Partizanai: Istorija ir dabartis

MENININKAS ISTORIJOS LŪŽYJE

VYTAUTAS KUBILIUS

Dr. Vytautas Kubilius, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio Lietuvos poetų bei rašytojų monografijų ir literatūrinių studijų autorius. Nuotr. Algirdo Kairio

Perpastarąjį šimtmetį Lietuvoje septynis kartus keitėsi politinės ir socialinės santvarkos. Ar tiek pat kartų privalėjo keistis ir lietuvių kultūra, pereidama iš vienos okupacijos glėbio į kitą? O gal kultūra kalasi aukštyn iš gilesnių sluoksnių negu socialinė žmogaus padėtis ir trumpalaikė politinė sistema? Gal ji tęsia pirmapradinėse būties gelmėse užsimezgusį mąstymą — kas yra žmogaus siela, kur ieškoti Dievo, ką reiškia mirtis —, kurio negali užtrenkti šios dienos bildesys?

Tačiau okupuotame krašte kultūra neišvengiamai perima iš valstybės griuvėsių istorinę atmintį, sugeria nebylią pasipriešinimo energiją ir kursto laisvės viltį. Baltijos tautoms, netekusioms valstybingumo, kultūra buvo svarbiausias savęs identifikavimo faktorius, pasak A. Lieven'o (jo knygoje „The Baltic Revolution"). Tai dilginanti, žadinanti, kurstanti jėga — išlikti savimi, laukti lemiamos valandos, išeiti į Baltijos kelią.

Tautinė valstybė, antrukart prisikėlusi šiame šimtmetyje, keičia kultūros plėtros sąlygas, jos turinį ir tikslus. Ji nebebus spalvota dekoracija, viena iš daugelio, puošianti daugiatautės imperijos fasadinę sieną. Visagalis Maskvos pirštas jau nebrėš vienintelio ir visiems privalomo kelio į pasaulio išganymą per masines deportacijas. Vietiniai tarnaičiai nebeįsakinės — kurį spektaklį rodyti, o kurį numarinti, kuriuos autorius publikuoti kasmet, o kurių neįsileisti viešumon.

Tautos atgimimo metais lietuvių kultūra ištrūko iš partinės administracinės priežiūros ir cenzūros kilpų. Pradėjo naują savo raidos etapą. Ne nuo nulinio taško, o plėsdama vidinės laisvės, giluminių nuojautų, formų įvairovės teritoriją, kuri taip sunkiai buvo iškovota po totalitarizmo padu.

Toji teritorija turėjo būti apvalyta nuo okupacijos meto apnašų — klasinio antagonizmo kaip kovos tarp gėrio ir blogio sampratos, neklystančių pusdievių — partijos vadovų mitologemos, falsifikuotos istorijos dogmų (nepriklausoma Lietuva — fašistinė diktatūra, sovietinės valdžios įvedimas — globalinis istorijos proceso dėsnis). Nebūtin nuslinko ištisas literatūros klodas. Tos knygos tebestovi mūsų bibliotekose (Vokietijoje jas išgrūdo į popieriaus fabrikus). Bet kas bekilos gelžbetonines revoliucinių epopėjų plytas, kas besižavės stribų žygdarbiais, kas bestudijuos akademines socialistinio realizmo studijas? Tai mirusios knygos, kurias derėtų įrašyti į okupacijos nuostolius, kaip ir užterštą aerodromų dirvožemį ir suniokotus karinių poligonų miškus.

Laikas nubrėžė griežtą cenzūros liniją: vieną kultūros plotą — nualintą ir bevaisį — išbraukdamas iš balanso, o kitą pasilikdamas naujai sėjai. Tai slogus reginys: tu dar vaikštai oria klasiko eisena, o tavo veikalus nematoma konvejerio juosta jau išneša „anapus ribos". Nebėra nė žymės, kur stovėjo tavo paminklas „revoliucijos vadui", sutrupintas „dainuojančios revoliucijos" metu. Jokiame repertuare neliko tavo oratorijos „didžiojo Spalio" garbei. Koks kino teatras berodys tavo komediją apie niekingus „buržuazinės Lietuvos" laikus? Bandai teisintis: tokie tada buvo mano įsitikinimai. Ar iš tiesų įsitikinimai, o ne maskuojantis apsiautalas, kad išliktum kruvino teroro krušoje? Tėvas — lageryje, o tu rašai komjaunuoliškus eilėraščius. Tokia kaina tegalėjai išpirkti literatūrinio debiuto teisę. Dabar su kartėliu atsidūsti: visi mes okupacinio režimo aukos — ir 1941 m. birželio tremtiniai, ir lietuviai kareivėliai Afganistane, ir mes, kultūros žmonės, uždaryti komunistinės ideologijos aptvare, stropiai prižiūrimi ir periodiškai nuplakami.

