IŠEIVIJOS UŽDAVINIAI LIEKA TIE PATYS

Įvykių Lietuvoje svarstybos
XXI Los Angeles politinių studijų 
savaitgaly 1989 sausio 28-29

XXI politinių studijų temos buvo susijusios su Lietuvoje vykstančiais įvykiais, kurie reikalingi pozityvaus ir veiksmingo išeivijos dėmesio. Centrinė studijų tema „Naujieji įvykiai Lietuvoje: papildo ar keičia išeivijos uždavinius?" buvo svarstoma simpoziumo būdu. Svarstybose dalyvavo Angelė Nelsienė, JAV LB tarybos prezidiumo ir Vakarų apygardos pirmininkė ir Amerikos Baltų laisvės lygos vicepirmininkė dr. Petras V. Kisielius, JAV LB Krašto valdybos narys, Romas Giedra — buv. sovietų politinis kalinys ir Lietuvos Laisvės lygai išeivijoje atstovaujančio vieneto narys, ir Zigmas Viskanta — JAV LB Los Angeles apylinkės valdybos narys.

Angelė Nelsienė pateikė ir komentavo du dokumentus, kuriuose išeivijos uždaviniai kaip tik ir aptarti. Vienas — „Politinės veiklos išeivijoje programa atsakymui į įvykius Lietuvoje 1988" — formuluoja artimuosius ir tolimuosius lietuviškos veiklos išeivijoje tikslus, antrasis — „Baltic policy" — bendruosius baltiškuosius. Tokio pobūdžio dokumentai išeivijos istorijoje pirmą kartą paruošti. Projektų paruošimo nuopelnas priklauso privačiai iniciatyvai. Gal dėl to jų atžvilgiu lietuviškieji veiksniai skeptiški, nors „Baltic policy"  dokumentą pasirašė šių Amerikos baltų centrinių organizacijų pirmininkai: Amerikos Lietuvių Tarybos, JAV Lietuvių Bendruomenės, Amerikos Latvių sąjungos, Estų Tautinės Tarybos, Jungtinių Baltų komiteto ir Baltų laisvės lygos.

Išeivijos uždavinius svarstė (iš kairės): dr. Petras V. Kisielius, Angelė Nelsienė, Romas Giedra ir Zigmas Viskanta. Nuotr. A. Kulnio

Abu projektai, kurie atviri pataisoms ir papildymams, geri ta prasme, kad siūlo programas praktiškai veiklai. Ir beveik koktu darosi, kad „didieji veiksniai" vis posėdžiauja, vis tariasi, vis skelbia deklaracijas ir planuoja naujas veiksnių konferencijas, apie kurias jau kalbama bent porą dešimtmečių. Tik JAV Lietuvių Bendruomenė vykdo bent vieną konkretų projektą laisvėjimo procesui Lietuvoje paremti.

Angelės Nelsienės svarstymų išvada logiška: Lietuva laisvės neturi, tad išeivijos uždaviniai lieka tie patys. (Red. pastaba: šiame „Į Laisvę" numeryje ištisai skelbiamas Politinės veiklos išeivijoje programos projektas.)

Kiti kalbėtojai, Romas Giedra, dr. Petras V. Kisielius ir Zigmas Viskanta, tik niuansuose nutolo nuo Nelsienės išvadų. Giedra ryškino skirtumus tarp Sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės lygos, Viskanta teigė, kad tik tolimieji uždaviniai nesikeičia, o artimieji keičiasi su įvykiais Lietuvoje, gi Kisielius įspūdingai ir įtikinančiai apeliavo į savo kartę, kad jos moralinė pareiga pilnai prisiimti atsakomybę už tėvų vestą kovę dėl Lietuvos laisvės.

Kalbėkime viena kalba

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus pareikštą pageidavimą tautai ir išeivijai kalbėti viena kalba daug kas savaip aiškina, taip pat kaip vienybės reikalą: kalbėk kaip aš — vykdysi kardinolo pageidavimą, prisijunk prie manęs — neardysi vienybės.

