AR LABAI SUNKU MYLĖTI TĖVYNĘ?..

ALOYZAS VILKYS

Tokį klausimą 1997 metų vasarą kelionės po Lietuvą metu poetui Bernardui Brazdžioniui Naujojoje Akmenėje akmeniškių poezijos gerbėjų vardu pateikė Akmenės rajono laikraščio „Vienybė" redaktorius. Manau, toks tiesmukiškas ir net vylingai retorinis pasmalsavimas, atsiduodantis „laisvos ir nepriklausomos spaudos" paleidžiamomis dujomis, subtilesnį žmogų, ypač dvasinio meno kūrėją, gali sugluminti. Ar ne juokingai skambantis klausimas? Bet ko čia, gerbiamieji lietuviai, stebėtis? Juk, atvirai kalbant, dabar nepriklausomoje Lietuvoje dauguma mūsų gyvena tokia nuostata, kad „iš tėvynės meilės košės nevirsi". Tai, dievaži, autentiški vieno rajoninio masto politiko žodžiai, žmogui išsprūdę iš lūpų kartaus nusivylimo valandą, kai po pralaimėtų rinkimų nepavyko užimti aukšto posto savivaldybėje. Tiesa, iš poeto „interviu imantis" žurnalistas savo mįslingam klausimui suteikė dar kitą potekstę, atseit, ar sunku buvo mylėti Tėvynę gyvenant taip toli ir taip ilgai nuo jos. O ką poetas atsakę į tai? - Dieve, juk tai buvo nenormalus gyvenimas!

Bernardas Brazdžionis N. Akmenėje įvedamas į salę. Tuoj už jo Stasė Niūniavaitė ir meras Anicetas Lupeika. Nuotr. j. Šalvaičio

Visi dorieji ir padorieji Lietuvos žmonės (čia nereikia vartoti net liberaliai kairuojantiems žmonėms dantų skausmą sukeliančio žodžio „patriotai") prieškario Lietuvoje jau buvo išaugę iš savo Tėvynės nepažinimo (ir nepripažinimo!) marškinėlių. Todėl drįstu tvirtinti, kad ir poetui Bernardui Brazdžioniui ir tūkstančiams tų nuo „raudonojo maro", anot V. Krėvės, besigelbstint į Vakarus bėgančių moksleivių, studentų, karininkų, verslininkų, pramonininkų, artistų, muzikų lyg iš švyturio prie Baltijos jūros kruvinomis raidėmis padangėje švietė žodžiai, atėję iš senovės lotynų raštų: „Patria dat vitam, raro largitur honores" (Tėvynė duoda gyvenimą, bet garbe retai apdovanoja). Mus visus pagimdė viena Tėvynė lyg motina. O meilė motinai svarstyklėmis nesvarstoma. Tu tik dėkoji Dievui, kad vienos motinos asmenyje tave pašaukė iš nebūties.

Aš tik po daugelio daugelio kagėbistų ir „idėjinių komunistų" (kokių būdavo pilna rajonuose, kuriuose man teko dirbti žurnalistu) persekiojimų, patyčių, grasinimų, gąsdinimų ir šantažo metų, dažnai klupdamas ir visomis priemonėmis protestuodamas ir taip gindamas savo žmogiškąją garbę, suvokiau, jog ateizmas, užmaskuotas „didžiosios gyvenimo tiesos" suradimu, arba konkrečiai kalbant, lenininis komunistinis marazmas pusę amžiaus lietuviams kalė ir dabar tebekala į galvas, esą mes neturime jokios sielos, o tik esame „savo gyvenimo kalviai". Socialiniai kalviai. Daugelis iš mūsų tą komunistų filosofiją, kaip prieštaraujančią žmogaus prigimčiai, kategoriškai atmetėme šiek tiek palaisvėjusio gyvenimo metais, kilus Atgimimo Sąjūdžiui. Kai drąsiai ėmėme skaityti ir iš kažkur gauti anksčiau draudžiamus raštus, kai plūstelėjome į mitingus ir akcijas, kai veržėmės į „Baltijos kelią", o paskui važiavome ginti Lietuvos Parlamento ir Televizijos bokšto...

