VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

Karys 1967m. 9-10 Turinys, metrika

 

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 9 (1436)    LAPKRITIS - NOVEMBER   1967 

V. Noreika— Jaunieji šauliai parade Čikagoje .. viršelis

Nr. 10 (1437) GRUODIS – DECEMBER 1967 

Sapiežiinės šlaituose ... viršelis

    T U R I N Y S

Marija Aukštaitė — Karys

K. Ališauskas — Kalkūnų kautynės

Z. Raulinaitis — Vikingų žygių pradžia

S. B. — “Priverstinas” tūpimas

J. Vaičeliūnas — Lietuvos kariuomenėje

B. B. — Šešių dienų karas

S. Lagerlocf — Kalėdinė legenda

A. Nevardauskas — Ir atėjo Šventoji naktis

A. Budreckis — Kariuomenės reikalingumas

V. Grudzinskas — KA.M. Intendantūros valgykla

A. Berzinis — Prašome susipažinti

B. Brazdžionis — Pasikalbėjimas su  Vietnamo karo didvyriu

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1967m. 9-10 Turinys, metrika

Karys

MARIJA AUKŠTAITĖ

Kario šalmassunkesnis už visus įstatymus.

Karių kardaimotinų vilyčios.

Karius visi amžiai iššaukė tapti aukomis ir šviesiausiais laisvės palaikymo švyturiais.

Karys išsivystysį taikos simbolį.

Karys kritęs už laisvę, yra šventas paminklas, turiningesnis už visas metalines meno statulas.

Karių kapai, yra šauksmingas testamentas gyviesiems, kad perimtų jų nebaigtas kovas, jų ryžtą, ir jų troškimus.

Karys, kuris nešioja uniformą ir savy bailumą, veltui valgo tos šalies duoną, uniformos kaina.

Karys, kuris pabėga iš kovų lauko savo brolių kraujo kaina, šventvagiškai pasivagia sau laisvęsąžinės nelaisvėn įkrisdamas.

Brangiausi tie žygiai, kurie gina skriaudžiamųjų laisvę.

Narsaus kario apavas, visuomet permirkęs prakatio sūrumo ir ryžtingų žygių žaibavimo.

Drąsaus kario užsimojimas, smarkesnis už šimtus perkūnų: jis žengia per ugnį ir žaibus, kur jį drąsa veda.

Skaityti daugiau: Karys

KALKŪNŲ KAUTYNĖS

K. ALIŠAUSKAS

Lietuvių kariuomenei (Vilniaus batalionui) rugpjūčio 30 dieną užėmus Kalkūnus, staiga ir netikėtai, į Kalkūnus atvyko lenkų batalionas. Lenkai tikėjosi staigiu puolimu įsiveržti į Daugpilio miestą ir jį užimti. Lenkų puolimas nepasisekė, buvo atremtas bolševikų iš Grivos priemiesčio ir iš senojo forto prie geležinio tilto. Pasitraukę lenkai išsidėstė pozicijoje priekyje lietuvių dalinių: užimdami Kalkūnų gelžkelio stotį ir ruože pagal gelžkelio liniją nuo Kalkūnų gelžkelio stoties iki plento Zarasai - Daugpilis.

Rugpjūčio 31 d. praėjo be didesnių permainų fronte. Vyko tik intensyvus šaudymas lengvaisiais ir sunkiaisiais ginklais.

Naktį į rugsėjo 1 dieną, bolševikai prietiltin į kairįjį Dauguvos upės krantą, Daugpilio gynybai, sutelkė daugiau jėgų. Tuo metu surinktomis žiniomis, būk tai, buvo perkeltos 2 brigados, kurios sustiprino vietoje esančią diviziją 12-15 km. fronto ruože. Tad rusų susidarė 6-7 pėstininkų pulkai.

Rugsėjo 1 dieną, nuo pat ryto, veik iki vidudienio, buvo ramu visame fronto ruože. Vidudienyje priešo artilerija pradėjo šaudyti. Veikė lengvoji ir sunkioji artilerija, kurios čia bolševikai turėjo bene 4 patrankas. Daužė kaip lietuvių taip ir lenkų pozicijas. Pradžioje šaudė plačiai ir giliai, į visų ginklų rūšių pozicijas, kurias tik galėjo pasiekti. Pavakarėje sutelkė ugnį į siaurą lietuvių ir lenkų pozicijų ruožą: abipus Laukesos upelio, prie Kalkūnų gelžkelio stoties ir dvaro, ir į gelžkelio ruožą prie Zarasai - Daugpilis plento. Po šio artilerijos parengimo, pavakarėje, rusų bolševikai stipriomis jėgomis atakavo lenkų pozicijų ruožą nuo Judovka iki Zarasai - Daugpilis plento. Ataką vykdė iš Judovkos, Liginiškių, Grivos ir senojo forto, prie geležinio tilto. Lietuvių ir lenkų artilerija, taipogi ir lengvieji ginklai šaudė puolančius rusų bolševikus.

Skaityti daugiau: KALKŪNŲ KAUTYNĖS

VIKINGŲ ŽYGIŲ PRADŽIA

Z. RAULINAITIS

Istorikų nuomone, vikingų laikai “oficialiai” prasideda VIII a. pabaigoje. Tačiau, “šiaurės barzdoti vyrai iš jūrų” jau beveik nuo VI a. pradžios, kartas nuo karto, pasirodydavo Atlanto ir Baltijos jūros rytinėse pakrantėse, tai vienur tai kitur. Ten jie užpuldavo, apiplėšdavo vietinius gyventojus ir kaip staiga atsiradę, taip staiga ir vėl dingdavę.

Tačiau, nuo VIII a. pabaigos tų barzdotų vyrų žygiai ne tik padažnėjo ir sustiprėjo, vėliau jie virto ištisa audra, kuri nusiaubė ypač vak. Europos, o taip pat D. Britanijos ir Airijos pakrantes, dažnai užliedama ištisas valstybes. Ta vikingų sukelta audra tęsėsi ištisus du šimtmečius — IX ir X, nurimdama tik XI a. pirmojoje pusėje.

Pirma istorinė išlikusi užrašyta žinia sako, jog kažkuriuo metu, tarp 786 m. ir 793 m., D. Britanijoj Wessexo karaliui Beothricui valdant, trys norvegų laivai praplaukę Dorseto pakrantę ir ten nužudę karaliaus grovą.

Tačiau 793 m. ištiko kitas, daug rimtesnis, įvykis. Šiaurės Umbrijos pajūryje (š. r. Anglijos pakrantėje), šventoje saloje buvo užpultas, išplėštas ir sudegintas Lindisfarno vienuolynas. Buvo nužudyti vienuoliai. Tą žygį atliko jūra iš rytų atplaukę skandinavai, taip sunaikinę seną airių - škotų misionierių centrą, įsikūrusį anglų - saksų karalijoje. Taigi, ši data, 793 metai, virto žymimuoju ženklu, nuo kurio, laikoma, prasideda vikingų žygiai, panašiai kaip 375 metais (hunų įsiveržimu) žymima Tautų Kraustymosi laikotarpio pradžia.

Nuo šio įvykio, Lindisfarno vienuolyno sudeginimo, D. Britanijos ir Irlandijos salos, Prancūzijos pajūrio provincijos, o taip pat ir Karolio Didžiojo valdos, kentėjo šiaurės vyrų — vikingų dažnus puolimus. Apie IX a. vidurį tie puolimai virsta siaubinga audra, išjudinusia visą tų laikų Vakarų ir Rytų pasaulį.

Skaityti daugiau: VIKINGŲ ŽYGIŲ PRADŽIA

LAKŪNO IŠDAIGOS

“PRIVERSTINAS” TŪPIMAS

Pakilti į orą lėktuvu — vieni juokai. Davei pilną gazą ir lėktuvas, kelis kart pasispyręs, šoktelia ir — jau ore.

Kitas dalykas — tūpimas.

Jau iš tūpimo būdo, kuris pasitaiko ant ratų, ant pilvo, ant nugaros ir net ant propelerio su augštai iškelta uodega, galima matyti, kad ši operacija yra kiek prašmatnesnė.

Žinoma, čia kalbama apie tūpimus vykstančius aerodrome, kur turėdavome begalinį žemės plotą su jo ribų atžymėjimais, kybančiomis “dešromis” — vėjo krypties rodyklėmis ir kitomis priemonėmis palengvinančiomis susirasti žemę ir švelniai jos prieglobstin patekti.

Tačiau kitas dalykas su tūpimu būdavo, kai dar toli nuo aerodromo motoras pradėdavo čiaudėti, o po tavim — apačioje, tik balos, krūmai, kalnagūbriai, o kiek atviresnėje vietoje, banda gyvulių prigulusi gromuliuoja ... Ir štai, nori-nenori, turi tūpti. Šituo atveju dažnai pasitaikydavo dar įvairesnių tūpimų. Dažnai viename tūpime susijungdavo bent kelios tūpimo formos.

