PILNUTINĖ DEMOKRATIJA IR JOS BIČIULIAI

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Vidmanto Valiušaičio kalba atidarant ĮLF studijų savaitę Vilniuje, Menininkų rūmuose, 1992.V.11.

,,Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti" (American Foundation for Lithuanian Research, Inc.) buvo įsteigtas 1960 rugpjūčio 5 Čikagoje. Jis išsivystė iš Studijų fondo, kuris jau porą metų organizavo studijas ir straipsnius žurnalui Į laisvę. Tokio fondo mintis buvo kilusi dar pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos metais, kada Lietuvos valstybę, lietuvių tautą bei jos kultūrą buvo ištikęs mirtinas pavojus. To laiko kovotojų — tiek žuvusių, tiek išlikusių gyvųjų — troškimus per daugel metų gaivino ir puoselėjo Į laisvę žurnalas. Apie šį žurnalą susispietusių žmonių iniciatyva ir pradėjo savo veiklą „Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti".

Bet kas gi buvo tie žmonės, apie kuriuos mes norime kalbėti ir turime ką pasakyti dar ir šiandien, dešimtmečiams praėjus nuo anos, mums, jaunesniesiems, atrodytų, taip tolimos, vien pageltusiuose ar net iš žemės atkasamuose puslapiuose surašytos praeities? Norėdami visa tai geriau suprasti turime mesti bent trumpą istorinį žvilgsnį.

 „36-ųjų generacija"

Trečiajame dešimtmetyje pradėjo kilti jau Lietuvoje akademiškai subrendusi ir užsienyje mokslus pagilinusi karta, kuri vėliau tapo krikščioniškosios visuomenės dalies intelektualiniu avangardu. Iš Paryžiaus, baigę žurnalistikos ir literatūros studijas, parvažiavo Juozas Keliuotis ir Jonas Grinius; Berlyne daktaro laipsnį įsigijo istorikas Zenonas Ivinskis; Bonos universitete literatūros studijas baigė Juozas Ambrazevičius-Brazaitis; filosofijos doktoratą Vienoje apgynė Ignas Skrupskelis; parvyko Lietuvon 5 metus sociologiją Sorbonoj studijavęs Pranas Dielininkaitis, Liuvaino, Briuselio, Fribūro, Strasbūro universitetuose filosofijos studijas gilinęs Antanas Maceina, Liuvaino, Fribūro ir Paryžiaus Sorbonos universitetuose taip pat filosofiją studijavęs Juozas Girnius, Berlyno ir Frankfurto universitetuose inžinieriaus-chemiko doktoratą parengęs Adolfas Damušis.

Pagrindinėm pasaulėžiūrinėm koncepcijom ir idealistinėm nuotaikom šie žmonės buvo artimai susiję su prof. Stasio Šalkauskio ideologija ir asmenybe. Bendras jų bruožas buvo rimtas dėmesys profesiniam pasirengimui bei profesinei kūrybai ir aktyvi visuomeninė veikla. Apie šį intelektualinį branduolį, kuriam vėliau išeivijoje prigijo ,,36-ųjų metų generacijos" vardas (tais metais pasirodė pagarsėjusi deklaracija „Į organiškosios valstybės kūryba" ir dienraštis XX amžius), telkėsi talentingų jaunų rašytojų (Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Juozas Grušas, Vincas Ramonas), perspektyvių pedagogų, filosofų, psichologų (Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Jonas Pankauskas), gabių kalbininkų (Antanas Salys), modernių kunigų (Stasys Yla). Jų įtaka kultūriniam, visuomeniniam, taip pat politiniam Lietuvos gyvenimui darėsi vis labiau pastebima. Nuo 1931 m. J. Keliuotis leido garsiąją Naująją Romuvą, 1934 m. Židinio redagavimą perėmė I. Skrupskelis. 1936 m. redakcinis kolektyvas (J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, St. Yla, Z. Ivinskis, A. Maceina, J. Prunskis, I. Skrupskelis) pradėjo leisti dienraštį XX amžius, kuris netrukus pasiekė tiems laikams didelį 35-40 tūkst. tiražą ir populiarumu pralenkė didžiausią dienraštį Lietuvos aidą.

