Ar statomi tinkami klausimai?
ATGARSIAI IR IDĖJOS
Jau klasiku tapusiame straipsnyje vienas žinomiausių šio šimtmečio istorikų, prancūzas Lucien Febvre siūlė nauju žvilgsniu vertinti reformaciją Prancūzijoje. Pasak jo, nebus galima visapusiškiau suprasti reformacijos versmes, kol istorikė stato netinkamus klausimus. Per daug dėmesio skiriama Liuteriui, jo šalininkams Prancūzijoje, katalikų hierarchų dorovės trūkumams, per mažai plačios apimties religijos ir dorovės krizei, kurią nemaža dalimi sukėlė kone šimtmetį trukę gilūs politikos, ūkio ir kultūros pasikeitimai. Febvre pamokymą įsisąmonino daug gerų istorikų, kurie, atsisakę trafaretinio priėjimo prie kurios nors istorijos problemos, sugeba atskleisti iki tol nematomų įvykio aspektų, kurie verčia naujai vertinti gerai žinomus įvykius. Nelengva statyti tinkamus klausimus, kaip kartu sunku ir atsakyti į nesudėtingiausius klausimus, jei jie prieštarauja istoriko išankstiniams nusistatymams.
Lapkričio 3 d. užsieniui skirtoje Vilniaus radijo programoje istorikas Kancevičius plačiau aiškino kai kurias generalinio sekretoriaus mintis apie Tarybų Sąjungos vaidmenį, sukeliant antrąjį pasaulinį karą. Atseit, net dabartiniu metu Vakaruose esą žmonių, norinčių apversti aukštyn kojom istorijos tiesą, suklastoti karo kilimo priežastis, Tarybų Sąjungai suversti kaltę už karą, kuriam duris atvėrė Molotovo-Ribbent-ropo sutartis. Kancevičius nurodo, kad Vokietija rengėsi karui septynerius metus, o ne septynias dienas. Jis pakartoja gerai žinomus faktus apie Hitlerio
agresyvią politiką, Versalio taikos sutarties nepaisymą, Prancūzijai metamus iššūkius, Reinlando militarizavimą, pagaliau ir Miuncheno susitarimus. Kone visi istorikai, — anglas A. E. Taylor yra labiausiai žinoma išimtis, — mano, kad Hitleris ilgai rengėsi karui, vesdamas agresyvią užsienio politiką, gudriai išnaudodamas kitų šalių abejones ir silpnumus, ir kad Vokietijai tenka pagrindinė atsakomybė už antrąjį pasaulinį karą. Bet tai nebūtinai paneigia teigimą, kad Molotovo-Ribbentropo sutartis atvėrė duris į karą, smarkiai sustiprino Vokietijos geopolitinę padėtį, pašalino daug rūpesčių dėl galimo dviejų frontų karo. Galima klausti, ar be Maskvos draugystės vokiečiai būtų ryžęsi visiškai sutriuškinti Lenkiją, pašalinti ją iš Europos žemėlapio, ar ji būtų drįsusi 1940 metų pavasarį sutelkti visas jėgas Prancūzijos puolimui? Šiais klausimais nuomonės skiriasi. Be jokio prieštaravimo galima teigti, kad Vokietija labiausiai atsakinga už karą ir kad sutartis atvėrė duris į jį. Lapė gali būti atsakinga už vištų papjovimą, bet tai nereiškia, kad niekas jai neatidarė vištidės durų. Taigi, pakartodamas ilgą Hitlerio agresyvios politikos litaniją, Kancevičius neatsako į keliamą klausimą, būtent, koks buvo konkretus sutarties poveikis Vokietijos karo planams. Reikia pabrėžti, kad Hitleris susitarimui su Tarybų Sąjunga teikė ypatingą reikšmę, jei jis išvis ryžosi derėtis su nekenčiamais bolševikais, kuriuos, kartu su žydais, laikė atsakingus už Vokietijos ir pasaulio negandas.