Toks tūpimas vadindavosi priverstinas tūpimas.

Buvo dar ir kitos rūšies priverstinų tūpimų. Tai tokie tūpimai, kada jau in anksto esi apžiūrėjęs vietą ir išmatavęs griovių gilumus, kur koks “magnetas” yra įleidęs šaknis, “magnetas” su žavinčiomis akimis ...

O tokių “magnetų” buvo nusagstyta visa Lietuvos žemelė, kurie “išjungdavo” lėktuvų motorus ir, žiūrėk, lėktuvas, jėgų netekęs, lyg koks paukštis slysta žemyn, nekartą pakirsdamas krūmuokšlių jaunas viršūnėles . . .

Daug tokių “priverstinų” tūpimų žino mūsų aviacijos istorija. Daug “drąsuolių” užmokėjo savo galva už neatsispyrimą pagundoms. Tačiau, jų vietoje gimdavo kiti — ėję pirmųjų pėdomis. Nesustabdysi upės bėgimo . . . Visi viršininkų įsakymai su paskelbtomis pasekmėmis, nedaug tepadėdavo ...

Skaityti daugiau: LAKŪNO IŠDAIGOS

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

J. VAIČELIŪNAS

(PABAIGA)

Karo mokykloje ir vėliau kariuomenės dalyse augštieji karininkai įvairiomis progomis skiepijo savo pavaldiniams tėvynės meilę. Bet teko nustebti, kai, Lietuvai netekus nepriklausomybės, kaikurių tų karininkų vaikai sukūrė nelietuviškas šeimas. Tie karininkai skiepijo tėvynės meilę savo valdiniams, bet nepajėgė jos įskiepyti savo vaikams. Tiesa, tokių nelietuviškų šeimų sukūrė ne tik kaikurių mūsų augštųjų karininkų, bet ir kaikurių augštųjų valstybės tarnautojų — valdininkų vaikai. Taigi, mūsų valstybės kaikurių augštųjų pareigūnų vaikai, kaip ir senovės mūsų bajorai, nuėjo antilietuviškais keliais.

Tokių tautinių nuodėmių yra padarę ir buvusių žemesniųjų Lietuvos valstybių tarnautojų vaikai ir net ūkininkų bei darbininkų vaikai. Bet mažesnio išsilavinimo tautiečiams tuo atžvilgiu yra mažesnė ir atsakomybė. Vienas tautietis, kurs buvo baigęs du pradžios mokyklos skyrius, tuo reikalu taip išsireiškė: “Ar mano žmona bus lietuvė, lenkė, žydė ar negrė, man nesvarbu. Svarbu, kad ji būtų gera žmona..” Nestebėtina, kad Vakarų pasaulyje yra lietuvių, kurie yra vedę net kitų rasių moteris: negres, indėnes, nekalbant jau apie kitų tautybių moteris.

KETVIRTAME PĖSTININKŲ PULKE

Kai 1932 m. spalio mėn. 31 d. baigėme Karo mokyklą, aštuoni jauni karininkai tarnybai atvykome į 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką, kuris stovėjo Panevėžyje—Pajuostyje.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖJE

Šešių dienų karas Artimuose Rytuose

B. B.

Arabų - žydų karas įdomus savo išskirtinu pobūdžiu, išryškinančiu valstybės karinį pajėgumą, jo organizaciją ir kokybę.

Kariniai veiksmai prasidėjo 1967 m. birželio 5 dieną, pirmadienį, 0800 val. Europos laiku, ir tos pačios savaitės šeštadienio vakarą, po 130 valandų intensyvių veiksmų, sustojo, atžymėdami Izraelio laimėjimą prieš keturių arabų valstybių karinę sąjungą, stipriai sužaloję Sovietų prestižą Artimuose Rytuose. Izraelis užėmė žemės plotą, keturis kart didesnį už savos valstybės; karo grobis, skaičiuojama, viršija du bilijonus dolerių. Šis karas Artimų Rytų politiniai - strateginę struktūrą pakeitė ilgiems laikams.

Šiam karui žydai įjungė visas valstybės pajėgas. Visos moterys iki 55 metų amžiaus ir visi mokiniai ir mokinės virš 12 metų turėjo savo paskyrimus. Pensijon išėję policininkai, ugniagesiai, tarnautojai, mokytojai ir kiti buvo pašaukti užimti turėtas vietas, o vyrai iki 50 metų amžiaus — frontui. Vaikai buvo organizuoti įvairiausiems darbams, pvz., pripildyti smėlio maišus, reikalingus barikadoms, kasti apkasus, įrengti slėptuves, pasiuntinių ir pašto tarnybai ir t.t. Vyrai, virš 50 metų amžiaus, nepašaukti karinei tarnybai, ėjo pagelbinės policijos, namų apsaugos tarnybą, nuosavom mašinom, be atlyginimo, vežiojo keleivius, nes autobusai ir jų vairuotojai buvo paimti kariniams transportams. Sunkvežimiai, maisto transporto autovežimiai tęsė savo darbą, tik vairuotojai buvo karinėse unifirmose ir ginkluoti. Komerciniai užrašai buvo užtepti slepiančiais dažais ir vietoje miltų, sviesto, vežiojo šaudmenis, sprogstamas medžiagas, kautynių maisto davinius. Bendra apimtimi — visos krašto galimos priemonės, nežiūrint jų ankstyvesnės paskirties, buvo įjungtos vienam bendram tikslui — karui.

Kitoks vaizdas buvo arabų pusėje — visa organizacija buvo karinės administracijos rankose ir kai karinis tiekimas sutriko, krašte esančios kitos priemonės, civilių žinioje, nebuvo panaudotos.

Žydai ryškiai išskyrė bendrą strategiją, susidėjusią iš kariniai - politinės, sujungtos su ekonomine, psichologine ir diplomatine, kuri buvo karinio skyriaus atsakomybėje, ir šiam skyriui vadovavo ministeris pirmininkas su padėjėjais — krašto gynybos, užsienio reikalų, informacijos ir finansų ministeriais. Sekanti buvo veiksmų strategija, nustačiusi bendras operacijas, jų laiką ir pagrindinius tikslus. Už šio skyriaus veiksmus buvo atsakinga vyriausia karinių jėgų taryba, kuriai vadovavo krašto gynybos ministeris. Karinėms jėgoms — sausumos, oro ir vandens — vadovavo generalinis štabas, kurio viršininkas buvo gen. Itzak Rabin.

Skaityti daugiau: Šešių dienų karas Artimuose Rytuose

Kalėdine legenda

Selma Lagerlöf

Buvo Kalėdų naktis. Visi namiškiai, be manęs ir senelės, išvažiavo bažnyčion. Namie tik mudvi pasilikome. Važiuoti negalėjome, nes viena buvome per maža, kita — per sena. Liūdna mums buvo, kad negalėsime pamatyti gražiai parėdytos ir įvairiaspalviai apšviestos prakartėlės ir pasiklausyti gražaus kalėdinio giedojimo, bei vargonų muzikos.

Taip mums beliūdint, senelė ėmė pasakoti:

—    Gyveno kartą žmogus, — pradėjo senelė, kuris tamsią naktį išėjo ugnies pasiskolinti. Pasibelsdamas į duris, jis ėjo nuo namų iki namų.

—    Gerieji žmonės, pagelbėkite man! — Šaukte šaukė jis — mano žmona pagimdė kūdikį; šalta, privalau sukurti ugnelę, kad nors kiek juos sušildyti. Tačiau naktis buvo vėlyva, žmonės jau visur miegojo ir niekas jo neįsileido. Žmogus ėjo ir ėjo. Pagaliau, tolumoje pamatė žiburėlį spinksint. Nuėjo ta kryptimi ir priartėjęs pamatė, jog ugnelė degė vidury lauko. Daugybė baltų avių gulėjo ir miegojo aplink ugnelę. Avis saugojo senas žmogus — aviganis.

Ugnies bejieškąs žmogus prisiartino prie avių kaimenės ir pamatė prie piemens kojų begulinčius tris didelius šunis, kurie taipgi miegojo. Tačiau, visi trys, staiga, pašoko. Piktai urgzdami, žaižaruodami žalsvomis savo akimis ir kalendami savo aštriais ir baltais dantimis, jie puolė ateivį. Vienas griebė jį už kojos, kitas už peties, trečias už gerklės. Tačiau, jų žiaunos ir dantys, kuriais būtų galėję žmogų sudraskyti, kažkaip neveikė ir ugnies atėjusiam nė kiek nepakenkė. Kai jis jau norėjo iš čia pasišalinti, tai niekaip negalėjo, nes avys taip arti viena kitos gulėjo, jog nebuvo vietos kojai pastatyti. Tada, ugnies jieškąs žmogus, žengė per begulinčias avis ir bemindžiodamas jas, artinosi prie ugniakuro. Nei viena avelė nenubudo ir net nepajudėjo.

