PILNUTINĖ DEMOKRATIJA, SOCIALINIS TEISINGUMAS IR EKONOMINIS PROGRESAS

JONAS PABEDINSKAS

Jonas Pabedinskas, ekonomistas, dirbąs importo-exporto srityje. Nuotr. V. Maželio.

Savo laiku LF bičiulių politinė idėja skyrėsi nuo Nepriklausomos Lietuvos kitų politinių partijų ar susigrupavimų savo nepasaulėžiūriškumu, sprendžiant įvairius krašto gyvenimo klausimus. LFB pirmtakai 1936 paskelbė Organiškos valstybės konceptą, pagal kurį bendruomenės narys gyvena visumai, o visuma dirba kiekvienam nariui. Tais laikais, po didžiosios ekonominės depresijos buvo madoje kolektyvistinis galvojimas: komunizmas, fašizmas, nacizmas ir panašios politinės sistemos. Tokios kolektyvistinės idėjos patiko tiek laicistams, tiek katalikams ekonominėje srityje. 1958 LFB savo politinę programą pavadino Pilnutine Demokratija, drąsiai pasisakydami už amerikietiško tipo sistemą, nors vėliau 1979 metais pasirodžiusios jų idėjos, Credo pavadinimu, dažnai kalba apie socialinę demokratiją. Credo nemažai pasisako už bendro gėrio siekimą, kaip pvz., krašto ūkio planavimą ir viešosios piliečių veiklos koordinavimą, kad laisvė ir atsakomybė sutartų ir viena antrą papildytų. Iš Credo ir kitų pasisakymų atrodo, kad LFB perša kolektyvizmą, kuris viešąjį gyvenimą apsaugotų nuo kai kurių negerovių. Ypač nedviprasmiškai pasisakoma už tai, kad krašto ūkis būtų valdžios planuojamas. LFB labai griežti pasisakymai prieš kapitalizmą, kartais sulyginant jį su komunizmu kaip negerove, atrodo, angažuoja juos savo idėjomis prieš Vakarų stiliaus ekonomiką.

Svarbiausias LFB ideologas prof. A. Maceina daugiausia prisidėjęs prie nupasaulėžiūrinimo politikos formulavimo, siūlė ir visišką autonomiją kultūriniam viešojo gyvenimo sektoriui. Religijoje valdžia neturinti tikėjimo vardu ir jo labui naudoti savo jėgą. Kitaip sakant, valdyti religijos labui arba kokios kultūros ar pasaulėžiūros naudai, būtų prievarta prieš individus ir prieš visuomenę.

Siekiant Pilnutinės Demokratijos, nupasaulėžiūrinimas politinėje veikloje turėtų būti netik svarstant kultūrinius klausimus, bet ir ekonomikos, kuri liečia mažiausiai dešimteriopai didesnį piliečių skaičių jų kasdieniniame gyvenime, negu kultūrinė veikla. Todėl LFB labiau pritiktų pasisakyti už Pilnutinę Demokratiją, o ne Socialinę Demokratiją, kuri ne tik kad skamba kaip SocialDemokratija — Socialistų Demokratija, bet ir savo idėjomis stipriai šliejasi prie socializmo. Juk visokio plauko kolektyvizmas, ar tai komunizmas, ar socializmas, Centro ir Rytų Europoje yra įgrisęs iki gyvo kaulo.

Kada Pietų Afrikos juodųjų vadas Nelson Mandela po 25 metų buvo paleistas iš kalėjimo, žurnalistai pastebėjo, kad jis savo kalbose ir pasikalbėjimuose elgiasi lyg nežinotų ar nesuvoktų, kokie dideli pasikeitimai yra įvykę pasaulyje ryšium su marksizmo ideologija ir bendrai su koketyvizmo idėjos bankrotu. Jam atleistina, nes buvo ilgai uždarytas kalėjime. Tačiau ir mes, kai kurie išeiviai, kaip tas Mandela užsidarę 50 metų savo geto kalėjime, nematėme pasaulyje pasikeitimų ir toliau kartojame tuos pačius išsireiškimus, tas pačias teorijas ir tuos pačius šūkius kaip prieš 50 ar 30 metų. Lygiai kaip Vakarų profesūra, kuri dešimtmečiais netikėjo, jog komunizmas yra blogas, nežiūrint, kad nuo to komunizmo pabėgę liudijo apie jo žiaurumą. Dabar panašiai ir su kai kuriais išeivių ideologais: Lietuvoje tautiečiai ir visa Centrinė Europa tiesiog šaukia, kad daugiau nebenori matyti kolektyvizmo, o mūsų tarpe yra dar Lietuvai peršančių biurokratiją, krašto ūkio planavimą, valdišką pramonę ir pasisako prieš konkurencijos ar rinkos ekonomijos įvedimą.