Tačiau tokios „okupacinio režimo aukos", paragintos ir pamalonintos, aktyviai padėjo savo kūriniais įteisinti okupacinį režimą kaip „pačią humaniškiausią santvarką" ir sovietizuoti Lietuvos žmonių sąmonę. Kas prisiims atsakomybę?

Tiesa, tu nepasirašinėjai deportacijos įstatymų, kaip V. Lacis ar A. Gudaitis-Guzevičius, bet tu įtikinėjai vaizdingo žodžio jėga, kad veža buvusius ministrus, o buožė yra siurbėlė, kurią reikia sutrypti. Tu nedaužei automato buože valstiečio galvos. O tik švelniai įkalbinėjai savo eilėraščiais ir apsakymais: stok į kolūkį, ir būsi visko pertekęs. Tu neuždarinėjai bažnyčių ir nedeginai Kryžių kalno, o tik įkvėptai dainavai, vaikščiodamas Nidos pajūriu, apie tėvynės grožį ir laisvę, nors tos laisvės čia tebuvo 800 metrų ruoželis, kas vakarą nuakėjamas.

Kas gali tau duoti išrišimą už konformistinės kultūros nuodėmes. Belieka dvi išeitys. Arba prisipažinti: esi sovietinės kultūros išlika, niekam nebereikalinga buvusio laiko nuolauža, kuriai reikia kuo greičiau dingti už horizonto kartu su savo mirusiais kūriniais (šitaip 1993 m. dingo be žinios T. Rostovaitė). Arba piktai sutrypti savo senąjį, baikštųjį aš, išsinerti iš prievarta įkaltų mąstymo kiautų, graibytis naujų pasaulio regėjimo taškų, ieškoti savyje dar nežinomų galimybių.

Atgimimo metais lūžio akimirka perskrodė ir supurtė daugelį egzistencijų. Maždaug 200.000 partinių bilietų buvo nusviesta atgal į subliuškusius partijos komitetų seifus. Su panieka nutrenkti sovietiniai medaliai ir garbės raštai prie Aukščiausiosios Tarybos barikadų. Net aukštas saugumo pareigūnas, gėdinamas sūnaus, rašė atgailos testamentą, atsisakydamas tarnybos. Lietuva masiškai ėjo velykinės išpažinties: kas aš buvau, kuo nusidėjau savo tautai, ką man toliau daryti.

Menininko niekas nevertė viešai perkratyti savo sąžinės. Niekas nestovėjo su kuoka rankoje, reikalaudamas: skubiai persiimk nauja ideologija arba tave nutildysime. Ar gali ištrykšti autentiška kūryba iš prisitaikančios ir save laužančios asmenybės? Kodėl kūrėjas turi nuolat ir nuolat perprojektuoti save pagal pasikeitusias laiko koordinates, o ne būti „sau žmogumi"? Ar po smarkių sūpuoklių (pirma į kairę, paskui į dešinę) dar liks Lietuvoje „nepriklausomos laikysenos žmonių"? — klausia V. Juknaitė „šiaurės Atėnuose" 1993 m. balandžio 4. O gal menininkas iš prigimties yra artistas, kuriam įprasta kaitalioti kaukes ir prisiimti vis naujus vaidmenis, kuriam visai nebūtina jaustis tam tikrų principų ir tiesų riteriu?

