TARP TAUTOS IR VALSTYBĖS

BRONIUS NAINYS

Iš istorijos žinome, kad 1430 rugsėjo 8 Vytautas Didysis kartu su savo žmona Ona ir daugybe svečių iš visos Europos laukė dviejų karališkų vainikų: vieno sau, o vieno žmonai, kuriuos turėjo atgabenti Vokietijos imperatoriaus Sigismundo pasiuntiniai. Tačiau tų vainikų jie nesulaukė. Lenkų ponų taryba, vadovaujama vyskupo Zbignievo Olesnickio, iš pasalų užpuolė tuos pasiuntinius ir karūną atėmė. Taip fizine jėga jie atliko tai, ko negalėjo sulaikyti tuolaikiniu diplomatiniu būdu. Vytautas nebesulaukė, nes, jodamas į Trakus poilsio, 80-ties metų Lietuvos valdovas nukrito nuo arklio, susižeidė ir vėliau mirė. Lietuva niekada nebepasidarė savarankiška karalystė, liko tik didžioji kunigaikštystė, o vėliau, Liublino sutartimi susijungusi su Lenkija, prarado daug ir savo savarankiškumo.

Bronius Nainys, ,, Pasaulio Lietuvio" redaktorius Dainavoje. Nuotr. V. Midelio.

Taip rugsėjo aštuntoji ir nepasidarė ta visų lietuvių laukiama svarbi istorinė diena, kuri Lietuvos gyvenimą tikriausiai būtų pasukusi visiškai kita kryptimi, ir gal šiandien ne rusai, bet mes, lietuviai, būtume dominuojanti jėga Vidurio bei Rytų Europoje. Po maždaug penkių šimtų metų nuo tos kontraversiškos datos savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovai kaž kodėl tą dieną laikė pakankamai svarbia paskelbti tautos švente.

Nesiimkime čia svarstyti, kodėl toji diena, kurią iš tikrųjų niekas neįvyko, nebent tik istoriškai labai jau plėšikiška lenkų vagystė, įvykdyta net ir Katalikų Bažnyčios vyskupui vadovaujant, buvo parinkta tautos švente, bet ne kokia nors kita diena, teigiamą reikšmę lietuvių tautai turėjusi, pvz. Mindaugo karūnacijos data 1251 metais. Svarbiau šiandien paieškoti atsakymų į klausimus, kodėl iš viso mums reikia dar vienos istorinės šventės, pavadintos kaip tik tautos dienos vardu, kai mes turime labai mums brangią šventę, Vasario 16-tąją, kuri ženklina tautos apsisprendimą ir to apsisprendimo viešą paskelbimą būti laisva ir nepriklausoma valstybe. Koks tarp jų panašumas, koks skirtumas, ir kuri iš jų yra svarbesnė, ar abi jos vienodai reikšmingos?

VASARIO 16 IR RUGSĖJO 8

Visi aiškiai pastebime, kad Vasario 16, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena, yra daug populiaresnė, iškilmingiau švenčiama, daug daugiau susilaukia mūsų visų dėmesio, negu Rugsėjo 8, kurią kartais net ir pamiršti nelaikome didele nuodėme. Bet didelis nusikaltimas būtų kam nors nepaminėti Vasario 16. Išeivija Vasario 16-tąjai skiria daug didesnę reikšmę negu Rugsėjo aštuntąjai, ir turbūt nesunku mums suprasti dėl ko. Pirmiausiai — tai tų abiejų švenčių skirtingas charakteris, paskirtis, nors prigimties atžvilgiu jos turėtų būti vienodos. Vytautui uždedama karūna turėjo irgi pabrėžti Lietuvos savarankiškumą ne kaip tautos, bet kaip valstybės, nepriklausomos monarchijos, lygios su kitomis Europos valstybėmis. Tautos, kaip atskiro vieneto, supratimas tada buvo dar visiškai miglotas, jeigu iš viso jis buvo, ir tautinėmis valstybėmis feodalizmas nesidomėjo. Imperatorių valdas sudarė iš daugelio tautų, kilčių bei genčių sudarytos imperijos, priklausančios gal daugiau tai pačiai religijai negu kokiai kitai bendrai ypatybei.

