Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.

Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.

Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?

Skaityti daugiau: Santos Kančytės kalba Partizanų parke