Partizanai: Istorija ir dabartis

VYRIAUSYBĖS PASIKEITIMAS IR LIETUVOS POLITINĖS RAIDOS PERSPEKTYVOS

ČESLOVAS STANKEVIČIUS

Česlovas Stankevičius, šio straipsnio autorius, buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, šiuo metu yra delegacijos deryboms su Rusija dėl kariuomenės iš Lietuvos išvedimo vadovas, o taip pat specialus ypatingų misijų ambasadorius. Š.m. sausio 27-28 dienomis dalyvavo Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių surengtame politinių studijų savaitgalyje ir skaitė šią ir dar kitą paskaitą.

Šiuo savo pasisakymu nepretenduoju į išsamią ir objektyvią Lietuvos gyvenimo apžvalgą ir Lietuvos politinės raidos prognozę. Prašau vertinti mano teiginius kritiškai, tik kaip mano asmeninį požiūrį, mano susirūpinimą dėl galimos Lietuvos politinės raidos.

POLITINIŲ LAIKOTARPIŲ KAITA

Išrinkus Seimą ir dabartinę Lietuvos valdžią, baigėsi ir nugrimsta istorijon ištisas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Šiam laikotarpiui ir tik jam buvo ryškiai būdingi tam tikri politikos principai, politinės kultūros ir visuomeninės raiškos bruožai, kurie dabar jau nebepasikartos. Mano nuomone, būdingiausias ir reikšmingiausias praėjusio laikotarpio bruožas — idealistinė politinės veiklos ir pilietinio aktyvumo motyvacija. Moralios ir principingos politikos nuostatas Lietuva paskleidė net ir tarptautinėje bendrijoje.

Dabartinėje Lietuvos politinio ir visuomenės gyvenimo arenoje reikšis ne tik kiti žmonės, ne tik bus veikiama kitokiu būdu, bet ir vyraus visiškai kitos vertybinės nuostatos.

Kas padaryta. Reikšmingiausių rezultatų yra pasiekta nepriklausomos Lietuvos principingoje ir nuoseklioje užsienio politikoje. Trumpai prisiminkime, ką Lietuva pasiekė po 1990 kovo 11: 1. atkūrė visas valstybės institucijas, savo teisės ir teisėtvarkos sistemas bei kariuomenę; 2. atkūrė pilietybės, nuosavybės bei kitus valstybės demokratinius institutus; 3. padėjo pagrindus valstybiniam mąstymui ir išsiugdė būrelį naujų valstybininkų; 4. pasiekė, kad Rusija pirmoji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, o buvusią okupaciją — neteisėta; 5. moraline jėga atrėmė ginkluotą sausio 13-sios agresiją; 6. nustatė santykių su Rusija pagrindus tarptautine sutartimi; 7. pasiekė, kad Rusija tarptautine sutartimi įsipareigotų išvesti okupacinę kariuomenę; 8, pelnė tarptautinį pripažinimą ir tapo Jungtinių tautų nare; 9. užmezgė diplomatinius santykius su dešimtimis valstybių; 10. tapo Helsinkio Konferencijos nare; 11. tapo Šiaurės Atlanto Organizacijos asocijuota nare; 12. tapo Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtojimo banko nare; 13. sudarė investicijų apsaugos sutartis su J.A.V., V.F.R., Prancūzija ir kitomis valstybėmis, prekybos susitarimus su Europos Bendrija, J.A.V., laisvos prekybos sutartis su Skandinavijos šalimis ir t.t.; 14. priėmė naują Lietuvos Konstituciją.

Naujojo laikotarpio kontekstas.

Lietuva nėra nuošali sala vandenyne, kurios politiniai procesai būtų savaiminiai ir nepriklausomi. Tad visus Lietuvos politinius ir ekonominius procesus reikia nagrinėti pasauliniame kontekste, atsižvelgiant į išorinius poveikius Lietuvai.