Čia aš paklausiau senelę: — Kodėl nenubudo, senele?

—    Tuojau sužinosi, — atsakė senelė.

—    Kai žmogus priėjo ugniakurą, piemuo nustebęs, iš padilbų pažvelgė į jį. Aviganis buvo senas, paniuręs ir piktas žmogus. Matydamas besiartinantį nepažįstamąjį, savo ilgą, geležimi kaustytą lazdą, stipriai rankoje suspaudė ir, prisitaikęs metė ją į atėjusį, bet nepataikė: lazda švilpdama pralėkė pro šalį, toli į lauką.

Skaityti daugiau: Kalėdine legenda

IR ATĖJO ŠVENTOJI NAKTIS

ALFONSAS NEVARDAUSKAS

Sovietų Sąjungos kariuomenei okupavus Lietuvą prasidėjus žmonių suėmimas ir trėmimui, tuoj buvo paliesta ir Lietuvos kariuomenė. Kariuomenės daliniai tapo inkorporuoti į raudonąją armiją. Čia netenka man kalbėti kokiu būdu šita Lietuvos kariuomenės likvidacija buvo įvykdyta, bet norisi tik papasakoti apie vieno Lietuvos kario išgyventus nuotykius dviejų milžinų karo sūkuriuose. Leiskime jam pačiam kalbėti:

— Sovietų Sąjungos raudonajai armijai okupuojant Lietuvą, aš Lietuvos kariuomenėje atlikinėjau karinę prievolę. Po tos mirtinos karinės operacijos, neilgai trukus, mano dalinys buvo inkorporuotas į vieną raudonosios armijos dalį. Tačiau, vos tik prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pačiose pirmosiose karo dienose, patekau su visu tuo daliniu vokiečių nelaisvėn.

Mes lietuviai ir kiti pabaltiečiai kariai važiavome sunkvežimiais. Važiavome per Lietuvą. Ir važiuojant turėjome gerų progų pabėgti iš nelaisvės. Galima sakyti, kad mus visai, kaip ir niekas nesaugojo. Bet kur tau. Girdi, kam čia nelegaliai pasišalinti, jog sutelkimo punkte, be jokių kliūčių mus pabaltiečius ir taip paleisią. Važiuojame. Skamba lietuviška daina. Kiekvienoje sustojimo vietoje žmonės mus išlydi su gėlėmis, nors su dideliu nustebimu jie klausinėjo ir teiravosi kodėl mes nebėgam is nelaisvės, o važiuojame mirties jieškoti.

Galiausiai pasiekėme Pagėgius, Klaipėdos krašte. Čia mus pasitiko, lyg pikti šunys, stovyklos sargai. Šautuvų buožėmis daužė mus. Žiauriau elgėsi su mumis, negu su plėšriaisiais žvėrimis. Varė mus į augštą spygliuotų vielų tvora aptvertą mišką. Čia niekas iš stovyklos sargų nenorėjo nė girdėti, kad mes esame lietuviai, tik įmaišyti tarp kalmukų bei mongolų — raudonosios armijos karių. Vokiečiai matavo visus vienu matu. Ir taip buvome įjungti į bendrą čia sugabentų Sovietų Sąjungos karių, patekusių į vokiečių nelaisvę, masę. Nuo tos dienos mus kitaip nevadino, kaip “russen”.

Skaityti daugiau: IR ATĖJO ŠVENTOJI NAKTIS

SARGYBOJE

Antanas Rasa

Po medžiu išstoviu
Naktį mėnesieną, 
Paryčiu užsnūstu,
Kaip baisu ir gėda . . .

Medžiai sušlamėjo,
Šunys jau ir čia, 
Šūviai nuaidėjo 
Stribų puolime . . .

Krauju nužymėta
Bunkerio vieta.
Stribai palydėti
Ugnimi taiklia . . .

Skaityti daugiau: SARGYBOJE

KARIUOMENĖS REIKALINGUMAS

 (Žodis tarias Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjime Bostone, lapkr. 19 d.)

ALGIRDAS BUDRECKIS

Kartais tenka girdėti iš gan rimtų visuomenės veikėjų, kad kariuomenė Lietuvai tikrai nebuvo reikalinga. Vienam sename Amerikos lietuvių laikraščio numeryje buvo taip pasakyta apie Lietuvos kariuomenę: “Tauta buvo priversta tarnaitė, o kariuomenė tapo viešpačiu. Kariuomenė nustojo eiti budėtojo pareigas ir virto tautos ir valstybės parazitu”. Gaila, kad dažnai išeivių nebolševikinė spauda darydavo tokių priekaištų Lietuvos kariuomenei, o net ir šiandien tebėra tokių, kurie kritikuoja ir šmeižia visus lietuvius karininkus. Tartum karininkija visą kraštą valdė. Žinoma, toks šmeižtas tik pasitarnauja bolševikams, nes darko visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Šiandien, kada yra madoje, kaikurių balandėlių tarpe, čiulbėti apie vienpusišką nusiginklavimą priešo akivaizdoje ir dėtis prie karingųjų pacifistų, atsiranda mūsų kaikurių intelektualų tarpe gana klaidingos mintys, būtent: šalin su betkokiu lietuviškuoju militarizmu; ateities Lietuvai nereikės kariuomenės. Juk ir 1919 m., kai Lietuvos Respublika tik kūrėsi, buvo tokių naivių valstybės vyrų, kurie rimtai siūlė išformuoti kariuomenę, nes, girdi, Alijantai mus apsaugos. Laimė, kad jų pasiūlymas negavo pritarimo, ypač, kai bolševikai, bermontininkai ir pilsudskininkai lenkai jau brovėsi į kraštą.

Yra pavojus, kad nemaža mūsiškių pradės galvoti, kad mūsų karinės tradicijos ir ginkluoto tėvynės gynėjo sąvoka bus laikomos neprasmingais ir nereikalingais dalykais. Kitaip sakant, kai blanksta mūsų valstybingumas, kartu blanksta ir kariuomenės reikalingumo mintis.

Gaila, kad yra protautojų ir veikėjų, kurie yra atitolę nuo gyvenimiškos patirties ir tikrovės. Gal nusistatymas prieš kariuomenės reikalingumą kyla iš nesusipratimo dėl kariškio ir civilio vaidmenų visuomenėje. Civilinis leistinumas, iš vienos pusės, ir karinis susidrausminimas, iš kitos, yra pagrindiniai visuomeniniai skirtumai. Paprastai tariant, pareiga ir teisė. Žinoma, demokratiškai nusiteikę žmonės yra linkę palaikyti civilio leistinumą, kadangi sudrausminimas gali privesti prie visuomeninio vienodumo. Tačiau, antra vertus, ir demokratijai reikia apsisaugoti nuo leistinumo kraštutinumų, reikia apsisaugoti nuo palaidumo, nusikaltimų, socialinio neatsakingumo ir civilinės suirutės.

Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS REIKALINGUMAS

K. A. M. INTENDANTŪROS SKYRIAUS VALGYKLA

V. GRUDZINSKAS

1919 metais, tveriantis Lietuvos kariuomenei, į jos eiles suplaukė daug tūkstančių jaunimo. Kareiviai buvo maitinami kuopose. Pulkuose esantieji karininkai ir karo valdininkai, pradžioje, irgi maitinosi iš kareivių katilo, kiek vėliau įsteigė karininkų valgyklas.

Sunkesnė padėtis susidarė Krašto Apsaugos ministerijos ir jos įstaigų karininkams. Kauno mieste privačių valgyklų nebuvo. Daugumas karininkų ir karo valdininkų buvo jauni, nevedę žmonės; jiems, pilna to žodžio prasme, teko pusbadžiu gyventi. Kr. Aps. ministerio įsakymu visi karininkai ir k.v. gaudavo kareivio maisto davinį sausais produktais. Tačiau, kur juos išvirti, ne kiekvienam pavykdavo išspręsti.

1919 m. vidurvasaryje, Intendantūros dalies viršininko, teisininko ir karo valdininko Juozo Grigaičio (vėliau teismo generolo) iniciatyva buvo sukviesti K. A. M. įstaigų atstovai pasitarti, kaip išspręsti karininkų ir k.v. maitinimosi klausimą. Pasitarime buvo vieningai nutarta, kad reikalinga steigti kooperatiniais pagrindais valgyklą. Tuo reikalu rūpintis buvo išrinkta organizacinė komisija. Kr. Aps. ministeris šiam sumanymui pritarė. Organizacinė komisija Kauno miesto savivaldybėje gavo orderį užimti patalpas Laisvės Alėjoje Nr. 34. Iš Kauno miesto savivaldybės sandėlių buvo gauti reikalingiausi baldai, kur tai buvo nupirkti indai, peiliai, šakutės, šaukštai, pasamdyti virėjai ir padavėjos ir valgykla pradėjo veikti. Pagal patvirtintą valgyklos statutą, kiekvienas valgyklos narys turėjo įnešti nedidelį įnašą pinigais, rodos 100 markių ir, be to, pervesti valgyklai savo kareivio davinį, gaunamą iš K.A.M. Valgyklos nariai išsirinko iš savo tarpo valdybą, kuri kasmet būdavo perrenkama. Revizijos darbą vykdė intendanto paskirta revizijos komisija. Valgykla turėjo apie 150-200 narių — valgytojų.

