RIEDANTIS AKMUO IR REZISTENCINĖS DVASIOS STOKA
Per daug blaškomės, dažnai neatskiriame svarbių, o Lietuvai ir pagrindinių, rezistencinių dalykų nuo mūsų pačių per dešimtmečius sukurtos ir įprastos rutininės veiklos. Mes patys nepersitvarkome, neieškome būdų, kaip geriau Lietuvai pagelbėti, o senu, įprastu keliu teberengiame iš anksto užplanuotus koncertus, balius, madų parodas, vakarienes ir t.t. Visuomenės veikėjai, politinių grupių įtakingi asmenys, net ir rezistencinių sąjūdžių vadovybės nariai bei Katalikų Bažnyčios dignitoriai įjungiami į sporto žaidynėms finansinių išteklių organizavimą, mėgėjų teatro kolektyvo išlaikymą, ir pan. Tokie asmenys renkami į visus komitetus, tarybas ir komisijas (dažniausia jie ten yra tik iš vardo, nes juk visų laikas ribotas), jie nebespėja dalyvauti net posėdžiuose, nebeturi laiko rūpintis ir spręsti uždavinius, kurių sprendimai gali būti lemtingi visai tautai.
Mes riedame nuo kalno žemyn, kaip tas paspirtas akmuo, vis daugiau įsibėgėdami, negalėdami sustoti— iš seno įpratimo: veikla dėl veiklos. Nors mūsų jėgos išeivijoje ir mažėja, bet veikla vis lieka ta pati.
O užmirštame, kad reikėtų valandėlei atsikvėpti, persvarstyti veiklos metodus, būdus, jos naudą ir reikalingumą, ypač dabar, kada Lietuvos padangėje pasirodę laisvėjimo vėjai reikalauja ir iš išeivijos naujos krypties, naujų planų, naujos rezistencinės dvasios.
* * *
Tad kažkaip darosi nejauku, kai tos rezistencinės dvasios ir naujų planų nesimato net ir mūsų didžiuosiuose veiksniuose. Vliko seimo (1988. XI.13) deklaracijoje paminimi lietuvių tautos istoriniai faktai iki šių dienų ir toliau sakoma, kad ,, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Seimas viltingai, atsargiai stebi (mano pabraukta) vykstančias permainas Sovietų Sąjungoje ir bandymus kurti atvirumo ir persitvarkymo politiką, o taip pat dėl šių pasikeitimų kylančius tautinius judėjimus pavergtoje Lietuvoje..."
Argi tik stebėti, ir dar atsargiai, šiuo metu užtenka? Ar nereiktų planuoti, reaguoti, informuoti, nurodyti, kas darytina? O jei vienas kuris veiksnys to nesugeba padaryti, reikia sueiti jiems visiems į krūvą ir koordinuoti savo akciją bendrai. Tad džaugiamės, kad pirmieji žingsniai ta kryptimi jau daromi: pagaliau šalia savųjų atsišaukimų, keturi veiksniai pasirašė ir vieną bendrą memorandumą, sutarė sudaryti vieną bendrą delegaciją pas JAV prezidentą. Duok, Dieve, kad tai nebūtų pirmas ir vėl paskutinis kartas!
Nereiktų sustoti, o ir toliau dirbti bendradarbiavimo kryptimi. Reikalingi nuolatiniai, reguliarūs ir dažni veiksnių susitikimai, pokalbiai, derinimas darbų prioriteto. Tokie pokalbiai — nuo vadovaujančių veiksnių viršūnių iki įvairių organizacijų atskirose vietovėse atstovų — būtų didelis įnašas ne tik išeivijos visuomeninės ir politinės veiklos suderinimui, bet gal ką nors konkretaus ir pozityvaus galėtų duoti ir kovojančiai už savo teises Lietuvai.
Lietuvai mūsų pagalbos reikia, tik ne patarimais, kaip elgtis ir ką daryti, kiek toli konfrontuoti,.didįjį brolį", kokias organizacijas ten steigti. Jie tokius dalykus žino daug geriau negu mes, ir tokius sprendimus turime palikti jiems patiems. Mūsų pagalba šiuo metu gali būti vykdoma tik užmezgant glaudesnius ryšius su tauta, pasidarant kovojančios tautos balsu laisvajame pasaulyje, išnaudojant visas galimas progas, bombarduojant vyriausybes, kongresus, senatus, Jungtines tautas, Bažnyčią, spaudą, televiziją, įtakingus politikus ir kultūrininkus — visur keliant lietuvių tautos teisę būti laisvais ir nepriklausomais piliečiais laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. (jb)