Lietuvos, kaip valstybės, ne kaip tautos, savarankiškumą daugiau pabrėžė ir Vasario 16, nors ja labai aiškiai buvo jau kuriam tautinė valstybė. Nors aplamai tautos supratimas ir ypač jos apibrėžimas yra sudėtingas. Ne visi tautą vienodai supranta ir šiame moderniame, didelio mokslo, aukštos kultūros ir civilizacijos amžiuje. Pvz., amerikiečiams tautos sąvoka yra visiškai neaiški, nes jiems valstybė ir tauta reiškia tą patį.

Tad esminė tų abiejų mūsų švenčių prigimtis yra vienoda, tik išeivijoje jas padarėme skirtingomis. Ir dabar Vasario 16 mes laikome Valstybės švente, o Rugsėjo 8 — Tautos. Vasario 16 švęsdami, mes daugiau pabrėžiame Lietuvos valstybę, jos savarankiškumą, už kurį mes stipriai pasisakome. Vasario 16 dabar jau mes padarėme išimtinai tik politine švente. O kadangi mūsų aktyvioji Antrojo pasaulinio karo išeivija yra politiška išeivija, tai tą politinę šventę mes ir laikome pagrindine mūsų švente. Ją labiau populiariname ir savųjų, ir ypač svetimos aplinkos tarpe. Jos skėčiu prisidengę, mes einame į laisvųjų kraštų valdžias, prašydami tautą gelbėti beveik vien tik vienintele priemone — Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymu. Vasario 16 mes švenčiame puošniau, iškilmingiau, jautriau ir žymiai garsiau.

Rugsėjo aštuntoji gi jau pasidaro žymiai kuklesnė, švenčiama vien tik tarp savųjų, be visų tų iškilmių, papuošalų ir garsių trimitų, be skambių rezoliucijų. Taigi, Vasario 16 mūsų gyvenime pasidaro daug svarbesnė ir reikšmingesnė negu rugsėjo 8. Valstybinė šventė iškeliama aukščiau už tautos šventę. Valstybė pirmauja prieš tautą. Tik kažin ar daugelis iš mūsų kada bandė apie tokį nusiteikimą nuodugniau pagalvoti: Ar taip ir turi būti, ar taip jau gerai? Valstybė aukščiau tautos!

KAS SVARBIAU:

TAUTA AR VALSTYBĖ?

Klausimas yra kontraversinis ir gerokai jautrus. Jau vien tik jo svarstymas gali atsidurti kryžminėj kaltinimų ugny. Nors ir labai nuosaikus svarstytojas greitai gali būti apkaltintas paneigimu nepriklausomos Lietuvos valstybės reikšmės, valstybingumo nesupratimu ir atsisakymu kovos už Lietuvos laisvę. Nors būti taip suprastam ir apkaltintam rizika yra didelė, tačiau mūsų sąlygomis bei aplinkybėmis, gyvenamo laikotarpio padėtimi ir aplinkos nusiteikimu savo lik iminę filosofiją grindžiant, paprasčiau — grumiantis ne tik už Lietuvos laisvę, bet ir už tautos išlikimą, ir ne tik išeivijoje, bet ir okupuotoje tėvynėje, — to klausimo svarstymas pasidaro labai reikalingas, svarbus ir jau nebeatidėliotinas. Sutinkame, kad tauta gali gyventi, kurti, tarpti ir visapusiškai vystytis tik sukūrusi savo laisvą ir nepriklausomą valstybę, tačiau taip pat manome, kad jai reikia mokėti ir taip tvarkytis, kad ji išgyventų ir tokius nelaimingus laikotarpius, kokį dabar išgyvena lietuvių tauta. Tokių laikotarpių metu, neatlaidžiai ir kietai kovojant už nepriklausomybės atgavimą, taip pat neatlaidžiai ir kietai reikia grumtis ir už tautos išlikimą.