Jei LFB nori padėti savo tautiečiams rasti gerų politinių idėjų, reikia jas peržiūrėti paskutinių dešimtmečių pasaulio įvykių patirties šviesoje. Ypač todėl, kad LFB savo pareiškimuose yra pasisakę, jog jų programos bazuojasi krikščionišku humanizmu, kurio jau ilgai nesimatė Lietuvoje. Tas duotų galimybę Lietuvoje susipažinti su krikščioniška etika pagrįstomis politinėmis/ekonominėmis idėjomis. Tačiau daug krikščioniško galvojimo ideologų pasižymi daugiau gerais norais ir moralizavimu, negu rimta ekonomine analize ir efektingais patarimais. Kartais atrodo, jei kokia nors sistema ar programa pavadinama krikščioniška, tai automatiškai ji bus ta palaimintoji ir gera — visų krikščionių remiama ir efektinga. Taip žinoma nėra, ir nelaimei, daug moraliai gražiai skambančių programų gyvenime neveikia, lygiai kaip ir komunizmas su savo puikiais šūkiais pasirodė utopija ir bankrutavo.

Komunizmui truko ilgai numirti, nes įsivėlė Stalino teroras. Be teroro komunizmas būtų greičiau pasibaigęs. Kitoks ekonominis galvojimas, bet nemažiau utopinis, yra inspiruotas katalikų ideologų su nuoširdžiais norais padėti darbininkijai, įvesti socialinį teisingumą ir padėti nelaimingiems. Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie geros valios katalikai turi lyg kokią tai „išmaldos teologiją", kuri savo energiją naudoja ieškodama būdų padalinti esamą — jau sukurtą turtą, o beveik nieko nepasiūlo, kaip tą turtą sukurti. Visi geros valios žmonės, matydami komunizmo idėjos žlugimą turėtų suprasti, kad bet koks kolektyvizmas, kuris bazuojasi vien tik artimo meilės, humanizmo ir bendro gėrio pagrindais, yra utopija. Daug teoretinių, etiškai gerai pagrįstų, idėjų duoda labai blogus rezultatus. Kol užtektinai krašto piliečių savyje nepasikeis, pripažinkime, kad kolektyvizmas — ar jis bus pavadintas marksistiniu, ar katalikišku, ar fašistiniu — daugumai žmonių bus nepriimtinas.

Antra vertus, jau nebėra rimtai galvojančio ideologo, kuris stotų už grubų, į visuomenę nekreipiantį dėmesį ir neatsakingą kapitalizmą. Tokios ekonominės sistemos jau taip pat nebėra ir jos nebebus. Žmonija pasimokė, kad nesuvaldomas kapitalizmas yra visuomenei žalingas ir kai kuriuos individus nustumia į materialinę vergiją. Čia galime pridėti, kad ir JAV-ėse nemažai trūksta socialinio teisingumo programų.

Ką tada pasiūlyti LFB, kokią galvojimo bazę, kad geriau būtų galima rasti atsakymus įvairiausioms krašto ūkio problemoms Lietuvoje, kur reikia nusikratyti administracinės komandinės sistemos, skubinti privatizacijos procesą, išjudinti vietinę pramonę ir verslus, kad Lietuva išsikrapštytų iš tos ubagiškos padėties ir tuo pačiu metu atpažintų blogąsias kapitalizmo puses, kada jiems yra taip gerai pažįstamos kolektyvizmo bėdos.