Mesesame tik išėję iš kameros, bet dar nepabėgę iš kalėjimo teritorijos. ..

Globaliniu mastu vyksta varžybos dėl Rytų ar Vakarų įtakos persvaros komunizmą nusimetančioms Rytų Europos šalims, dėl tų šalių ekonominės ir politinės integracijos krypties — į Vakarus ar į neosovietinius Rytus. Rytai veikia labai aktyviai, o jiems priešinasi tik pačios iš jų įtakos ištrūkti norinčios šalys. Vakarai yra perdaug pasyvūs, ypač Baltijos šalių atžvilgiu. Vakarai kaip užhipnotizuoti žiūri tarsi kiaurai pro mus į abejotinas Rusijos demokratijos paieškas. Demokratijos, kurios Rusija niekada nėra patyrusi.

Į Lietuvai gyvybiškai svarbų klausimą — pavyks ištrūkti, ar būsime įtraukti į Rusijos integracijos erdvę — dar galutinai neatsakyta. Mes esame tik išėję iš kameros, bet dar nepabėgę iš kalėjimo teritorijos. Lietuvos ligšiolinės politikos sampratą galėtume išreikšti formule — integracija į Vakarus, bendradarbiavimas su Rytais. Grįžusios į valdžią LDDP politikos krypčiai išreikšti, matyt, tiktų kita formulė — integracija į Rytus, bendradarbiavimas su Vakarais.

Kai kalbama apie Baltijos kraštus kaip apie Rytų-Vakarų tiltą, mums reikia klausti — apie kieno tiltą yra kalbama? Ar apie Vakarų tiltą į Rytus, ar Rytų — į Vakarus? Kur bus nubrėžta mums lemtinga integracijos ir saugumo erdvės riba — už rytinių ar už vakarinių mūsų sienų?

Rusijos įtaka. 1995 metų pabaigoje sukaks 200 metų nuo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, kai Lietuva pateko imperinės Rusijos vergijon Šiaurės Vakarų krašto pavadinimu. Nuo tol Lietuva išliko Rusijos imperinių interesų sferoje.

Rusijoje legaliai tebeveikia tokios struktūros kaip KGB, KPSS, GRU ir karinis-pramoninis kompleksas, siekiančios atkurti Rusijos imperiją ir komunistinį režimą visose buvusiose užgrobtose teritorijose ir įtakos šalyse. Veikia daug KGB sukurtų politinių organizacijų ir kitokių struktūrų. Visos jos turi paramą Rusijos parlamentinėse ir vyriausybinėse institucijose ir daro vis stipresnę įtaką Rusijos vidaus ir tarptautinei politikai. Per savo „pavarų sistemas” jos tiesiogiai paveikia iš Rusijos kontrolės besivaduojančių šalių vidaus politinių procesų raidą.

Rusijos imperinės jėgos neigiamai veikia Baltijos valstybių raidą įvairiausiais būdais: slapta kišasi į vidaus politinius procesus; trikdo ekonominius ir prekybos ryšius; blokuoja svarbių žaliavų importą ir atsiskaitymus už Lietuvos produkciją. Rusijos karinio-pramoninio komplekso, komunistų partijos, KGB ir mafijos kapitalas skverbiasi į gyvybiškai svarbias Baltijos šalių ūkio šakas — geležinkelį, energetiką, uostus, naftos pramonę, pasinaudodamas senais valdininkų ryšiais, taip pat užmegzdamas naujus ryšius su besikuriančia vietine mafija.

Dabartinė Rusijos strategija yra diferencijuotos integracijos strategija. Rusija įgyvendina ją tiesiogiai ir netiesiogiai, kurdama įvairiausias „bendras erdves” ir mėgindama primesti atitinkamo pobūdžio dvišales sutartis įvairiose šiuo metu neišvengiamo ar galimo bendradarbiavimo srityje.

Ta politika, kurią ministras Kozyrev taip žaismingai deklaravo Stokholme pernai gruodžio 14 dieną yra palaipsniui įgyvendinama.

