ne-kur veikė partizanai, teikdami pagalbą mūsų kariuomenės užuomazgoms. Visų ūpas buvo pakeltas. Pertraukų metu šnekučiavomės, stovėdami grupėmis, kaip kalno savininkai, ir troškome tapti kažkuo vienu, didžiu, bendru, kažin-kuo, kas būtų priešui baisus ir kerštingas. Tokios mūsų valios vykdytoju buvo paskirtas kar. Jurgis Bobelis. Štai, jis, mandagiai, bet kietai ir griežtai, greit iš vyrų sudarė vieną, lygią, pagal ūgį eilę ir ėmė mokyti pirmosios rikiuotės taisyklių, judėsių ir sukinių.

Skaityti daugiau: MŪSŲ PIRMOJI RIKIUOTĖ

DAINUOJANTI JAUNYSTĖ

Žodžiai KAZIO BARŪNO
Muzika komp. JULIAUS GAIDELIO

Jaunystės mūs dienos
Dainuojam kiekvienas, 
Dainuojam, žygiuojam,
Nežinom kas kliūtis.

Už Lietuvą brangią
Kovot pasirengę
Jai laisvės saulutė vėl nušvis.

Dainuojanti jaunyste,
Lyg pasaka graži,
Nebėki, neskubėki,
Pabūki su mumis.

Į mokslą, į šviesą,
Pažinkime tiesą,
Už auksą mūs niekas nenupirks.

Dainuojanti jaunyste,
Skrajoki sakalu augštai.

Skaityti daugiau: DAINUOJANTI JAUNYSTĖ

TVIRMEDĖS PILIS

PETRAS BŪTĖNAS

Kaip kitados Lietuvoje ir dabar neperseniai jau už Atlanto iš kaikurių specialistų profesionalų istorikų esu spaudoje susilaukęs išdidaus murmėjimo dėl Mindaugo augštaitinės Varutos pilies - tvirtovės jieškojimo (Apie Varutą galgi ir dabar pasiseks išspausdinti straipsnis, nes atsirasta ir naujų duomenų, specialistų profesionalų istorikų dar nesusirastų.), tai nepasitaisęs šįkart vėl nusidedu, ketindamas pakalbėti taip pat apie ir patiems visiems istorikams neaiškią irgi Mindaugo laikų “Tviremet'” pilį Žemaitijoje.

I.    Tverai 2, mstl., vlsč., parc. Telšių aps., Aitros (Jūros, Nemuno, kairio-rytinio įtako) augštu-pyje, apie 3 km į pietvakarius nuo Lópaičių 211 m augščio kalno Lópaičių kaimo lauke, čia visos Žarėnų, Varnių, Laukuvos bei Kaltinėnų (Med-viagalis 234 m augščio kalnas) augštumõs, pabrėžtina, vakariniame šone, o į vakarus bei pietvakarinius augštumų jau nebėra; apie 30 km į pietus nuo Telšių apsc., 64 km į rytus nuo Klaipėdos uosto ir į vakarus: 16 km nuo Varnių mstl., 60 km nuo Dubysos augštupio bei 140 km nuo Nevėžio prie Panevėžio mst.; nuo Šiaulių mst. į pietvakarius senas vieškelis 63 km eina ligi Tverų ir toliau į vakarus Klaipėdos link.

Tverų pilies uždavinys bus buvęs nuo Vokiečių teutonų-kryžiuočių ordino agresijos ginti Žemaitijos aruodo jos visos plačiosios augštumos ypač pietvakarius, tuo pačiu ginant ir visus Žemaitijos pietvakarius ligi Nemuno žemupio.

Skaityti daugiau: TVIRMEDĖS PILIS

APIE “ŽEMAIČIŲ RAUDONARMIEČIŲ PULKĄ”

Vilniškis “Tėvynės Balsas”, minėdamas rusiškojo “didžiojo spalio” (tarsi būtų dar koks ir mažasis spalis) sukaktį, savo praeitų metų 45-me numeryje įsidėjo, iš kažin kokių archyvų ištrauktą, nusitrynusią nuotrauką, po kuria padėjo keistą ir iššaukiantį paaiškinimą — “1918-1919 metais ir Lietuvos darbo žmonės kovojo dėl Tarybų valdžios. Daugelyje mūsų krašto vietų jie buvo tapę savo likimo šeimininkais. Nuotraukoje: darbo žmonių mitingas Šiauliuose. Tribūnoje kalba žemaičių raudonarmiečių pulko vadas, žinomas karvedys Feliksas Baltušis-Žemaitis.” čia čia reikėtų priminti gerbiamiems miglų pūtėjams iš Vilniaus, kad 1918, o dar labiau 1919 m., Lietuvos visi žmonės, ne vien tik darbo, bet ir “ne darbo” kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir kovojo prieš įvairius priešus, jų tarpe ir prieš tuos, kurie “daugelyje mūsų krašto vietų norėjo tapti šeimininkais”.

Atsimenu, buvau dar vaikelys, kai tėvas, vieną kartą žiemos metu, galėjo tai būti ir 1919 metais, grįžęs iš turgaus Šiauliuose, pasakojo, kad “ruskiai” suvarė turgaus aikštėje suvažiavusius ūkininkus į aikštės vidurį, o ten kokie tai agitatoriai, apsirengę rusiškomis uniformomis, drožė prakalbas, ragindami Lietuvos vyrus stoti į jų kariuomenę ir vaduoti kraštą nuo priešų. Galėjo tai būti ir tas pats “mitingas”, kaip nuotraukoje parodyta. Tolumoje matyti žmonių būrys, o prie “tribūnos” (tikriau, prie apverstos kažkokios dėžės) stovi rinktiniai agitatoriai, kurių vienas kalba iš tos būdos, o kitas netoli sėdi ant balto žirgo. Tai, matyt, ir bus tie norimi išgarbinti “žemaičių raudonarmiečių pulko” kariai su jų “karvedžiu” F. Baltušiu-Žemaičiu priešaky.

Skaityti daugiau: APIE “ŽEMAIČIŲ RAUDONARMIEČIŲ PULKĄ”

Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai

“Ir Žodis tapo Kūnu ir gyveno mūsų tarpe.”

Daug kas pagarbiai maldoje taria ar gieda šią paslaptį. Kiek panašiai ir 1918. II. 16 baltame popieryje juodai rašytas ŽODIS - AKTAS buvo įgyvendintas ir tapo mūsų tautos realybė. Tas, bemaž stebuklas, įvyko dėka kovingos dvasios jaunųjų Lietuvos sūnų kraujo, kuriuo 1919 m. sausio - vasario mėn., tai yra lygiai po metų Aktą paskelbus, pradėjome raudonai šlakstyti baltą Lietuvos sniegą.

Gausiai laistėme savo tėvų žemelę iki 1923 m., ir tai sausio - vasario dienomis. Pradėję pačiame dar neokupuotos Lietuvos viduryjeKaune (Eimutis), Kėdainiuose (Kiaunė, Lukšys) iki pat Dauguvos, ir nuo Radviliškio per Seinus, Varėną, Druskininkus, Suvalkus ir Gardiną iki pat mūsų pajūrių Klaipėdos.

Vasario 16 dienos Akte buvo padėta daug garbingų ir ne ištisai garbingų išlikusių parašų. Tačiau ant Akto nebuvo nei parašo, nei antspaudo svarbiausio tada vykdomąją galią turinčio veiks-

Nepriklausomybės kovose sužeisto ir Karo ligoninėje mirusio kario mirties liudijimas (originalas du kartu didesnis).

nionebuvo Lietuvos kario parašo. O, ne parašų tūkstančiais, ne žodžiais, ne raštaismemorialais ir memorandumais, ne šokiais bei dainomis ir kitokia kultūra karys stojo ginti ir apgynė Tėvų Žemę ir tautos teisę. Karys ryžosi užpuoliką atremti ginklu. Vargais, kančia, krauju; pasiaukojusių karių lavonais bei dvasios ir ginklų ugnimi įsibrovėliai buvo sustabdyti, nugalėti ir išvyti.