Skaityti daugiau: K. A. M. INTENDANTŪROS SKYRIAUS VALGYKLA

Prašome susipažinti!

Kaip buvo skelbta ir norėta praeitų metų pabaigoje suorganizuoti suvažiavimą, kuriame turėjo dalyvauti visi dar gyvi išlikę 1918-19 metų žygio “išlaisvinti Lietuvą” dalyviai, kovęsi bolševikinės kariuomenės eilėse prieš atsikūrusios Lietuvos kariuomenę, tai toks suvažiavimas tada neįvyko. Bet jis įvyko Vilniuje š.m. pavasarį, iniciatyvą paėmus buvusiems “16-tos lietuviškosios divizijos” kariams, o kaip priedą pridėjus ir tuos gyvus likusius 1919 m. ir kitus “veteranus”.

Iš k.: buvę Lietuvos kariuomenės karininkai V. Karvelis ir J. Urbšas, vidury ir dešiniau — komunistai F. Bieliauskas, J. Macijauskas ir J. Žiburkus, Sovietų agentai pavergtoje Lietuvoje.

Okupuotos Lietuvos komunistinė spauda su pasigardžiavimu aprašinėjo tą suvažiavimą ir dėjo jo nuotraukas. Štai, čia parodyta nuotrauka, kurioje matome žygiuojančius parado priekyje nuo Tauro kalno į Vilniaus vidurmiestį tuos “veteranus”, apsikabinėjusius krūtines sovietiniais medaliais, kad net nuo jų svorio palinkę į priekį ir lydimus raudonų vėliavų, (įdomu, ar tie nuo raudonųjų medalių svorio palinkę generolai tarp gausybės sovietinių medalių turi prisisegę ir garbingai užsitarnautus Nepriklausomos Lietuvos laikais medalius, kuriais jų nevienas buvo tada apdovanotas, ar juos nusviedė į šiukšlyną kartu su savo buvusia praeitimi?. ..)

Parado priekyje žygiuoja buvę garbingos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai Vincas Karvelis ir Adolfas Urbšas, “užmiršę praeitį” ir nuėję priešui tarnauti, buvęs susovietintos Lietuvos kariuomenės vyriausias politrukas “atsargos papulkininkis” Feliksas Bieliauskas, generolas Macijauskas ir mums iki šiol negirdėtas “generolas majoras” J. Žiburkus. Tik po šių, “savo likimą su liaudimi susiejusių buvusių senosios Lietuvos kariuomenės karininkų, degusių noru prisidėti prie visos tarybinės liaudies ir jos sąjungininkų kovos prieš nuožmų priešą” veteranų (sovietinės lietuvių spaudos išsireiškimai), buvo paleisti žygiuotėn dar gyvi išlikę “1918-1919 metų lietuviškų Raudonosios Armijos pulkų kariai” (ar daug tokių bėra likę?), buvusieji partizanai (žinoma, paskutiniojo karo raudonpartizaniai) ir “Ispanijos pilietinio karo internacionalinės brigados kovotojai”, žygiuotojai, kartu su Maironiu (ir nesigėdyk tu man cituoti “fašistinį ir religinį” atgimstančios Lietuvos dainių!), pamatę “Antai, pažvelk! Tai Vilniaus rūmai dunkso tarp kalnų plačiai!”, nužygiavę pakalnėn į miestą ir vėl įkopę į Antakalnį, kur karių kapinėse pagerbę “kritusių didvyrių atminimą” (tose kapinėse, kaip žinoma, palaidoti daugelis paskutiniojo karo metu žuvusių bolševikų karių, kovojusių su vokiečiais užimant Vilnių).

Skaityti daugiau: Prašome susipažinti!

PASKALBĖJIMAS SU VIETNAMO KARO DIDVYRIU

Walteris Sabaliauskas Vietname

Daug lietuvių tarnauja JAV kariuomenėje. Vieni įstoja savanoriais, kiti pašaukti atlikti karinę prievolę. Daugiau kaip 20 lietuvių jau yra žuvę nuo komunistų kulkų Vietname, daug yra sužeistų.

Nesenai grįžo iš P. Vietnamo pasižymėjęs lietuvis, viršila Walteris Sabaliauskas, su kuriuo teko kalbėtis:

—    Iš kur esate kilęs ir kada įstojote į JAV armiją?

—    Kartu su tėveliais atvykau į Ameriką būdamas vos 10 metų amžiaus, kilimo esu iš Tytuvėnų. Čikagoje išėjau pradžios mokslus ir De Lassalle augštesniąją mokyklą. 1941 įstojau savanoriu į armiją, į parašiutininkus. Apmokymą išėjau savo dalinyje, Havajuose. Su pirmais daliniais atsiradau Guadalcanalo saloje, Pacifike. Per visą II Pasaulinį karą, teko kovoti iš salos į salą. Buvau N. Kaledonijoje, Filipinuose ir kitur. Laimė lėmė, kare nebuvau nei kartą sužeistas.

—    Kai II Pasaulinis karas baigėsi, kur tada tarnavote?

—    Grįžau į Čikagą į 5 armijos vyriausią štabą. Ten išbuvau iki Korėjos karo pradžios. Gavau pranešimą, kad esu paskirtas į 25 pėst. diviziją, kuri jau buvo ruošiama į Korėjos frontą. Korėjoje buvau du kartu sužeistas, už pasižymėjimą gavau Bronz Star medalį. Pasibaigus karui grįžau į JAV Fort Brag, N. Carolinoje; ten išbuvau iki 1959 m. V. Vokietijoje išbuvau iki 1963 m. Ten teko susitikti daug lietuvių pabėgėlių, kurie dirbo vokiečių fabrikuose.

1963 m. pabaigoj išvykau į P. Vietnamą, kur išbuvau iki 1965 m. Kai užvirė Dominikonų Respublikos krizė, mūsų dalinys atsirado pirmutinis Santo Domingo mieste. Maištininkams aprimus, mūsų dalinys buvo išsiųstas vėl į P. Vietnamą. Ten, bekovojant su vietkongo partizanais, buvau du kartu sužeistas: pirmą kartą į rankas, kitą kartą į dešinę koją. Tačiau, laimei, tas nepakenkė mano tarnybai ir pasveikęs toliau kovojau.

—    Teko girdėti, kad buvote apsupti š. Vietnamo reguliarios kariuomenės.

—    Taip, mes vykdėme priešo persekiojimo uždavinį, nusileidome ant vienos augštumos, kur buvo įsitvirtinę š. Vietnamo kariuomenės daliniai. Tris dienas ir tris naktis ėjo kovos. Mūsų vadas, kpt. Carpenteris, davė įsakymą bombarduoti tas priešo linijas kurios buvo arti mūsų, nežiūrint, kad ir kas iš mūsų žūtų. Tas ir buvo padaryta; priešas labai nukentėjo, nors ir mūsų draugų kaikas žuvo, tačiau, didelė dalis mūsų tapo išgelbėta. Vienu metu ryšis su baze buvo nutrūkęs, net 6 valandas nieko nežinojom kas bus, tik ryšį atgavus, ir priešui mažiau bepuolant, pamažu apleidome kautynių lauką helikopteriais. Virš 20 Š. Vietnamo karių buvo nušauta. Jie buvo gerai ginkluoti — daugiausia Sovietų Rusijoje ir Raud. Kinijoje gamintais ginklais.

Skaityti daugiau: PASKALBĖJIMAS SU VIETNAMO KARO DIDVYRIU

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave, Racine, Wise.

IV LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS

SUVAŽIAVIMAS

Suvažiavimas, įvykęs 1967 m. spalio mėn. 7 d., Jaunimo Centre, Čikagoje, prasidėjo pamaldomis TT jėzuitų koplyčioje ir “Tėviškėlės” parapijos bažnyčioje.

Po pamaldų atliktos apeigos prie Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo Jaunimo Centro sodelyje. Kalbėjo S-gos pirmininkas š. Vl. Išganaitis. Vainiką padėjo ir aukurą uždegė šaulės K. Kodatienė ir S. Petrauskienė.