Lietuvos atsparumo sąlygos.Iš to kas pasakyta reikia daryti išvadą, kad priešinimasis Rusijos imperinių jėgų planams nepaleisti Lietuvos „iš Rusijos glėbio” turėtų ilgam išlikti svarbiausiu Lietuvos politikos tikslu.

Sėkmingai pasipriešinti bręstančiai grėsmei Lietuva galėtų tik turėdama: 1. visuomenės remiamą stiprią šalies politinę vadovybę ir valstybės valdžią, suprantančią pavojus ir pasiryžusią priešintis Rusijos politiniam ir ekonominiam spaudimui; 2. reformai ir ekonomikos stabilizavimui būtiną pagalbą; 3. savo pinigus ir savarankišką finansų bei kredito sistemą; 4. stabilumą krašto viduje; 5. valstybės saugumą užtikrinančias struktūras; 6. efektyvią valstybės sienų kontrolę; 7. minimalią, bet gerai parengtą kariuomenę; 8. Vakarų kraštų aktyvią politinę paramą.

Trumpai galiu pasakyti, jog labai abejoju, ar dabartinė valdžia pakankamai suvoks visų šių uždavinių svarbą bei vienovę ir ar pajėgs šias sąlygas sudaryti. Vėl sugrįžusiai į valdžią praeities santvarkos valdančiajai jėgai tai per sunkus uždavinys.

Valdžios pasikeitimo esmė. Ar Lietuvoje iš tikrųjų tiktai opozicija pasikeitė vietomis su pozicija, ar atsitiko kažkas svarbesnio ir pavojingesnio?

Šiuo metu stebime akivaizdžiai stiprėjančias komunistinio imperinio revanšo tendencijas Rusijoje ir buvusios tvarkos dalinės restitucijos procesus kitose iš komunizmo besivaduojančiose šalyse. Lietuva, deja, nėra atsparesnė už kitas. Ji atlaikė tankų ataką, bet neatlaikė santvarkos pasikeitimo naštos. Pasirodo, tariamomis tautinio socializmo galimybėmis dar galima apdumti tūkstančių žmonių akis.

Komunistinės pasaulėžiūros atsisakymo deklaravimas savaime nepaverčia komunistinių struktūrų demokratine partija...

Kad ir kaip tą neigtų, LDDP yra ta pati LKP, tie patys žmonės, kurie 1990 m. rinkimuose pralaimėjo Sąjūdžiui, o dabar atsirevanšavo. Ir buvusieji kompartijos nariai, kurie nusprendė su ta partija daugiau niekada neturėti nieko bendro, ir pasilikę pakeitusioje pavadinimą partijoje tarsi vienodai yra atsisakę komunistinės pasaulėžiūros. Tad ar yra koks skirtumas? Ar kompartija iš tikrųjų „išnyksta" tokiu būdu?

Šiaip jau pasaulėžiūros ir politinių pažiūrų pasikeitimas būtų individualus žmogaus išgyvenimas. Tik visų šalių komunistų partijos, nepaleisdamos savęs ir išsaugodamos savo struktūras, dabar kolektyviai „keičia" pasaulėžiūrą, politines pažiūras ir partijos pavadinimus. Taip kuriamas mitas, kad komunistinės struktūros „tampa" demokratinėmis partijomis be steigimosi proceso. Komunistinės pasaulėžiūros atsisakymo deklaravimas savaime nepaverčia komunistinių struktūrų demokratine partija. LDDP neturi naujų pagrindų ateičiai. Saugodama savo faktiškas — nebūtinai tik formalias — struktūras, taip pat jos įtakoje esančias kitas senąsias struktūras, ji bus suinteresuota vengti struktūrinių reformų, netgi administracinės krašto reformos.