Skaityti daugiau: Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai

VEIKSNIAI IŠUGDŽIUSIEJI LIETUVOS KŪRĖJUS-SAVANORIUS

DR. V. GIDŽIŪNAS, O. F. M.

Šiandieną, kai po 48 metų žvelgiame į anuos Nepriklausomos Lietuvos ir savanoriškos kariuomenės kūrimosi laikus, mums jau sunkiai suprantamas ano meto jaunuolių idealizmas, kurio skatinami jie visko išsižadėjo, viską paliko, net savo pačių gyvybėmis rizikuodami. Gi, žinia, kad bandymai atkurti Nepriklausomą Lietuvą atrodė tokie netikri, tokie neaiškūs, o nežiūrint to, tiek daug parodyta ryžto ir tiek daug sudėta gyvybe alsuojančių aukų. Dabar jau iš istorinės perspektyvos žvelgiant į tą netolimą praeitį, mums patiems kyla klausimas: “Iš kur atsirado jaunime šis didvyriškas ryžtas, kas išugdė tą nuostabią savanorių dvasią, kad jie be rezervų aukojosi ant tėvynės meilės aukuro?” Tuos veiksnius, kurie išugdė Lietuvos kūrėjus—savanorius aš čia trumpai ir panagrinėsiu.

ISTORINĖ LIETUVOS KARIUOMENĖS PRIGIMTIS

Vienas iš veiksnių paskatinusių mūsų jaunuolius savanoriškai stoti į kovą už Lietuvos laisvę, mano manymu, glūdi pačioje lietuvių prigimtyje. Jei mes žvelgsime į senosios Lietuvos valstybės kariuomenės kilmę, tai tuoj pastebėsime, kad ji buvo savanoriška. Prieš vieningos Lietuvos valstybės sukūrimą, kai dar kūrėsi tik atskiros kunigaikštijos, tai pavojui ištikus, visi vyrai skubėjo į nurodytą vietą, ir kunigaikščio vadovaujami gynėsi nuo priešų, arba juos puolė. Mindaugui sukūrus vieningą valstybę, pakviesti į karą specialių kvieslių, ar piliakalnių laužų ugnies apie pavojų įspėti, jie savanoriškai rinkdavosi į pilis, jas gynė, arba stodavo į atvirą kovą. Taip buvo iki Vytauto laikų.

Šis savanoriškas pareigingumas ginti savo kraštą, tarsi įgimtas paliko lietuvių dvasioje iki mūsų dienų. Juk visi lietuvių sukilimai, pradedant Tado Kosciuškos sukilimu, baigiant legendarinėmis partizanų kovomis su bolševikais buvo spontaniški ir savanoriški. Šią lietuvių savanorišką auką tėvynei, net iki susideginimo, kaip atsitiko Pilėnuose, senose priešų kronikose užtikę, mūsų rašytojai romantikai labai iškėlė. Nenuostabu todėl, kad, kai tik laisvės vilčiai sužibus, Lietuvos vyriausybė pašaukė ginti tėvynės, jaunuoliai tuoj stojo savanoriais. Jie dainavo Maironio dainą: “Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai” ir prisiminė tos dainos posmą: “Po kaimus šauklys, jo putotas arklys, į kovą lietuvininkus šaukia”, ir nesuvaldoma jėga juos pastūmė į registracijos punktus.

Skaityti daugiau: VEIKSNIAI IŠUGDŽIUSIEJI LIETUVOS KŪRĖJUS-SAVANORIUS

DAUJOTAS — GEDIMINO KARVEDYS

ALGIRDAS BUDRECKIS

D.L.K. Gediminas pats nebuvo linkęs į karybą; jo būdui labiau tiko valstybininkystė ir diplomatija. Jo valdymo laikais, tačiau, prisiėjo gintis nuo Kryžiuočių ordino puldinėjimų ir užkariauti Rusijos plotus. Nekartą Gediminas pavesdavo kariuomenės vadovavimą giminaičiui ar kokiam karingam kunigaikščiui. Be abejo, pats gabiausias ir narsiausias Gedimino karvedžių buvo jo žentas, Daujotas.

Kilmingasis Daujotas, kurį rusų metraščiai dar vadina Dovydu, buvo Daumanto sūnus. Jo tėvas buvo tas pats Daumantas, kuris buvo vadovavęs sąmokslui prieš Mindaugą ir kuris vėliau tapo Pskovo kunigaikščiu. Nors Daujotas buvo gimęs Pskove, abu jo tėvai buvo lietuviai didikai. Apie Daujotą pirmą kartą girdime 1314 m., dar tebegyvenant D.L.K. Vyteniui. Kai kryžiuočių maršalo Henriko kariuomenė atžygiavo ligi Naugarduko, Daujoto vedamos lietuvių jėgos pastojo kelią ir 1314 m. rugsėjo mėn. ją visiškai sunaikino.

Atstatęs Gardino pilį ir padidinęs jos įgulą, Gediminas pavedė narsiajam Daujotui miesto ir srities vadovybę. Tai buvo nepaprastas pasitikėjimas iš Didžiojo Kunigaikščio pusės, kadangi Gedimino valstybėje sričių valdovai buvo beveik vien tik jo giminaičiai. Kol pilį tvarkė Daujotas, Gardinas džiaugėsi visiška ramybe. Jis ir buvo pramintas “gardiniškiu”. Vokiečių metraščiai paprastai jį vadina Gardino komendantu (castellanus arba Burgrefe), o chronikininkas Petras Dusburgietis jo valdomą Gardino sritį vadina allodium seu predium. 1319 m. jisai vadovavo sėkmingam lietuvių žygiui į Prūsus. Jo karinis vaidmuo nesiriboja vien gynyba. Imant dėmesin faktą, jog tais laikais stigo vieškelių ir reikėdavo žygiuoti didelius atstumus, tikrai nuostabu, kaip šis taurus Gardino seniūnas sugebėjo, poros metų bėgyje, vesti savo raitininkus iki Estijos, po to, staiga, smogti totorius pietryčių Rusijoje ir pagaliau nusiaubti Elbės krantus vakaruose. Jodami ant eiklių žemaitukų, Daujoto vyrai savo greitumu ir smarkumu visur nugalėdavo priešus. Tie faktai liudija, kad Daujotas buvo genialus kavalerijos vadas.

Skaityti daugiau: DAUJOTAS — GEDIMINO KARVEDYS

VELIKOROSŲ - RUSŲ OKUPACIJOS

Įvardo ir okupuoto ploto reikalu

PETRAS BŪTĖNAS

Dar ir šiandie, po keliasdešimt metų, pamatysime, šiaip yra rašoma apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovas ir apie Lietuvos priešus valstybes.

V. L. rašo “Draugo” 1966 m. rugpjūtyje (lape datos ir numerio nėra) “Kai kurių istorinių įvykių numeracija” kertiniame straipsnyje: “Pirmasis bolševikmetis buvo 1919 metais, antrasis buvo 1940-1941 m ir trečiasis prasidėjo 1944 metais” ir “Juk ir 1919 m. beveik visą Lietuvą buvo okupavę bolševikai. Liko neužimti tik tie plotai, iš kurių dar nesuspėjo pasitraukti vokiečiai. Teko su bolševikais kariauti ir kraštą (suprask, lietuviams Lietuvos valstybę. PB.) išvaduoti.”

Pirmuoju atveju užkliūva “bolševikmečio” jvardas ne vietoje ir “bolševikai”, nors tuoj šalia jau rašomais “vokiečiai” tautovardis, o antruoju atveju — kaip reiktų suprasti “beveik visą Lietuvą” ? Apie šiuodu dalykus ir tenka čia pakalbėti, tarp kitko jau iš anksto pastebint, kad “vokiečiai yra tauta”, o “bolševikai yra tam tikros pasaulėžiūros šalininkai, — taigi ne tauta”, kai tuo tarpu Lietuvos valstybės kariauta kovota su velikorosų-rusų tauta, su Lietuvą puolusia bolševikinės santvarkos Rusija.