Simpoziumo dalyviai bandė įžvelgti tikrąją kardinolo pareiškimo prasmę. Svarstybose dalyvavo dr. Jūratė Izokaitė-Avižienienė — Kalifornijos u-to dėstytoja, Danguolė Navickienė — JAV LB Tarybos narė, Arūnas Degutis — Sąjūdžio Lietuvoje veikėjas ir „Sąjūdžio žinių" vienas redaktorių ir Mykolas Naujokaitis — Tautos fondo įgaliotinis.

Niekas neprieštaravo Naujokaičio tezei, kad „pagrindinis lietuvių tautos tikslas atgauti Lietuvai nepriklausomybę nuo 1940 nepasikeitė nė viena raide. Tas tikslas turėtų suderinti išeivijos kalbą". Tik gal nuomonės išsiskyrė dėl tos tezės taikymo gyvenimo tikrovėje. Naujokaičio nuomone — Vlikui remiant, nesvyruojančią ištikimybę nepriklausomybės idealui rodo Lietuvos laisvės lyga ir Helsinkio grupė, o Sąjūdis, kurį išeivijoje remia Lietuvių Bendruomenė, sutinkąs pasilikti Sovietų Sąjungos priklausomybėje.

Kiti trys pranešėjai tokio išsiskyrimo nematė. Degutis tvirtino, kad Sąjūdis iš partijos kontrolės išsivadavo. Absoliuti dauguma sąjūdiečių yra nepriklausomybininkai. Navickienė ryškesnio išsiskyrimo tarp Lygos ir Sąjūdžio nematė: tos pačios idėjos ir tie patys siekimai pasakomi kiek kitais žodžiais. Todėl ji manė, kad išeivija gali kalbėti viena kalba kartu su Lyga ir Sąjūdžiu. Izokaitė-Avižienienė siūlė bendrą kalbą reikšti bendru darbu: artėkime su tauta, ieškokime pozityvių reiškinių ir konkrečiai prisidėkime prie ten sunkiose sąlygose besivystančios žodžio laisvės.

Iš viršaus ir iš kairės: simpoziumo ,, Kalbėkim viena kalba" dalyviai — Mykolas Naujokaitis, dr. Jūratė Avižienienė, Arūnas Degutis ir Danguolė Navickienė. Gretimam puslapy: temą ,,Priešingumų derinimas" svarstėTeresė Giedraitytė, Tara Barauskaitė, Lidija Tampauskaitė. Antroj eilėj — Laima ir Vilija Žemaitaitytės. Visos nuotr. A. Kulnio.

Priešingumų derinimas

Labai šiltai klausytojų buvo sutiktos jaunos lituanistikos seminaro studentės, svarsčiusios „Priešingumų derinimas" temą. Svarstytose dalyvavo Tara Barauskaitė, Teresytė Giedraitytė, Lidija Tampauskaitė, Laima Žemaitaitytė ir Vilija Žemaitaitytė.

Pagrindinė problema buvo tokia: ar dėl nedidelio blogio reikia atmesti gerą jvykį ar reiškinį, o jei priimti, — tai ar to blogio nematyti. Svarstybų pagrindan buvo padėtas vienas lietuviškas įvykis — Jaunimo teatro iš Vilniaus gastrolės Amerikoje. Šią trupę pakvietė amerikiečiai. Čikagoje ir Houstone lietuviškai vaidino Čechovo ir Korostiliovo dramas. Amerikiečių spauda pastatymus sutiko superlatyviniais įvertinimais. Lietuvos vardas teigiamai pagarsintas kultūrinėje Amerikos visuomenėje.

Lietuvių visuomenė jaunimiečius sutiko ir pagerbė Kultūros židinyje New Yorke ir Jaunimo centre Čikagoje. Ir jie to buvo užsitarnavę. Tačiau visame tame šviesiame paveiksle buvo viena tamsi dėmė ar dėmelė, kurios entuziastiški kalbėtojai ir žurnalistai, išskyrus „Varpo" žurnalą, pasistengė nematyti.