Neokomunistinės partijos išlieka kuo buvę — specifinėmis valdymo struktūromis. Jų valdymo kompetencija yra tik centralizuoto biurokratinio administravimo kompetencija. Darau prielaidą, kad be siekio išlaikyti ar atgauti prarastą valdžią ir socialinį statusą visuomenėje, šias struktūras dar vienija bendras siekis išvengti atsakomybės už praeitį ir supratimas, kad „savieji" nedovanos pasitraukimo. Žmonės, kurie pasiliko LDDP gretose, turėjo laiko ir iš tikrųjų privalėjo rimtai asmeniškai apsispręsti. Matyt, minėti pragmatiškai stiprūs motyvai ir skatina tuos žmones veikti kaip alpinistus, surištus viena virve.

VALDŽIOS PASIKEITIMO PASEKMĖS

a) Ūkio reformų ir ekonomikos srityje:

Lietuvos makroekonominiai rodikliai dabar labai blogi: dviženklė infliacija, tik dirbtinom priemonėm atidėliojamas nedarbas, mažėjantis nacionalinis produktas. Tik sparti reforma ir ekonomikos liberalizavimas gali padėti išvengti ekonominės katastrofos.

Kad būtų sudarytas pagrindas ekonomikai liberalizuoti, reikia įvykdyti visą privatizavimo programą, krašto administracinę reformą, perduoti ekonomines galias arba ūkinę laisvę į pačių ūkio subjektų rankas. Aleksandro Abišalos vyriausybė ryžtingai buvo pradėjusi tai daryti.

LDDP pabrėžia, kad tik ji kompetentingai gali vykdyti ekonominės ir politinės sistemos reformą. Pravartu paklausti, ar apie tą patį dalyką yra kalbama? Ar ir toliau bus siekiama kurti naują santvarką Vakarų demokratijos pavyzdžiu, ar tik buvusią santvarką pertvarkyti? Dabar į valdžią Lietuvoje atėjo ne rinkos ekonomikos kūrėjai, o socialistinės ekonomikos „perestroikininkai", todėl netrukus pasigirdo pareiškimai apie reformos pristabdymą, kad reforma dabar bus daroma neskubant ir kompetetingai. Tačiau liko neaišku, kada ir iš kur LDDP įgijo laisvos rinkos ekonomikos kompetenciją?!

Naujoji valdžia nuo pirmųjų dienų pradėjo rengti ir priiminėti štai tokius sprendimus: 1. pristabdyti pasaulyje išbandytais būdais vykdomą privatizaciją, pakeisti ją sovietiniu valstybinio turto perdavimu įmonių darbo kolektyvams; 2. pristabdyti žemės grąžinimą; 3. iš esmės panaikinti gyvenamųjų namų grąžinimo savininkams įstatymą; 4. atkurti kolektyvinę žemės nuosavybę; 5. suvaržyti galimybes žmonėms laisvai išstoti iš dabartinių žemės ūkio bendrovių, kurios tebėra kolchozų palikuonys; 6. išsaugoti ūkio valdymo centralizaciją ir t.t.

Nuo laisvų kainų vėl grįžtama prie administraciniu būdu nustatomų kainų pagrindiniams vartojimo produktams. Oficialiai kalbama, kad reikia vėl grąžinti tvarką, kai dalis tų pačių prekių parduodama pagal paskirstymo talonus (korteles) valdžios padiktuotomis kainomis, kita dalis — laisvai.

Šiuos reformų posūkius LDDP mėgina kaip nors pateisinti. Tuo tikslu pasinaudojama ir realiai padarytomis klaidomis, ypač žemės reformos srityje, kai prie ankstesnės valdžios iniciatyvą buvo paėmę kai kurie savanaudžiai žmonės ir grupuotės. Viena iš tokių klaidų, mano nuomone, buvo leidimas žemės savininkams smulkinti grąžinamas privačias žemės valdas.

