DVI KLASĖS LIETUVOJE
DANAS ŠAFRANAVIČIUS
Atgimstančioje Lietuvoje viena po kitos atkuriamos senas tradicijas turinčios partijos, kuriamos naujos bei tebeveikia Lietuvos komunistų partija, neseniai formaliai pasitraukusi iš TSKP. Nemažą visuomenės dalį veikia Darbininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Lyga ir kitos organizacijos, tad atgimstančios tautos sąmonėjimo proceso fone nėra paprasta suskirstyti Lietuvos visuomenę į tam tikras grupes. Senas posakis „trys lietuviai — penkios partijos" — šiandien aktualus. Tačiau kol Lietuva neturi nepriklausomybės, kol respublikai vadovauja biurokratinis partijos aparatas, nesunku diferencijuoti visuomenę pagal socialinius požymius.
Netiesa, kad Lietuvoje yra darbininkų ir valstiečių-kolūkiečių bei inteligentijos klasės, kad nyksta ribos tarp jų, kaip teigia komunizmo ideologija. Egzistuoja dvi klasės: partijos biurokratijos — išnaudotojų, kurių rankose yra materialinės „liaudies" gėrybės, ir išnaudojamųjų, tas gėrybes gaminančių ir kuriančių. Vieni maitinasi iš specparduotuvių, gydomi specligoninėse, o kiti stovi eilėse prie trūkstamo maisto. Vieniems neegzistuoja įstatymai, kurie juos sudraustų. Juk negali iš atlyginimo pasistatyti partinis biurokratas ar direktorius triaukštę pilaitę, kurios vertė du-trys šimtai tūkstančių rublių, kai oficialus mėnesinis uždarbis tik 500 rublių. Kitiems įstatymas griežtas jau tada, kai reikia nubausti bėdžių, išnešusį iš gamyklos pokelį sviesto.
Milžiniška organizacija, turinti armiją biurokratų, kurie tvirtina vadovų įsakymus, verčiančius dirbti viršvalandžius, kad būtų įvykdytas planas, skirsto sau ir panašiems į save kelialapius į užsienį, paskyras automobiliams ir kitoms materialinėms gėrybėms, suteršusi profsąjungų vardą turi būti išformuota. Juk ši organizacija negina nei darbo žmonių, nei inteligentų, o tik biurokratinio aparato teises, demagogiškai deklaruodama atstovaujanti liaudies interesams.
Per eilę sovietų valdžios gyvenimo metų partinis biurokratinis aparatas įvairiapusiškai smuko, nes buvo formuojamas ne iš gabiausių, o iš labiausiai tam biurokratiniam aparatui lojalių žmonių. Karta, užaugusi stagnacijos metais, matė, kaip kalbama viena, daroma kita, kaip skiriasi žodžiai nuo darbų — vieniems atverti visi keliai, diplomatinės mokyklos ir medicinos akademijos, paruoštos „šiltos" vietos ministerijose ar žmonėse, kitiems — opiumas smegenims, t.y., pasakos apie lygiateisę visuomenę ir šviesų komunistinį rytojų. Žymi dalis visuomenės narių, vadinamų II Pasaulinio karo veteranų, kurių dauguma atvykę iš kitų Sovietų Sąjungos vietų, ir tų, kurie liaudyje vadinami „stribais", dar tebesinaudoja įvairiomis privilegijomis, o jaunos šeimos su mažais vaikais priverstos gyventi bendrabučiuose, kai tūkstančiai dar gyvų Sibiro ir šiaurės kankinių negali nusipirkti vaistų ar patekti į sanatoriją. Biurokratų sąžinė tyli...
