KELIAS Į ŽMONIŠKUMĄ IR DEMOKRATIJĄ

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Nuotr. V. Maželio

Paskaita, skaityta š.m. rugpjūčio 7 d. Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Svarstant mūsų pareigas Lietuvai Lietuvos realybės kontekste, dera pirma paklausti

—    Kuriuo keliu mes ir Lietuva einame?

—    Kiek to kelio kryptį įtaigoja mūsų aplinka ir kultūra?

—    Koks yra mūsų lietuviškasis charakteris?

KOKIO gyvenimo siekiame, priklauso nuo to, kokie žmonės esame, būtent, nuo charakterio. Aiškesnį vaizdą galim susidaryti, atsižvelgdami į žmonių charakterio ir visuomenės sąryšį. Jau Platonas rašė apie žmonių moralinio charakterio ir jų politinės bendruomenės savitumų ryšį — kaip ta bendruomenė save organizuoja ir sau vadovauja. Amerikos kūrėjai revoliucijos laikais, jau žymiai vėliau, propagavo panašią teoriją. Jiems laisvė buvo viena iš svarbiausių vertybių ir juos labai domino, kokia charakteristika reikalinga steigiant laisvą respubliką.

Devynioliktame šimtmety prancūzų filosofas ir politikas Alexis de Tocqueville parašė vieną iš giliausių Amerikos charakterio ir visuomenės sąryšio analizių. Savo knygoje ,, Demokratija Amerikoje” jis apibūdino amerikiečių idealus, kuriuos autorius vadino ,,širdies įpročiais”, ir parodė kaip jie formuoja nacionalinį Amerikos charakterį. Jis išskyrė šeimyninį gyvenimą, religines tradicijas, dalyvavimą vietos politiniame gyvenime kaip faktorius, padedančius formuoti tokį žmogų, kuris tada gali lengviau pritapti prie platesnės politinės bendruomenės ir tuo stiprinti bei išlaikyti demokratines institucijas. Jis taip pat perspėjo, kad kai kurie Amerikos charakterio aspektai — kaip pvz., individualizmas — gali izoliuoti amerikiečius vieną nuo kito ir susilpninti demokratinius pagrindus.

Sekdami Tocqueville, galime prieiti prie išvados, kad vienas iš esminių elementų sveikom demokratinėm institucijom yra ryšys tarp asmeninio ir visuomeninio gyvenimo, ar kitaip sakant — privataus ir viešojo sektoriaus. Kaip piliečiai dalyvauja ar nedalyvauja visuomeniniame gyvenime? Kiek asmeninis gyvenimas paruošia žmones įsijungti į visuomeninį gyvenimą, ar paskatina juos rasti prasmę privačiame sektoriuje? Iki kokio laispnio visuomeninis gyvenimas sotina žmonių asmenines aspiracijas arba nuvilia iki visiško išsijungimo iš to gyvenimo?

GRĮŽKIME prie pirmojo klausimo — kuriuo keliu mes ir Lietuva einame? Manau, kad galime drąsiai tvirtinti, kad siekiai yra tie patys:

—    įtvirtinti demokratinę, teisinę valstybę,

—    Sustiprinti Lietuvos ekonomiją per laisvąją rinką,

—    Integruoti Lietuvą į tarptautinę bendriją,

—    Skatinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms bei žmogiškajam orumui.

Tačiau kiek šią kryptį įtaigoja mūsų gyvenamoji aplinka ir kultūra? Su šiuo klausimu jau atsiranda aiškūs skirtumai tarp išeivijos ir Lietuvos. Norėdama tuos skirtumus išryškinti, Lietuvą palyginsiu su Amerika jos kūrimosi stadijoje.

Nuo pat pirmųjų Amerikos kūrimosi dienų laisvė buvo stipriai siejama su morale. Thomas Jefferson, vardindamas pagrindinius valdymo principus savo inauguracinėje kalboje, sakė: ,,Lygybė ir teisingumas visiems, nepaisant, kokių jie bebūtų religinių ar politinių pažiūrų".

Jis taip pat gynė asmens laisvę nuo savavališkų valstybės veiksmų ir spaudos laisvę nuo bet kokios cenzūros. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad geriausias laisvės apgynimas yra apsišvietusių žmonių aktyvus dalyvavimas politiniame procese. Laisvė, kuri leidžia žmonėms daryti ką tik jie nori, greitai susinaikins ar pavirs į tironiją. Laisvė tik tada turi reikšmę, kai ji veikia sveikos visuomenės, sveiko gyvenimo rėmuose.

 

Simpoziumo metu Dainavoje. Iš k.— Linas Kojelis, Vilija Aleknaitė, Gintė Damušytė, Jonas Pabedinskas. Nuotr. K. Ambrazaičio.

TOCQUEVILLE teigė, kad fizinės sąlygos Amerikoje padėjo įtvirtinti demokratinę respubliką, tačiau įstatymai prisidėjo labiau prie demokratijos įtvirtinimo negu tos sąlygos, o žmonių išpažįstamos vertybės — t.y. valios ir jausmų išraiška — dar labiau už įstatymus. Jo nuomone, šios vertybės arba ,,širdies įpročiai", t.y. nuomonės, idėjos, kurios formuoja mūsų moralinį ir intelektualinį charakterį, kurios įtaigoja mūsų religinius įsitikinimus, politinį ir ekoniminį sąmoningumą, išugdė ir įtvirtino demokratiją Amerikoje. Tas procesas tęsėsi ilgai. Tuo tarpu Lietuvoje šis procesas tik prasidėjo. Mes aiškiai žinome ir liudijame okupacijos palikimą, kuris nuvedė Lietuvos ,, širdies įpročius" mums svetimais keliais.