Turint omenyje, kad negatyviuose procesuose aktyviai ir įtakingai dalyvauja taip vadinama nomenklatūra — buvusieji partiniai-administraciniai veikėjai, kurie kontroliuoja turtą ir finansus, dabar galima prognozuoti, kad privatizaciją, finansus ir kitas ekonomikos sferas reguliuojantys įstatymai bus pakeisti šio visuomenės sluoksnio naudai. Kiti sluoksniai pirmiausia smulkiųjų ir vidutinių verslininkų, gali netekti socialinės perspektyvos.

Senosios biurokratijos ir besikuriančios mafijos įsigalėjimas gali supančioti privačią iniciatyvą, investicijas, pagaliau ir visą reformų procesą, sužlugdyti demokratišką ekonomikos bei ūkio raidą ir laisvo verslo galimybes.

Prieš rinkimus LDDP pažadėjo žmonėms viską: mažinti mokesčius ir padidinti daugelio socialinių grupių pajamas, didinti valstybės socialinę paramą bei dotacijas, sustabdyti kainų augimą, išsaugoti darbo vietas ir plėsti gamybą. Dotacijos pažadėtos ir kultūrai, ir žemės ūkio produkcijos gamintojams, ir gyventojams nustatytų žemesnių už pirkimo iš Rusijos energijos kainų skirtumui padengti.

Suprantama, kad, esant gamybos nuosmukiui, tokiems pažadams tesėti natūralių biudžeto pajamų nėra. Kaip tyčia, didžiulius nuostolius ūkiui padarė ir stichinės nelaimės: vasaros sausra, rudeninė sniego stichija ir neseniai praūžusi neregėto smarkumo vėtra. Dirbtinai saugoti įmones nuo bankroto ir nedarbo padidėjimo irgi kainuoja. Socialistinė santvarka, išskyrus nekilnojamą turtą, nepaliko jokių valstybinių santaupų, kurių sąskaita galima būtų kompensuoti gana menkų gyventojų santaupų nuvertėjimą. Tad pirmiausia, matyt, dotacijos bus finansuojamos, atsisakius gamybai būtinų investicijų. Bus sunaudoti valstybės kreditiniai ištekliai ir lėšos už parduotą nekilnojamą turtą. Dalis šios naštos bus užkrauta dar gyvybingai pramonei per didesnes energijos kainas ir grįš ant pačių vartotojų pečių per kainų kilimą.

Padėtį apsunkina atsiskaitymų su rublio zonos šalimis problemos. Be to, milijonai rublių ir dolerių nelegalaus kapitalo iš Rusijos ir kitų kraštų įsilieja į apyvartą šešėlinėje Lietuvos rinkoje, „išplaunami" Lietuvoje.

Visi minėti dalykai spartina infliaciją, skatina pinigų emisiją. Jei po Lietuvos laikinųjų pinigų įvedimo jie, lyginant su doleriu, nuvertėdavo keliais procentais į mėnesį, tai gruodžio mėnesį jie nuvertėjo 30% ir vėl sparčiai artėja prie rublio kurso. Esant tokiems infliacijos tempams neįmanomos nei žymesnės Vakarų investicijos, nei ilgalaikįai kreditai. Tačiau iš naujos valdžios dar neteko nieko girdėti apie prieš-infliacinių priemonių programą. A. Abišalos kabinetas buvo rimtai ėmęs žaboti infliaciją.

Populistinė, administravimu grindžiama, ekonominė politika veda į tai, kad Lietuva ilgai vartos — kaip žmonės sako, „valgys" — ateities sąskaita. Vakarai neduos didelių kreditų vartojimui, tad kyla realus pavojus įlįsti į skolas Rusijai ir patekti jos priklausomybėn.

b. Valstybės valdymo srityje:

Per 2.5 nepriklausomybės metų daugelis valstybės darbą dirbusių žmonių, ypač jaunų, išsiugdė valstybinį mąstymą ir įgijo vertingą patirtį. Tie žmonės naujai valdžiai yra netinkami dėl savo politinių pažiūrų ir principingumo. Daugelis iš jų ir patys nenori bendradarbiauti su dabartine valdžia. Jie yra keičiami ne tokiais kompetetingais LDDP rėmėjais. Išugdyti valstybės sąskaita kvalifikuoti valstybės tarnautojai pasitraukia į privačią sferą, iš kurios vėliau negrįš į valstybės tarnybą.

