LAISVĖ NEBŪNA PADOVANOJAMA

Kardinolas kalba kunigams:

Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenyje lietuvių tauta gavo dvasinį vadovą, kurio kuklus paprastumas, bet kieta ir nenuolaidi kompromisams laikysena padaro jį tikru dvasios galiūnu. Reikia džiaugtis, kad Lietuvos Bažnyčios priekyje atsistojo toks tvirtų principų žmogus, kaip kardinolas Sladkevičius.

1988 rugpjūčio 3 kardinolas kalbėjo trims šimtams Lietuvos kunigų, sukviestų į Kauno seminariją specialiam simpoziumui, štai kelios jo pasakytos mintys:

...Ypatingą iškilmingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio parke, kai suplevesavo trispalvės, ir gaila, kad jų čia, pas mus, dabar nėra, ir lyg pasigendam, nejaugi mums tai svetimas dalykas... nejaugi tai dalykas priešingas kunigijai. Neveltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, darė priekaištą mums, kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi... apsipratę su liūdna padėtimi ir lyg norėtume ją tolyn pratęsti.

...Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriais bei kapinių ribomis. Dabar vykstantis visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia hierarchus, kunigiją ir tikinčiuosius naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje tautos istorijoje.

...Deja, buvo ir dar tebėra tikinčiųjų, prigąsdintų, apgautų, gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kuri talkino anoms baisybėms ir dabar tebetalkina priespaudos aparatui. Šitokius tikinčiuosius, o ypač Bažnyčios darbininkus, kuo rimčiausiai mes įspėjame: neapsi-gaudinėkime, neteisinkime savo mažadvasiškumo, atminkime skaudžią atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą. Jokia kaina neturi būti mums per didelė, kad galiausiai pasijustume laisvi, doros sąžinės žmonės.

...Ir šiuo laiku Sąjunginė religinių reikalų taryba ir kai kurie jos atstovai mūsų respublikai sunkiai persiorentuoja į dialogą su Bažnyčia, tebenori diktuoti ir administruoti senoviškai... ir nejaugi mes galime tylėti.

...Bažnyčia sugeba išgyventi prie įvairiausių ekonominių ir valstybinių sistemų. Tačiau Bažnyčia negali taikstytis su neteisingais jos veiklos varžymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad niekam ir niekad laisvė nebūna padovanojama, bet, kad palankioms aplinkybėms susiklosčius, žmonės ir visuomenė turi patys imtis elgtis kaip laisvi ir patys pareikalauti, todėl šiandien mes negalime ilgiau laukti.

...Kunigai, klebonai, vikarai jau dabar turėtų viešai pradėti vykdyti vaikų katekizaciją, religinį jaunimo švietimą... turi nepaliauti reikalavę, kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionybės lopšys — Vilniaus katedra... grąžinti laisvę religinei spaudai... patys tikintieji spręs, kokius leidinius, kokiomis proporcijomis mes turime išleisti, o ne valdžios įstaigos. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegu nesijaučia daranti mums dovaną, jeigu numeta kokį trupinėlį ir visam pasauliui skelbia.