Okupacijų nelemtyje

Užėjusi okupacijų nelemtis iš esmės pakeitė gyvenimo turinį ir istorikai, filosofai ir inžinieriai tapo politikais, pogrindžio spaudos žurnalistais, rezistencijos kariais. Štai tuomet pirmą kartą ir sumirgėjo Į laisvę vardas. Savo knygoje „Sukilimas" Kazys Škirpa rašė: „Tuo pačiu metu, kai buvo skelbiama Laikinoji Vyriausybė, J. Ambrazevičius, J. Grinius ir Z. Ivinskis jau redagavo pirmąjį oficiozą Į laisvę. Antrąją sukilimo dieną, t.y. 1941 birželio 24-ąją, pasirodė dienraštis Į laisvę, kuris taip buvo pavadintas dėl to, kad jo pasirodymo laikas — karo pradžia tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos — leidėjų nebuvo laikoma Lietuvos laisve. Leido Lietuvių aktyvistų frontas, paskelbęs sukilimą prieš bolševikų okupaciją 1941 birželio 23. Rugsėjo mėnesį vokiečių okupacinei valdžiai uždraudus vartoti Lietuvos aktyvistų fronto leidėjo vardą, leidėju pasirašinėjo „Spaudos žodžio" bendrovė, kurios pirmininku buvo Kazys Baubą, paskutinysis Židinio redaktorius. Jis ilgiausiai buvo ir dienraščio Į laisvę vyriausiasis redaktorius (nužudytas Stutthofo kacete). 1941 gale dienraščio tiražas pasiekė 200.000 egz. Vokiečiams sumažinus popieriaus limitą, vėliau buvo spausdinama apie 100.000. Naciams nepatiko dienraščio simbolinis patriotinis vardas ir nesidėjimas aktyviai remti vokiečių okupacinės valdžios politikos. 1942 gruodžio 31 laikraštis buvo uždarytas, o jo vietoj išduotas leidimas kitam laikraščiui Ateitis, kuris buvo leidžiamas privataus asmens ir vykdė vokiečių direktyvas.

Prieš okupantų užmačias eksploatuoti ir naikinti Lietuvos žmonių potencialą, pačią Lietuvą paversti svetimųjų kolonija, apgrobti kraštą, pavergtame krašte kilo visuotinis rezistencinis sąjūdis. Po to, kai vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje 1941 rugsėjo 22 uždarė pirmąją antibolševikinės rezistencijos organizaciją, parengusią Birželio sukilimą ir jam vadovavusią — Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF) — jo vietoje progrindyje ėmė kurtis naujos rezistencinės organizacijos: Lietuvių frontas, Lietuvių vienybės sąjūdis, Lietuvos laisvės armija ir kt. Tam sąjūdžiui organizuoti bei vadovauti, okupanto kėslams demaskuoti ir organizuotu būdu kliudyti ėmėsi ne tik rezistencinės kovos organizacijos, bet ir beveik visos buvusios politinės grupės. Antinacinės rezistencijos tyrinėtojo Arūno Bubnio teigimu, Lietuvių frontas  (LF) buvo „tiesioginė LAF'o organizacinė tąsa”, o jo nugarkaulį sudarė ,,36-ųjų metų generacijos” ir jiems artimi žmonės.

Trys ILF didieji Nidoje: Lietuvos filialo tarybos pirm. Vidmantas Valiušaitis, valdybos pirm. Ignas Misiūnas ir centro valdybos pirm. dr. Kazys Ambrazaitis. Nuotr. A. Sutkaus.

Taigi, LF kilo kaip dalis lietuvių tautos rezistencinio sąjūdžio tiek prieš bolševikine, tiek prieš nacių okupaciją tautos laisvės kovai organizuoti.

LF leidiniu tapo tas pats Į laisvę, kas dvi savaites pradėtas leisti pogrindyje 1943-ųjų sausy, tuojau pat, kai tik buvo uždarytas dienraštis. Pirmojo numerio buvo išspausdinta 1200, vėliau — po 5-6 tūkst. egz. Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose ir kt. jo egzempliorių skaičius buvo didinamas multiplikuojant rotatoriais. Iš viso išėjo 34 dvisavaitinio Į laisvę numeriai. Nei redakcija, nei spaustuvė gestapo nebuvo sučiupta.

Už moralios politikos primatą

Laisvajame pasaulyje atsidūrė frontininkai ir jų dvasios jaunimas, tiesiogiai neveikiami nei krašto rezistencinės kovos sąlygų, nei organizacijos tolydumo, bet tęsdami LF rezistencines tradicijas, savo organizacijai pasirinko Lietuvių fronto bičiulių (LFB) vardą.

