AR ILGAI TVERS MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖ?
Pirmoji Lietums Respublikos nepriklausomybė išsilaikė 22 metus. O kiek išsilaikys antroji?
Šis klausimas nėra retorinis degančio Grozno pašvaistėse. Kas gali garantuoti, kad bombos, pervežtos per Lietuvą ir numestos į Čečėnijos sostine, rytoj nekris ant mūsų galvų?
Tomas Venclova, Yale universiteto profesorius, optimistiškai įtikinėja, kad ,,joks tikras pavojus iš užsienio mums jau negresia”. Tačiau Brzezinskis, JAV užsienio politikos ekspertas, apsilankęs Rygoje, buvo kur kas skeptiškesms: Baltijos šalys turėtų išlikti nepriklausomos dar maždaug 10 metų... Kol,,neužšąlančių Baltijos uostų" ilgesys vėl nevirs šliaužiančiomis tankų kolonomis, kaip ir 1940 m. birželyje...
Grįžau iš protesto mitingo Nepriklausomybės aikštėje: vėl žudoma du kartus tremta čečėnų tauta, išdrįsusi žengti paskui Lietuvą laisvės keliu. Mirtinai išblyškęs Aminot Saijevos veidas — jos gimtieji namai gal jau sudaužyti, o artimieji traukia begalinėse pabėgėlių virtinėse į apsnigtus kalnus... Prieš ketverius metus išvengėme panašaus likimo, o kas mūsų laukia po ketverių ar dešimties metų?
Gedimino gatvėje prie Ponių kavinės — virtinė prašmatnių automobilių. Sumitę ponaičiai ir damos jaukiai gurkšnoja kavą ir aperitiką kaip Paryžiuje, nesidrovėdami ant šaligatvio klūpančių elgetų. Gyvenimas teka įprasta vaga: Vilniaus centre nuvaromas prezidentaitės automobilis; vyriausybė pasineša privatizuoti atomine elektrine; bankrutuoja dar viena firma, susiglemžusi iš žmonelių 14mil. litų; vėl sprogimas Panevėžyje; įsiregistruoja dar dvi dešiniosios partijos eiliniams rinkimams (jų steigėjai gaus Gedmino ordinus už nuopelnus skaldant demokratinį Santaros frontą...).
Vilniuje nesigirdėti Čečėnijos aukas bombarduojančių lėktuvų gausmo. Lietuva tebėra ramybės salelė, kur valdžia nuolat skelbia ekonomikos stabilizaciją, kur lietuviški bankai moka bene didžiausias palūkanas visoje Europoje, kol patys nesudega, kur generalinio prokuroro pavaduotojas gauna 2000 lt. mėnesinę pensiją, o profesorius 130 lt.
Ar ilgai tesis šita ramybė? Europos Tarybos pareigūnas aną savaite paguodė: dėl Baltijos kraštų mes daug griežčiau protestuotumėm negu dėl Čečėnijos. Rūsčiai pagrasintų pirštu (pažeistos žmogaus teisės!) ir vietoj 6 milijardų dolerių metinės paskolos paskirtų 2 milijardus. ..JAV atstovų rūmų komitetas pasiskubino išbraukti Baltijos šalis iš kandidatų į NATO sąrašo, kad paskui nebūtų komplikacijų. Ar vėl nesame palikti vieni patys prasižiojusio smako akivaizdoje? Jelcino Rusija peržengė Rubikoną: pradžioj pasišovusi atkurti centralizuotą tautinę rusų valstybe, ji vis dėlto nedrįso dekolonizuotis (kaip Anglija ir Prancūzija po Antrojo pasaulinio karo) ir vėl sugrįžo į tradicinį daugiatautės imperijos kelią, skelbdama, kad Rusijai būtinos periferinės teritorijos, jei ji nori išlikti kontinentinė ir suvereni jėga.