Skaityti daugiau: VELIKOROSŲ - RUSŲ OKUPACIJOS

PARTIZANINIS KARAS

Juo daugiau mechanizuota, civilizuota, supramoninta valstybė ir armija, tuo lengviau jas sužlugdyti, net sunaikinti, sutrikdant preciziškai išbalansuotas vietas. Moderniškaisiais ginklais būtų sunku pažeisti žemės ūkio kraštą. Puolimas branduolinės energijos ginklais jam būtų mažesnio efekto, negu sausros ar liūtys. Pramonės komplikuota organizacija visuomet turi labai jautrių vietų — gyvybinių taškų, nuo kurių labai priklauso visa industrinė organizacija. Šioje sistemoje reikalinga didelė drausmė. Tas pats taikytina ir modernioms kariuomenėms, kurių daliniai yra labai priklausomi nuo vadovavimo centrų, tiekimo magistralių ir labai komplikuoto paties tiekimo valdymo sistemos ir priemonių.

II Pasauliniam kare jugoslavų partizanai, persirengę vokiečių policininkais, keitė kelių ženklus ir nukreipdavo vokiečių tiekmenis ir šarvuočių voras nuo pagrindinių kelių į parengtus spąstus sunaikinimui. Jugoslavai surado silpną vietą gerai organizuotame kolose ir ją išnaudojo vokiečių nenaudai. Juo komplikuotesnė organizacija, juo daugiau ji turi jautrių taškų: — ryšių centrai, vadovietės, tiekimo magistralės; tuo pačiu, pasireiškus sutrikimui, kuriam nors sudėtingo organizmo taške, nukenčia su tuo tašku susiję elementai kautynių lauke.

Partizaninių veiksmų eiga nėra iš anksto logiškai apskaičiuoto plano vykdymas. Partizanas, tai tartum įvairių triukų mėgėjas, veikiąs vien tik netikėtinumais, gerai žinąs savo oponento stipriąsias ir silpnąsias vietas: — nuo stiprių apsisaugot, silpnąsias išnaudoti—pažeisti, arba sunaikinti. Pažeist jautrius centrus — transporto, ryšio, energijos, aprūpinimo ir eilę kitų didelės jėgos nereikia; labai dažnu atveju tai vieno arba trijų žmonių darbas. II Pas. karo metu britai bandė sutrukdyti sunkaus vandens gamybą Norvegijos kalnuose. Diversantų didesnės ekspedicijos nepavykdavo, kol, pagaliau, vietinių grupė iš 5 asmenų sėkmingai uždavinį atliko be savų nuostolių. Reikia pridurti, kad kokybėje, bet ne skaičiuje glūdi paslaptis — beatodairinis, iki fanatiškumo pasiaukojimas. Tačiau, beatodairinis puolimas, kaip buliaus raudonos skaros, partizaniniuose veiksmuose vietos neturi; geros fizinės ir protinės savybės — sugebėti pažinti priešą, jo kovos būdus, jo elgesį, papročius, polinkius, pajėgumą, ginklus ir jų veikimą, ir pačiam būt pakankamai stipriam pakelti sunkias ir dažnai nenumatytas aplinkybes, jose veikti staigiai, energingai ir iš veiksmų pasitraukti, toks tai partizanų veiksmų pobūdis.

Skaityti daugiau: PARTIZANINIS KARAS

ETNOGRAFINĖS IR SAUGIOS SIENOS

Pastaruoju metu mūsų spaudoje, kartas nuo karto, yra iškeliamas Lietuvos sienų klausimas. Pasirodo, šis klausimas rūpi netik mūsų vadovaujantiems veiksniams ir lietuviškosioms institucijoms, jis yra aktualus ir mūsų visuomenėje.

Manoma yra, kad tikrosios Lietuvos sienos yra jos etnografinės sienos, apimančios lietuvių gyvenamus plotus. Vasario 16 d. Aktu atsistatanti Lietuva pareiškė savo valią, kurią Steigiamasis Seimas dar pabrėžė, jog Lietuvos valstybė atstatoma etnografinėse sienose. Tuo buvo lyg ir atsisakyta mūsų tradicinių, Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, sienų.

Kovodama dėl nepriklausomybės, deja, Lietuva nepajėgė išsikovoti etnografinių sienų, niekada jų nepasiekė ir tarptautinėje plotmėje jų neužtvirtino. Tačiau ir dabar kalbėdami apie Lietuvos sienas, tebeturime galvoje jos etnografines sienas. Taigi, tos etnografinės sienos būtų, taip manoma, Lietuvos tikrosios sienos ir išsilaisvinus Lietuvai iš sovietinės vergijos, taptų jos valstybinės sienos, arba bent tokių sienų Lietuva visada siektų. Iš to išeina, kad Lietuvos sienų nustatymas yra ne tik mokslininkų, etnografų ir kitų, reikalas, bet ir valstybininkų, politikų ir visuomenininkų reikalas.

Dabartinės okupuotos Lietuvos sienos nėra. etninės, todėl sakome, jos yra netikros, nes beveik visomis kryptimis už jų yra dar dideli plotai, ištisai ar dalinai lietuvių apgyventi, tačiau atitekę kaimyninėms valstybėms. Pavergtoje tėvynėje sienų klausimu, išviso, lietuviui yra neįmanoma pasisakyti, todėl apie jas kalbėti ir net planuoti tegalime tik mes, užsieniuose gyvenantieji laisvieji lietuviai. Taigi, yra visai tikslu, kad sienų klausimu yra kalbama ir pasisakoma.

Skaityti daugiau: ETNOGRAFINĖS IR SAUGIOS SIENOS

SOVIETŲ RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINYS VARNIUOSE

BUTEGEIDIETIS

1918 m. pabaigoje ar 1919 m. pradžioje, kai vokiečių žandaras jau nebevykdė tvarkdario pareigų, o mūsų policijos dar nebuvo, dalis buvusių rusų kariuomenės belaisvių bėglių ir vietinis tamsusis gaivalas apylinkėse pradėjo vogti, plėšti, netik slapta, bet ir jėgą pavartodamas. Tokiose apystovose, netik ūkininkai, bet ir visa liaudis susirūpino savo likimu, savo savisauga. Savisaugos sumetimais, pradėjo atsirasti artimesni kaimyniniai ryšiai. Iš palėpių visi traukė savo aprūdijusius medžioklinius šautuvus, revolverius, pistoletus, o kas to neturėjo, naudojo durklą, šakę ar kirvį. Žmonės pasidarė jautrūs visokiems netikėtumams. Išgirdę šauksmą pagelbai, ar pastebėję besivejant vagį ar plėšiką, patys, be raginimo, sėsdavo ant arklio ir jungdavosi į savisaugininkų ar besivejančiųjų eiles, kad sučiuptų plėšiką. Sučiuptasis atsidurdavo prieš liaudies teismą, kuris teisdavo sučiupimo vietoje. Teismai būdavo beapeliaciniai. Teismų sprendimai buvo vykdomi tuojau sučiupimo vietoje.

Kiek vėliau atsirado ir policija ar milicija. Pirmieji pradėjo organizuoti ją karininkai grįžusieji iš rusų kariuomenės. Atsirado apskričių viršininkai ir komendantai. Prie komendantūrų pradėjo organizuoti kariuomenės dalinius. Jau buvo suformuota 1. ir 2. pėst. pulkai, buvo užuomazgos ir sekantiems formuojamiems pėst. jungimams, be to, artilerijos, kavalerijos ir t.t..

Skaityti daugiau: SOVIETŲ RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINYS VARNIUOSE

KUMŠČIO JĖGA YRA LAIKINA

JONAS MIŠKINIS

Kaip po nakties išaušta giedras rytas, kaip po šaltos ir sustingusios žiemos sušvinta pavasario saulė, taip tautų gyvenime po ilgų vergijos ir nevilties metų, per ilgą pasiaukojimo darbą ir kovą sušvinta gyvenime laimė, kuri sujungia tautą visa vienijančiais brangios idėjos ir susipratimo spinduliais.

Gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad nebuvo dar atsitikimo, kad pasiryžęs žmogus negalėtų pasiekti geidžiamojo tikslo, o ką besakyti apie pasiryžimo jungiamą tautą. Pavojus, audros greitumu, užklupo Lietuvą, okupantai pavergė ją ir jos laisvę purvuose sutrypė.