Štai kodėl man to „nepriklausomo rajono laikraščio" žurnalisto, anksčiau buvusio LKP RK biuro nariu, klausimai, lyg ir pafilosofavimai, poetui Bernardui Brazdžioniui pasirodė ir retoriški, ir ne vietoje, ir nenuoširdūs. O poetas be išsisukinėjimų rėžė nomenklatūrininkui: „Mano poezija - tarp Dangaus ir Tėvynės". Ir čia nieko nepaprasto. Gal tik neįprasta tiems, kuriems tikėjimo tiesos ir apskritai religija buvo išbraukta tema poezijoje, prozoje bei dramaturgijoje. Žinoma, neišbraukta tada, kai iš tikėjimo buvo atvirai tyčiojamasi, vadovaujantis „socialistinio realizmo" sprendimais, kurie yra niekas kitas kaip marksizmo dogmos estetikos srityje.

Tad ir Bernardas Brazdžionis į Akmenės rajono laikraščio redaktoriaus klausimus religijos tema atsakė natūraliai, kaip atsakoma marksizmo nesužalotiems žmonėms: „Manau, mano santykis su religija natūralus, koks turėtų būti kiekvieno žmogaus santykis su Kūrėju. Davatkiškumas visai kita sąvoka, ir savyje aš to nematau. Domiuosi šventuoju raštu, Biblija, man tai natūralu. Apskritai man tas motyvas artimiausias. Religinė tematika, o paskui - patriotinė, o iš visko išeina bendražmogiška".

Taigi ji bendražmogiška didžiajam poetui Bernardui Brazdžioniui. O kokia ji buvo tiems poezijos dienų dalyviams, sekantiems paskui poetą jo kelionės po Lietuvą metu? Aš mačiau, kad daug „poezijos mylėtojų" atėjo į salę vien tik tam, kad „susižvejotų" įžymiojo poeto autografą. Dėl mados. Net ir tokių matėsi, kurie komunistinės nomenklatūros klestėjimo laikais pagal savo pareigas turėjo spjaudyti į Bernardą Brazdžionį. Iš tiesų, kokie buvo klaikūs laikai, nenuoširdžiai atsidūsta tos kategorijos „poezijos gerbėjai". Todėl nieko doro negaliu pasakyti apie nemažą dalį

Poetas Bernardas Brazdžionis pasirašo savo jaunai gerbėjai knygą. Nuotr. J. Šalvaičio.

ton salėn susirinkusių „brazdžionininkų". Šiluma gal tik padvelkė į poetą iš poezijos vakaro organizatorių. Sakyčiau, didelė šiluma... Mat ką tik iš Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės namo buvo sugrįžęs (iš Lietuvai politiniu aspektu žinomos Gotlando salos) Naujosios Akmenės mišrus choras, kuris net keturias dainas pagal Bernardo Brazdžionio žodžius padainavo. Poetas labai susijaudinęs pasakė, kad šitaip gražiai ir aiškiai žodžius tariant chorų nėra girdėjęs niekur, net Čikagoje. O pagrindinė Brazdžionio atviliotoja, visame Akmenės rajone ir net toli už jo žinoma šviesuolė, turtingos sielos, tragiško politinės kalinės ir tremtinės likimo moteris - Stasė Niūniavaitė viena pati organizaciniu požiūriu padarė tiek, kiek nebūtų įstengęs visas tuntas buvusių nomenklatūrininkų, iš kurių ir dabar ne vienas užima aukštus Akmenės rajono savivaldybės postus.

Bernardas Brazdžionis patikėjo jai, kad mums „mirtinai reikia bent kartą pamatyti gyvą Brazdžionį". Su tais Stasės Niūniavaitės žodžiais galėjome sutikti daugelis. Turiu pasakyti, jog tai buvo neeilinis įvykis ir mano, jau ne trumpą gyvenimą nugyvenusio žmogaus, kelyje. Kiek daug, dar būdamas studentu, o paskui žurnalistaudamas po Lietuvą, buvau matęs ir klausęsis „tarybinių poetų", valdžios pašlovintų ir pirmas knygeles išleidusių, laureatų ir nuo tiltų upėn nušokusių, prasigėrusių „beržų" ir brolius pardavusių čekistų! Bet didelio įspūdžio jie man nepadarydavo. Retai aš iš jų tegaudavau ir autografuotų knygų, nes nemėgau tos tuštybės - rankioti svetimos šlovės trupinius. Gal ir dėl to, kad jaučiau, jog ta poezija vis dėlto ne tai, ko alksta mano vidus... Nuoširdesnių žodžių, man atrodo, iš poetų lūpų išgirsdavau tik tada, kai sėdėdamas su jaunystės draugu poetu Jonu Jakštu kur nors „Palangos" restorane Vilniuje, išvysdavau po salę siūbuojantį beveik kariškai apsivilkusį Paulių Širvį ir reikalaujantį stiklinės konjako, o už tą konjaką būdavo atsidėkojama širdies krauju parašytais eilėraščiais ir tikromis skausmo ašaromis...