Kartą metuose skirdami vieną dieną paminėti valstybingumo idėjoms, tuo pabrėždami savo nepriklausomos valstybės būtinumą, kovą už jį ir tą dieną atnaujindami ryžtą savos valstybės siekti, taip pat bent vieną kartą metuose vieną dieną pašvęskim iš naujo ryžtis kovai už tautos išlikimą. Ypač už išeivijoje besiran-dančią jos dalį ir jau gerokai apnykusią, kad, bekovojant už nepriklausomą valstybę, visiškai nepražūtų tos kovos šūkiuose užmiršta tauta. Todėl mums reikia turėti ne vien tik valstybės, bet ir Tautos dieną, tokios pat svarbos ir taip pat rūpestingai švenčiamą, su iš anksto apmąstyta programa, kuri mums duotų naujų minčių bei idėjų ir jėgų joms vykdyti. Data nebe taip čia svarbi, svarbesnė pati esmė. Tautos diena šiandien mums turi būti tokios pat reikšmės, kaip ir Valstybės diena. Vasario 16 ir Rugsėjo 8 turi būti padėtos vienoje plotmėje. Ypač tai labai svarbu šiandien mums išeiviams. Kodėl?

Atsakymų toli ieškoti nereikia. Bent vieną iš jų galime rasti ir tose pačiose salėse, kur mes susirenkame švęsti tų dviejų švenčių. Ar mūsų amžiaus vidurkis jau mums patiems nepasako apie aiškiai matomą išeivijos nykimą, ar tų abiejų dienų iškilmingų pamaldų dalyviai bažnyčiose nerodo tokių pačių ženklų? Juk ir mūsų pačių šeimose, lituanistinėse mokyklose, organizacijose, stovyklose ir jaunimo kongresuose daugelį metų mokytas, auklėtas bei ruoštas jaunimas daugiausiai suvažiuoja tik politiniams, o ne tautiniams reikalams svarstyti, ir politikuoja jau nebe lietuviškai, bet angliškai. Ar tai nesuvirpina mūsų širdžių ir neprikelia klausimų, kodėl taip atsitiko, kas čia pasidarė, o jei taip pasidarė, tai kodėl, kas čia kaltas? O jeigu iki šiol eitas mūsų kelias juos į tą padėtį nuvedė, tai ar tas mūsų kelias buvo geras? Ar nekyla klausimas, kad gal mes, per daug susirūpinę valstybe, pamiršom tautą?

LFB savaitėje, Dainavoje, 1986. Iš kairės: kun. V. Dabušis, A. Anužis, B. Raugas, J. Ardys, J. Baužys. Nuotr. V. Maželio.

Visas didžiąsias patrankas nukreipę į mūsų valstybę sunaikinusį okupantą, mes pamiršome nors ir vylyčiomis gintis nuo mūsų tautą naikinančios aplinkos. Keleriopai daugiau lėšų sumesdami Lietuvos laisvinimo darbui ar net skambiu kovos už laisvę vardu vadinamam žodiniam politikavimui, nesugebėjome sutelkti daugiau lėšų tautos išlaikymo darbui — lietuviukų mokymui lietuviškai. Ir atrodo, kad to dar ir dabar mes negalim pastebėti, nes aplamai, pasidarius mums turtingesniems, politikavimas plečiasi, o tautos reikalai vis labiau ir labiau skursta. Atrodo, kad tie reikalai žymiai geresni mūsų tėvų žemėje, nes ten, nors ir labai žiauraus okupanto spaudžiami bei persekiojami, taurūs lietuviai patriotai suranda būdų tautą palaikyti gyvą, veiklią, budrią ir nepasiduodančią nutautimui, nors jau ir kone pusę šimtmečio neturėdami savo nepriklausomos valstybės. O mes, išeiviai, būdami laisvi ir nekliudomi, tirpstame, nykstame. Tai matome ir labai mažai ką tedarome padėčiai taisyti. Tiesa, rūpinamės ir dirbame, bet klausimas, ar iš tikrųjų tai, ką reikia. Nematome net tautai daromų skriaudų, o jeigu ir matome, tai nesiryžtame joms pasipriešinti ir neišnaudojame pasitaikiusių progų, kartais net tyčiomis bandydami jų nusisukti.