Skaudūs įvykiai daug mus pamokė, apie daug ką privertė pagalvoti ir susimąstyti. Ir čia vėl prisimintina taisyklė, kad svetimieji mūsų tautai nieko, be nelaimių, nedavė ir neduos. Visa, ko pasiekė lietuvių tauta, buvo pasiekta krauju, kova ir ryžtinga dvasios kūryba. Per 1918-920 metų kovas lietuviai aiškiai parodė savo nepalaužiamą ryžtą ginti laisvę ir stiprinti savitą kultūrą.

Istorija byloja, kad žmonija per keletą tūkstančių metų yra išgyvenusi daugybę karų ir revoliucijų. Tų visų gyvenimo sukrėtimų pradžios ir pabaigos — vienodos. Didingas kurio nors užkariautojo žengimas į priekį, dažnai po kelių ar keliolikos metų, būna palydimas nelaukto žlugimo. Taip buvo su senovės galiūnais, taip įvyko su Mussoliniu, Hitleriu, Stalinu, Chruščevu ir taip įvyks su dabartiniais Kremliaus despotais. Priespaudos ir ginklo jėga daug ko nepasiekiama.

Skaityti daugiau: KUMŠČIO JĖGA YRA LAIKINA

LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS AMŽIŲ BĖGYJE

J. PUZINAS

Laisvė yra didžiausia atskiro individo, tautos ir visos žmonijos vertybė. Be laisvės neįmanoma jokia kūryba ir tuo pačiu pažanga. Laisvė žmogui yra įgimta, jis veržiasi į ją, o pavergtas — skursta ir nyksta. Laisvė yra tiek brangi, kad jai išsaugoti ir ginti nesigailima didžiausių aukų, įskaitant ir brangiausią gyvybės auką. Egoistiniais sumetimais dažnai kėsinamasi į atskiro žmogaus ar net tautos bei valstybės laisvę. Tada kyla ilgų ir atkaklių kovų dėl laisvės, to neįkainojamo turto. Gražiausios ir garbingiausios kovos — kovos dėl teisės ir tautos laisvės. Visais laikais jos nužymėtos geriausių tautos sūnų kančia ir krauju. Ir visas lietuvių tautos gyvatos kelias yra nužymėtas kovomis dėl laisvės, nuo pat lietuvių tautos susidarymo prosenovėje iki šių dienų, kada Lietuva klastingo ir žiauraus rytų kaimyno yra parklupdyta, engiama ir naikinama.

Lietuvių tautai buvo lemta apsigyventi ant didžiojo kelio tarp Rytų ir Vakarų, kur kertasi dviejų labai skirtingų pasaulių kultūros ir idėjos: iš vienos pusės nuolat grasė mūsų tautai germanų veržimasis į Rytus, beieškant gyvenamosios erdvės ir dar neišnaudotų turtų, iš kitos pusės veržėsi slavai, kurių ekspansija ilgainiui įgijo imperialistinį pobūdį. Ir vienų ir kitų kaimynų veržimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar proistorėje. Slaviškoji banga, įsisiūbavusi VII amžiaus pradžioje, ilgainiui užliejo didelius toli rytuose nusikišusius lietuvių gyvenamuosius plotus. Pakraštinių sričių gyventojai dingo slavų bangose. Apie lietuvių bei jų artimųjų giminaičių sodybas teliudija išlikę upių ir ežerų vardai, kurie siekia aukštutinę Volgą, sritis į vakarus nuo Maskvos ir Kursko, pietuose Černigovą ir Pinską, o vakaruose atskirų vietovardžių aptinkama net už Vyslos, Pamaryje. Vieną lietuvių giminės atplaišą galindusmini ir rusų XI-XII amž. metraščiai.1 Pagal Ipatijaus metraštį, tuo metu galindai tebegyvenę prie aukštutinės Protvos, ties Možaisku, į vakarus nuo dabartinės Maskvos.

Lietuviai ypačiai nuo XII amž. pradžios ėmė puldinėti slavų gyvenamas sritis. Livonijos kronikininikas Henrikas rašo, kad lietuviai savo žygiais jau XII amž. pradžioje gąsdinę visas kaimynines tautas, o “rusai bėgdavo per miškus ir kaimus, kai tik išvysdavo kad ir nedaugelį lietuvių, kaip bėga kiškiai pamatę medžiotoją” (Et fugerunt Rutheni per silvas et vilias a facie Lithuanum licet paucorum, sicut fugiunt lepores ante faciem venatorum).2 Todėl ir nenuostabu, kad

P. Laskausko medžio drožinys — Kunigaikštienė Gražina

1219 metais Volinijos-Haličo kunigaikštienė Romanovienė sudarė taikos sutartį su dvidešimčia Augštaičių ir Žemaičių kunigaikščių. Vyresniųjų kunigaikščių tarpe dalyvavo jau Mindaugas su savo vyresniuoju broliu Dausprungu, Živinbutas, Daujotas ir Vilikaila.3 Netrukus Mindaugas ėmė plėsti savo valstybės ribas rytuose ir pietų rytuose. O Vytauto laikais, kaip žinia, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos riba siekė net Juodąją jūrą. Tačiau ši milžiniška Lietuvos ekspansija į tolimuosius slavų kraštus neišplėtė jos etnografinių ribų: lietuvių branduolys tebegyveno savo senosiose žemėse, o užimtuosius kraštus valdė Didžiojo Kunigaikščio šeimos nariai, dažniausiai broliai, ar artimi patikėtiniai — vietininkai, kurie ilgainiui ir patys nutausdavo svetimųjų tarpe. Ir tie Lietuvos žygiai į tolimąsias rusų žemes pareikalavo daug aukų; pasiekta gražių pergalių, bet neapsieita ir be skaudžių pralaimėjimų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS AMŽIŲ BĖGYJE

ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA

P. GUDELIS

Jau septinti metai, kai skaitau KARĮ, bet nesu pastebėjęs jame nei vieno straipsnio apie karo komendantūras. O Lietuvos kūrimosi laikais jos turėjo didelės reikšmės ir buvo steigiamos kiekvienoje apskrityje.

Man teko 1919 m. įsteigti Joniškėlio aps. karo komendantūrą, trumpą laiką kartu eiti Biržų aps. karo komendanto pareigas ir abi komendantūras sujungti į Pasvalio aps. komendantūrą. Apie jas gal teks vėliau parašyti, jei prieisiu prie Joniškėlio partizanų istorijos. Po to, buvau paskirtas Širvintų m. ir aps. karo komendantu. Tai buvo gal vienintelė Lietuvos istorijoje komendantūra be “miesto ir apskrities”, nes lenkai pasiskubino tą sritį pagrobti pirmiau negu aš spėjau ją perimti.

Skaitant KARĮ teko pastebėti, kad apie komendantūrų vaidmenį ir komendantų veiklą gana klaidingą supratimą turi net buvę žymesnieji karininkai, visą laiką ištarnavę kariuomenės daliniuose bei jos štabuose. Todėl manau bus pravartu seniesiems priminti, o jaunajai kartai plačiau papasakoti apie karo komendantūrų instituciją apskritai.

Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą teko vykdyti bekovojant su į ją besibraunančiais priešais — komunistais rusais ir lenkais bei bermontininkais. Jaunai valstybei grėsė ne tik išoriniai pavojai, bet ir įvairūs priešai, bei negerovės šalies viduje. Ilgus metus vokiečių okupuotos Lietuvos gyventojai buvo labai demoralizuoti. Buvo viskas draudžiama, tai gyventojai tų draudimų mažai tepaisė. Buvo manoma, viskas leistina, tik nereikia įkliūti. Kadangi gyventojams buvo draudžiama laikyti ginklus apsigynimui, priviso plėšikų gaujų. O vokiečiai visai nesirūpino juos gaudyti. Daugelyje vietų gyventojus terorizavo pabėgusieji iš vokiečių nelaisvės buvę rusų kareiviai, vadinami “plienčikai”. Rusijoje gyvenusių lietuvių tremtinių ir karių dalis, revoliucijos metu užsikrėtė komunizmu. Taigi, grįžusiųjų tarpe buvo ir komunistų agentų, kurie slaptai telkėsi ir ruošė dirvą jų laukiamiems rusams. Buvo sulenkėjusių lietuvių, kurie netikėjo į Lietuvos atstatymą ir rūpinosi Lenkijos įsigalėjimu. Jie agitavo prieš laikinąją vyriausybę ir verbavo jaunus vyrus į Lenkijos kariuomenę.

