GRUODŽIO 20-JI DIENA

Liudas Dambrauskas, ilgą laiką kalintas sovietų kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ir ištrėmime, šiuo metu gyvena Lietuvoje. Spausdiname trumpą ištrauką iŠ jo memuarų rankraščio ,,Gyvenimo akimirkos", antrosios dalies. Memuarai planuojami išleisti.

LIUDAS DAMBRAUSKAS

LUKIŠKIŲ kalėjime buvau šešioliktą parą. Mirtininkų kameroje, palyginti su kitais jaučiaus „naujokas". Nors bendras mirtininkų stažas buvo arti trijų mėnesių, tačiau, kaip liudijo kameros draugų patirtis, kiti mirtininkai po penkis, septynis ir net vienuolika mėnesių laukė sprendimo. Matyt, ir ten buvo gyvų žmonių eilė, laukiančių kelių gramų švino. Nieko nepadarysi, tokie jau laikai atėjo — visur eilės. Atrodo, tik į kalėjimus ėmė be eilučių.

Liudas Dambrauskas (dešinėje) Kaune, 1988 spalio pabaigoje, su svečiais iš Jungtinių Amerikos Valstybių — Audrone Ambrozaityte ir Antanu Dambriūnu. Nuotr. A. Ambrazaitytės.

Rytą pradėjome pagal planą, ,,podjom", patikrinimas, susitvarkymas ir panašiai. Nieko gero ir sapnai nežadėjo. Tiesa, ,,kipiatoką" gavome saldintą. Žalčiai, keletą dienų girdė tik šiltu vandeniu ir tą lašais skaičiavo. Žodžiu, net apsiprausti negalėjome.

Pietūs, kaip ir reikėjo laukti, atėjo be duonos. Vos tik „balandą" išlaižėme (mirtininkams šaukštai nepriklausė), išgirdome įtartiną raktų žvangesį. Vieni buvo linkę galvoti, kad duoną atnešė, tik kad kvapo nejautėme... Mašinaliai pradėjau suktis ir rengtis. Sakavičius ėmė iš manęs juoktis:

— Žmoniškai dar neapšilai mirtininkų kameroje, o jau ruošiesi. Per gerai, ponaiti, nori.

Ilgai filosofuoti neteko, nes tikrai pradėjo rakinti mūsų kameros duris.

Brolyti, visiems iš baimės blusos apmirė. Vadinasi, nebe juokai, ką nors gali ir išvesti, o tokiais momentais mirtininkų troškimai pasikeičia: ką nori, tegu veda, kad tik ne mane.

Kameros durys atsivėrė, ir įžengė aukšto ūgio karininkas, palikdamas tarpduryje ir už durų kareivių svitą. Stovėjome žado netekę. Paprastai niekas iš laisvų pareigūnų nedrįsdavo įžengti į mirtininkų kamerą. Visi parėdimai buvo duodami tik per langelį. Žodžiu, buvo pažeista nusistovėjusi tradicija, kas mums buvo neįprasta ir kėlė dar didesnę baimę. Matomai, karininkas mandagumo taisyklių mirtininkams netaikė — ėjo prie reikalo be pasisveikinimo.

—    Familia, familia, familia.., — kol visą ratą apėjo. Tiesą pasakius, kai persirito per mane ir ėmė klausinėti kaimyno ir toliau, lyg didelis akmuo nuo širdies nukrito, vadinasi, ne manęs ieško. Bet ir ant paskutiniojo neužkibo. Vėl iš naujo ėmėsi klausinėti „familijos", lyg mūsų pavardes norėtų atmintinai išmokti. Atėjo mano eilė ir antrą sykį.

—    Dambrauskas.

—    Imia?

—    Liudas.

—    Očestvo? — ė, supratau, kad jau užkibau ant meškerės. Kažkas kojas pakirto ir sąmonę aptemdė. Toliau atsakinėjau mašinaliai.

—    Skoreje sobiraisia s veščiami!

Rankos buvo lyg ne savos — grabaliojau skudurus be jokios sistemos. Draugai puolėsi į pagalbą. Rodosi, jokios baimės manyje nebebuvo, tik kažkoks velnias užgulė visu svoriu taip, lyg norėtų prislėgti prie žemės. Net neatsisveikinęs, išslinkau iš kameros. Koridoriuje mane apsupo kareiviai. Kiek jų buvo — nežinau. Bent man atrodė, kad labai daug, o greičiausiai tik keli. Karininkas sušuko: ,,Živo!" Ėjau vilkdamas kojas, lyg paraginimas manęs neliestų. Vienas iš svitos taip stumtelėjo, kad vos neišsitiesiau. Tamsoje negalėjau pamatyti to kareivio veido, tačiau pajutau savyje vidinį psichinį sukrėtimą ir tuo pačiu fizinių jėgų atgavimą. Norėjau pulti savo budelį ir iškabinti jam akis. Jeigu dar iš jų kas nors būtų palietęs bent pirštu, vargiai būčiau susilaikęs. Jie man tuo momentu atrodė šlykščiausi žemės padarai. Karininkas sustojo prie spingsulės (elektros nebuvo) ir, išsitraukęs lapą, grubiu tembru prabilo:

—    Banditom byl?

Aš neskubėdamas, bet aiškiai atsakiau, kad banditu nebuvau ir nebūsiu.

—    Vidiš, kokoj svoloč, — ir reikšdamas nepasitenkinimą, karininkas perskaitė, kad man mirties bausmė pakeista 10 metų lagerio.

Pradžioje netikėjau savo ausimis — o gal ne taip rusiškai supratau.

—    Desiat let? — paklausiau.

—    Čto, gluchoj? Podpiši!

Ką pasirašiau, visiškai neskaičiau. Tuoj pat buvau perduotas kareiviui išvesti. Pasitaikė lietuvis. Šis ir lietuviškai patvirtino, kad tikrai — dešimt metų lagerio. Kai kurie kaliniai, gavę teisme tokio dydžio bausmę, rovė nuo galvos plaukus, o aš, išgirdęs ,,dešimt metų", jaučiausi laimingiausiu žmogum tuo momentu. Pasirodo, norint kad žmogus pajustų laimės skonį, reikia jį pradžioje padaryti nelaimingu...

Patekęs kalėjimo kieman, jaučiausi lyg paleistas laisvėn. Saulė, šviežias oras ir nauja aplinka atgaivino mane iš pergyvento prieš keletą minučių košmaro. Mirtininko išgyvenimai liko praeityje. Nors ta praeitis buvo visiškai netolima, tačiau ji man atrodė lyg siaubingame sapne matyti vaizdai. Vos kelios minutės skyrė mane nuo to momento, kai aš išgyvenau pasmerktojo mirti jausmą, o dabar tie išgyvenimai atrodė buvę tolimoje praeity. Kaip išmintingai gamtoje surėdyta, kad laikas reguliuoja mūsų jausmus, mūsų gyvenimą. Užteko tik kelių minučių, kad tvirtai atsistočiau ant žemės — bent atrodė, kad šiuo momentu stoviu tvirtai...

Gretimame psl.: Belaukiant saulės užtekėjimo ir laisvės. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo Vilniuje 1988 spalio 22-ros dienos rytą. Nuotr. J. Kazlausko.