IŠKILMINGAS POSĖDIS Į iškilmingojo posėdžio prezidiumą buvo pakviesti: Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis, L. V. S-gos “Ramovės” CV pirm. prof. gen. St. Dirmantas, Sav. - Kūrėjų CV pirm. dr. K. Gudaitis, S-gos garbės nariai — Al. Mantautas, gen. K. Musteikis, teis. R. Skipitis, Amerikos LB CV pirm. inž. Br. Nainys, Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių CV pirm. inž. Vyt. Galvydis, L. S. Brolijos Vyriausias Skautininkas v. s. Vl. Vijeikis, TT Jėzuitų atstovas kun. J. Kubilius, SJ, gen. M. Rėklaitis ir Teisininkų ir “Naujienų” atstovas Alg. Budreckas.

LšST IV Visuotinio Atstovų suvažiavimo dalyviai prie žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklo, Čikagoje

V. Noreikos nuotr.

Prezidiumui užėmus vietas, buvo įneštos JAV, Lietuvos ir šaulių kuopų vėliavos. Himnus sugiedojo š. muz. J. Sodaičio vadovaujamas šaulių moterų oktetas. Posėdžiui pirmininkavo š. Vl. Išganaitis.

Konsulas dr. P. Daužvardis savo sveikinimo žodyje priminė, kad besirūpinant tauta nereikia pamiršti valstybės. Be valstybės tauta nyksta. Kvietė atstovus šauliškai kovoti dėl Lietuvos laisvės su drąsa širdyse.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ. 926 W. 52nd Street. Chicago, III. 60609

K. Kodatienė

IŠGIRSK MŪSŲ BALSĄ

O Viešpatie, didis, Kūrėjau galingas,
Išgirsk mūsų balsą ir būk gailestingas: 
Sustiprinki ryžtą, sustiprink jėgas,
O dvasios galiūnų dar daug atsiras

Kovot dėl tėvynės, dėl bočių šalies.
O Angele, geras, mums ranką ištiesk!
Darbu ir auka ir malda taip karšta
— 
Kad taptų laisva mūs brangi Lietuva. 
Per amžius budėję dėl laisvės šventos, 
Negalim nurimti, gyventi be
jos. 
Tetrūksta retežiai vergijos baisios, 
Tiesa viešpatauja ant žemės visos.
Ir kaip visi žmonės laisvųjų kraštų,
Vėl prie Nemunėlio gražiųjų krantų, 
Savų ąžuolų ir dangaus globoje 
Mes trokštame garbinti, Dieve, Tave!

ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS

Šaulių atstovų suvažiavimai yra šaukiami kas trys metai. Rodos, toks neilgas laikotarpis. Tačiau kiek daug visokių įvykių per tą laiką būta. Tų pasikeitimų buvo ir mūsų Sąjungoje. Tenka pasidžiaugti, jog šaulių gyvenime tie metai įnešė didesnį organizuotumą, sustiprėjo nariais ir veikimu buvusios kuopos, o taip pat įsisteigė ir keletas naujų. Malonu, kad šauliai vis daugiau patraukia jaunimo, o ir moterų šaulių skaičius pašokęs. Deja, atstovių tarpe iš tolimesnių vietovių atvyko vos keletas. Bet turint galvoje didelius nuotolius ir kitas trukdančias sąlygas, tai yra suprantama. Pagaliau, vyrams visados lengviau pasitraukti kuriam laikui nuo šeimos ir, iš viso, jiems geresnės tam sąlygos. Tačiau susirinkimų salėse netrūko moterų, kurios atstovavo Čikagą ir jos artimesniąsias apylinkes — Cicero, Wisconsiną ir kt.

Labiausia šiame suvažiavime pasigedome mūsų vyriausios globėjos, mūsų garbės vadės, nenuilstančios sesės Sofijos Pūtvytės-Mantautienės, kuri dėl nesveikatos negalėjo atvykti. Tačiau mes visos savo širdyse jutome jos dvasinį buvimą mūsų tarpe. Tiesioginiai čia ją atstovavo jos vyras, brolis Mantautas, šaulių garbės narys, o taip pat moterų vadė, sesė Kodatienė, kuriai ji savo mintis ir pageidavimus patiekė raštu. Susirinkimas nutarė ją pasveikinti, palinkint geresnės sveikatos.

Nežiūrint nedidelio mūsų skaičiaus, šaulės šiame suvažiavime aktyviai prisidėjo savo dalyvavimu. Vienos jų, greta vyrų, ėjo vėliavų sargybą, o tų vėliavų šiemet susirinko net aštuonetas. Kitos sesės, tai moterų šaulių sekstetas, kėlė susirinkusiųjų dvasią savo giesmėmis: prie paminklo sugiedojo giesmę žuvusiems šauliams, atidarant iškilmingąjį susirinkimą jos giedojo Amerikos Himną ir Tautos Himną, kuriam galingai pritarė visa salė, o uždarant sugiedota Mažosios Lietuvos Himnas — Lietuviais esame mes gimę .. . Sekstetą sudarė šios šaulės: T. Serapinienė, M. Vizgaitienė, M. Didžpinigaitienė, A. Četkauskienė, P. Prankienė ir Br. Sodaitienė.

Prie žuvusiųjų paminklo aukurą užkūrė dvi jaunos Vytauto D. kuopos šaulės — Birutė Baškauskaitė ir Virginija Skrabutonytė, o vainiką padėjo mūsų vyriausia vadė, sesė K. Kodatienė ir Vytauto D. kuopos moterų vadovė S. Petrauskienė. Sesė Kodatienė paskaitė savo šiai progai parašytą eilėraštį “Išgirsk mūsų balsą”. Be to, sesė atstovavo šaules, būdama išrinkta susirinkimo prezidiumąn vicepirmininke ir pranešė apie šaulių moterų veikimą. Visur jos dirba greta vyrų, kai kur užimdamos net atsakomingas pareigas valdybose, ir yra uoliausios padėjėjos visuose šaulių

virš.: Jaunosios šaulės — B. Baškauskaitė ir V. Skrabutonytė — uždega aukurą.

Apač.: Sesės K. Kodatienė ir S. Petrauskienė deda vainiką prie žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklo.

Nuotr. V. Noreikos

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

—    Pietų Vietname nuo komunistų kulkų žuvo armijos 4 kl. specialistas Antanas Vaičkus iš Čikagos. Jis tarnavo 25 divizijoje. Tarnybą pradėjo tik vasario mėnesį, į P. Vietnamą, atvyko liepos mėnesį.

   Kpt. S. Ripskis buvo atvykęs į Evergreen Park, pas tėvelius ir šeimą atostogų ir spalio 16 d. išvyko į P. Vietnamą. Jis 3 metus jau ištarnavo V. Vokietijoj, o dabar teks dar vienus metus tarnauti P. Vietname.

—    Romas Baika iš Mass., išbuvęs 13 mėn. P. Vietname, parvyko atostogų ir iki sausio mėnesio baigs tarnybą Amerikoje.

—    Kpt. J. Jurskis, išbuvęs metus P. Vietname, atvyko į Philadelphiją atostogų pas savo šeimą, o po jų - — į naują vietą Amerikoje.

—    K. A. Urbutis tarnauja V. Vokietijoj, 3-čioj pėst. divizijoj.

   Mjr. dr. J. Manelis metus laiko išdirbo JAV kariuomenės ligoninėje Frankfurte, dabar jis perkeltas į Briuselį, Belgijoje.

   Dr. Rimvydas Plenys atlieka karinę tarnybą Okinavoje, kur dirba karinėje ligoninėje. Jis yra čikagietis.

   Marinas Maršalas Zolpis, pusantrų metų išbuvęs Pietų Vietname, sugrįžo sveikas į U. S. A. ir čia tęs karinę tarnybą.

—    Edmundas Paulauskas, helikopterio pilotas P. Vietname, pasižymėjo fronte, išgelbėdamas marinų dalinį. Už tai jis tapo apdovanotas “Army Commendation” medaliu ir dabar Formozoje praleidžia atostogas.

   Marinui W. Marčiulaičiui, gulinčiam Great Lakęs, III., karių ligoninėje, buvo įteiktas “Purple Heart” medalis už pasižymėjimus kovose P. Vietname.

   Antanas Karpys, sprausminio lėktuvo pilotas, žuvo Australijoj, vos tesulaukęs 29 metų amžiaus. Jis buvo naujas ateivis ir jo žuvimą plačiai aprašė Australijos spauda.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

L.V.S. RAMOVĖS ROČESTERIO, N.Y. SKYRIUS

Skyriui pirmininkauja, jau ketvirti metai iš eilės, darbštusis ramovėnas Valerijonas Vitkus. Tai, tikrai, žmogus—idealistas, visu kūnu ir širdimi atsidavęs organizacijai, ir tai nevien tik ramovėnams. Jam uoliai talkininkauja kiti du valdybos nariai — paslaugusis Keiba ir ilgametis taupusis iždininkas M. Pūčius. Skyrius, kad ir turi sąrašuose 29 narius, bet į susirinkimus atsilanko mažesnė pusė ir tai vis vyresniojo amžiaus ramovėnai, kuriuos jaunesnieji vadina “volkstur-mu” (taip buvo vadinami II pas. karo metu vokiečių senyvo amžiaus kariai). Kad ir aktyvių narių skaičiumi skyrius mažokas, bet jis, darbščiosios valdybos vadovaujamas vis dar gyvuoja ir veikia: ruošia metines kariuomenės šventes, iš surinktų kuklių aukų šelpia karo invalidus, KARĮ, pasiuntė nemažą auką Laisvės Kovų Istorijos išleidimui, mirusiij gerbimo dienomis lanko ramovėnų kapus, ir sveikina įvairių progų sukaktuvininkus.