Tačiau vieno poeto, kuris vėliau iškopė į tarybinės poezijos olimpą, ir kurio galva būdavo vainikuojama laurų vainikais, šlykštūs epigramos žodžiai, išspausdinti „Tiesos" laikraštyje ir skirti išeivijos poetui Bernardui Brazdžioniui, įsirėžė mano atmintin visam gyvenimui. Įsirėžė ir nupurtė pasišlykštėjimo virpuliu, nes mane, Lietuvos mokytojo vaiką, buvo išmokę skaityti ir mylėti ir Vytę Nemunėlį, ir Bernardą Brazdžionį, o štai tarybinis poetas rašo: „Per pasaulį keliauja... šuva." Atseit užjūriuose gyvenantis išgama, kurio ir poetu nepavadinsi, nes jam rūpi buržuazinė Lietuva, kryžiai, maldos, į Sibirą ištremti tarybų valdžios priešai ir pan. Vienu žodžiu, šuva, ir tiek tas Bernardas Brazdžionis. Nuo to laiko tas iškilusis tarybinis poetas - laureatas man kaip žmogaus sielos brolis mirė. Kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų. Užtat mano viduje atsirado gyva priešprieša tam, ką gerbia ir garbina „šlovingoji" partija. Tad 1968 metais tarybinių atsargos karininkų apmokymuose Telšių pulke pagarsėjau kaip antitarybinių dainų propaguotojas. Už tokias dainas Pabaltijo karinės apygardos kontržvalgybos buvau perduotas KGB ir visus tuos metus drebėjau - pateksiu kada nors į lagerį ar ne...

Štai prie ko kartais mus privesdavo susipažinimas su poezija -vienokia ir kitokia. Bernardas Brazdžionis kai kam iš mūsų buvo kaip sąžinės priekaištas. Ir štai jis dabar Naujojoje Akmenėje! O aš jį matau pirmą kartą. Tam istoriniam įvykiui pasiruošiau: iš knygų spintos ištraukiau per visus karus ir pokarius, per visus okupacijų dešimtmečius tėvo išsaugotą paskutinę B. Brazdžionio Lietuvoje išspausdintą poezijos knygutę „Kunigaikščių miestas", į kurią kiek nustebęs poetas užrašė „Ačiū už išsaugojimą".

Poeto Bernardo Brazdžionio, tapusio Lietuvos laisvės šaukliu bei simboliu išeivijoje, ir to laisvės žygio buvusios kankinės Stasės Niūniavaitės draugystės dėka įvyko šis susitikimas Akmenės žemėje su paprastais provincijos žmonėmis, kuriems dar šį tą reiškia tikros poezijos žodis, laisvos Lietuvos vardas ir kitokių, ne televizijos programose rodomų dvasinių vertybių troškulys.

Išlydėdama poetą Brazdžionį Stasė Niūniavaitė dar pasakė: „Tu, Poete, mums visiems per okupacijos dešimtmečius nualintos dvasios žmonėms davei būsimos Lietuvos kūrimo Sutvirtinimo Sakramentą. Pašlakstei savo didingos poezijos gyvuoju vandeniu... Manau, daugeliui iš mūsų to trūko. Ir daugeliui dar turbūt trūksta. Neapleisk mūsų žmonių, nes tik tavo dvasia tai pajėgia..."

Viešpatie, kaip gražiai Tu tada pasakei Bernardui Brazdžioniui, Lagerių Madona Stase!.. Iš tiesų, kaip teisingai pasakė ir Lagerių Evangelijų kūrėjas poetas Antanas Miškinis, tūkstančius žmonių pro savo akis gyvenimo kelyje praleidęs, kuriam aš dar prieš mirtį spėjau nulenkti galvą: „Omnia mea mecum porto" (Visa, ką turiu, nešuosi su savim), nes tikrasis žmogaus turtas ir yra jo vidinės savybės.