Nepriklausomybę galima prarasti ir palaipsniui, grynai dėl neprincipingumo...

Dabartinė valdžia, kaip ir seniau, matyt, remsis klusniais pataikūnais, o ne laisvais ir savarankiškai mąstančiais žmonėmis. Nedarbo grėsmė padės suburti politinių liokajų būrį.

Mes nepajėgėm ir nespėjom pakeisti sovietinio valdininkų elgesio tradicijų, tad dabar jos gali vėl ilgam įsitvirtinti. Išsilaikiusiųjų senųjų valdininkų įsigalėjimas ir korupcija — iš vienos pusės, ekonominių ir kriminalinių nusikaltimų plitimas — iš kitos pusės kelia rimčiausią pavojų, kad įsigalės tikra mafija.

c. Užsienio santykių srityje:

Valstybės užsienio politikos sampratą LDDP žmonės susiaurina iki ekonominių santykių turinio. Ministerijų ir kituose administraciniuose sluoksniuose nėra valstybinio mąstymo pagrindų.

Užsienio politika tampa labiau partiniu dalyku. Užsienio reikalų ministerija beatodairiškai „valoma". Užplanuota atleisti daugiau kaip pusšimtį prityrusių ministerijos darbuotojų. Atleisti du patyrę užsienio reikalų ministro pavaduotojai V. Katkus ir G. Šerkšnys. Abu buvo aktyvūs derybų su Rusija delegacijos nariai. V. Katkus atstovavo Lietuvai ESBK, vadovavo sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus sritimi delimitacijos deryboms.

Tarp asmenų, turinčių įtakos Lietuvos politikai yra „Ateities forumo" veikėjų, dar taip neseniai Tiesoje įrodinėjusių, jog Lietuvai būtinai reikia „laikinai" įstoti į gorbačiovinę „naująją federaciją", jeigu jau ne tikruoju, tai bent asocijuotu nariu, agitavusių už integraciją į NVS.

LDDP visą laiką niekino ir kritikavo principingą ir nuoseklią Lietuvos politiką reguliuojant santykius su Rusija. Ši politika buvo grindžiama tarptautine teise, nenuolaidžiavimu Rusijos integracijos siekiams.

LDDP — kartu ir Seimo pirmininkas, laikinai einantis Prezidento pareigas A. Brazauskas — sausio 20 d. Seime paskelbė šią tezę: „Lietuva negali ir neturi stengtis diktuoti ar primesti savo interesų kitoms valstybėms, o privalo išmokti gyventi egzistuojančių interesų „lauke", kurį kuria supervalstybės ir galingi kaimynai".

Dabartinė Lietuvos valdžia psichologiškai integruota į Rytus. Turi reikšmės ir senos tarnybinės pažintys. Lietuvos sunkiai iškovotos pozicijos gali būti savanoriškai atiduodamos, pirma, kad naujoji valdžia tame nematys nieko blogo, antra — iš nesupratimo ir nepatirties priešintis, o tiksliau — iš patirties nesipriešinti Maskvai. Nepriklausomybę galima prarasti ir palaipsniui, grynai dėl neprincipingumo.

Rusija dabar laukia, kad LDDP vyriausybė nesilaikys ligšiolinių principinių Lietuvos nuostatų, pagal senas tradicijas darys vienašales nuolaidas. Stiprindama politinį ir ekonominį spaudimą Lietuvai, Rusija tiesiog diktuoja, kokias nuolaidas Lietuva turi daryti. Su naująja Lietuvos valdžia, kurią vadina „nuosaikia ir realiai mąstančia", Rusija dabar atvirai sieja savo viltis pasiekti jai pageidautiną Lietuvos politikos posūkį.

