Iš 600 metų perspektyvos
V. AKELAITIS
Lietuvos krikšto 600 metu jubiliejaus proga mūsų spaudoje buvo gausybė įvairių straipsnių, pasisakymų ir pareiškimų. Kai kuriuos jų net skaityti nusibodo. Mūsų veiksniai ir organizacijos taip pat pasireiškė įvairiomis rezoliucijomis bei memorandumais. Nebereikėtų prie šios Lietuvos krikšto temos begrįžti, tačiau su ja susiję yra kai kurie klausimai, kuriuos čia bandysime paliesti.
Jubiliejinio minėjimo laivas jau pačioje pradžioje užplaukė ant seklumos. Buvo garsiai reiškiamo nepasitenkinimo, kad minėsime Jogailos, tapusio Lenkijos karaliumi, vykdytą Lietuvos apsikrikštijimą, atnešusį lietuvių tautai tiek daug tautinių ir valstybinių skriaudų ir nesėkmių, užmiršdami ankstyvesnį Mindaugo krikštą. Labai suprantama, kad lietuviams Mindaugo krikštas daug malonesnis: jis ne tik įvyko beveik pusantro šimto metų anksčiau, bet buvo savarankiškas, be jokių kaimynų pagalbos. Jis sutapo su Mindaugo vainikavimu Lietuvos karaliumi ir tuo pačiu Lietuvos valstybės formaliu įkūrimu. Tad Mindaugo krikštą minėti yra verta ir prasminga.
Deja, Mindaugo krikštą nėra tikslu vadinti Lietuvos krikštu. Gaila, ir net labai gaila, kad Mindaugas po dešimties metų buvo pačių lietuvių rankomis nužudytas. Po jo sekantys Lietuvos valdovai nesikrikštijo, ir Lietuvos gyventojų krikštijimas sustojo dar visą šimtą dvidešimt penkerius metus. Tiesa, vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo pasikrikštijęs pravoslavu, buvo tapęs net vienuoliu, bet jis valdė Lietuvą vos trejetą metų, ir istorikai neranda kokių nors jo pastangų lietuvius krikščioninti.
Turbūt nuo devynioliktojo šimtmečio vidurio, kada prasidėjo lietuvių tautos atgimimas, sutapęs su Europoje atsiradusiu nacionalizmu, Jogaila lietuviuose tapo „persona non grata". Dar daugiau, iki šiandien jis kai kurių yra vadinamas Lietuvos išdaviku. Šių metų viename Europos lietuvio numeryje dr. St. Kuzminskas, baigdamas savo straipsnį krikščionybės jubiliejaus tema, parašė, kad Jogaila buvęs paprastas išgama. Tai yra pavyzdys, kaip prieš 600 metų gyvenusius asmenis ar įvykius bandome vertinti dabartinių laikų matais.
Visiškai pamirštame, kad tuo metu tiek valdovo, tiek valstybės ir tautos supratimas buvo visai kitoks. Tautinių valstybių visai nebuvo. Nacionalizmas, kaip jau minėta, yra tik devynioliktojo šimtmečio vaikas. Tada valdovams visai nerūpėjo jo valstybės gyventojų tautiškumas, bet jų paklusnumas ir vertingumas jam. Ana, mūsų tiek išgarbintas Vytautas, Maironio pavadintas Didžiuoju (ir tas titulas jam solidžiai prilipęs), viena lietuvių gimine — žemaičiais prekiavo su kryžiuočiais, kaip žydelis skudurais už muilą, kol pagaliau, įsitvirtinęs Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, prisijungė ir juos prie savo imperijos ir nuvažiavo apkrikštyti.
Istorikas dr. J. Jakštas savo straipsnyje ,, Lietuvos krikštas" Aiduose (Nr. 1, 1987) blaiviu rimto istoriko žvilgsniu vertina Jogailos vaidmenį. Perskaičius tą jo vertinimą, mąstančiam lietuviui kyla pagunda iškelti aštrų klausimą: žiūrint iš 600 šimtų metų perspektyvos, ar Jogaila buvo lietuvių tautos išdavikas, ar išgelbėtojas?
Paspekuliuokim mintim, kas būtų atsitikę, jei lietuviai būtų priėmę provoslavišką krikštą iš rytų slavų rankų? Žinome, kad visi Lietuvos valdovų sūnūs, kurie buvo išsiųsti valdyti rytinių slaviškų sričių, vedė vietinių didikų dukteris, tapo pravoslavais ir pranyko kaip lietuviai amžinai. Tas faktas, kad lietuviai neturėjo savo rašomosios kalbos ir, kad valstybine rašto kalba Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje buvo naudojama bažnytinė pravoslavų kalba, rodo į kokį pavojų būtų patekęs lietuvių tautos savarankiškumas.