Jaunesniojo amžiaus ramovėnai aktyviau reiškiasi kitose organizacijose, bet toks reiškinys ne vienintelis tik Ročesteryje, todėl prisieina laikyti tai “normaliu” dalyku. Todėl skriaudžiami ramovėnai pensininkai, kai juos laikoma pasyviais: jie lanko susirinkimus, moka nario mokestį, kai reikia tai nepasigaili ir vieną - kitą dolerį paaukoti, kad ir “volksturmas”, bet dar aktyvus.

Blogiau su tais, kurie jokio nario mokesčio nemoka, bet sąrašuose jie laikomi su viltimi, kad galgi susipras ir grįš į narių eiles.

Jau 2 metai, kai ruošiamos ramovėnų Kūčios. Jos turi gražų pasisekimą, bet jų sąskaiton nereikėtų išbraukti iš darbų plano Kariuomenės šventės dienomis ruoštieji ramovėnų šeimoms pobūviai. Šią seną gražią tradiciją reikia tęsti ir toliau, nes tai yra maloni ir natūrali šventės užbaigimo dalis.    R. Liormonas

Skaityti daugiau: Kronika

Karys 1967m. 7-8 Turinys, metrika

 

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 7 (1434)    RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER    1967 

Dr. K. Griniaus paminklas, Čikagoje .. viršelis

Nr. 8 (1435)    SPALIS - OCTOBER    1967 

Ruduo Trakų parke ... viršelis

  T U R I N Y S

A. Budreckis — Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos

K. Ališauskas — Bendra fronto padėtis Lietuvoje 1919 m. vasario-kovo mėn.

Dr. V. Gidžiūnas, O.F.M. — Pirmieji bandymai krikštyti Žemaičius

J. Miškinis — Vilnius ir lenkai

V. Vytenietis — Sprogdintojų kursai

J. Vaičeliūnas — Lietuvos kariuomenėje

V. Č. Išdavimas

K. Uoginius — Lietuvos policija

A. Budreckis — Karys ne vien kardu gina tautos interesus

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas

Skaityti daugiau: Karys 1967m. 7-8 Turinys, metrika

ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS

ALGIRDAS BUDRECKIS

Etnografinė Lietuva apima tuos plotus, kurių gyventojai tarpusavyje susiję bendrais kilmės - rasės, tautybės ir kultūros ryšiais. Etnografinės Lietuvos autochtonai sudaro bendrą tautinę grupę dėl jų tarpusavio bendravimo, bendros istorijos ir kultūros sąmoningumo. Besiremdami istorijos, demografijos, kalbotyros ir tautybės sąmoningumo duomenimis, galime apytikriai nustatyti Lietuvių Tautos etnografinę sieną šitaip:

Rytinė siena:

Ji prasideda nuo Dauguvos pietų krantų (5 km. į rytus nuo Dysnos), eina į pietus, paliekant Orzechnowno gudų pusėje, o Prozorokus lietuvių pusėje, iki Kublichi, kertant į pietvakarius iki Vilijos upės (10 km. į rytus nuo Dolginavos - II-ginavos augštupio). Atseit, linija nuo Dauguvos iki Vilijos augštupio sutampa su Sovietų-Lenkų 1921-1939 m. siena. Toliau, rytinė siena sutampa su Lithuania Propria siena iki Nemuno augštupio.

Pietinė siena:

Ji prasideda nuo Lithuania Propria, kur kertamas Nemunas, eina pietuosna palei Nemuno augštupį, paliekant Korelyčios apskritį lietuvių pusėje, paskui pasukant vakaruosna pro Korelyčią iki Naujosios Elnios (Novojelnią), kertant skersai Molčadės upę ties Dworzec (gudų pusėje) ir eina iki Ščaros upės, paliekant Zietelos apskritį lietuvių pusėje. Toliau siena eina nuo Ščaros vakaruosna pro Piaski (gudų pusėje), Volpą (lenkų pusėje), Eismantus (lietuvių pusėje), Sakalėnus-Sokolany lietuvių pusėje), paliekant Sokolką lenkų pusėje; paskui, pro Sidrą (lietuvių pusėje), Jonavą (lietuvių pusėje) iki Brzozowkos upės; toliau — palei Brzozowką, iki Augustavo perkaso; po to, nuo Augustavo perkaso — tiesia linija iki Raigardo.

Skaityti daugiau: ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS

PAMINKLAS DR. KAZIUI GRINIUI

Kapų puošimo dienų, gegužės 30, Lietuvių tautinėse kapinėse, Čikagoje, įvyko iškilmingas buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Dr. Kazio Griniaus paminklo atidengimas. Iškilmėse dalyvavo apie pora tūkstančių žmonių, eilė organizacijų su gėlėmis ir vėliavomis ir veikėjai - kalbėtojai.

Mintis pastatyti paminklą Dr. Kaziui Griniui kilo prieš kelerius metus Kapinių valdyboje. Pernai, minint Dr. K. Griniaus 100-tąją gimimo sukaktį, šis planas buvo pradėtas vykdyti paskiriant visą sekciją žemės paminklui ir kreipiantis į lietuvių visuomenę lėšoms sutelkti. Paminklo projektui ir biustui paruošti buvo pakviestas skulptorius Ramojus Mozoliauskaskuris ne tik jį paruošė, bet pravedė visus statybos ir paminklo dekoravimo darbus. Pabrėžiant šio darbo talką, paminklo užpakalyje iškalta Vermonto granito kolonoje: “Paminklas pastatytas Lietuvių Visuomenės”.

Šis paminklas žymi pirmą Dr. Kazio Griniaus asmens įamžinimą ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Kiek žinoma, paminklą puošiąs biustas yra taip pat pirmas, nes kol Dr. K. Grinius buvo gyvas, jis niekad nesiekė populiarumo, buvo kuklus ir pavyzdingai darbštus, žmogui, kurio gyvenimas sutapo su lietuvių tautiniu atgimimu, kuris asmeniškai dalyvavo valstybės kūrime ir jos vystymesi, kuris su tauta pergyveno okupacijas, tremtį ir emigraciją, šis pirmas paminklas tegali būti tik simboliškas įvertinimas — toks pat simbolis, kokiu buvo visą lietuvių epochą apimąs jo gyvenimas. Trumpas įrašas paminkle “Tautos žadintojas, Varpininkas” nepajėgia nusakyti daugialypės šio lietuvio asmenybės.

Skaityti daugiau: PAMINKLAS DR. KAZIUI GRINIUI

BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.

KAZYS ALIŠAUSKAS

Vasario mėnesio kautynėms prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus pasibaigus, rusų-bolševikų Pskovo divizija aprimo ir negrasino daugiau pulti. Ji stovėjo: Daugai, Stakliškės, Žasliai, Pagelažiai, Bukonys riboje. Lietuvių sargybos šio fronto ruože stovėjo: į rytus nuo Alytaus (Pateronys, Švobiškiai, Domantonys, Venciūnai, Uliškės... kaimuose) — 1 p. pulko; Prienuose, Jiezne, Pakuonyje, Rumšiškėse ir Kaišiadoryse stovėjo maži sargybų dalinėliai iš 2. p.p. Arčiau ir sąlytyje su priešu šį fronto barą saugojo saksų savanorių daliniai, kurie buvo užėmę: Kruonį, Kaišiadoris, Jonavą ir Žeimius (pulko štabas). Protarpiuose patruliavo raiteliai: lietuvių husarai ir 2 p.p. raitų žvalgų komanda. Šis fronto ruožas iki balandžio mėn. buvo ramus. Susirėmimai su priešu buvo reti ir tai vien tik žvalgomųjų patrulių.

Kaip mūsų, taip ir rusų-bolševikų, frontas nebuvo užimtas ištisai. Didesni kariuomenės susitelkimai buvo tik didesnėse gyvenvietėse, saugojamos buvo tik svarbesnės kryptys. Pro neužimtus tarpus, vietos gyventojams padedant, atvykdavo iš Vilniaus miesto ir kitų priešo užimtų vietų pabėgėliai, kurie suteikdavo žinių apie rusų kariuomenę ir bendrai apie bolševikų veiklą.