Tačiau kodėl daugybę „socialistinio bloko" rašytojų dabar graužia maudžiantis nereikalingumo jausmas: esi išmestas iš vežimo, o traukinys ėjo ir nuėjo?.. Mažiausiai dvi sovietinio laikotarpio rašytojų kartos šiandien išgyvena „buvusių rašytojų" kompleksą, pasak latvių poetės M. Zalitės. Didžiuliai mažos tautos kūrybinės energijos kiekiai buvo iššvaistyti perniek. Okupacija — ne vien išorinis krašto niokojimas (vienkiemių likimas!), bet ir vidinis savęs naikinimas.

Pereinant Lietuvai iš sovietinio totalitarizmo į demokratiją, lūžio situacija tapo esmine lietuvių kultūros žmonių situacija.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, J. Žlabys, buvęs keturvėjininkas ir ilgametis sovietinių lagerių kalinys, kreipėsi į plunksnos brolius testamentiniu priesaku: „Neužmirškit, kad jūs visi turit dirbt Nepriklausomai Lietuvai. Negalvokit tik apie savo interesus, bet gyvenkit savo kraštui". V. Katilius, principingas meno autonomijos gynėjas nuo prieškario laikų, pareiškia, kad šiuo metu, kaip ir „Aušros" laikais, kultūros „depolitizacija neįmanoma" („Lietuvos rytas", 1991.1.19). Mes peržengėme Rubikoną, — sakė J. Mikelinskas, — ir dabar privalome sutelkti visas jėgas įtvirtinti nepriklausomybei. Tačiau Lietuvos rašytojų suvažiavimas, įvykęs 1990 m. pabaigoje, atmetė didžiąja balsų dauguma (71) rašytojo įsipareigojimo savo valstybei rezoliuciją.

Sąjūdis — „vienas iš pagrindinių šio šimtmečio stebuklų", pasak K. Girniaus, sutelkė, regis, visas tautos intelektualines jėgas į vieną galingą išsivadavimo judesį. Bet sutelkta vienybė tuoj pat ėmė byrėti, pasiekus pirmąją laisvės pakopą. Sovietinis režimas paliko kruvinais pjūviais suraižytą visuomenę, kurios vidiniai prieštaringumai tuoj pat išsiveržė deginančiais garais, kai tik buvo nukeltas švininis dangtis. Prie Nepriklausomybės slenksčio sustojo tremtiniai ir stribai, žuvusių partizanų seserys ir rajoninė nomenklatūra, jaunučiai savanoriai ir 100.000 KGB agentų, „Katalikų Bažnyčios kronikos" platintojai ir sovietiniai prokurorai, nugirdytas „lumpenproletariatas" ir miklūs kombinatoriai, pasistatę triaukščius namus. Vieni norėjo narsiai pulti į priekį, kiti bijojo, treti dairėsi atgal.

Pirmą kartą po ilgų prievartinio vienodinimo metų žmonės turėjo individualiai apsispręsti — ką galvoja, kuo tiki, kokios trokšta Lietuvos. Tėvas išveja iš namų sūnų (K. Jaskelevičių, būsimąjį Seimo narį), įstojusį į LDDP. Susipyksta artimiausi draugai ir giminės: vieni „už Landsbergį", kiti „už Brazauską". Pasidalija menininkų bendruomenė: vienas pravirksta džiaugsmo ašaromis, pralaimėjus Sąjūdžiui Seimo rinkimuose, o kitas pasibaisėja: „Lietuvos ir vėl nebėra". Aktoriai išsivadina vienas kitą „kagėbistais" ir išsilaksto iš teatrų. Dailininkų sąjunga suyra į mažas grupuotes, kariaujančias tarpusavyje. Ar kultūra neprivalėtų stabdyti išsiskaičiavimą: aš — baltas, tu — raudonas?.. Ar ne jos pašaukimas — tiesti pasaulio vientisumo gijas, kad žmonės, aklinai užsidarę savo turtinių interesų bei partinių principų nišose, išgirstų ir suprastų vienas kitą? O gal istorinio lūžio situacijoje tas priešingybes reikėtų ne glaistyti, o apnuoginti iki pašaknų kaip buvusio laiko palikimą ir tautos tragediją, idant greičiau užsitrauktų gilūs įdrėskimai, palikti lietuvių visuomenės kūne?