Rusija spaus tol, kol pasiduos spaudimui. Po kiekvienos nuolaidos bus reikalaujama kitos. Žinant kaip sunku atsispirti spaudimui, reikėjo perspėti dabartinę valdžią dėl pavojingos „žingsnis po žingsnio" („step by step") nuolaidų politikos ir ankstesnių politinių-teisinių Lietuvos nuostatų keitimo. Todėl, kai dabartinė valdžia kalba apie lankstesne Rytų politiką, mes reikalaujame pasakyti, kokios bus lankstumo ribos.

d. Valstybės saugumo srityje:

Lietuvos saugumo struktūros yra griaunamos. Lietuvos saugumo tarnybos vadovo — politinio kalinio, labai demokratiško, išmintingo ir nepriklausomo žmogaus — Petro Plumpos pakeitimas remiančiu LDDP žmogumi yra tikras iššūkis ir pasikėsinimas į šią gyvybiškai svarbią valstybės tarnybą. Išsklaidomas profesionaliai parengtas kovai su politiniu terorizmu ir ardomąja veikla, specialiųjų objektų ir svarbių užsienio personų apsaugai buvęs Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius.

Negali nekelti susirūpinimo, kad į reikšmingus valstybei postus skiriami žmonės, dėl kurių agentūrinio bendradarbiavimo su KGB paskelbti kaltinimai nebuvo ištirti.

e. Demokratijos raidai:

Tuo po rinkimų turėjome progos įsitikinti, kad valstybės struktūros vėl tampa tik partinių sprendimų vykdytojos. Sprendimai, kaip ir anksčiau komunistams valdant, priimami LDDP struktūrose, o ne valstybės institucijose.

Seime valdančioji partija nuo pat pirmos dienos konkrečiais veiksmais priminė, kad ji nelinkusi atsisakyti sovietinės demokratijos ir sovietinės teisės tradicijų. LDDP kalba apie demokratijos ir politikos tęstinumą, o elgiasi priešingai.

LDDP priešinasi nekomunistinės opozicijos susidarymui. Tuoj po rinkimų LDDP pradėjo propaguoti jos vadovaujamos „didžiosios koalicijos" šūkį, skelbiasi sudariusi nepartinę-specialistų vyriausybę, už kurios veiklą stengiasi išvengti atsakomybės. Tokiu būdu siekiama atkurti Rytų Europos kompartijų seniai išbandytą jų vadovaujamų „liaudies frontų" variantą, o iš tikrųjų — vienos partijos valdžią. Iš tikrųjų dabartinė „specialistų" vyriausybė pirmą kartą po kovo 11-sios yra tikra vienos partijos — LDDP — kontroliuojama vyriausybė.

Opozicijos galimybės viešai reikšti nuomonę yra menkos. Jau pasikėsinta uždaryti besisteigiančius nevalstybinės televizijos ir radijo kanalus. Dėl vadinamojo TV 26 kanalo, tarp kurio steigėjų yra Šiaurės Amerikos lietuvių, net JAV ambasadorius S. Johnson oficialiai išreiškė susirūpinimą.

Nagrinėjant dabartinio politinio proceso pavojus nenoromis tenka prisiminti ketvirtojo dešimtmečio procesus Vokietijoje, kai legaliai atėję į valdžią naciai savo valdžiai įtvirtinti vis labiau ėmė naudoti nelegalias priemones ir susidoroti su savo politiniais priešininkais. Tik pokarinės Vokietijos denacifikacija įtvirtino demokratiją ir užkirto neonacizmo restitucijos galimybes.