Iš Pskovo divizijos pabėgdavo į mūsų pusę karininkų ir kareivių. Pabėgėlių tarpe buvo ir lietuvių. Vieni iš jų (karininkai) buvo mobilizuoti į bolševikų raudonąją armiją Rusijoje, kiti stojo savanoriais pas bolševikus, bet pamatę, kad Lietuva atsistato ir kad jie ne tuo keliu nuėjo, pabėgdavo su ginklais ir arkliais pas savuosius. Pas bolševikus kariuomenėje pasiliko tik V. Kapsuko-Mickevičiaus šalininkai, kuriems su lietuviais buvo nepakeliui.

Skaityti daugiau: BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.

PIRMIEJI BANDYMAI KRIKŠTYTI ŽEMAIČIUS

 (Žemaičių krikšto 550 m. sukakties proga)

DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.

1. PIRMIEJI ŽEMAIČIŲ SUSITIKIMAI SU KRIKŠČIONIMIS

a.    Neaiškūs spėliojimai. Mūsų istorinėje literatūroje yra žinių apie įvairias pastangas krikštyti žemaičius, ir tos žinios yra gana ankstyvos. Yra tvirtinama, būk benediktinas Ansgaras (801 m. - 865- m.), Skandinavijos apaštalas (826 m. -830 m.), popiežiaus Grigaliaus IV, 831 m., paskirtas šiaurės kraštų vikaru, buvo atvykęs į Kuršą ir žemaičių kaimynystėje įkūręs vyskupiją.1 Vyskupas Valančius, nenurodydamas šaltinio, rašo, kad ir Norvegijos karalius šv. Olavas (miręs 1030 m.), su keliais kunigais, mokęs žemaičius katalikų tikėjimo.2 Ar šie tvirtinimai turi kokios reikšmės, neištyrus istorinių Skandinavų šaltinių, sunku pasakyti.

b.    Žemaičių susitikimas su krikščionimis. Istorinių šaltinių patvirtintas žemaičių susitikimas su krikščionimis įvyko XII amž. gale. Tuo metu Dauguvos žiotyse įsikūrę vokiečių pirkliai pradėjo susitikinėti su šiaurės Lietuvos gyventojais. Lotyniškoje Livonijos kronikoje skaitome, kad 1185 m., lietuviams užpuolus lybius, vos išsigelbėjo pirmasis Livonijos misininkas, augustinijonas Meinhardas. Vėliau, 42 m. laikotarpyje, ta pati kronika pamini virš 40 įvairių krikščionių susitikimų su lietuviais. Tiesa, čia minimi lietuviai, bet iš konteksto matosi, kad daugeliu atvejų kalbama apie žemaičius, dėl to krikščionių susitikimas su žemaičiais gali siekti 1185 m.3

c.    Pirmieji kryžiaus žygiai. Panašių žinių, dažniausia apie nedraugiškus Livonijos krikščionių santykius su žemaičiais, patiekia mums ir nežinomo autoriaus XIII amž. gale vokiškai parašyta Eiliuotinė kronika, apimanti 1143 - 1290 m. laikotarpį.4 Joje, kartais iki smulkmenų, aprašomos žemaičių kovos su Livonijos ordinu ir jo talkininkais, Saulės mūšis, Klaipėdos pastatymas, žemaičių žygiai Livonijon, Skuodo ir Durbės mūšiai.5 Šie kryžiaus žygiai tačiau žemaičių prie krikščionybės nė kiek nepatraukė.

Jersonas (Rudolfo kopija) — Vytautas ragina žemaičius krikštytis

Skaityti daugiau: PIRMIEJI BANDYMAI KRIKŠTYTI ŽEMAIČIUS

VILNIUS IR LENKAI

JONAS MIŠKINIS

Italai savo didžiosios praeities paminklus vadina “Akmenys, kurie kalba”.

Nors jau baigiasi trečiasis dešimtmetis kai Vilnius iš lenkų okupacijos atsipalaidavo, tačiau lenkai degdami lietuvių neapykanta, vis dar savinasi Vilnių.

Vilniaus problema nėra tiktai grynai politinė, teritorinė. Taip į ją žiūrėti neleidžia ilga mūsų santykių su lenkais istorija ir ypač lenkų kultūros ekspansija, kuri prasidėjo senosios Lietuvos valstybės žydėjimo laikais ir kurios vaisius dar jautėme ir nepriklausomos Lietuvos metais.

Paskutinysis lenkų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo prisiminimuose apie Lietuvą ir jos kilnią sostinę Vilnių, sakė, kad jei vilniečiai ir norėtų užmiršti didžią Lietuvos valstybės praeitį ir jos garbingus žygius, kurie taip tampriai yra susiję su Lietuvos sostine, jie to negalėtų, nes kiekviename žingsnyje jo gimtojo miesto akmenys kalbėtų apie garsią Lietuvos praeitį ir vėl iš naujo pabrėžtų, kad jis yra kilnios lietuvių tautos ainis. Tai, ką anuomet teigė karalius, nūdieną, nekultūringomis priemonėmis, lenkai stengiasi paneigti

LENKŲ GOBŠUMAS

Bismarkas, visą laiką rodęs lenkams didelį pritarimą ir laikęs save net jų draugu, ne vienoje savo kalboje yra pabrėžęs, kad lenkų smerktiniausias ypatumas yra neteisybės pamėgimas ir su tuo susijęs svetimos naudos gobšumas. Apie tai Bismarkas rašo savo knygoje “Bismark ueber die Polen” (V. F. Koch, Berlin 1913). Bismarkas ryškiai apibūdina lenkus, pavadindamas juos intrigantais, pataikūnais, visiškai nepajėgiais dirbti naudingą darbą, kurie šiandieną tik garsiai rėkia “jeszcze Polska”, rytoj vėl valio “Waschilapski ir Krapulinski”. Pasikliauti lenkų diduomene yra lygu stokai politinės nuovokos ir t.t., taip rašo Bismarkas.

Skaityti daugiau: VILNIUS IR LENKAI

SPROGDINTOJŲ KURSAI

I eilėje iš k. į d. sėdi: 1 ir 2 kursų vadovo palydovai, 3 šio straipsnio autorius, 4 kursų vadovas Itn. Kručas, 5 rinktinės vado pavaduotojas kpt. B. Keturakis, 6 karo komendantas ir šaulių rinktinės vadas plk. Itn. K. Michalauskas, 7 komendanto pavaduotojas kpt. V. Tarasonis. Likusieji — įvairių šaulių būrių šauliai.

V. VYTENIETIS

1940 m. rugpjūčio mėn. šaulių rinktinės vadovybė suruošė sprogdintojų kursus. Buvo įsakyta iš šaulių kuopos ar būrio į kursus komandiruoti nors po vieną šaulį. Aš tuo metu buvau 4 šaulių kuopos karinio parengimo instruktorius. Mielai priėmiau pasiūlymą vykti į kursus, nes norėjau praktiškai susipažinti su sprogdinimo veiksmais, kas karinio parengimo instruktoriui yra būtinai reikalinga žinoti. Tarnaudamas kariuomenėje tik teoriškai susipažinau su sprogstamomis medžiagomis. Todėl, jausdamas pareigą pagilinti trūkstamas žinias ir išvykau į kursus.

Birželio 10 d. iš visos rinktinės kandidatai susirinkome Vilkaviškio apskrities komendantūroje. Tuomet apsk. komendantai ėjo ir šaulių rinktinių vadų pareigas. Mus apgyvendino viename kareivinių pastate. Maitino 9 pėst. pulko 3 kuopa. Kursams vadovavo Itn. Kručas. Buvo atvykusių šaulių ir visai netarnavusių kariuomenėje. Pirmąją dieną atlikome šaudymo pratimus. Vadovavo Itn. Švalka. Rytojaus dieną jau prasidėjo teoriškos sprogdinimo pamokos. Buvome supažindinti su įvairiomis sprogdinimo medžiagomis, jų ardomąja jėga ir apskaičiavimais kiek jų reikalinga naudoti sprogdinimui tiltų, pastatų ir pan. Kartu su šauliais sprogdinimo pamokose dalyvavo ir ulonų būrys. Kadangi tuomet Vilkaviškyje stovėjo ir ulonų pulko dalinys, tai tam tikras skaičius vyrų buvo paskirtas praeiti kursus. Po susipažinimo, tuoj pradėjome praktikos darbus. Jojykloje sprogdinome žemės fugasus, į žemę įkastus medinius ir geležinius stulpus ir kt. Čia jau turėjome padaryti apskaičiavimus kiek reikalinga medžiagos, kaip ją pritvirtinti, paruošti užtaisą ir susprogdinti. Sprogdinome pavienius stulpus ir po keletą kartu, kurie buvo sujungti detonuojančia virvute. Pastatus ir tiltus “sprogdinome” tik vaizduojamai.