Atslūgus laisvės euforijai, daugelis žmonių sumišę žvelgė į nežinomybę: kaip reikės gyventi, kai valstybė nebestatys ir neskirstys butų; kur dėtis iširus kolūkiui ir bankrutavus gamyklai; kas mokės už gydymą, atsigulus į ligoninę. Bent dvi žmonių kartos, gimę ir užaugę sovietinėje santvarkoje, prisitaikė prie jos „deficitų" ir „blatu", išmoko daryti karjeras, susikūrė šiokią tokią gerovę ir dabar bijojo nusileisti iš viską globiančio valstybės delno į privačios veiklos riziką. Pagrindinių reformų būtinybė ir pastangos išlaikyti įprastas sovietmečio gyvenimo lytis, žūtbūtinis ryžtas ištrūkti iš griūvančios imperijos ir įprotis kaulinti malonių „Kremliaus koridoriuose" formavo istorinio lūžio dramatišką vyksmą, kuriame kultūros žmonėms buvo paskirti išraiškingi antagonistų vaidmenys.

Stiprėjant ekonominės blokados gniaužtams, 1990 m. vasarą grupė rašytojų (R. Gudaitis, V. Jasukaitytė, Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, V. Martinkus) pasirašo „Kreipimąsi į Lietuvos žmones", reikalaudami atsisakyti „rėksmingos, vienadienės politikos", kuri „didina tik sumaištis, chaoso galimybes", tuoj pat pradėti derybas su Maskva, nepripažįstančia Lietuvos valstybingumo, ir paleisti Nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią Aukščiausiąją Tarybą, kuri „pražūtingai apriboja, žlugdo vykdomosios valdžios — Ministrų Tarybos — veiklą".

Šį išgąsčio ir nuolankumo memorandumą E. Ignatavičius pavadino „avinų grumtynėmis vilkų aikštėje". Kam neaišku — dar neturime tikros nepriklausomybės. Esame vienui vieni kaip ir pokario partizanai ar 1863 m. sukilėliai. „Nesvarbu, kaip mes tvarkysimės ir gyvensim, geriau ar blogiau negu iki šiol. Tai bus mūsų vargas, mūsų džiaugsmas ir nelaimės", — rašė „Literatūroje ir mene" 1990.VIII.18 buvęs politinis kalinys.

Kodėl taip azartiškai skubame „išbraukti iš savo istorijos pusę amžiaus?" — sunerimę klausia 1992 metais „Ateities forumo" veikėjai — marksizmo profesoriai, kultūros istorikai, politinės ekonomikos kandidatai A. Lozuraitis, J. Kostkevičiūtė, K. Yarkelevičius. Turime pradėti derybas „dėl Lietuvos laikino (3-5 metų) bendradarbiavimo su naująja Sąjunga ypatingomis teisėmis. Prie jos (Rusijos — V. K.) esame prijungti tūkstančiais vamzdelių ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ir tie vamzdeliai palaiko mūsų gyvybę. Jei juos nulaušime, nežinia, ar išvis pavyks išlikti" — taip 1992 m. „Akiračiuose" rašė A. Šliogeris. Per gerus santykius su NSV šalimis greičiau pateksime į Europos bendrąją rinką, tvirtino J. Veselka „Opozicijoje" (1992).

Nepriklausomybės negalima įtvirtinti tik pragmatiniais išskaičiavimais. Sovietmečiu buvo išugdytas konformistinės inteligentijos sluoksnis, įpratintas nusižeminti. „Šiuo metu svarbiausias mums klausimas — išsivaduoti iš homo sovieticus varžtų". Tai J. Mikelinsko kontraargumentas. Mes vis dar nedrįstame pasijusti laisvi. „Ateities forumo" rūpestis išsaugoti komandiniuose postuose „didžiausią autoritetą turinčius vadovus" ir nešalinti iš nepriklausomybės kelio buvusių komunistų, iš tiesų reiškia norą užkonservuoti sovietizmą Lietuvoje.

