KUO DABAR RŪPINSIMĖS?
VEDAMIEJI
Neseniai atšventėme ketvirtąsias metines nuo 1990 metų Kovo 11-tosios, kada Lietuva vėl buvo atstatyta kaip nepriklausoma valstybė, nors tik ir prieš pusmetį atsikračiusi svetimos kariuomenės. Mėnesi anksčiau, švenčiant tradicinę Vasario 16-tąją ir atiduodant įprastą auką ,,laisvinimo" reikalams, teko pagalvoti: juk Lietuva jau laisva, tai kam skirti auką? Jau praėjo daugiau kaip metai nuo Lietuvos Seimo rinkimų, sumaišiusių išeivijos nuotaikas ir laisvos Lietuvos viziją. Nuotaikas dar temdo ir ateinančios iš Lietuvos žinios apie sunkų gyvenimą, apie Seimo priimamus įstatymus ir Seimo daugumos darbus. Kyla klausimai, ar patikima Lietuvos teisinė sistema, ar ten saugu, ar Seimo dauguma neturi minčių, kaip apsaugoti įstatymais save ir tuos, kurie aktyviai tarnavo LKP ar net buvo stribais. Norėtume save įtikinti, kad balsuotojai išsirinko geriausius iš geriausių. Juk jie ten gyvena ir naujus įstatymus toleruoja. Tad gal neturėtume jaudintis dėl užsienio politikos ėjimų: juk naujoji Lietuvos valdžia turi savo Užsienio reikalų ministeriją, savo ambasadorius ir vykdo savo politiką. Išeivijos pastangos bandyti gerinti santykius su svetimų kraštų vyriausybėmis ar organizuoti pagalbą Lietuvai šiuo metu gal ne tik nereikalingos, bet gali būti ir kenksmingos, nes jos gali nesiderintisu pačios Lietuvos vyriausybės ar atitinkamo Seimo komiteto planais. Mes, ištikimi savo tėvynės Lietuvos vaikai, visuomet padėsime, jei Lietuvos valdžios būsime prašomi.
Tuo tarpu tik kai kurios atskiros institucijos yra prašiusios išeivijos pagalbos, pavyzdžiui, vaistų ir medicinos instrumentų, tačiau užsienio politikos klausimais Lietuvos valdžia į išeiviją oficialiai dar nesikreipė. Tiesa, savo laiku buvo prašoma patarimų konstitucijos klausimais ar ekonomikos ir bankų tvarkyme, tačiau vėliau buvo leista suprasti, kad jūs, išeiviai, nesikiškite ir netrukdykite mūsų įprasto darbo, mes patys susitvarkysime. Išeivijoje visose srityse turime daug ekspertų, kurie idealizmo vedini skubėjo Lietuvon, gal gerai ir neišstudijavę ten esamos padėties. O ta padėtis yra labai komplikuota. Tačiau atsiminkime, kad vis dėlto Lietuvoje vienokia ar kitokia demokratija yra. Vieni žmonės patenkinti Seimo rinkimų rezultatais, kiti labai nusivylę. Natūraliai auga opozicija valdančiai daugumai. Norėtume, kad ta opozicija būtų ne tiek kovinga, kiek darbinga ir paruoštų geresnius valstybės valdymo projektus negu tie, kuriuos kritikuoja. Tokia kritika būtų naudinga ir pozicijai, ir opozicijai.
Norint išeiviją ir toliau prilaikyti arčiau tautos kamieno — Lietuvos, vis dėlto reikėtų išblaškyti kai kurias išeiviją jaudinančias mintis. Aktyviąją išeiviją daugiausia sudaro tremtiniai ar karo audros į užsienį nublokšti lietuviai. Jie per visus okupacijos metus buvo vienybėje su kovojančia tauta. Rezistencija ir partizanai buvo mums šventi žodžiai. Tačiau, kai šių metų Sausio 13-tąją dieną kai kurie Seimo nariai iš Seimo iškilmingojo posėdžio nešė gėles pasipriešinimo au-2 koms pagerbti, tai Seimo kairiojoje puseje pasigirdo pastabos: ,,banditai". Tas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjų pastabas išeivija išgirdo. Išgirdo ir vėl sudrebėjo. Lietuvoje dirbo bent keli tūkstančiai KGB kadrinių tarnautojų. Valdžia jų dar neapklausinėjo, bet priešingai— išdavė jiems pasus ir moka pensijas. Tuo tarpų tremtiniams vis dar nėra sudarytų sąlygų grįžti tėvynėn, dažnai trukdoma išduoti pasus, o ką jau bekalbėti apie pensijas. Tremtinių sąjunga buvo susitarusi su AT ir pravedė įstatymą dėl archyvų saugojimo. Dabartinė valdžia šį susitarimą sulaužė, paskirdama tremtiniams nepriimtiną asmenį tiems archyvams saugoti. Valdžia nesugebėjo tokio paprasto reikalo išspręsti ir sukėlė visoje tautoje triukšmą. Aukšti buvę KGB karininkai yra skiriami vadovauti krašto apsaugos tarnyboje, jiems duodama teisė nešioti ginklus.
Tai tik kelios bauginančios žinios iš Lietuvos, keliančios abejones ir susirūpinimą tiems, kurie iš viso pasaulio šią vasarą rengiasi vykti į Lietuvą dalyvauti Dainų ir tautinių šokių šventėse, kongresuose bei kituose renginiuose. O gal šias abejones geriau palikti laiko tėkmei ir susirūpinti tuo, kas šiuo momentu mums patiems svarbu ir tikra — pačios išeivijos ateitimi. Nes Lietuva dar nėra pajėgi savo išeivijai padėti.
K. A.