1948 m. Į laisvę buvo pradėtas leisti Vokietijoje, bet teišėjo 3 nr. Nuo 1953 gruodžio 1 jis buvo atgaivintas JAV kaip trimėnesinis žurnalas, leidžiamas Lietuvių fronto bičiulių ir redaguojamas prof. Juozo Brazaičio. Žurnalas tęsė pogrindžio l laisvę tradicijas, palaikydamas gyvą kovojančio krašto atminimą (partizaninis sąjūdis tuo metu buvo jau galutinai palaužtas) ir vykdydamas J. Brazaičio žodžiais tariant, „rezistenciją prieš tremties dvasią”.

Charakteringa, kad pirmasis atgaivinto Į laisvę numeris pradedamas žurnalisto ir rezistencijos kario, Suvalkijos miškuose kritusio partizano Julijono Būtėno straipsniu, kviečiančiu „pakelti politiką iki moralės aukštumų”, kuris šiandien gražiai simbolizuoja tuos idealus, už kuriuos buvo atiduota tokia milžiniška gyvybių auka, ir kurių patvarumą bei patikimumą mūsų laisvės atgavimo kovoje paliudijo vėliausia Lietuvos istorijos atkarpa. Kas lengvai žiūrėtų į moralės ir teisės normų paisymą ar nepaisymą politikos praktikoje, tas negalėtų turėti tvirtos atramos nė pačiam Lietuvos laisvės reikalavimui, kuris reiškia ne ką kitą, kaip tik siekį, kad tarptautinius santykius tvarkytų moralė ir teisė, bet ne stipresniojo sauvalinga nuožiūra. Kaip liudija tūkstantmetė Lietuvos istorija, neišskiriant nė paskiausiojo istorijos tarpsnio, Lietuva visada buvo stipri tiek, kiek nesutiko moralės ir teisės vykdymo politikos praktikoje subordinuoti politiniam oportunizmui.

Į laisvę redaktorius Juozas Brazaitis savo programiniame straipsnyje „Srovė ir uola” ir rašė: „Esame išaugę krikščioniškųjų principų, patapusių visuotiniu Vakarų dvasios lobiu, atmosferoje. Krikščioniškoji moralė mums yra nepaneigiama norma, kurios privalo paisyti visas žmogiškasis veikimas, taigi ir politinis (...) Buvome ir tebesame liudytojai, kaip demokratijos priešingybė totalizmas pasaulyje ir mūsų tėvynėje žmogų laužo ir naikina vardan melagingų idealų. Užtat juo labiau stiprėjame mintyje daryti visa, kad žmogui, asmeniui, būtų grąžintas respektas ir pripažinta jo reikšmė valstybės gyvenime. Šitas mumyse pačiuose subrendęs siekimas brandintinas kaip visuotinis būsimosios Lietuvos siekimas: pagerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos".

Šias nuostatas per 50-tį metų atkakliai ir pasiaukojančiai puoselėjo, gynė Lietuvių frontas ir jo bičiuliai. Nors Vakaruose rezistencinės veiklos sąlygos buvo visiškai kitokios nei Lietuvoje (kitokios buvo naudojamos ir priemonės), bet tikslas išliko tas pats — kiek įmanoma priešintis okupantui ir stiprinti pačios tautinės bendrijos (tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje) sąmoningumą, išlaikyti dvasios gyvumą, kūrybines pastangas. Todėl savo rezistencinę veiklą LFB nukreipė daugiausia intelektualine-kūrybine linkme.

Politinės ir kultūrinės minties palikimas

Iki šiol Amerikoje leidžiamas žurnalas Į laisvę sudaro nepaprastai vertingą, deja, iki šiol Lietuvos visuomenei beveik neprieinamą lietuviškos politinės ir kultūrinės minties palikimą. Sakau neprieinamą, kadangi Lietuvoje pilnų jo komplektų tėra gal tik keliolika.

„Į laisvę fondas" išleido tokius reikšmingus veikalus kaip Juozo Girniaus „Tauta ir tautinė ištikimybė" (1961), Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai" (3 laidos), N. E. Sūduvio (J. Brazaičio) „Vienų vieni" (1964, 2 laidos), Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo" (1964), Vytauto Vardžio redaguotą „Lithuania under the Soviets" (1965), kolektyvinį Kazio Bradūno redaguotą veikalą „Lietuvių literatūra svetur (1945-1967)" (1968), 6 tomus Juozo Brazaičio „Raštų" (1980-1984), Kęstučio K. Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje" (1988, 2 laidos), Juozo Keliuočio atsiminimus „Dangus nusidažo raudonai" (1987), nemaža kitų vertingų leidinių. Nesunku pastebėti, kad šios knygos yra ne tik Į laisvę žurnalo, bet ir Lietuvių fronto bičiulių veiklos, įdealų ir siekimų integrali dalis.