Pasak A. Juozaičio, sąjūdinė nepriklausomos Lietuvos valdžia, atstūmusi į šoną buvusią komunistinę nomenklatūrą ir įžūliai reikalaujanti išvesti sovietinę kariuomenę, yra „istorinė klaida", stumianti Lietuvą į prarają. Tai esanti klika, kuri „lietuviško fundamentalizmo" pagrindu „skuba sukurti valdžios piramidę", pasisavinti tautos simbolius, kad pati taptų „tautos simboliu". Praėjus tik keliom savaitėm po nepriklausomybės atkūrimo, prof. B. Genzelis palygina Lietuvą su Kampučija, o V. Landsbergį su Pol Potu. V. Petkevičius „Respublikoje" kategoriškai skelbia:    „Atkuriamas senas lietuviškas subankrutavęs Smetonos fašizmas, kuris nieko nedavė ir neduos". Menininkų susitikime su SSRS prezidentu Gorbačiovu jis, vienintelis išdrįsęs atvykti iš Lietuvos, griausmingai prabyla apie totalitarizmą, įsigalintį jo gimtajame krašte. Nepriklausomos Lietuvos vadovybė apšaukiama „fašistine jėga", raginama „sukurti Lietuvos antifašistinį frontą", o karininkus telkti į būrius „kovai su lietuvišku fašizmu".

Ruošiantis Maskvai nuversti „autokratinę" ir „antikomunistinę" Lietuvos valdžią ir įvesti „prezidento valdymą", kaip reikalavo „tūkstančiai Lietuvos komunistų", vadovaujami M. Burokevičiaus, gausi rašytojų, muzikų, dailininkų, intelektualų grupė (V. Bložė, J. Juškaitis, L. Gutauskas, V. Mačiuika, K. Platelis, O. Balakauskas, J. Juzeliūnas, D. Katkus, R. Katilius, P. Repšys, A. Každailis ir kt.) paskelbė „Lietuvos piliečių chartiją", kurioje pasakyta: „Mes tikime Nepriklausomybės kelio teisingumu ir laisvo gyvenimo būtinybe. (...) Mes pasitikime Lietuvos Respublikos vyriausybe" („Lietuvos aidas", 1991.1.23).

Sovietiniams šarvuočiams lakstant Vilniaus ir Kauno gatvėmis, kariuomenei užiminėjant pastatus, žaliakepuriams pasieniečiams tebesaugant Lietuvos aerodromus ir uostą, nelengva buvo atsikratyti dvejonių — ar „mūsų pasirinktas kelias — nepriklausomybės — vienintelis teisingas", ar moralu ir prasminga „kviesti vardan nepriklausomybės tautą kentėti" (prof. B. Genzelis). J. Baltušis, liaudies rašytojas, kreipėsi per Maskvos televiziją į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, ragindamas atsisakyti nepriklausomybės „nerealių iliuzijų". „Mums reikia įsisąmoninti vieną tiesą: be rusų tautos, be kitų Tarybų Sąjungos tautų, atsiskyrusi Lietuva negalės gyvuoti. Aš nematau kito kelio" — sakė jis. Ir vėl — kai kam sovietinė valdžia Lietuvoje buvo teisėta valdžia, o ne okupacija: „Kuo mes galime įrodyti, kad mus okupavo? Ar mes priešinomės? Nesipriešinome", — tvirtino V. Petkevičius. Tik 12 žydšaudžiai sulindo į miškus, ir nekaltų žmonių žudynes teko užgniaužti deportacijomis. Mes visai neblogai gyvenome, žinoma, kitų sovietinių respublikų sąskaita. Tad „kam reikalinga šita hipertrofuota tėvynės meilė ir tas neišpasakytas patriotizmas?" — klausinėjo 1992 metais „Opozicijos" leidėjas ir redaktorius. „O kai dėl rusų kariuomenės, tai daugeliui Lietuvos žmonių nei šilta, nei šalta" — ten pat rašė O. Burokienė.

Bet tame istorijos lūžyje buvo ir kitokių balsų. Ar Lietuva vėl turi kapituliuoti, kaip ir 1941 m. vasarą, kai pasiskelbė atkurianti nepriklausomybę ir nepajėgė jos realizuoti trypiama vokiečių kariuomenės? „Idealas vienas — nepriklausoma Lietuva", — sakė S. Geda, Sąjūdžio mitingų kalbėtojas. V. Girdzijauskas ragino nepasiduoti atkakliai skleidžiamai nuostatai, „kad laisvė ir nepriklausomybė — fikcija", kad netoli ta diena, kai teks pakelti rankas aukštyn ir prisipažinti pralaimėjus". Menininko pareiga — stiprinti vos gimstantį Lietuvos valstybingumą, o ne abejoti ar dėtis į priešiškas akcijas. „Naujai Lietuvai — vos keli mėnesiai, o jau šimtai balsų salonuose, redakcijose, spaudos puslapiuose rėkia: „Menininkai, į opoziciją!" — rašė Petras Dirgėla („Literatūra ir menas", 1990.XII.8).