Tarp atvykusiųjų teatralų nebuvo teatro tarnautojo inž. Vytauto Bogušio. Jis buvo patekęs į vadovybės nemalonę dėl to, kad 1987 rugpjūčio 23 kartu su Sadūnaite, Terlecku, Cidziku ir kitais organizavo prie Mickevičiaus paminklo Vilniuje demonstracijas prieš Stalino-Hitlerio paktą. Po demonstracijų jam buvo suruoštas teatro profsąjungos teismas. Nusikaltimai „sunkūs": gimnazijoje lietuvių kalbos temą „Sekime komunistų pavyzdžiu" pakeitė į „Sekime dorų komunistų pavyzdžiu", nesidavė saugumiečių auklėjimui, susitikinėjo su užsienio turistais, pasirašinėjo „šmeižikiškus" raštus, susidėjo su recidivis-tais — Sadūnaite, Terlecku ir kitais, ir t.t. ir t.t.

Bogušis į visus tuos kaltinimus susirinkime davė atsakymus. Pareiškė, kad jis buvęs vienas iš demonstracijų organizatorių, nežiūrint, ar tai patinka KGB, ar ne, ir kad ateityje dalyvausiąs Stalino aukų paminėjimuose.

Lietuviškose salėse Amerikoje, pagerbiant Jaunimo teatro trupę, niekas Bogušio neprisiminė, o jo kaltintojai buvo pagerbti.

Simpoziumo dalyvės, pasiskirsčiusios temomis, išnagrinėjo Bogušiui metamus kaltinimus, jo atsakymus ir padarė išvadą, kad Bogušis yra tikras lietuvis patriotas, kovotojas, daug patyręs asmeniškų nuoskaudų, ir kad jo nepaminėjimas, žodžiu ir raštu pagerbiant Jaunimo teatro gastroliuojančią trupę, jam galėjo būti gan skaudus. Išeivija neįvertino jo aukos. Jaunosios svarstybų dalyvės nesiūlė kaip nors kritikuoti atvykusius Bogušio smerkėjus, bet būtų užtekę apgailestavimo, kad atvykusiųjų tarpe nėra Bogušio. Ir to jau būtų pakakę.

Degutis ir Brazdžionis

Studijų centre buvo Arūno Degučio pranešimas ir poeto Bernardo Brazdžionio paskaita.

Degutis išaiškino Sąjūdžio kilmę, sąrangą, santykius su valdžia, Laisvės lyga, komunistų partija. Partija tikėjosi Sąjūdį panaudoti savo politikai vesti, bet pro atsivėrusį laisvėjimo plyšį gaivalingai į viešumą prasiveržė tikrosios lietuvių tautos aspiracijos. Partija Sąjūdžio nekontroliuoja.

Didžiausias Sąjūdžio nuopelnas, anot Degučio, kad jis su LLL ir kitais sąjūdžiais grąžino tautai pasitikėjimą savo jėgomis. Nurodęs kai kuriuos konkrečius laimėjimus, Degutis teigė, jog partija daranti viską, kad tie laimėjimai nepasitarnautų poslinkiams į valstybinę nepriklausomybę.

Vertindamas išeivijos veiklą, Degutis ypatingai vertino išeivijos politinės veiklos pasiekimus, k.t. „okupacijos nepripažinimo politikos" išsaugojimą, kongresines rezoliucijas, prezidentų proklamacijas ir t.t. Tauta žinojo, kad išeivija jos nėra pamiršusi.

Bernardas Brazdžionis, kurio populiarumas Lietuvoje yra pasiekęs zenitą, skaitė pagrindinę studijų paskaitą „Lietuvos rašytojai persitvarkymo sankryžoje". Jis džiaugėsi Lietuvos poetų vaidmeniu dvasinėje Lietuvos laisvinimosi revoliucijoje, bet apgailestavo dėl tų, kurie ilgą laiką šalia oficialiųjų cenzorių patys save dar griežčiau cenzūravo ir šiandien savo stalčiuose neturi nieko, ką galėtų paskelbti. (Brazdžionio paskaita bus atspausdinta rugsėjo numeryje. —Red.).

Įvadinį studijų žodį tarė buvęs LF bičiulių Los Angeles sambūrio pirmininkas Juozas Pupius, uždarė dabartinis pirmininkas Algis Raulinaitis.

J. Kj.