Nėra jokių garantijų, kad dabar pradėjusi nuo smulkių Konstitucijos ir įstatymų pažeidinėjimų LDDP nesiims ir kitų neteisėtų būdų savo valdžiai įtvirtinti ir išlaikyti.

f. Pilietinės visuomenės kūrimui:

Daugelis praėjusio laikotarpio pokyčių buvo paviršutinio, o ne giluminio pobūdžio. Dar nėra esminių kultūros pokyčių. Sovietinis mąstymas ir tradicijos gajūs. Kita vertus, žmonės tebėra, kaip ir anksčiau, labai priklausomi nuo valdžios, ypač nuo jos žemesniųjų grandžių, malonės. Nebuvo nei juridinės, nei faktiškos giluminės desovietizacijos, tad labai lengvai galima visiška resovietizacija.

LDDP valdžia negalės sukurti visuomeninės taikos, nes tvirtos taikos — kaip ir valstybės — pagrindu tegali būti teisingumas. Deja, teisingumas nėra LDDP veiklos organiškos ištakos.

Daugelis padorių žmonių skausmingai išgyvena dabartinę padėtį. Viskas, kuo jie tikėjo ir vardan ko nesavanaudiškai dirbo nuo Sąjūdžio pradžios, yra vėl paniekinta.

g. Valstybės prestižui:

Per praėjusį laikotarpį Lietuva savo atkakliu laisvės siekimu ir principingumu užsitarnavo pasaulio visuomenės dėmesį, pagarbą ir palankumą. Daugelio šalių parlamentarai, valdžios pareigūnai, verslininkai ir piliečiai dažnai stengėsi padėti Lietuvai vien iš palankumo jai. Į trūkumus ir blogybes buvo žiūrima atlaidžiau, kaip į turinčius išnykti praeities dalykus. Lietuvai pasukus atgal, įsitvirtinant negatyviems reiškiniams valstybės ir visuomenės gyvenime, Lietuva daug kam gali tapti neįdomiu mažu Rusijos satelitu. Daugelis žmonių gali nusigręžti nuo Lietuvos. Tokį kapitalą kaip šalies prestižas lengva prarasti, bet labai sunku atkurti.

PREZIDENTAS

Vasario 14 įvyksiantys Prezidento rinkimai turi didelę reikšmę Lietuvos raidai. Jie galutinai parodys ar tikrai tauta taip remia LDDP, kad leistų jai be atodairos ketverius ar net penkerius metus vykdyti totalinę savo politiką.

Štai kandidatas į prezidentus Algirdas Brazauskas viena proga kalba, kad tapęs prezidentu jis — LDDP pirmininkas — bus visiškai laisvas nuo partinės įtakos, o kita proga apgailestauja, kad, neišrinkus jo prezidentu, bus sugadinta LDDP valdžios piramidė — liks be viršūnės.

Tikrai nuo LDDP nepriklausantis prezidentas, kokiu būtų ponas Stasys Lozoraitis, galėtų bent kiek apsaugoti Lietuvą nuo lemtingų užsienio politikos klaidų. Vidaus politikoje prezidento galia dabartinės kompromisinės Konstitucijos yra apribota pirmiausia tuo, kad prezidentas gali skirti Ministeri Pirmininką tik Seimui pritarus. Tad vyriausybė bus visiškoje Seimo, o ne prezidento įtakoje. Prezidentas galės vetuoti LDDP daugumos priimamus įstatymus. Prezidento veto atmesti reikės pusės viso seimo balsų. Net be savo talkininkų LDDP tiek balsų turi.

Nenorėjau specialiai sutirštinti spalvų, kalbėdamas apie tokią gausybę grėsmių Lietuvai. Šiuos pavojus reikia matyti ir stengtis daryti ką įmanoma, kad Lietuvai būtų padaryta kuo mažiau žalos, kad išliktume laisvi ir nepriklausomi. Esame vienų vieni prieš savo grėsmes ir semtis stiprybės neturime iš kur kitur, kaip tik iš tikėjimo Apvaizda, tautos dvasios galiomis bei išmintimi.

Lietuvos laisvinimo darbas yra sunkesnis ir užtruks žymiai ilgiau, negu dar neseniai atrodė. Niekas jo nenudirbs už mus visus.