Skaityti daugiau: SPROGDINTOJŲ KURSAI

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

J. VAIČELIŪNAS

MŪSŲ VADAI

Vadais vadinu Karo mokyklos karininkus, kurie buvo tos mokyklos etatuose. Lektoriai, gi, kariškiai ir civiliai, atvykdavo į Karo mokyklą dėstyti jiems paskirtus dalykus. Buvo ir Karo mokyklos karininkų, kurie dėstė teoretinius dalykus, bet dauguma tos mokyklos karininkų buvo vienokie ar kitokie kariūnų viršininkai ir vadovavo kariūnams praktiškame karinių veiksmų apmokyme.

Pati Karo mokykla 1929 m. buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla. Tais metais mokyklai buvo įteikta vėliava. Ją įteikė pats valstybės prezidentas A. Smetona tuolaikiniam Karo mokyklos viršininkui plk. P. Jurgaičiui. Vėliava buvo pagaminta už 4,000 litų Šveicarijoje. Ji buvo laikoma Karo mokyklos iškilmių salėje, puošnioje spintoje. Vėliavą saugojo kariūnų garbės sargyba. Toje pat salėje ant sienų kabojo įrėminti mokyklą baigusiųjų karininkų sąrašai.

1930 m. Karo mokyklos vadovybė gerokai pasikeitė. Jos nauju viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. Jonas Jackus, tik prieš metus Čekoslovakijoje baigęs augštąją karo mokyklą (akademiją) ir Vyriausiame štabe vadovavęs IV skyriui. Išvaizdos, laikysenos ir figūros atžvilgiu jam galėjo pavydėti kiekvienas kariūnas. Naujųjų Metų proga 1932 m. jis buvo pakeltas į generolo laipsnį. Kaikurie civiliai asmenys, kurie nepažindavo karinių laipsnių, gen. Jackų, kad ir su generolo ženklais, kartais palaikydavo leitenantu:

1932 m. pradžioje kartą buvau mokyklos budėtojo padėjėju. Mokyklos budėtojas buvo išėjęs į užsiėmimų aikštę, kur vyko kariūnų aspirantų rikiuotės mokymas. Aš likau jo vietoje. Sėdėjau budėtojo kambaryje prie stalo ir skaičiau laikraštį. Štai, atsidaro durys ir įeina gen. Jackus, ir paskui jį koks tai civilis. Aš pašokau ir generolą pasitikau su raportu. Jis pasakė, kad čia yra atvykęs vienas tautietis iš provincijos. Jis nori pasimatyti su vienu kariūnu aspirantu. Liepė, kad aš iškviesčiau tą kariūną. Generolas ėjo iš kambario ir aš jį palydėjau. Koridoriuje jis man pasakė: “Galite pasilikti”. Sumušiau kulnimis, atsaliutavau. Užėjau į budėtojo padėjėjo kambarį ir liepiau pasiuntiniui nueiti į užsiėmimų aikštę ir pranešti budinčiam karininkui, kad mokyklos viršininkas įsakė iššaukti kariūną aspirantą N. Kai grįžau į budėtojo kambarį, tas civilis manęs paklausė: “Kas čia buvo, kurs liepė iškviesti mano sūnų kariūną? “Karo mokyklos viršininkas, generolas Jackus”, atsakiau aš. “Ar generolas? Aš maniau, kad leitenantas. Jis taip jaunai atrodo. Jei būčiau žinojęs, kad generolas, būčiau į jį nesikreipęs, nepatogu”, tarė jis. Aš nusišypsojau, kad jis generolą palaikė leitenantu.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖJE

Išdavimas

Ištrauka iš švedų generolo von Horno knygos “Soldiering for Peace”. Jis buvo vokiečių ir pabaltiečių repatriacinės komisijos pirmininkas, juos išduodant iš Švedijos rusams, o vėliau Jungt. Tautų armijos vadas Palestinoje, Konge ir kitur.

Paskutinėmis II Pas. karo dienomis, kai rusų armijos nesulaikomai veržėsi vis gilyn į Vokietijos teritoriją, kaikurioms vokiečių kariuomenės grupėms ir mažiems pabaltiečių daliniams iš Kuršo, ar Danzigo, pusiau skęstančiais laiveliais, pavyko pasiekti Švedijos krantus. Jie galvojo, kad pasiekus Švediją, bus internuoti, o vėliau jiems bus leista grįžti į Vokietiją. Vieton to, jie buvo uždaryti specialiose, vielomis aptvertose, stovyklose ir pasidarė baisiu antivokiškos propagandos taikiniu.

Didžiausia to viso priežastis buvo ta, kad tuo metu pasaulio spauda iškėlė viešumon visas koncentracijos stovyklų baisenybes. Faktinai, vargšai internuotieji džiaugėsi būdami už spygliuotų vielų ir saugomi stiprios sargybos nuo demonstruojančios ir įsiutusios minios.

Neilgai trukus, dalis švedų viešosios opinijos buvo nustatyta prieš viską, kas vokiška. Žinoma, tuo pasinaudodami rusai, padarė vyriausybei oficialų demaršą, reikalaudami atiduoti jiems viską kas vokiška, įskaitant ir pabėgėlius — internuotuosius.

Nežiūrint susidariusios būklės, oficialus švedų vyriausybės atsakymas nustebino ir dalinai išgąsdino visus, nes tuometinė Švedijos koalicinė vyriausybė sutiko patenkinti visus rusų reikalavimus.

Šešioms dienoms praėjus, atėjo oficialus raštas į Gynybos štabą, kuris pavedė “Alien” skyriui susitikti su rusais ir aptarti visas reikalingas detales. Nežiūrint vyriausybės aiškinimosi, visiems buvo aišku, kad rusų spaudimo įtakoje ji sulaužė, šveduose seniai įaugusią, tradiciją padėti ir apsaugoti pabėgėlius.

Gynybos štabe kilo pasibaisėjimas ir nenoras tikėti, nes mums buvo aišku, kad tai reiškė mirties sprendimą pabaltiečiams ir gal būt patiems belaisviams vokiečiams. Mūsų pasibaisėjimas buvo juo didesnis, kadangi mums buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau, mes tai turėsim įvykdyti — tokį žiaurų mūsų vyriausybės, politinį posūkį.

Skaityti daugiau: Išdavimas

LIETUVOS POLICIJA

KALPAS UOGINTUS

Jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybės funkcijos II-jo Pasaulinio karo nebūtų buvusios sutrigdytos, Lietuvos policija šiemet švęstų 49-sius savo gyvavimo ir veiklos metus.

1918 m. X. 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas. Tuo metu krašte viešpatavo chaosas ir anarchiškos nuotaikos. Siautėjo demoralizuotos priešų kariuomenės likučiai, slankiojo “plienčikai” ir įvairūs vietiniai žmonės, ištroškę svetimo turto. Plėšė, kankino, prievartavo ramius krašto gyventojus, ypač ūkininkus. Naujoji vyriausybė net savo saugumui dar neturėjo organizuotos jokios ginkluotos jėgos. Nebuvo lėšų. Norėdamas, pirmiausia, apsaugoti valstybę nuo netvarkos, ministerių kabinetas ėmėsi kurti piliečių apsaugą (tada milicija vadinamą), kurios anksčiau organizuoti neleido okupacinė krašto valdžia. Reikėjo kurti visą administracijos aparatą ir savivaldybių organus. Jeigu susidariusių apskričių pirmaisiais piliečių apsaugos — milicijos vadais daugumoje buvo iš caro kariuomenės grįžę lietuviai karininkai, bei civiliniai įvairių profesijų žmonės, tai žemesniųjų tarnautojų kadrai buvo apverktinoje būklėje. Jų tarpe galėjome užtikti ir caro bei kaizerio policijoje (žandarmerijoje) tarnavusiųjų žemesniųjų pareigūnų, buvusių caro kariuomenės kareivių ir šiaip kaimų bei miestelių vyrų, be jokio tai tarnybai pasiruošimo, o nemaža jų mažaraščių ir net beraščių. Jų tarpe buvo ir abejingo beprisikeliančios naujam gyvenimui tautos idealams elemento, nemokančio lietuvių kalbos, net nelietuvių ir iš praeities turinčių neigiamų tarnybinių įpročių. Pirmieji milicijos pareigūnai uniformos neturėjo. Tik ant kairės rankovės ryšėjo baltą raikštį su įrašu: “MILICIJA”.

Kėdainių apskr., Šėtos nuovados policijos pareigūnai. Viduryje sėdi nuovados viršininkas— šio straipsnio autorius.

Ginkluoti jie buvo įvairiai: kas kokia berdanka, kas primityviu medžiokliniu šautuvu, kas revolveriu, pistoletu, kitas — kardu. Toks margas milicijos kadrų sąstatas ne tik nedarė išviršinio gero įspūdžio, bet negalėjo nė progresuoti. Neturėjo jis autoriteto ir gyventojų pasitikėjimo. Gyventojai juos vadino “Miliucija”, “Miliucininkas” ir nemėgo jų.

Skaityti daugiau: LIETUVOS POLICIJA

Subkategorijos