Istorijos lūžio valanda, pilna kraupių nuojautų, ryškiai poliarizavo menininkų gretas, kaip ir pačią visuomenę. „Rašytojo sąžinė šaukia aktyviai įsitraukti į valstybės atkūrimo procesą", — pareiškė J. Avyžius, romano „Sodybų tuštėjimo metas" autorius. Vieni plunksnos broliai Sausio 13 d. naktį stovėjo prie parlamento barikadų, viskam pasiryžę, o kiti, prisidengę slapyvardžiais, kompartijos laikraštyje „Tarybų Lietuva" giedojo apie buvimo Sovietų Sąjungoje palaimą, apverkė nuverstą V. Kapsuko paminklą ir piktinosi, kad iš „Lelijos" fabriko partinės organizacijos sekretorės atimtas kabinetas. S. Šaltenis kūrė autentiškos dvasinės įtampos reportažus apie V. Landsbergio, valstybės vadovo, politinę išmintį ir drąsą didžiausios grėsmės metu, o V. Rubavičius ir V. Zalatorius, sekdami „Respublikos" pėdomis, liejo ant „muzikanto" galvos ironiškų patyčių, paniekos, pasmerkimo žodžius — „savimeilė, įtarumas, teisuolio poza, noras visur būti pirmajam, įsikalbėtas ar įkalbėtas mesionizmas" („Gimtasis kraštas", 1993.1.7-13). A. Zurba, „Moksleivio" redaktorius, plyšta džiaugsmu, laimėjus buvusiai partinei nomenklatūrai rinkimus į Seimą, o K. Saja, Nepriklausomybės akto signataras, graudenosi: „Kodėl mes renkamės Barabą ir esam linkę nukryžiuoti tą, kuris mus taip sėkmingai vedė iš „Egipto žemės, iš nelaisvės namų". I. Kostkevičiūtė, LDDP pirmininko įgaliotinė rinkimuose į Lietuvos respublikos prezidentus, „Lietuvos ryte" gretina A. Brazauską su A. Dubčeku, „Prahos pavasario" didvyriu, o K. Genys, jos studijų bendrakursis, rašo savo knygoję ta pačia proga: „Baigiasi šventa kova — grįžtam į tarybas".

Valdžia ėmė skirstyti menininkus į „savus" ir „svetimus", vienus maloningai pagerbdama Gedimino ordinais ir personalinėmis pensijomis, o kitus piktai aprėkdama. Atkurtas dienraštis „Lietuvos aidas" telkė radikalius tautinio valstybingumo gynėjus, o „Gairės", įsteigtos vietoj „Komunisto", būrė „kairiuosius rašytojus", kuriems LDDP „atrodė gyvenimo demokratizavimo garantu".

Tačiau Lietuvos menininkai, nors ir išsivaikščioję į skirtingas kertes, garsiai besiginčydami, graužiami „gerų laikų" nostalgijos (nemokami kelialapiai į Nidos ar Palangos kūrybos namus), vis dėlto nesukėlė tokios sprogdinančios nepasitenkinimo bangos ir nepasiskirstė į besišaudančias stovyklas, kurių grumtynėse sutirpo Gruzijos nepriklausomybė.

Istorinis laikas, reikalaujantis apsispręsti (už nepriklausomybę ar už sovietizmą), radikalus visos mąstymo sferos politizavimas anksti pažadino vidinį menininkų pasipriešinimą. Vis labiau ėmė stiprėti pažiūra į politiką kaip į nešvarų intrigų kamuolį, prie kurio verčiau nekišti pirštų. Politinis neutralumas — nei į kairę, nei į dešinę — atrodė labiausiai tinkama pozicija šiuolaikiniam menininkui, kad jis nevirstų manipuliacijos objektu. Komunistinė nomenklatūra, įpratusi rikiuoti ir komanduoti kultūros žmones, sugrįžusi į valdžią, paliko juos ramybėje — kurkite savo didįjį meną ir nesikiškite į mūsų bankų ir bankelių reikalus.

