LIETUVOS MOKYKLOS KELIU

AURIMAS M. JUOZAITIS

Aurimas M. Juozaitis, šio straipsnio autorius, yra Lietuvos Mokytojų Sąjūdžio koordinacinio centro pirmininkas. Šią žiemą, vasario mėn., lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir dalyvavo tarptautinėje mokytojų konferencijoje.

Lietuva išgyvena audringą laikmetį. Didžiosios politikos verpetai įnešė ją į pasaulinių įvykių avansceną, jos vardas, ačiū Dievui, žinomas ne tik , aukštakakčiams'' (highbrow), bet ir kiekvienam atsitiktinai sustabdytam kur nors New Yorke ar Romoje, Sao Paulo ar Sydney. Be abejonės, tai milžiniškas pasiekimas, tačiau vien jo, vien ėjimo sunkių politinių kovų keliu link mūsų Tėvynės nepriklausomybės dabar jau nebepakanka. Žmogaus ir piliečio teises užtikrinantys įstatymai, gerai organizuotas valstybinio valdymo mechanizmas, efektyvi ir stabili ekonomika — visa tai karščiausių diskusijų objektai šios dienos Lietuvoje, ir tai suprantama, kadangi šios problemos gula tikro valstybingumo pamatan. Tačiau ne itin daug žmonių yra įsisąmoninę, kad šitų didelių klausimų sprendimai glūdi pačiuose giliausiuose kiekvieno žmogaus ėjimo pasaulin praduose, t.y. ugdyme. Kaip ir kokioje aplinkoje vaikas bus auklėjamas, lavinamas, mokomas, kur ir kada jis gaus vienokį ar kitokį išsilavinimą — tai tik keli iš pagrindinių žmogaus tapsmo klausimų, kuriuos ne itin noriai aptaria Lietuvos dienraščiai bei savaitraščiai. Vyrauja nuomonė, kad švietimo bei ugdymo problemos yra specifinės, spręstinos tik siaurame specialistų rate. Nesustosiu ties tokios padėties priežasčių nagrinėjimo, bet pabandysiu glaustai išdėstyti pagrindines švietimo sistemos pertvarkymo kryptis, kurios, manau, svarbios ne tik specialistams, bet ir visiems Lietuvos reikalais besirūpinantiems žmonėms.

1988 m. pradžioje (dar prieš gimstant Sąjūdžiui) dvi energingos moterys dr. M. Lukšienė ir ped. L. Tupikienė, pasižiūrėjusios į Estijoje vykdomą mokyklos reformą, pradėjo kurti Lietuvos tautinės mokyklos koncepciją, kurioje numatė pagrindines pradinės bei vidurinės mokyklos vystymosi perspektyvas, suformulavo jų tikslus. Paskelbtą koncepcijos projektą (1988 m. gruodžio mėn.) pedagoginė visuomenė priėmė entuziastingai, nes ką tik gimęs Sąjūdis jau buvo pažadinęs daugumą Lietuvos gyventojų aktyviai politinei bei kultūrinei veiklai.

1989 m. buvo ženklūs kaip visų pagrindinių švietimo koncepcijų projektų kūrimo metai. Taip pat tų metų birželio 3-4 dienomis įvyko Lietuvos Mokytojų Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuris subūrė aktyviausius pedagogus — sąjūdininkus į profesinio pobūdžio judėjimą viso Sąjūdžio rėmuose. Pagrindinis Mokytojų Sąjūdžio tikslas

— sukurti Lietuvos tautinę mokyklą. Šio tikslo mokytojai — sąjūdininkai — siekia propaguodami kvalifikuotas profesines žinias bei aktyviai dalyvaudami visuomeninėje veikloje. 1989 m. pabaigoje buvo baigtas naujas Lietuvos švietimo įstatymo projektas, kuris parengtas remiantis laisvojo pasaulio valstybių švietimo įstatymais. Įstatymo projektas nurodo, kad greta valstybinių mokyklų egzistuos ir privačios mokyklos (religinių bendruomenių, organizacijų, privačių asmenų); valstybinė mokykla yra depolitizuojama, t.y., mokinius joje draudžiama ugdyti kokios nors privalomos pasaulėžiūros dvasia; įteisinama aukštųjų mokyklų autonomija, mokestis už studijas aukštosiose mokyklose bei kitos radikalios naujovės. Kartu rengiami ir kiti teisiniai švietimo dokumentai.