,,Realistinė" pono P. Gylio užsienio politika (,,esame maži") virsta pataikūniška vasalo politika: tik nesupykdykime siuzereno, skelbdami kokios nors notos (prieš pasirašant geriau suderinti Kremliuje), tik nepažeiskime jo ,,gyvybinių " interesų (laisvai vežioti savo karinę technikų per mūsų sostinę). Kuo labiau lankstomasi, tuo įžūliau elgiamasi su Lietuva (nedrįskite išsiųsti iš savo šalies nuteistų antivalstybinės veiklos organizatorių), tuo dainiau primenama: pasivaikščiojote po Europų, ir gana, grįžkite atgalios...
,,Pragmatinė" nuolaidų politika sukuria apgaulingos ramybės įspūdį: mezgame gerus kaimyniškus santykius, iškaulijome sumažinti muitus, atgavome Burokevičių, greitai atgausime Maskvos banke paliktus mūsų žmonių dolerius ir KGB rūsiuose laikomas informatorių bylas... Tačiau iš tiesų neturėtumėm nė valandėlei pamiršti, kad gyvename pavojingoje zonoje, kaip ir Kazio Pakšto laikais. Esame suspausti iš dviejų pusių tarp Kaliningrado ir Gardino, o mūsų nepriklausomybės likimų atidavėme į buvusių ,,Maskvos tarnų" rankas. Ar kritiškų istorijos valandų jie išdrįs pakelti pasipriešinimo kardų, kurį mūsų „bajorai" (buvusioji ir dabartinė nomenklatūra) įteikė prezidentui? Kas tada nulems — priesaika Lietuvai ar pragmatiniai išskaičiavimai (nesugriaukime krašto!) bei ištikimybės ,,didžiajai tėvynei" refleksai? Kuriuo keliu žengs Lietuva— Gruzijos ar Čečėnijos?
Blogiausia, kad pati visuomenė neruošiama jokioms visuotinio pasipriešinimo formoms. Atvirkščiai, vyksta laipsniška ideologinė resovietizacija: nukaltas,,riboto valstybingumo" mitas: Lietuvos kompartija pakelta ant tautinės rezistencijos pjedestalo; Bažnyčia išstumiama kaip aktyvus visuomeninis veiksnys; sovietinė mokykla buvusi pati geriausia, ir mums nereikia jokių reformų...
Pasakiškas buvusios nomenklatūros lobimas ir gyventojų daugumos nuskurdimas (Tarptautinio banko duomenimis, socialiniai kontrastai Lietuvoje yra patys didžiausi iš visų pokomunistinių šalių) ugdo tik neapykantų santvarkai, kur buvę komunistai sukūrė šiurpios socialinės nelygybės režimą, ciniškai išdavę Karolį Manų (irienas premjeras atsistatydinęs nusiperka „Azoto" gamyklų, o ką nusipirks kitas atsistatydinęs?). Nenuostabu, kad darbininkas, negaudamas 3-4 mėnesius algos iš merdinčios įmonės, ar ūkininkas, suriestas į ožio ragų kainų politikos, klausia savęs: o ką man davė nepriklausomybė?
Tokių desperatiškų atsidūsėjimų, aišku, sąmoningai siekiame ekonominėmis blokadomis, dvigubais muitais, bankų bankrotais, nomenklatūros klestėjimu ir mafijos siautimu. Kai tokių nostalgiškų atsidūsėjimų susikaups pakankamas kiekis, tada jau bus galima steigti,, nacionalinio gelbėjimo komitetų'', kaip ir Čečėnijoje.
Esame pasmerkti gyventi nuolatiniame pavojuje ir neatslūgstančioje mūsų nepriklausomybės likimo įtampoje. Gal tai tik mūsų psichologinis kompleksas, išugdytas ilgų nelaisvės metų, kurį derėtų išrauti iš savęs ir atsiduoti natūralaus bekonfliktiško gyvenimo tėkmės iliuzijoms, kuriomis LDDP sugundė žmones 1992 m. rinkimuose? Ne, tai šių dienų mūsų situacija, kurių tragiškai išryškino Čečėnija, pasitikusi „nuoga krūtine" atriedančią imperializmo bangų.
1995.II.5 Vytautas Kubilius