„Politika palengva, it nematomas nuodas, jau baigia įsiskverbti į visas mūsų gyvenimo sritis, — rašė J. Ivanauskaitė. — Dar daugiau: politika apsimeta esanti pačiu tikruoju gyvenimu" („Gimtasis kraštas", 1992.X.15). Kadangi valstybė yra asmenybei priešiška jėga, siekianti viską kontroliuoti, todėl inteligentui, pasak A. Šliogerio, „nereikia eiti į politiką". Jis — visada esąs opozicijoje ir niekada valdžioje. „Vadinasi, kiek, tarkim, menininkas įsilieja į kolektyvinį Lietuvos kūrimą, tiek pat silpnėja jo impulsas ir energija individualiam kūriniui", — tvirtino tas pats A. Šliogeris. Anot L. Donskio minčių („Literatūra ir menas", 1995.V.27), jei tarpukario Lietuva radosi „kaip kultūros projektas", tai dabartinė „Lietuvos valstybė emancipuojasi kultūros atžvilgiu", ir kultūros elitas „vis mažiau tapatinamas su valstybe". Tuo būdu šiuolaikinė lietuvių meninė kultūra norėtų būti visiškai laisva nuo bet kokių įsipareigojimų skurde ir pavojuose atgimstančiai Lietuvos valstybei.

Viename eilėraštyje egzodo poetas V. Šlaitas rašė: „šiuo metu, / kai mano tauta yra suspausta pavojuose, / nedera niekam rašyti meilės eilėraščių. / Reikia akmens ir švino. / Arba eilėraščių, / kurie trenkia kaip švinas" („Eskizai", 1992, Nr. 4-5). Iškilus rusų prozininkas A. Kurakinas savo kalboje rašytojų susitikime Kalingrade 1995.VI.8 karštai ragi-14 na kultūros kūrėjus grumtis su sovietine civilizacija, kuri pati reprodukuoja save milžiniškose teritorijose ir išlieka nenugalima po visų politinių sukrėtimų. Jie abu teisūs. Bet dalinai teisus ir A. Šliogeris, kviesdamas menininką grįžti „į save, savo vienatvę, slaptingąjį Dievą", kuris prabyla ne „viešumos triukšme, o tyloje". Politikuojanti ir moralizuojanti literatūra greit susidėvi. Esmingumo nuojautos prasiveria tyloje, jeigu toji tyla yra gelmių ir aukštybių, dramatiškų įtampų ir praregėjimų, o ne melancholiška konformizmo tyla, jaukiai prisitaikiusi prie naujų blogio formų.

Lietuvių kultūrinė savimonė, matyt, jau niekada nebebus vienalytė. Ji šakosis ir poliarizuosis, įtraukta į žiaurios socialinės diferenciacijos ir bręstančio socialinio kataklizmo procesą.

Būvęs laikas, kuriame „augta ir žydėta", gana kibiai tebelaiko už skvernų sovietmečio išugdytą inteligentiją, šaukia atgalios į aiškias ir galutines tiesas, į valdiškai sunormuotą buitį. Tačiau jaunoji karta, atėjusi tautinio atgimimo metais į nuostatais nebevaržomos kultūros erdvę, nebeturėjo jokios socializmo nostalgijos. Ji baudėsi su šia diena pradėti naują kultūros formaciją, laisvą nuo bet kokių praeities pranašumų ar kalčių. Nespėjusi įstoti į šlovingas kompartijos gretas, ji jautėsi žymiai pranašesnė už ankstyvesnes kartas ir narsiai šoko braukyti iš kultūros sąrašo sovietmečio kūrinius ir vardus, valydama „gyvybinę erdvę" sau pačiai.