Skaityti daugiau: ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA

APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

(Prisiminimai)

A. GRIGAITIS

RYŠIŲ KUOPA

Gegužės mėn. pradžioje, 1941 m., į Varėnos poligono stovyklą buvo atsiųstas ryšių kuopos būrys su vadu vyr. leitenantu N. Jis buvo suvalkietis, kilęs nuo Kudirkos Naumiesčio. Būrys pasistatė palapinę prie pat sanatorijos miško ribų. Kartu su savo kareiviais, palapinėje apsigyveno ir jų vadas. Nors naktys dar būdavo šaltos, tačiau jauniems vyrams — tai ne vargas.

Vyr. ltn. N. padarė mums į sanatoriją vizitą. Mes, ta proga, jį pakvietėme dažniau pas mus apsilankyti vakarais. Po dienos užsiėmimų, karininkui buvo gera proga praleisti vakarus savųjų tarpe, o mums buvo malonu turėti svetį, su kuriuo buvo galima laisvai ir atvirai pasikalbėti, nes mūsų politinės pažiūros buvo vienodos. Taip mūsų svetys, taip ir aš pats, buvome laikomi “trefni”, nepatikimi tarybų valdžiai.

Varėnos sanatorijoje turėjome raštininką, rusą imigrantą, vedusį lietuvaitę, kuri ėjo šeimininkės pareigas sanatorijoje. To raštininko, jau pagyvenusio žmogaus, širdis, atrodė, buvo Lietuvai svetima. Kartą, net pats Sveikatos departamento direktorius buvo pataręs juo atsikratyti. Tačiau, sanatorijos šeimininkės vyro, dėl jų gausios šeimos, nekliudžiau. Vėliau yla išlindo iš maišo. Jis pats pasigyrė, jog visą laiką buvęs sovietų agentas Lietuvoje. Vėliau, už gerą, jis man atsilygino parašydamas ant manęs skundą rusų saugumui, būk tai aš žeminąs raudonąją armiją. Mat, rusų kariuomenės žygio į Lietuvą, į bazes, metu, stebėjau prie plento jų judėjimą. Teko tada matyti raudonosios armijos motociklą — plerpynaitę. Mūsų raštininkas nugirdęs mano pašaipą apie tą sovietų karinį motociklą, to neužmiršo . . .

Dažnai lankantis pas mus ryšių būrio vyr. leitenantui, raštininkas pradėjo šnipinėti po mano buto langais, ar aš, kartais, nerengiu kokio sąmokslo prieš sovietus.

Kartą ryšių būrį aplankė gen. Karvelis, kartu su rusų pulkininku. Kad rusui įtiktų, gen. Karvelis su kareiviais kalbėjo tik rusiškai, nors pastarieji nė žodžio rusiškai nesuprato. Žinoma, pasikalbėjimas išėjo lyg kiaulės su žąsimis . . .

Skaityti daugiau: APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

VIETINĖS KARIUOMENĖS BRIGADA (1920 -1923)

PLK. R. LIORMONAS

Man teko patirti, kad daugeliui mūsų, ypač vėlesnių Karo Mokyklos laidų karininkams, yra nežinoma, kas buvo ta Vietinės Kariuomenės Brigada. Ir man pačiam nieko apie ją neteko skaityti spaudoje.

Kadangi esu buvęs tos Brigados štabo viršininku, tad ryžausi, kiek atmintis man leidžia, ir kol dar nevėlu, supažindinti skaitytojus su tos brigados organizavimo motyvais ir jos paskirtimi. Iš kitos pusės gal mano šios žinios bus tinkama medžiaga mūsų nepriklausomybės laikų kariuomenės istoriją rašant.

1920 m. gegužės mėn., susirinkus Steigiamajam seimui, buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė. Krašto apsaugos ministeriu birž. 7 d.; vieton iki tol buvusio majoro Antano Merkio, tapo paskirtas Steigiamojo seimo narys mjr. Kostas Žukas, liepos 7 d. — jis ir vyr. karo vadas. Iki šio pasikeitimo apskričių karo komendantai priklausė tiesioginiai krašto apsaugos ministeriui.

Karo stovio metu, laikantis ypatingų valstybės apsaugos įstatų, apskričių karo komendantai turėjo teisę administratyvinių būdu bausti pinigine ar kalėjimo bausme piliečius, nusikaltusius ypatingiems valstybės apsaugos įstatymams, arba komendantų paskelbtiems įsakymams. Tokiais atvejais skundai su bylomis turėjo būti komendantų siunčiami betarpiai krašto apsaugos ministeriui, kuriam tas bylas referuodavo ministerijos kanceliarijos viršininkas. Svarbesniais atsitikimais, arba kai byla krašto apsaugos ministeriui pasirodydavo nevisai aiški, komendantai būdavo šaukiami asmeniškai, kad patys paaiškintų ir referuotų bylas.

Skaityti daugiau: VIETINĖS KARIUOMENĖS BRIGADA (1920 -1923)

KOMUNISTAMS

Kasdien galite vinį kalti
Į tautos Kruviną Karstą.
Galite rankomis išgamų
Griauti šventovių kolonas,
Galite savo skerdyklose
Kankinimais išgauti ko jums reikia. 
Galite raudonai savo armijai 
Paminklus padėkos statyti.

Galite laužyti kryžius
Ir mokyti vaikus satanizmo.
Galite keisti istoriją
Ir vogti tautos brangenybes.
Iš Stalino malonės galite
Garbinti paleckius
Ir ordinus Kremliaus agentam kabinti.
Žudyti galite, tremti, laisvę ir 
Tautos garbę sutrypti.

Viską galite įvykdyti

Ir visos jūsų pastangos bus veltui.
Artinasi valanda pasmerkimo

Tironijos, skurdo, bado ir jūsų prakeikimo.

Pagal Kersnauską, savanoris Jurgis Čiplys

Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį

Vadovaujantis J. Boritz knygoje pateiktomis mintimis, Sovietų karinių doktrinų teoretikai ir politikai stipriai akcentuoja ir palaiko ultimatyvių ginklų panaudojimo galimybes. Ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos Jungtinių Valstybių atveju skaitomasi su nepaprastai didelio kiekio branduolinės energijos atpalaidavimu bombų ir torpedų formoje. Ji žudančiai veiktų, ne vien kariaujančias puses, bet ir likusią žemės dalį. Todėl pastaruoju metu karo ir politikos sąvokos ypatingai tampriai jungiamos tiek teoretiškuose samprotavimuose, tiek praktiškam valstybių tarpusavio santykiavime.

Kaip Vakarų pasaulyje, taip ir Sovietų Sąjungoj visos tarptautinės problemos diskutuojamos kariniai, politiniai ir filosofiniai. Sovietų vadovybė, atrodo, po galimo branduolinės energijos efekto ultimatyvaus karo atveju analizės, kas liečia santykius tarp karinių ir politinių aspektų, jau yra priėjusi kai kurių išvadų. Sąryšyje su tuo iškelta keletas esminių klausimų, norint nustatyti kai kurias politines ir karines doktrinas. Būtent: koks dabartinėse sąlygose yra ryšys tarp politikos ir karo? Kokį vaidmenį Sovietų politika turi nūdieninio branduolinių raketų ir kitų moderniškų ginklų panaudojimo strategijoj ? Kokios yra galimybės pradėti ultimatyvų (kraštutinį) karą? Ar Sovietų karinės doktrinos laiko branduolinės energijos karą politikos tęsiniu ir įrankiu ?