Čia LFB galėtų atsigrįžti ir vėl į savo Pilnutinės Demokratijos pagrindus, nupasaulėžiūrindami ne tik kultūrinę sritį, bet ir ekonominę. Jei vardan kultūros galima teigti, jog politinėmis priemonėmis negalima sielos pastūmėti geru keliu, tai dar mažiau galimybių ir reikalo būtų stumti žmogaus kūną į vieną ar kitą ekonominį išganymą, jei šis pragmatiškai nepasirodo efektingas nei visuomenei, nei individui. Neatsisakant nei kultūrinėje, nei ekonominėje srityje visiškos viešosios pasaulėžiūrinės įtakos, LFB galėtų pateikti lietuviams krikščioniško humanizmo siekiančiais idealais bazuotą galvojimą, kuris būtų ir praktiškas, ir šiais laikais įgyvendinamas. Pavyzdžiui, socialinis teisingumas, visur gražiai atrodąs ant popieriaus socialistiniuose kraštuose, yra menkai paveikus visuomenei ne todėl, kad trūksta gerų įstatymų, bet todėl, kad kolektyvistiniame krašte jis yra nu-menkinamas ir nužmoginamas iki visiškos biednybės, sistemoje be konkurencijos ir rinkos atskaitomybės. Socialinį teisingumą įvesti yra sunku arba beveik neįmanoma, kada kraštas yra neturtingas ir kada nėra iš kur paimti pinigų visai eilei gražiai suplanuotų programų, dažnai kopijuotų iš turtingųjų valstybių santvarkos. Tokiais atvejais, kur gražūs mėginimai apsaugoti darbininkiją nuo išnaudojimo nėra realūs, valdžia tik užgniaužia privačią iniciatyvą ir stato pilis iš smėlio arba išlaiko valdžios įmones bei patarnavimus, kurie neša tautai didžiausius nuostolius, vietoje turtinti tautą. Suniveliavimas uždarbių dėl lygybės neturtinguose kraštuose padaro visus ubagais, išskyrus tik valdininkų nomenklatūrą.

Linkėkime, kad LFB suprastų, jog šiomis dienomis yra atėjęs laikas savas idėjas perteikti Lietuvos žmonėms. Jiems tačiau ne šūkių reikia (šūkiai tenai yra ne tik įgrisę, bet visai nebepatikimi), o konkrečių politiškai ekonominių veiklos pasiūlymų. LFB sambūriui, pačiai veikliausiai išeivių visuomenininkų grupei, reikėtų sušaukti kelis krikščioniškos minties asmenų seminarus, kuriuose būtų pateiktos ir išdiskutuotos kitų ir LFB pagrindinės ir atnaujintos idėjos. Jūsų narys dr. J. Kazickas su kaupu šią svarbią kraštui padėti misiją atlieka. Bet tai jo asmeniškas įnašas. Kaip sąjūdžiui linkėtina, kad LFB paliktų voratinkliuose senus šūkius, atgyventas ar neįgyvendinamas idėjas ir matydami, kas šiandien darosi pasaulyje, duotų tautiečiams efektingo ekonominio progreso galvojimą su socialiniu teisingumu tikrai pilnutinėje demokratijoje, bazuotoje krikščionišku humanizmu.

Ekonominių klausimų simpoziumo dalyviai: iš k. — Viktoras Makoveckas, Ofelija Baršketytė, Indrė Šemogienė, Jonas Pabedinskas. Nuotr. V. Maželio.

Šį kartą tačiau nebegalime filosofuoti ir abstrakčiai visokias teorijas savo būrelyje diskutuoti. Tie laikai praėjo. Jei Lietuvos valdžia, pagal dabar įmanomą savarankiškumą negalės greitai sudaryti patrauklių sąlygų vietiniams ir užsieniečiams ekonomiškai reikštis, tai ne tik labai greitai ateis ir Lietuvai bankrotas, kaip jis dabar gresia Maskvai, bet Lietuvos valdžia ir jos deputatai užsitrauks pilną tos nesėkmės atsakomybę. Jei anksčiau programos galėjo būti kaip ideologinis žaidimas, tai dabar ekonominių programų steigėjai tenai ir galimi patarėjai išeivijoje bei jų vykdytojai bus istorijos vertinami pagal jų programų rezultatus. Jokie partiniai, ideologiniai, arba net ir katalikų moraliniai utopiniai išvedžiojimai Lietuvai šiandien nepadės, bet ją ves ekonominės stagnacijos, o gal ir krašto ūkio suirutės keliu. Tikimės, kad LFB sambūris, per dešimtmečius kalbėjęs apie savo politines idėjas, neatsisakys dabar rimtai pažiūrėti į savo siūlomą programą ir ją pasiūlyti Lietuvai.

PRATĘSKIME Į LAISVĘ ŽURNALO PRENUMERATA IR UŽSAKYKIME ŽURNALĄ Į LIETUVĄ