Nenorime sudaryti vaizdą, kad viskas Lietuvoje yra blogai, o tik Amerikoje gerai. Ir šis kraštas turi daug silpnų vietų. Pvz., dažnai pasirodantis egoizmas suskirsto žmones į atskiras bendruomenines salas. Turintis gerą gyvenimą dažnai nesirūpina bendru gėriu, žiūri tik į save ir savo artimųjų ratelį, palieka plačiąją visuomenę tvarkytis savistoviai ir įsivaizduoja, kad jo likimas yra tik jo rankose. Bet joks žmogus nėra atsiskyrėlių sala — nei Amerikoje, nei Lietuvoje.

Lietuvoje panašias apraiškas iššaukia visai kitos sąlygos. Ten sunki ir šokiruojanti ekonominė būklė skatina žmones rūpintis tik savimi, neištiesti rankos kaimynui, atsiriboti nuo visuomenės.

Valdžios pareiga yra sustiprinti ir stabilizuoti ekonominę padėtį, sudarant socialinės apsaugos garantijas labiausiai kenčiantiems, t.y. pensininkams, invalidams, vaikams ir pan. bei įtvirtinant normalų teisinį gyvenimą visiems krašto gyventojams.

Išeivijos pareiga yra padėti tiems vargstantiems ir nuskriaustiems, kurie šiuo sunkiu pereinamuoju periodu patys nepajėgia išsiversti, ar tai būtų ekonomine, socialine ar politine prasme, bei paspartinti valstybės politinį ir ekonominį vystymąsi.

O Lietuvos piliečio pareiga yra padėti sau pačiam, negyventi senąja valdžios dotacijų iliuzija ir išmokti mylėti savo artimą kaip save patį, o Lietuvą labiau už save!

Kodėl Amerika laikoma demokratijos viršūne? — Nes raktas į jos demokratinius laimėjimus yra visuomeninė veikla, t.y. auka, nes daugumos žmonių galvojimą ir gyvenimą lydi moralė bei pasitikėjimas sistema ir kitais. Jeigu Lietuvoje nesusiformuos panaši politinė ir dvasinė kultūra, ji bus pasmerkta bananų respublikos pražūčiai.

ATĖJOME prie trečio ir paskutinio klausimo: koks yra mūsų lietuviškasis charakteris? Vienas elementas, kuris itin jaučiamas, yra vergo psichologija. Atsakomybės baimė, iniciatyvos ir etikos stoka, menkavertiškumo kompleksas — tai problemos, kurių turime Lietuvoje atsikratyti.

Geriausi vaistai — įsijungimas į visuomenini gyvenimą. Šis žingsnis priverčia žmogų nusigręžti nuo savo asmeninių interesų ir bent kartais pastebėti kitus žmones, kurie net ir sunkiau už jį gyvena ar pergyvena panašias problemas.

Bendros problemos, bendri rūpesčiai išugdė Amerikoje kilnią tradiciją, t.y. burti piliečius į bendrų interesų organizacijas ir koalicijas. Jos padeda eiliniam piliečiui nurungti vienišumo ir bejėgiškumo jausmą, sukeltą moderniosios aplinkos. Jos suteikia forumą dalintis nuomonėmis, ieškoti sprendimų, išryškinti pilietines atsakomybes.

Deja, Lietuvoje, užuot ieškant kas jungia ir bandant spręsti bendras problemas bei rūpesčius, kreipiamas ypatingas dėmesys į skirtumus. Lietuvoje tiesiog paplito visuomenės sužvėrėjimas. Susiformavo ne sveika visuomenė, o antagonistinė visuomenė, kuri yra destabilizuojanti jėga. Kas be ko, yra šviesių išimčių, bet jų išgales susilpnina tamsi masė, kuri pasinėrusi savyje. Kaip sugrąžinti pilnutinį žmoniškumą įtvirtinti pilnutinę demokratiją?

PIRMU pirmiausia tauta turi pati ryžtis gyvenimą pakeisti. Tai priklauso ne tik nuo valdžios, bet ir nuo pačių gyventojų — ar jie pasiduos likimui, ar stengsis tą likimą nukreipti pozityvia kryptimi. Išeivija nenulems to proceso, tačiau ji gali jį paspartinti. Tad išeivijos pareiga:

1.    Ugdyti stiprų ir etišką, morale pagrįstą charakterį Lietuvoje. Išeivija gali tai padaryti savo gyvu pavyzdžiu giminių ir draugų tarpe, švietimo mainais tarp Lietuvos ir užsienio, pasidalinimu savo patirtimi, (kaip pvz., US-Baltic Foundation rengiami etikos seminarai savivaldybių atstovams).

2.    Remti visuomenines organizacijas užsieny ir Lietuvoje, kurios skatina Lietuvos piliečių įsipareigojimą kitiems ir visai bendruomenei: karitatyvines organizacijas, profesines sąjungas, verslininkų asociacijas. Tačiau būtina sąlygoti tą paramą griežta kontrole ir tvarkinga atskaitomybe.

3.    Kelti privatų sektorių visais frontais — politiniu, ekonominiu, socialiniu. Organizuotas ir išsivystęs privatus sektorius išbalansuos ir apvaldys milžinišką valdžios aparatą. Kreipti mažiau dėmesio į valdiškas įstaigas, o daugiau į privačius vienetus, kurie padeda formuoti žmonių galvojimą ir gyvenimą. Šitokiu būdu išaugs decentralizuotas valdymas, į kurį turi įsijungti plačioji visuomenė, kad viršūnė būtų veikiama ir spaudžiama iš apačios. Tik tada atsiras normalus gyvenimas. Turint tokį pagrindą bus lengviau žengti pirmyn į ,,širdies įpročių" visumą, apvaldančią visuomenės gyvenimo būdą.