PUSIAUSVYROS BEIEŠKANT

Štai ateina labai svarbi lietuvių tautai sukaktis — 600 metų minėjimas nuo Krikščionybės įvedimo. Mes ruošiamės jį iškilmingai paminėti. Sudarėme komitetus, svarstome, posėdžiaujame, planuojame, telkiame lėšas, ginčyjamės. Be abejo, tuo minėjimu mes norime ir patys pasididžiuoti tarp savųjų ir prieš pasaulį. Taip ir reikia daryti, nes tai yra svarbi sukaktis. Krikščionybė lietuvių tautos gyvenimą pasuko nauja kryptimi, labai daug gero tautai ji davė. Tačiau iš kitos pusės, aplinkybės bei sąlygos, kokiomis ji į Lietuvą atėjo, ir tie kurie mums atnešė ir tokias sąlygas sudarė, tautą gerokai nuskriaudė, nutautino. Šios sukakties proga į istoriją žvelgdami, mes prisimename ir pamatome, koks lenkinimas tos krikščionybės vardu Lietuvoje vyko. Jau ir tada, kai vos tik Lietuva buvo pakrikštyta ir kaip krikščioniška tauta siekė pasidaryti visiškai savarankiška ir nepriklausoma valstybė, net jėga jai sukliudė krikštatėviai lenkai, vadovaujami tos krikščionybės atstovo katalikų vyskupo. Ar tai nėra ženklas, kokių tikslų lenkai siekė, nešdami mūsų proseneliams katalikų tikėjimą. Ir koks žiaurus tautos skriaudimas dėjosi po ta vėliava.

Nei pirmaisiais krikščionybės įvedimo metais Vytautui, nei vėlesniems Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valdovams lietuvių tautos reikalais per daug nesidomint, po ta krikščionybės priedangą lenkai vykdė tokią nutautinimo politiką, kad net sunku ir įsivaizduoti. Krikščionybę įvedus, net 130 metų Lietuvoje nebuvo lietuvių kunigų. Sukaktį minint, Pasaulio lietuvyje 1986 spalio numeryje ta tema yra plačiai aptarta. Tenai yra plačiai paliestas ir lietuvių tautos naikinimo lenkų naudai klausimas. Viename iš tų rašinių parodyta, kaip Lietuvoje švietimą tvarkantieji lenkai iš Vilniaus universiteto skelbė, kad mokslo veikalas žemaitiškai yra nereikalingas ir net žalingas valstiečiams. O štai pora pavyzdžių kaip lietuviai buvo jėga verčiami mokytis lenkiškų poterių.

1767 metais Dubingių klebonas kun. Stankevičius, pranešdamas Vilniaus konsistorijos paskirtai komisijai apie padėtį parapijoje skundžiasi, kad kažkuri valstietė ne lenkiškai, bet lietuviškai poterius kalba, ir pranešdamas, kaip jis su tokiais parapiečiais kovoja, rašo, kad „Andriui Bocianskiui iš Michailiškių už tai, kad nemoka poterių lenkiškai, bet lietuviškai, paėmė sermėgą, padėvėtą, dviejų muštinių vertą... Motiejui Barcisui iš Kairiškių taip pat už tai, kad nemoka poterių lenkiškai, o tik lietuviškai, paėmė sermėgą, dėvėtą, 4 auksinių vertės; Vavrinčiui Blaševičiui iš Gaveikių paėmė padėvėtą kepurę, o Andriui Keruliui iš Sidabravo užgrobė naują kepurę... — abiem už nemokėjimą poterių lenkiškai"...