Komunizmo tėvas Rusijoje Leninas visuomet naudojo Kari von Clausewitzo apybraižą: — Karas yra politikos tąsa tik kitokioje formoje. Ši militarinė - politinė koncepcija tebeegzistuoja šiandieniniame komunistiniame pasaulyje. Karinės technologijos pasikeitimai, įskaitant ir branduolinės energijos ginklus, anksčiau minėtos koncepcijos nepakeitė, tačiau Sovietų karinė vadovybė ir politiniai vadai, labai aiškiai supranta branduolinės energijos ginklų panaudojimo pavojų ir pasekmes, dėl to ir karo jungimas su politika darosi tampresnis. Neįmanoma galimo kraštutinių ginklų karo lyginti su praėjusiais ar dabartiniais karais, kad nustačius būsimo karo apipavidalinimą. Toks karas turės savo specifinius ryšius su politika.

Skaityti daugiau: Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį

Kas kaltas dėl Pirčiupio žudynių?

Laikui slenkant vis daugiau ir daugiau viešumoje pasirodo atsiminimų, pasakojimų ir aprašymų anos slaptosios veiklos, kurią raudonpartizaniai buvo išvystę praėjusio karo metu Lietuvoje ir kaimyninėse srityse. Kaikas padailinta, kaikas pagražinta, o kitkas — ir tikrenybė.

Štai, Lenkijos Lietuvių Visuomeninės Kultūros Draugijos leidžiamas laikraštis “Aušra” Nr. 10, 1966 m., įsidėjo to laikraščio vyr. redaktoriaus Zigmanto Stoberskio pasikalbėjimą su tūlu pulkininku Vytautu Sienkevičium, dabar gyvenančiu Lenkijoje ir einančiu Sporto Klubų Federacijos "Gwardia” vice-pirmininko pareigas. Pasikalbėjimas pavadintas “Lietuvių ir lenkų bendra kova”, atseit, kad ir lietuviai raudonpartizaniai dalyvavo bendruose daliniuose kartu su lenkais. Kur Sienkevičius įsigijo pulkininko laipsnį — ar tarnaudamas lenkų kariuomenėje, ar rusų, ar partizanaudamas, — nepasakyta. Apie patį Zigmantą Stoberskį, laikraščio redaktorių, vilniškis "Tėvynės Balsas” rašė, kad tai esąs 50 metų vyras, “studijavęs ir dirbęs Vilniuje prieš karą, su ginklu rankose kovojęs prieš hitlerininkus”, greičiausia irgi lenkų raudonųjų partizanų daliniuose.

Taigi tas “pulkininkas” Sienkevičius, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus draugas, parodytas nusifotografavęs kartu su Sniečkum po žydinčiais medžiais (kokia romantika!), klausinėjamas (ar ir neklausinėjamas) papasakojo apie bendras lietuvių ir lenkų raudonpartizanių kovas prieš vokiečius paskutiniojo karo metu pietinės Lietuvos miškuose.

Sienkevičius papasakojo, kad Rūdninkų girioje esančių partizaninių dalinių tiesioginiu viršininku buvęs Marijonas Miceika, šiuometinis tarybinės Lietuvos augščiausiojo teismo teisėjas (!). “Ryšium su partinių konspiracinių organizacijų ir partizaninių dalinių didėjimu, Lietuvos Komunistų Partijos CK (kuriam vadovavo drg. A. Sniečkus), 1944 metų sausio mėnesio pradžioje, vietoj operacinės grupės suorganizavo du konspiracinius partijos apygardinius komitetus: Šiaurės, kur apygardos sekretoriumi buvo dabartinis Tarybų Lietuvos vyriausybės pirmininkas M. Šumauskas, ir Pietų apygarda, kuries sekretoriumi buvo G. Zimanas, dabartinis Lietuvos Komunistų partijos CK organo “Tiesa” vyriausias redaktorius,” — kaip poterius išbėrė Sienkevičius.

Skaityti daugiau: Kas kaltas dėl Pirčiupio žudynių?

Dėl ko nesiekiama pašalinti sovietinį infekcijos šaltinį?

Komunistai sugeba paslėpti savo tikrus tikslus; jie kalba apie taikingą sugyvenimą, o visur gyvai ruošia sukilimus ir “tautinius išlaisvinimus”. Ir kas gi tas šaltas karas, jei ne sovietų priemonė ką nors laimėti? Komunistus sulaikyti neužtenka. Pergalei pakaitalo nėra. Komunistus ir jų sovietinę vergijos sistemą būtina pašalinti ir sunaikinti. To nepadarius jie pavergs visą likusį laisvą pasaulį; juk apie tai jie dažnu atveju prasitaria nedviprasmiškai. O kol jie to nepajėgia, jų mėgiamas “arkliukas” yra taikinga koegzistencija, kurią iššifravus, yra ne kas kita, kaip su infiltruotų komunistų pagalba laisvo pasaulio mulkinimas.

Ir kas gi yra galų gale ta sovietinė sistema, jei ne pasaulinio masto visuomeninis vėžys, kuris griauna sveiką ekonominę pasaulio Sistemą, paremtą privatine nuosavybe. Jei vėžio ligos virusams žmogaus kūne surasti naudojama elektroniniai mikroskopai, galį padidinti net milijoną kartų, tai sovietinį vėžį atvira akimi gali matyti kiekvienas laisvas žmogus. Jų girgždanti ekonominė sistema, pasireiškianti žema gaminių kokybe, dideliu plačios apyvartos prekių trūkumu ir netgi pagrindinio maisto nedateklium (kviečių užsienyje milijoninėmis sumomis užpirkimas), — argi tai neužtektinai apibūdina jų nevaržomą, pavienius asmenis pavergiančią valstybinio kapitalizmo ūkinę sistemą? O ką jau bekalbėti apie laisvę judėti, pasirinkti darbą, įsigyti asmeninę nuosavybę. Viskas liaudžiai, kitaip tariant, komunistinių viršūnių aristokratijai, kuri iš tiesų viską valdo ir kurios nuosavybė yra ne tiktai kapitalai bei šalies ekonominiai ištekliai, bet taipgi darbo žmonių uždarbis. Jie darosi tikri parazitai, išnaudotojai, nes darbo žmonėms neleidžiama pasireikšti organizuotai, ir atlyginimas visai nesiderina su atliekamu darbu. Jei pučiami komunistų trimitai apie kapitalistiniame pasaulyje esamą išnaudojimą, tai jiems galima pritaikinti patarlę: vagie, kepurė dega! Taigi, tas beribis kapitalistinis išnaudojimas kaip tik ir sudaro pagrindą sovietinei policinei vergijos sistemai. Netgi įstatymai ten yra tik dėl propagandos, taigi grynai apgaulei, nes tikrenybėje sovietinė sistema remiasi ne įstatymais, bet komunistinės administracijos sauvale.

Kadangi sovietinė sistema paremta vien melu ir apgaule, tai sugyvenimas (koegzistencija) su jais yra neįmanomas. Bet kurios sutartys, risdamos laisvojo pasaulio partnerį, jų neriša, nes jie visas sutartis sulaužo ir laiko vertomis tik tiek ir tol, kol jiems jos naudingos. Todėl ir kredito davimas prekybiniuose santykiuose su komunistais dažnu atveju reiškia jų šelpimą.

Skaityti daugiau: Dėl ko nesiekiama pašalinti sovietinį infekcijos šaltinį?

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wisc.