Tačiau pagrindinis mokyklos pertvarkymo darbas dar priešaky, nes reikia: a) parengti naujas mokymo programas, b) parašyti naujus vadovėlius, c) išmokyti mokytojus dirbti su nauja medžiaga bei naujausiais pedagoginiais metodais. Štai čia ir susiduriama su labai didelėmis problemomis. Koncepcijas parašyti mes dar surandame žmonių: priprašome vieną kitą mokslininką, platesnio išsilavinimo ir didesnės pedagoginės išminties mokytoją, tačiau žymiai sunkiau yra detalizuoti koncepcijų nuostatas ir suteikti joms mokymo programų formas. Tam yra sudarytos darbo grupės, tačiau, dirbdamos laisvu nuo pagrindinio darbo metu ir tik „idėjiškai" (be jokios materialinės paramos), jos nėra pajėgios greitu laiku atlikti šių uždavinių.

Ne lengvesnė padėtis ir su vadovėliais. 1989 metų pabaigoje atlikus pradžios bei vidurinių mokyklų vadovėlių ekspertizę, paaiškėjo, kad iš 172 dabar mokyklose naudojamų vadovėlių 36 yra katastrofiškai pasenę ir absoliučiai nenaudotini (didžiausią jų dalį sudaro stagnacijos metais išleisti istorijos, geografijos ir literatūros vadovėliai); 49 vadovėliai tinka mokykloms tik juos papildžius ar pataisius ir tik pereinamuoju laikotarpiu, t.y. kol bus parengti iš esmės visai kitokio pobūdžio vadovėliai; 61 vadovėlis pereinamuoju laikotarpiu gali būti naudojami be pakeitimų ir turime 26 naujai parašytus bei tinkamus tautinei mokyklai vadovėlius. Įvertinus tai, kad Lietuvoje vadovėlius leidžia tik viena „Šviesos" leidykla, kuriai spausdinti naujus lietuvių autorių vadovėlius nėra pelninga ir kad vadovėlių rašymas trunka labai ilgai, tai tenka konstatuoti, kad Lietuvos mokykla dar keletą metų dirbs be naujų vadovėlių, mokytojai bus priversti dėstyti pagal savo pasirengtus konspektus. Čia norėčiau padėkoti mūsų tautiečiams išeivijoje, kurie labai noriai padeda mums siųsdami vadovėlius ir kitą metodinę literatūrą.

Na ir bene pats sudėtingiausias ir daugiausiai pajėgų reikalaujantis darbas — perorganizuoti mokytojų rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Dalies pedagogų profesinis lygis labai neramina, o ir tie mokytojai, kurie dirbo sąžiningai ir kvalifikuotai, neturi galimybių sistemingai ir aukštam lygyje tobulinti profesines žinias bei įgūdžius. Nuo antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje įsigalėjo pedagoginiuose institutuose oficialiai remiama ir privaloma visiems studentams studijuoti sovietinė pedagogika, kurios pagrindinis tikslas buvo „formuoti komunistinės moralės" mokytoją, kuris „ryžtingai kovotų su tarybinės liaudies priešais,,. Aišku, kad tokioje atmosferoje mokomi studentai sugebėdavo išsaugoti meilę vaikams, savo mokiniams, tik priešindamiesi tokiam dvasiniam terorui. Politinės, socialinės, ekonominės mokytojo darbo sąlygos Lietuvoje per pastaruosius 40 metų atvedė prie to, kad ši profesija tapo viena iš labiausiai nepopuliarių ir vengtinų. Dar blogesnė situacija susidarė pedagogikos moksle.

Sovietinė pedagogika atsisakė ugdymo sąvokos, pakeitė ją formavimo samprata, kuri aiškiai nurodė ką („komunizmo statytoją") ir kaip („remiantis marksizmo-leninizmo pasaulėžiūra") auklėti ir mokyti. Todėl dabar Lietuvoje yra vos keli žmonės, kurie gali skaityti moderniosios pedagogikos lygį atitinkančias paskaitas. Suprantama, kad norint pradėti ruošti visiškai kitokius mokytojus, reikia pakeisti ne tik pačią jų ruošimo sistemą, bet ir parengti naujus dėstytojus, kurie galėtų rengti mokytojus naujai Lietuvos mokyklai.

Šiame trumpame straipsnelyje neįmanoma paminėti bent didesnės problemų dalies, su kuriomis susiduria švietimo sistemos pertvarkytojai. Manyčiau akivaizdu, kad darbai labai plačios apimties, įtraukiantys skirtingiausių profesijų žmones, reikalaujantys nemenkų finansinių investicijų. Mums labai svarbu sukurti tokią mokyklą, kuri ugdytų laisvus ir kūrybingus būsimus Lietuvos piliečius. Tam būtina sujungti visas intelektualines, organizacines bei materialines Lietuvos gerovės trokštančias pajėgas, nes mažos nepriklausomos valstybės tauta, norinti įsitvirtinti kitų pasaulio tautų tarpe, turi savo dvasia tapti didi.