Ir taip darėsi dar tada juk laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, prieš pirmąjį padalinimą. Tai parodo, kokią žalą darė mums mūsų pietinis kaimynas dėl to, kad tuometiniai Lietuvos valdovai, vadovai ar kokie kiti prakilnieji tėvynainiai nebojo tautos reikalų. Jeigu kitomis akimis į lietuviškumą būtų žiūrėję, gal šiandien mes, kad ir netekę Vytauto karūnos ir per ją to visiško valstybinio savarankiškumo, skaičiuotumėm kokios penkiolikos milijonų lietuvių tautą, bet ne trijų.

Šitokius istorijos duomenis prisimenant, vienus iš įvairių kronikų bei istorijos vadovėlių, kitus jau mums žinomus ir iš Jalbžykowskio laikų, negalime likti nepagalvoję ir apie šiandieninę mūsų laikyseną, kad ir čia išeivijoje. Už valstybę ruošiamės karti ne tik priešus, bet ir vienas kitą, o už tautą... net ir ant kelių pasiryžę klauptis prieš jos skriaudėjus. Dar ir dabar! Tai ryšku ir iš pasiruošimo artėjančiam krikščionybės 600 metų minėjimui. Yra lietuvių, tarp jų net ir kai kurie išeivijos dvasiškiai, kurie nori drausti mums ta proga net prašyti popiežiaus atitaisyti nors menką dalelę per tuos šešis šimtus metų lenkų mums padarytų skriaudų. Viena iš jų — prašymas Vilniaus arkivyskupiją priskirti prie Lietuvos bažnytinės provincijos. Aiškinama, kad to negalima prašyti, nes neturim valstybės. Va, kaip! O kad turime tautą, kuri dabar kiečiausiai grumiasi kaip tik už tą lenkų mums atneštą katalikų tikėjimą, siekdama visiškai savarankiškos, jos ribose esančios bažnytinės provincijos ir jai tvarkyti kardinolo, stipresnės savo atstovybės Vatikane, tai dėl Dievo meilės, neprašykim, kad neužrūstintumėm popiežiaus. Palaukim kitos progos... Koks nesuvokimas tautos reikalų!

Šitaip savo reikalus pasvarstę ir tokius duomenis prieš akis turėdami, pagalvokim ką mums daryti, kad ir valstybė, ir tauta liktų reikiamoje logiškoje pusiausvyroje. Šitokios pusiausvyros beieškant, ir iškyla Tautos šventės prasmė ir jos pastatymas lygiagrečiai su Valstybės švente. Tautos dalis išeivijoje yra jau labai rimtame pavojuje ir tą pavojų mums skubiai reikia pašalinti. O tai tegalėsime tik tada padaryti, kai suprasime, jog dabar valstybės užnugary paliktus tautos reikalus reikia statyti vienoje linijoje su valstybės reikalais ir kad lietuviuko mokymas lietuviškai yra nė kiek nemažiau svarbus kaip politikavimas.

Į LAISVĘ FONDAS SIŪLO

Praeitą vasarą buvo užbaigtas Juozo Brazaičio RAŠTŲ leidimas. Išėjo šeštasis tomas, svarbus ir aktualus, su naujai perspausdinta jo knyga VIENŲ VIENI.

I LAISVĘ FONDAS yra dėkingas visiems savo leidinių prenumeratoriams. Todėl, jei kas ypatinga proga norėtų padovanoti visus Brazaičio raštų tomus savo vaikams, giminėms ar draugams, dabar yra gera proga tai padaryti: visus šeštus tomus galima įsigyti tik už 50 JAV dolerių, plūs persiuntimui išlaidas. Užsakymus siųsti:Į LAISVĘ FONDAS, c/o A. Pargauskas, 8908 W. Butterfield Lane, Orland Park, IL 60462. Sąskaita bus Jums pasiųsta. Teiraukitės ir apie kitus Fondo leidinius.