Mirusi sistema vis dėlto tebeglaudė prie savo idėjinio ir psichologinio palikimo maištingai spurdančią jaunosios kartos mąstyseną, kuri to visiškai nejautė. Todėl išliko ar atsirado tulžingas sovietinio žmogaus nepasitikėjimas valstybe, net ir sava; panieka kiekvienai valdžiai, net ir tai, kuri saugo tavo kalbą ir tavo gyvybę; mankurtiškas tautinių įdėjų ir jausmų degradavimas į neigiamas kategorijas; paniška baimė konjunktūros: nevalia dėtis į jokius kolektyvinius protestus (net ir dėl žudomos Čečėnijos).

Niekam nenusilenkdama ir viskuo abejodama, jaunoji karta tikėjosi apvalyti kultūros lauką nuo sovietmečio griuvenų. Subliūško deterministinės visagalio progreso formulės. Nebešviečia socialinio teisingumo idėja kaip realaus humanizmo aktas. Nukaršo romantiniai tautiškumo mitai — bejėgiai kosmopolitinėje Europoje (gimnazistas nusisega Vyčio ženklą ir prisikabina „Stop Aids" emblemą). Istorija esanti dvokiantis numirėlis, kurį reikia kuo greičiau išmesti už durų („kiekvieną rudenį aš pamirštu istoriją" —rašo E. Ališanka „Peleno mieste", 1995). Esame tuštumoje, kur užgesę visos utopijos, išganingos visuotinumo koncepcijos, šviesios ateities miražai. „Nebelieka jokios tiesos, kuri būtų absoliuti ir kuria būtų galima grįsti savo gyvenimą", — rašo A. Šlepikas.

Tačiau toje idėjų ir vertybių tuštumoje, į kurią įžengė jaunoji menininkų karta po sovietinės ideologijos ir kultūros griūties, gimsta ir kažkas visiškai nauja. „Šitie laisvo pasirinkimo ir apsisprendimo metai davė man biografiją” — taip sako V. Daunys, žurnalų „Krantai” ir „Naujoji romuva” leidėjas. Palikti be valstybės globos, benamiai ir skurdžiai (kambarėlio nuoma — 200 Lt), jie įgudo ištverti „laukiniško kapitalizmo” chaose, kur reikia rūpintis pačiu savimi, ir neūbauja garsiai, kad, valstybei nesutvarkius „pragyvenimo finansinių ir buitinių problemų”, likviduojama „profesionalioji lietuvių literatūra”. Greitai pramokę vieną ar kitą užsienio kalbą, jie lengvai bendrauja su užsienio žmonėmis ir kultūromis, nebejausdami menkavertiškumo komplekso Vakarų Europos akistatoje. Telkiasi vienminčių sambūriai, garsinantys patys save. Pirmą kartą po ilgų baimės dešimtmečių atgimsta bendravimo džiaugsmas, o kavinė, kaip ir prieškario laikais, tampa intelektualų klubu. Jaunoji karta įsiūbuoja kultūrinį gyvenimą regionų centruose: leidžiamos vietinių autorių knygos ir solidūs literatūriniai žurnalai (Klaipėdoje — „Baltija”, Šiauliuose — „Varpas”, Ukmergėje — „Eskizai”).

Jaunoji menininkų karta suprato, kad jai nebeskirta atsidurti tautos gyvenimo centre ir suliepsnoti ugnies stulpais, kad visuomenė jai skiria tik nuošalės poziciją verdančiame visokios informacijos ir parlamentinių debatų katile. Gyvendama neapibrėžtų horizontų laike, ji atsisakė šūksmingo, patetiško, direktyvinio kalbos būdo. Ji vis mažiau maitinasi kaimo gamtos ir kultūros šaltiniais, kurie užstotų šiuolaikinės civilizacijos platumas ir svaiginantį kosmopolitinį gaudesį. Ji trokšta tapti miesto būties ir individualios miesto kultūros reiškėją. Panašiai mąsto daugelis šios dienos jaunųjų poetų, prozininkų, tapytojų.

Ar toks dvasinis lietuvių kultūros lūžis, supurtęs atraminių vertybių sijas, galutinai įstums mūsų meną į viskam abejingo, persisotinusio ir nuvargusio postmodernizmo prieglaudą? Ar tai bus tik vienas iš atspirties taškų šokant per atsivėrusią tuštumą ir ieškant, anot J. Apučio, „perspektyvos — nors trumpos, nors dešimčiai metų, nors metams”?

1995.06.25.