Mums, Lietuvoje mėginantiems pratęsti šių garbingų ir taurių žmonių pradėtą kilnų darbą, tenka ne tik didelė garbė, bet ir nepaprasta atsakomybė — ištęsėti. Visų pirma iškelti iš užmaršties ir pristatyti dabarčiai tą didžiulį, vertingą palikimą, kurį per 50 metų savo kūrybingo ir pasiaukojamo darbo yra sudėję Lietuvių fronto bičiuliai. Jų kilnus ir patrauklus pasiaukojamos veiklos pavyzdys, tikiuosi, ir mums bus tinkamas padrąsinimas kukliai pradėtoje veikloje.

1990 m. vėlyvą rudenį Lietuvoje įkurtas „Į laisvę fondo" filialas jau yra surengęs keletą kūrybinių savaitgalių, išleidęs 5 knygas ir brošiūras, atlikęs nemažą retos ir unikalios rezistencinio paveldo medžiagos multiplikavimo darbą. Spaudai rengiamos kitos knygos, tarp kurių — politinės minties straipsnių ir dokumentų tomas, sąlyginiu pavadinimu ,,Į pilnutinę demokratiją", kuriame tilps to paties pavadinimo Lietuvių fronto bičiulių parengti svarstymai apie valstybės pagrindus (neseniai ,,Į laisvę fondo" leidyklos išleisti atskiru leidiniu su Vinco Natkevičiaus palydimuoju straipsniu) bei kita šią problematiką paliečianti medžiaga.

Kodėl pilnutinė demokratija?

Svarstydami demokratijos praktiką laisvajame pasaulyje, Lietuvių fronto bičiuliai konstatavo, kad demokratijos vykdymas paprastai ribojasi politikos sritimi. Demokratija aukščiausiai iškilo ir išsivystė asmens santykiuose su valstybe. Tačiau šalia asmens santykių su valstybe, arba politinės srities, yra dar lygiai plati ir svarbi ūkinė-socialinė sritis, arba asmens santykių su ūkiu sritis. Kaip politinė demokratija vykdo asmens pirmumą prieš valstybę, taip ūkinė-socialinė demokratija reikalauja vykdyti asmens pirmumą prieš ūkį. Vienos tik politinės demokratijos nepakanka. Nes, kaip nurodo vyskupas Ketteleris „nei spaudos laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti sergantiems". Kaip politinės demokratijos dėka visi piliečiai dalyvauja valstybės valdyme, taip per socialinę demokratiją jie turi dalyvauti krašto ūkyje.

Šalia politinės ir ūkinės srities yra plati idėjinė sritis, kurioje žmogus veikia pagal savo įsitikinimus, išreikšdamas juos mokslo bei meno kūriniais, religinėmis bei pasaulėžiūrinėmis bendruomenėmis. Todėl demokratinis asmens pirmumo principas dar labiau negu politinėje ar ūkinėje srityje yra reikalingas vykdyti kultūros srityje. Kultūros bei religijos srityje žmogus turi būti įgalintas laisvai apsispręst, savo įsitikinimus laisvai reikšti, pagal juos gyventi, kurti šeimą, auklėti savo vaikus, kurti mokslą bei meną, sudarinėti institucijas ir bendruomenes.

Tuo keliu — vykdant pilnutinės demokratijos principą, apimantį visas gyvenimo sritis: politinę, ūkio ir kultūros — pašalinamas kovos objektas valstybėje tarp grupių bei asmenų, kurie pripažįsta kitam tokią pat teisę egzistuoti kaip ir sau. O tai yra pagrindinė demokratinės dvasios žymė.

Visuomeniniams santykiams svarbiausias demokratinės dvasios vaisius yra tolerancija kitaip manančiam asmeniui. Tolerancija reiškia ne siekimą panaikinti idėjų kovą, o tik atsisakymą nuo prievartos idėjų kovai laimėti.

Todėl ir Studijų savaitė, kurios tema „Pilnutinė demokratija: idėjos, realijos, perspektyvos", yra tinkama proga išdiskutuoti tas idėjas, pasikeisti nuomonėmis apie šiandienos realijas, pasvarstyti pilnutinės demokratijos idėjų perspektyvas Lietuvoje.