PAŽINKIME LIETUVOS PAJŪRĮ

Kelintajam iš mūsų teko iš arčiau pažinti mūsų numylėtąjį ir tautos gyvybiniais klausimais kalbantį Lietuvos pajūrį, Kuršių Neringą, Nemuno deltą, kopas ir plačiąsias Kuršių marias. Kelintasis iš mūsų išbraidė tas žavinčiai viliojančias Kuršių Neringoje vėjų supustytas keliaujančio smėlio kopas. Kelintasis paklampojo negyvų kopų keteromis bei pasikarstė po vėjo pastatytas smėlio piramides ir iš jų viršūnių žvilgterėjo į Kuršių Neringos žvejų plačiai mėlynuojančius žūklės dirvonus arba purslojančias Baltijos jūros bangas, kur slepiasi Lietuvos aukso — gintaro aruodai. Ar, bent kai kuriam iš mūsų, nors iš tolo, teko pasisveikinti su jo didenybe kopų karaliumi — šiupėlragiu elniu. Kaži katram iš mūsų teko paragauti varnienos kepsnio. Kuris buvo toks laimingas, kad iš arčiau būtų galėjęs patirti, kaip žvejys, pelnydamas savo kasdieninę duoną, buvo su siela ir kūnu įsisiurbęs į savo amatą. Jis nepažino nei dienos nei nakties skirtumo. Jis nuo kūdikystės iki gilios senatvės, pasikinkęs vėją į būrinę valtį, tinklais kedeno Kuršių marių dirvonus. Gal ir ne vienam teko Atmatos upe plaukti garlaiviu ir Kuršių mariomis pasiekti Klaipėdą. Ar praplaukdamas spėjo viską pamatyti, įžvelgti į tas vietas, kur įvairiausiomis paslaptimis dangstėsi Nemuno deltos vykiai, žiogiai, upokšniai ir salų salelės; arba nors trumpu žvilgsniu dirstelėti į Elenos salą, kurioje gyveno Rusnės vandens kelių rajono sargas, vadinamas Robinzonu. Potvynių metu, kai nuo žemės paviršiaus dingsta Elenos sala, Robinzono namelis, atsiplėšęs nuo žemės, kyla su tvinstančiu vandeniu, o srovės varomi ir besigrūsdami ledai graso jo ant valčių pastatytą ir priinkaruotą rezidenziją apversti.

Kelintasis galėjo stebėti tuos praskrendančių paukščių pulkus. Ar daugelis iš mūsų matė iš arti rūstaujančią Baltijos jūrą. Kelintajam teko dalyvauti keliolikos dienų šėlstančios Baltijos bangų šokyje. Kelintasis iš mūsų savo rankomis pakėlė nuo kietai bangų suplakto paplūdymio gelsvą gintaro grūdelį. Kelintasis esame matę pajūrio švyturių mirksėjimą, kuriais vadovaujasi pro Klaipėdą praplaukią bei į jos uostą įplaukią laivai.

Ypatingai dabar mūsų tautos augančioj i karta tremtyje teišgirsta tik vieną kitą senesniųjų pasakojimą. Daug Lietuvos pajūrio paslapčių ir grožybių atskleidžia LŠST CV narys š. Alfonsas Nevardauskas savo “Pajūriais pamariais” .. . knygoje, kurioje galima iš jos 89 atskirų pavadinimų straipsnių ir 164 iliustracijų pažinti ne tik kas anksčiau suminėta, bet ir mūsų brolių — prūsų lietuvių papročius, tradicijas, to krašto vietoves, kur nuo amžių gyvena lietuviai. Ir per 700 metų jų vokiečiai neįstengė nutautinti. Garbė jiems ir pamokantis priminimas mums išeivijoje.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

NAUJŲJŲ METŲ LINKĖJIMAI

Mūsų nepalūžtančioms sesėms: šaulių garbės narei Sofijai Mantautienei, 1966 metais labai daug iškentėjusiai dėl savo sveikatos nelaimių, linkime dar labiau sustiprėti ir vėl kelti mus savo dvasios polėkiais. Šaulių moterų vadovei Kunigundai Kodatienei, išgyvenusiai du reikšmingus įvykiussavo mielos Motinėlės Lietuvoje netekimą ir kitądžiaugsmingą, pasiekusią didelių laimėjimų naujoje kūrybos srityje, linkime naujų ir kūrybingų metų ir dar didesniiį laimėjimų.

Taip pat mūsų veteranėms ir visoms sesėms šaulėmslaimingų ir darbingų metų mūsų tautos ir Tėvynės Lietuvos geresniam rytojui.

Didelė padėka ir geriausi linkėjimai mūsų Kario vadovybei, o ypatingai jo rūpestingam redaktoriuiZ. Raulinaičiui, broliams šauliams vadovams: buv. CV pirm. A .Valatkaičiui, o dabar Vl. Išganaičiui, Detroito St. Butkaus šaulių kuopos pirm. V. Tamošiūnui, Los Angeles Juozo Daumanto sk. pirm. O. Žadvyduiuž paramą ir gerus patarimus, o taip pat, davusiems gerų straipsnių: Alšėnui ir Mingėlai, bei visoms mūsų mieloms bendradarbėms.

ŠAULES TREMTYJE Redaktorė

BRANGIOS SESUTĖS

Ir mūsų redaktorė prašo, ir LŠST CV-bos pirmininkas ragina, kad rašytume į savo skyrelį. Be to, turime daug bendrų reikalų, kuriuos reiktų aptarti ir veikti organizuotai. Tad, nors gulėdama ligoninėje, norėčiau su Jumis ir broliais šauliais viena kita mintimi pasidalinti.

Šiandieną pasitarkime lietuviškų pamaldų reikalu

Vykdant bažnytines reformas, lotynų kalbos vieton įvedamos tautinės kalbos. Atrodo, kad ši reforma mus užklupo nepasiruošus nei techniškai, nei dvasiškai. Trūksta lietuviškų maldų tekstų, neparuošti skaitytojai, nepasiruošę atsakinėti ir patys maldininkai.

Didelėmis pastangomis, kai kuriose lietuviškose parapijose, lietuviškos pamaldos yra įvestos. Bet, sprendžiant pagal mūsų spaudos teikiamas žinias, jau yra lietuviškų bažnyčių, kur lietuviško žodžio beveik nebesigirdi. Nesenai pasirodė žinutė, kad net tokioje Bostono lietuvių šv. Petro parapijoje tik vienos šv. Mišios laikomos lietuvių kalba. Kitos trys — angliškai. Negana to, nuolat skaitome ir girdime nusiskundimų, kad lietuviškose pamaldose skysta maldininkų. Atrodo, kad daug kas nepaiso nei kalbos, nei liet. choro, o eina, kada jam patogiau, kartais, net ne į lietuvišką bažnyčią. Galėčiau patiekti daug pavyzdžių, atpasakoti dar daugiau mūsų tautiečių kritiškų kalbų, bet vargu ar tai būtų naudinga.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Plačiajame Pasaulyje

—    Ltn. F. R. Bastís, kilęs iš Lakeside vasarvietės, Pewaukee, Wisc., tarnauja JAV karinėse jėgose ir yra paskirtas tarpkontinentinių raketų šaudymo bazėn, Vanderberg, Kalif. Ltn. Bastís mokslus ėjo Čikagoje ir Arizonoje.

—    Kęstutis Petrauskas, atitarnavęs tris metus JAV kariuomenėje, laimingai grįžo pas savo tėvelius Čikagoje. Jo pasitikti susirinko daugybė artimųjų ir svečių.

—    Arvydas Kiela, gyv. Čikagoje, kurio mamytė nesenai atvyko iš Lietuvos, įstojo į JAV kariuomenę ir po apmokymo išvyko į V. Vokietiją, į Bremenhaveną, kur tarnaus transporto dalinyje.

—    Rimas Bakaitis iš Čikagos išvyko tarnauti į JAV armiją.

—    Rimvydas Dėdinas šiuo metu yra Pietų Vietname, linkėjimai jam iš jo tėvelių Worcesteryje. Jo brolis Saulius taip pat tarnauja J.A.V. kariuomenėje.

—    Sav. kūrėjas Juozas Pumpolas, dviejų Vyčio Kryžių kavalierius, buvęs Garliavoj šaulių būrio vadas, ypatingai daug jėgų skyrė BALFo aukų rinkime.

—    Remigijus Bičiūnas, kilęs iš Čikagos, baigė apmokymą marinuose ir gavo 20 dienų atostogų, kurias praleido pas artimuosius ir Kanadoje.

—    Stasys Žukas, buvęs veiklus skautas, yra P. Vietname sužeistas ir guli Saigone ligoninėje. Jo motina ir sesuo gyvena Čikagoje. Jis prašo, kad draugai ir skautai jam rašytų šiuo adresu: Sp-4. Stasys Žukas. US 55 836 670. 3rd Field Hospital. APO San Francisco, Calif. 96307.