Na gerai, sakysime, — bet Jogailos atneštas iš Lenkijos krikštas pastūmė mus kitų slavų įtakon, ir žiūrėkit, kas atsitiko. Taip, kas atsitiko — visi mes žinome. Tik, čia rašančio nuomone, mažiausiai dėl to kaltas Jogaila, o dar mažiau Katalikų Bažnyčia. Juk Vytautas, susitaikęs su Jogaila, šiam tapus Lenkijos karalium ir apsigyvenus Krokuvoje, tapo savarankišku Lietuvos valdovu ir valdė ją trisdešimt aštuonerius metus. Privežė jis Lietuvon žydų, karaimų ir totorių, tik neatėjo jam į galvą iš Vakarų Europos atsivežti keletą mokytų vyrų, įsteigti mokyklų, įpareigoti juos išmokti lietuviškai ir tada su jau apsišvietusiais lietuviais ugdyti lietuvių rašytinę kalbą ir ta kalba šviesti savo valstybės gyventojus. Ne, to Vytautas nesuprato. Jis vis jojo ir jojo į rytus, kol prijojo Juodąją jūrą pagirdyti savo žirgus; deja, pagirdyti tuos žirgus pasisekė jam tik Mateikos paveiksle, nes Juodosios jūros krantai tokie aukšti ir statūs, kad pasiekti vandenį nuo kranto ne tik žirgai, bet ir žirafos nebūtų galėję. Tarp kitko, Juodąją jūrą jis prijojo, bet su Jogaila sumušęs kryžiuočius prie Žalgirio, nesuprato juos išvyti nuo dešiniojo Nemuno kranto ir prileisti žemaičius prie platesnio Baltijos kranto ruožo.
Niekur neteko skaityti, kad Vytauto pastangomis būtų įsteigta nors viena mokykla. Sakykim, kokia nors mokykla ruošti kunigams apkrikštytiems Lietuvos gyventojams aptarnauti.
Pagrindinė lietuvių tautos sulen-kėjimo priežastis yra neturėjimas lietuviško rašto krikšto metu ir daugelį metų po to. Lenkai tuo mūsų atsilikimu pasinaudojo ir net įdiegė aną kvailą mitą, kad lietuvių kalba netinkanti Dievui garbinti. Tas mitas atsirado jau daug metų vėliau, kada visa Lietuvos bajorija jau kabojo ant lenkiškos meškerės.
Todėl šiandien, žiūrint iš 600 metų perspektyvos, labai sunku suprasti tuolaikinio Lietuvos valdovo ir jo didikų apsileidimą ar neapsižiūrėjimą, kad neįsteigė Lietuvoje mokyklų, nesukūrė lietuvių rašto kalbos ir bendrai valstybės nekultūrino. Ypatingai sunku suprasti dar ir dėl to, kad pagrindinės tuolaikinės Lietuvos priešas — kryžiuočiai buvo nugalėti Žalgirio mūšyje taip, jog jau niekada nebegalėjo tapti nei Lietuvai, nei Lenkijai žymesne grėsme. Galima buvo imtis visokeriopo Lietuvos gyvenimo gerinimo, o ypatingai gyventojų švietimo.
Šiandien mums tenka didžiuotis tik liaudies kultūriniais palikimais — jos dainomis, pasakomis, liaudies menininkų drožiniais, audiniais ir pastatų pagražinimais, primityviais muzikos instrumentais. Džiaugiamės mes jais patys ir rodome svetimiesiems lyg nieko naujo nekurtume, net nesuvokdami, kad taip parodome save dar primityvia tauta esant. Žinoma, tai yra gal geriau, negu išversti kurio grafomano parašytą knygą į anglų kalbą ir parodyti ją kaip lietuvių literatūros pavyzdį.
Toje perspektyvoje darosi aišku, kad dėl lietuvių tautos lenkinimo pirmoje eilėje yra kalti patys mūsų protėviai, o tik antroje jos kaimynai. Šio jubiliejaus proga mūsų spaudoje buvo daug rašyta apie lietuvių lenkinimą per bažnyčias. Išsamiausias straipsnis J. Damausko tilpo Pasaulio Lietuvyje, su daugybe tokio lenkinimo pavyzdžių. Gaila tik, kad tie pavyzdžiai iš devyniolikto šimtmečio ir lenkintojai — lietuviai dvasininkai virtę lenkais.Jie visi kilę iš lietuviškos bajorijos, tada kuone šimtaprocentiniai sulenkėjusios. Kažin ar ten buvo nors vienas tikras lenkas?
Jau atėjo laikas stabtelti švaistytis kaltinimais kaimynams ir suvokti, kokias klaidas padarė mūsų protėviai, o svarbiausia — kokias klaidas mes darome dabar, kurių pasekmes teks nešti ateities lietuvių tautos kartoms.
