KO SULAUKĖME IR KO SIEKSIME?

E. ŠARŪNAS

Jautėme, kad atgavus nepriklausomybę, keletą metų Lietuvoje bus sunkus gyvenimas. Ryžomės aukotis, sąžiningai dirbti, bet turbūt nesitikėjome tokio materialinio ir moralinio bei dvasinio sužlugdymo. Kaip klojasi gyvenimas mūsų tėvynėje? Ko sulaukta?

Gaila, bet tenka pradėti nuo aferų, finansinio indėlininkų apiplėšimo, teisėtvarkos ir teisėsaugos. Atgavus nepriklausomybę, jau pirmaisiais metais valstybinis taupomasis bankas paglemžė gyventojų indėlius. Po kurio laiko ėmė dygti privatūs komerciniai ir kitokio profilio bankai bei finansinės kompanijos, dažnai gavę leidimus be jokio patikrinimo jų kvalifikacijų, patikimumo ir atsakomybės už paimtus indėlius ar išduotas paskolas. Jokia įstatymdavystės, vykdomosios valdžios ar teisėsaugos institucija, įskaitant ir Lietuvos Banko vadovybę, subankrutavus „Sekundės", „Litpoliinter", „Apus" ir kt. bankams, neužkirto kelio indėlininkų lėšų iššvaistymui. Dėl to nukentėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Pagaliau 1995 gruodžio mėn. — vėl nauja afera: Lietuvos akcinis inovacinis bankas milijoninėmis sumomis (271 mln. Lt.) iššvaistė paskolas be būtinų turtinių garantijų bei juridinių ir fizinių asmenų patikrinimo. Dėl panašių priežasčių „Litimpeks" bankas „nuplovė" 150 mln. litų. Ir šį kartą tokiems pinigų iššvaistymams iš anksto niekas užtvarų nepadarė. Net Lietuvos Banko vadovai ir jų žinioje esantys komercinių bankų priežiūros departamento pareigūnai buvo akli ir negirdintys. Šių bankų veikla buvo laikinai sustabdyta, bet bankinė krizė palietė vėl tūkstančius indėlininkų, nemaža įmonių, sutrikdė jų finansinę ir gamybinę veiklą, pakenkė tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Taigi bankų veiklos kontroliuoti ir išeiti iš šio sistemingo chaoso nesugebėjome. Atverskime istorijos lapus ir pamatysime prieškarinės Lietuvos finansininkų ir bankininkų kompetenciją bei tuometinę teisėsaugą. Tada Lietuvos Banko valdytojais sėkmingai buvo prof. V. Jurgutis, V. Stašinskas, J. Paknys. Bankų bankrotų ir žmonių apvogimo nei jie, nei vyriausybė tada neleido. Visi dirbo sąžiningai — be jokių importuotų konsultantų. O šiuo metu, gelbstint minėtus bankus ir apskritai pertvarkant bankininkystę, iš deficitinio valstybės biudžeto reikės skirti daugiau negu vieną milijardą litų.

Turime galimybę kurti rinkos ekonomiką, integruotis į Vakarų demokratijos pasaulį. Tačiau neretai dar vis aklai kuriame kapitalizmą, nekreipdami dėmesio į savo egzistencinius ypatumus, savo makro ir mikro ekonomikos struktūrų lygį. Žengiame į rinką, neturėdami Lietuvos ekonomikos bei finansų reguliavimo įstatymo. Juk Lietuvoje iki šiol tebeveikia sovietiniai, šiek tiek palopyti, civilinių ir baudžiamųjų straipsnių bei jų procesiniai kodeksai. Todėl jie ir neužtikrina valstybės struktūrų, teisėsaugos institucijų, ūkinių ir organizacinių vienetų bei piliečių teisių ir jų saugumo garantijų. Jie yra tik kliūtis sėkmingai kovoti su korupcija bei įvairaus tipo nusikaltimais.

Lietuvoje nesustoja ne tik pramonės įmonių, bet ir žemės ūkio bendrovių bankrotas. Žlugus daliai žemės ūkio bendrovių, nemaži žemės plotai dirvonuoja. Skolos žemdirbiams už žaliavas bei parduotus gaminius auga. Infliacija didėja sparčiau negu supirkimo kainos. Auga technikos, energijos, kuro, patarnavimų kainos. Mūsų žemės ūkis dabar sukuria tik apie 8 proc. bendrojo vidaus produkto. Iš trijų Baltijos šalių Lietuvoje daugiausia padidėjo vartojimo kainų indeksas — net 35.7 proc. 1995 metais infliacija siekė 32.2 procentų. Koks yra Lietuvos žmonių realus darbo užmokestis, rodo tokie duomenys: 1995 m., palyginus su 1989 m., jis sudaro tik 32 proc.; pramonės produkcijos apimtis pagal šį palyginimą siekia tik 26 proc. („Kauno diena", 1996.1.4, nr. 2).

Tačiau ne vien tik ekonominiai sunkumai šiuo metu slegia Lietuvą. Miestuose ir kaimuose žmonės nesijaučia saugiai. Nesuvaldomai tebevyksta vagystės, plėšimai, žudymai, korupcija. Moralinis ir dvasinis visuomenės gyvenimas yra palaužtas.

Šiais metais Lietuvoje įvyks naujo seimo rinkimai. Pažvelgę į kaimyninių kraštų rinkimų rezultatus, matome, kad Rusijos, Gudijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos įstatymdavystės struktūrose iš dalyvavusių rinkimuose partijų daugiausia balsų surinko kairieji: komunistai, ar jais buvusieji, ir socialistai. Manoma, kad viena pagrindinė tam priežastis buvo dešiniųjų partijų gausybė ir tuo pačiu jų balsų bei vietų išbarstymas. Visa tai rodo, ko galime sulaukti ir pas mus.

Tad ko reikia siekti? Šiuo metu Lietuvai būtina išspręsti šviesesnės ateities kūrimo problemas. Visa tauta, įskaitant tremtinius ir išeivius, laukia geriausių žmonių, kurie išvestų Lietuvą iš vispusiško skurdo, finansinių ir ekonominių klampynių, nesaugių dienų ir naktų. Idėjų ir pasiūlymų tam netrūksta, bet labai svarbu, kokiomis opozicijos idėjomis žmonės patikės. Lietuvoje yra 25 partijos bei visuomeninės politinės organizacijos. Valdančiajai LDD partijai — buvusiems komunistams prijaučia dar valstiečių ir socialistų partijos. Dešiniųjų opozicijoje pagal narių skaičių pirmąsias vietas užima krikščionys demokratai ir konservatoriai (Tėvynės sąjunga). Šioms pagrindinėms dešiniųjų opozicijos jėgoms naujame Lietuvos seime turėtų tekti kelrodžio vaidmuo. Tačiau tam būtina nedelsiant sudaryti visų dešiniųjų partijų bei politinių organizacijų koaliciją, į kurią dar turėtų įeiti ir kitos partijos bei sąjungos, su kuriomis būtų rasta bendra kalba. Tik tokia jungtinė dešiniųjų opozicijos koalicija, paruošusi Lietuvos atgaivinimo iš nuosmukio konkrečių siekių išplėstinę programą, pajėgtų neišbarstyti savo balsų ir vietų ir galėtų naujame seime tikėtis aiškios daugumos. Tik nežinia, kodėl pagrindinių opozicinių partijų vadovai vis dar kažko laukia. Juk visa tauta aiškiai mato, ko esame sulaukę ir ko reikia siekti.

1996, sausis