   Tomas Pieza, JAV marinas, kuris metas kovoja Pietų Vietname. Jis buvo atsižymėjęs fronte ir už ypatingą narsumą gavo pasižymėjimo ženklą. Jis su kitais buvo komunistų apsuptas, bet tik dėka geros gynybos, pavyko jiems helikopteriu išsigelbėti.

   Algis Sviklas dabar yra Pietų Vietname. Jo tėveliai gyvena Worcesteryje. Algis tarnauja marinuose.

   Osvaldas Račkauskas yra pašauktas atlikti karinę prievolę Argentinos kariuomenėje. Jis dabar tarnauja Palerme, Buenos Aires, 10 pulke.

   Gerardas Jurgonis taip pat atlieka karinę tarnybą Argentinos laivyne, Rio Santiago bazėje.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Plačiajame Pasaulyje

Kronika

Mjr. Leonas Virbickas kalba Kariuomenės Atkūrimo minėjime, Philadelphijoje. Jo kalbos tema — “1941 metų sukilimas”. Nuotr. K. Čikoto

PIETŲ AUSTRALIJA

šiais metais Lietuvos kariuomenės šventės minėjimas buvo ypatingai turiningas, puikiai paruoštas ir gerai išpildytas.

Minėjimas buvo pradėtas pamaldomis šv. Kazimiero koplyčioje, gi iškilmingas minėjimo aktas ir meninė dalis vyko Leituvių namuose. Meninėje dalyje pirmiausiai buvo suvaidintas scenovaizdis “Trys broliai”. Autorius — Pr. Pusdešris, režisorius

J. Venclovavičius, kuris puikiai pritaikė vaidinimą dienos progai. Jaunimo nemažai buvo ir atrodo, kad ir jie gerai suprato vaidinimo turinį ir prasmę, žmonių šiais metais buvo pilna salė.

Vaidino: M. Grėbliūnienė, I. Marcinkevičienė, V. Vosylius, A. Maciukas, A. Petrikas. Labai gražias dekoracijas padarė dail. S. Neliubšis.

Montažą “Gražioji Lietuva, kurios aš nemačiau” išpildė Rūta, Dalė, Audrė ir Irena Bielskytės, kurios jau 1985 m. kariuomenės minėjimo proga gražiai deklamavo ir dainavo.

E. Matusevičiaus eil. “Žemė” deklamavo stud. Dalia Viliūnaitė. E. Brazdžionio ištraukas iš poemos “Vaidila Valiūnas” skaitė Venclevavičius, F. Schuberto “Klajūnas” ir St. Šimkaus “Oi greičiau” solo dainavo Z. Janonienė. F. Čerienės “Savo skambančia daina” dainavo solistė A. Gučiuvienė.

Skaityti daugiau: Kronika

Karys 1966m. 9-10 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Nr. 9 (1426)    LAPKRITIS - NOVEMBER    1966 

A. Plėnys— Ats. karin. kursų laidos vainikas Žuvusiems už Laisvę ... viršelis

Nr. 10 (1427) GRUODIS – DECEMBER 1966 

R. Kisielius— Vyties ženkle ... viršelis

   T U R I N Y S

P. Dirkis — Lietuvos kario deklaracija

K. Ališauskas — Siekiame atsiimti Vilnių

Z. Raulinaitis — Starkadas

B. B. — Vietkongo partizanai

N. Mazalaitė — Žodis

V. Grudzinskas — Pažintis su bermontininkais

Biržų pilis

S. Baipšys — Lakūno ltn. P. Kvietinsko žuvimas

"Lietuviškosios divizijos” kelias

P. Dirkis — Lietuvos prezidentas dr. K. Grinius

Stasys Butkus

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1966m. 9-10 Turinys, metrika

LIETUVOS KARIO DEKLARACIJA

Buvusios Lietuvos kariuomenės karys, susikaupęs lapkričio 23 dieną, šiais 1966 Visagalio ir 25-siais Tautos sukilimo metais, maldauja Visagalio laisvės savo pavergtai Tėvynei Lietuvai, skelbdamas viso pasaulio lietuviams šią deklaraciją: Esu gyvas liudininkas 25 metų lietuvių tautos Kryžiaus kelio. Šis kelias nuklotas Lietuvos kryžių griuvėsiais ir Rūpintojėlių skeveldromis. Lietuva pavergta, nors dar visai nesunaikyta, ir vis kankinama. Jokia jėga niekad neišplėš iš lietuvio širdies meilės savajai Tėvynei. Kreipiuosi į kiekvieną lietuvį:

1. Didžiuojuosi būdamas garbingos ir nemirštančios lietuvių tautos vaikas ir buvęs Jos karys. Galybių Visagalis leido tapti lietuviu ir įspaudė mano širdin lietuvybės ženklą. Tėvynės meilė yra atspindys dieviškosios meilės. Su didele pagarba lenkiu galvą prieš savo brolių, Sibiro ir kalėjimų kankinių, karių ir partizanų, tėvų ir motinų kapus. Kviečiu visus lietuvių tautos vaikus į besąlyginę kovą už pavergtosios Lietuvos laisvę.

2. Tenelieka nė vienos progos neišnaudotos kovai prieš lietuvių tautos didžiausią priešą— bolševikinį komunizmą.

3. Tenebūna nė vienos valstybės ir tautos, kuri nežinotų apie Lietuvos kančias ir Jos kovą už laisvę.

4. Tenelieka nė vieno lietuvio vaiko, kuris nesimelstų savo protėvių kalba.

5. Tenelieka nė vieno lietuvio, kurio širdis neatsivertų pavergtųjų brolių ir sesių kančiai ir kurio rankos nedirbtų jų laisvei.

Kario širdis atvira visiems broliams ir sesėms lietuviams, mano kelias aiškus, mano pasiryžimas tvirtas, nes mano tikslas ne tik ryškus, bet ir šventas: Laisva Lietuva!

Povilas Dirkis

SIEKIAME ATSIIMTI VILNIŲ

KAZYS ALIŠAUSKAS

Kovo mėnesio pradžioje Lietuvos vyriausybė gavo žinių iš Vilniaus ir kitų bolševikų užimtų sričių, kad jų užimtose vietose viešpatauja netvarka: bolševikų kariuomenės dalyse dažnai įvyksta sukilimai, mobilizuoti rusai nenori kariauti, juntama stoka maisto ir būtino reikalingumo prekių, gyventojai nepatenkinti rusų bolševikų įvesta tvarka. Jų nepasitenkinimas nuolat didėja ir gyventojai laukia ateinant lietuviu gi drausmė bolševikų kariuomenėje ir tvarka gyventojų tarpe palaikoma tik griežtomis priemonėmis.

Lenkai, kovo mėn. 3 d. užėmę Gardiną, telkė vis daugiau jėgų Gardino apylinkėje ir slinko į rytus. Spėjama buvo, kad lenkai kėsinasi užimti Vilnių. Tokioms sąlygoms esant, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su karo vadovybe, nusprendė atgauti Vilnių vykdant puolimą. Šis uždavinys buvo pavestas vykdyti atskiros brigados vadui karin. St. Nastopkai. Mūsų kariuomenės pajėgumas tuo metu buvo mažas, tačiau nuspręsta buvo puolimą vykdyti.

Operacijos tikslas — pulti Vilniaus kryptimi ir puolimui pasisekus Vilnių užimti. Veiksmams vykdyti buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji iš Alytaus įgulos ir kairioji iš Kauno įgulos.

Dešiniąją — pietinę sudarė 1 pėst. pulko 1, 2, 6, ir 7 kuopos, 8 sunk. kulkosvaidžiai, raitųjų žvalgų būrys (apie 30 raitelių) ir artilerijos būrys — 2 pabūklai — karin. M. Pečiulio-nio vadovybėje. Rinktinei uždavinys: iš Alytaus pulti priešą kryptimi Daugai, Valkininkai, Vilnius. Rinktinei vadovavo 1 pėst. pulko vadas karin. K. Ladiga.

Skaityti daugiau: SIEKIAME ATSIIMTI VILNIŲ

Subkategorijos