KĄ DARYTI?
VEDAMIEJI
Įvykiai neša su savim ne tik žmones, bet ir jų sukurtas įdėjas bei logiką. Tad sunku šitame skyriuje rašyti temomis, kurios rytoj gali būti jau praeities dalykas. Nebent tik bandyti pasidalinti keliomis pabiromis mintimis, iškilusiomis tuos įvykius besekant prie televizijos ar spaudoje.
Gorbačiovas grįžo iš Lietuvos į Maskvą, neįtikinęs jos žmonių ir net savosios Komunistų partijos, kad neverta atsiskirti nuo didžiojo brolio ir siekti pilnos nepriklausomybės. Misija nepasisekė, ir Gorbačiovas nebežino, ką dabar daryti.
Prezidentas Bush, sugrįžęs iš Maltos ir, atrodo, ten nieko pozityvaus Lietuvos ir kitų Sovietijos tautų klausimais su Gorbačiovu nekalbėjęs (kadangi jis vengia apie tai reporteriams ir pasisakyti), užsidarė savo kabinete. Su nerimu sekė žaibiškai besikeičiantį Rytų Europos vaizdą bei nepavykusią Gorbačiovo misiją Lietuvon ir dabar nebežino, ką daryti.
Mūsų veiksniai, stebėdami visus tuos įvykius iš šalies, jų ir vėl, kaip paprastai, buvo netikėtai ir be pasiruošimo užklupti. Jie tikrai nebežinojo, ką būtų reikėję daryti, jei a) Gorbačiovas staiga būtų pareiškęs Lietuvai:,, Gerai, žinokitės, grąžinu jums pilną laisvę", arba b) būtų tuoj pat pasiuntęs papildomas savo tankų divizijas į Lietuvą.
Gorbačiovo delsimas tuoj pat padaryti savo sprendimą ir išsisukinėjimas, kad reikia ieškoti,,mechanizmo" Lietuvai ir kitoms Pabaltijo tautoms išstoti iš Sovietų Sąjungos, pateisinamas tuo, kad jis nori laimėti laiko ir pagalvoti, ką tada reikės daryti su kitomis imperijos respublikomis. Jis, atrodo nesitikėjo, kad už atsiskyrimą pasisakys ne tik Vilniaus intelektualai, bet ir Šiaulių darbininkai bei kolūkiečiai.
Prezidento Bush 'o nežinojimas ką daryti, ar gal geriau neišdrįsimas Rytų Europos įvykių ir Lietuvos atveju atvirai pasisakyti už tautų laisvės ir demokratijos principus yra nepateisinamas. Stabilumo ir ,,tranquility" pasaulyje išlaikymas bet kokia kaina, kad tik nebūtų pakenkta komunistinės Rusijos, o taip pat ir Kinijos imperijų interesams, yra nusižengimas prieš tuos laisvės pagrindus, ant kurių buvo sukurtos ir pačios Jungtinės Amerikos Valstybės. Prezidentas Bush, jo užsienio politikos žmonės Valstybės departamente, o taip pat ir daugelis Vakarų Europos valstybių politikų yra visiškai sumaišę žmogiškąsias vertybes.
Pakelti šampano taures su Tiananmen aikštės žudikais, neišdrįsti entuziastiškiau sveikinti Berlyno sienos nugriovimą, šaltai laikytis Rytų Europos kraštams išsiveržiant į laisvę, drebėti, kad nebūtų pakenkta Gorbačiovo persitvarkymo politikai — visa tai rodo, kad kovoje už tautų išsilaisvinimą Vakarai yra atsistoję sovietinės imperijos pusėje. O tos imperijos pavergtos tautos, — jų tarpe ir Lietuva, Brazaičio žodžiais, yra vėl tapusi,,vienų viena".
Suprantama, kad mūsų veiksniai neturi galimybių paveikti Gorbačiovo sprendimų. Bet rasti geresnius ir tikresnius būdus, kaip paveikti JAV, Vakarų Europos valstybes ir net Jungtines tautas, yra būtina veiksnių pareiga. Sakoma, kad kur du stos, visados daugiau padarys. Dvi ar trys galvos vis ką nors geresnio sugalvos. Tad ir mūsų veiksniams reikėtų tarp savęs tartis. Neužtenka, jei atskiri veiksniai retkarčiais ir bando ką nors pozityvaus atlikti. Būtinai reikia skubaus ir bendro visų veiksnių tarpusavio tarimosi, pasikviečiant geriau nusimanančius ekspertus politinei akcijai apgalvoti. Ir tada visiems vieningai belsti į pasaulio politinę sąžinę. Ypač, kad pati Vakarų spauda, televizija ir radijas, atrodo, suranda vis daugiau objektyvumo, o dažnai ir palankumo mūsų bylai.
Tad lieka tik tikėtis, kad pačios lietuvių tautos pasiryžimas atgauti pilnutinę nepriklausomybę išsipildys tikrovėje. Vasario 16-tosios dvasia, Lietuvos Sąjūdžio pradėtas ir tęsiamas darbas, jo vienijančios idėjos bei aktyvi veikla ir vieningos ten beatsikuriančių ar net ir beatsinaujinančių politinių organizacijų ar partijų pastangos tai padarys.
(j. b.)
1990.I.20