Jei Kancevičius neatsako į gana aiškų klausimą, tai daugelis naujausių laikų Lietuvos istorikų nekelia tinkamų klausimų ir todėl nepajėgia išaiškinti daugelio svarbesnių istorijos momentų. Cenzūra, savicenzūra, ideologijos sukaustytas galvojimas ir vaizduotės stoka čia suvaidina vaidmenį. Pavyzdžių — tiek, kiek nori. Pagal marksizmo dogmas klasių kova yra pagrindinis visuomenės pertvarkymų variklis, tad lietuviai istorikai bergždžiai ieško jos pėdsakų net įvykiuose, kuriuos visiškai nulėmė užsienio jėgos. Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje visuomenėje, būta nesutarimų dėl materialinių gėrybių dalijimo, šiek tiek socialinio neteisingumo, noro geriau gyventi ir neatsilikti nuo kaimynų. Būta streikų, inteligentai nesižavėjo autoritetine prezidento Smetonos valdžia. Ir tokioje monolitiškoje visuomenėje, kaip Tarybų Sąjunga, slypi daug konfliktų, kurie prasiveržė viešumon, vos atleidus cenzūros varžtus. Konfliktas — normalus visuomenės reiškinys, bet juo pasikliaujant negalima išaiškinti išskirtinus įvykius, pavyzdžiui, Lietuvos okupavimą 1940 metais. Visos kalbos apie neva įvykusią socialistinę revoliuciją — tai tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Net jei tarybiniai istorikai rastų naujų duomenų, įrodančių, kad daugiau darbininkų dalyvavo streikuose negu manoma, net jei būtų rasta slapta gyventojų apklausa su išvada, kad daugelis lietuvių buvo nepatenkinti savo finansine padėtimi ir už tai kaltino vyriausybę, tai nė kiek nepatvirtintų socialistinės revoliucijos tezės. Nebuvo jokios revoliucijos Lietuvoje 1940 metais, kaip jos nebuvo ir vokiečių okupuotoje Olandijoje. Olandijos vidaus padėtis neišaiškina Vokietijos agresijos 1940 metais, statistika apie streikus Lietuvoje nepaaiškina Maskvos nutarimo užimti Lietuvą.
Tarybiniai istorikai, mėgindami išaiškinti valstiečių nenorą stoti į kolūkius ir pokario metų pasipriešinimą, atsakomybę suverčia vadinamiesiems buožėms. Teoriškai buožės buvo ekonominė klasė, ir tad neturėtų būti sunku sudaryti tikslų buožės ekonominės padėties profilį. Bet kol kas tokio nėra ir vargu, ar istorikai ateityje parengs, didele dalimi dėl to, kad žmogaus paskelbimas buože buvo politinis, o ne ūkinis sprendimas. Terminas,,buožė" tapo „liaudies priešo" sinonimu ir dažnai buvo taikomas vidutiniams, net vargingiems valstiečiams. Nesugebėjimas sudaryti aiškų buožės profilį turėtų kelti abejonių dėl tvirtinimo, kad turtingieji kurstė pasipriešinimą kolūkiams ir tarybų valdžiai.
Partizanų sąjūdis buvo itin stiprus ten, kur buvo daugiau miškų, pavyzdžiui, Dzūkijoje, ir vargingų valstiečių, o ne ten, kur buvo lygūs laukai ir stambūs ūkininkai. Dažnai vargingi valstiečiai labiau priešinosi kolūkiams negu vadinamieji buožės, nes neseniai gauta žemė jiems buvo brangesnė ir jie dar turėjo daugiau vilčių, kad tarybinė valdžia neatims jų ūkių. Be to, jeigu tikima visais aiškinimais apie buožių apsukrumą, tai reikia laukti, kad jie buvo pakankamai gudrūs numatyti ateitį ir jai prisitaikyti.
Pabrėžtina, kad tarybiniai istorikai nevartoja ūkinių aiškinimų, negrinėdami Tarybų Sąjungos istoriją. Antai daug rašoma apie liaudies patriotizmą per antrąjį pasaulinį karą, jų dideles aukas kovoje su hitlerininkais. Pasiaukojančiai kovojo ir kolūkiečiai ir darbininkai, nors pagal Lietuvai taikomą ekonominę analizę, jie turėjo būti visiškai abejingi šalies likimui, nes jų materialinė padėtis buvo vargingesnė negu atitinkamų klasių lietuvių. Bet jei patriotizmas skatino rusus kovoti su naciais, tai jis skatino lietuvius kovoti su tarybiniais okupantais, kurie savo nuožmumu Stalino laikais nedaug kuo skyrėsi nuo nacių. Taigi norint suprasti naujausių laikų Lietuvos istoriją, reikėtų atsisakyti lėkšto ekonominio determinizmo ir daugiau dėmesio atkreipti į tautinių jausmų ir patriotizmo vaidmenį, formuojant žmogaus politinę sąmonę. Tai padėtų tarybiniams istorikams paaiškinti, kodėl lietuviai taip atkakliai priešinosi tarybinei okupacijai, ir kodėl nepasitenkinimas kai kuriais Smetonos valdžios aspektais buvo lengvai derinamas su giliu įsipareigojimu Lietuvos valstybingumui.
(K.G.)
(Iš „Europos LF Bičiulio”, Nr. 2,1987)
