DVI SUKAKTYS

STASYS ŠALKAUSKIS- „palikuonis mūsų senosios aristokratijos, bajorijos, kuri, prieš išnykdama, pakilo pražydėti paskutiniais žiedais, į kuriuos sudėjo, ką turėjo gražiausio, ir atidavė Lietuvai... Šalkauskis pats gražiausias atstovas senojoje šviesuomenėje susikrovusių intelektualinių sugebėjimų, kurie buvo praplėsti rytietinėm Solovjovo ir vakarietinėm de Munnyncko idėjomis. Jis virto tokio laipsnio intelektualu ir sistematiku, kurių nedaug pasitaiko žmonijos minties pasaulyje". (Brazaitis, Raštai, V, p. 403).

ALINA SKRUPSKELIENĖ

Šiais, 1986 metais, galime prisiminti net dvi reikšmingas šimtmetines sukaktis. Įdomiu sutapimu abu labiausiai veikę jaunąją kartą Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo gimę 1886 metais: Stasys Šalkauskis (1886.V.4-1941.X11.4) ir Pranas Dovydaitis 1886.XII.2-1942.XI.4). Ir jų mirties datos labai artimos, taigi ir gyventi jiems buvo skirta beveik tiek pat laiko vienam ir kitam.

PRANAS DOVYDAITIS- atstovas to luomo, kuris pradėjo kovą dėl tautinio Lietuvos atgimimo. Liaudies vaikas, kietai veržęsis į mokslą. Gimęs tankių girių apsuptame kaime, tėvų ūkyje piemenavęs, kaip ir kiti mūsų kaimo vaikai, pajėgė eksternu išlaikyti abitūros egzaminus, baigti aukštuosius mokslus Maskvos universitete. Dovydaitis — mokslininkas enciklopedistas, profesorius, visuomenininkas, žurnalistas, ateitininkų kūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Sibiro kankinys.

SU DOVYDAIČIU man yra tekę susitikti Kauno valstybinėje gimnazijoje, Jis buvo gimnazijos direktorius ir porą metų dėstė lietuvių literatūrą. Kai dabar pasikalbu su savo klasės draugais, direktoriaus vaizdas visų mūsų atmintyje įspaustas, rodos, vienodas. Mes visiatsimename begalinį Dovydaičio šiurkštumą, kurį mes paprastai vadindavome „kaimiškumu", ir tokia jo charakteristika viską paaiškindavo ir viską atleisdavo mūsų akyse. Bet „kaimišku" nevadinome nė vieno gimnazisto, kad ir iš Dovydaičio artimų apylinkių kilusio. Jie mums kaimiški neatrodė ir nebuvo.

Gimnazijos darbas Dovydaičiui, atrodo, buvo per siaura jo veikimui sritis. Jis buvo paskendęs savo planuose. Mėgo globoti gabesnius moksleivius ir nuolat skatino juos studijuoti, norėjo išugdyti Lietuvai mokslininkų.

Jo iniciatyva, rūpesčiu ir darbu 1921 pradėjo eiti mergaitėms skirtas žurnalas Naujoji vaidilutė. Dabar daug kas šį žurnalėlį prisimena ir jį vertina. Bet tuo metu, kai jis pasirodė, netrukus nusibodo, ir mergaitės juo nelabai domėjosi. Man jis atrodė labai sentimentalus ir siauras. Gal dėl to sentimentalumo jis ir neimponavo jaunosioms skaitytojoms. Perėmus žurnalą redaguoti studentėms, Naujoji vaidilutė pasidarė kitokia, geriau pataikė į jų pasaulį ir rado daugiau atsiliepimo.

Dovydaitį supranta, vertina ir pamilsta labiau subrendę žmonės, turėję asmeninių kontaktų su juo. Moksleivio kontaktas su savo direktoriumi yra grynai oficialus ir susitikimai su juo ne visada malonūs. Jis dažnai direktorių ar mokytoją vertina pagal iš jo gaunamus pažymius ar pastabas.

Dovydaitį reikia pažinti kitaip. Tam gera pagalba yra puiki dr. Juozo Girniaus parašyta monografija ,,Pranas Dovydaitis". Jos puslapiuose skaitytojas su autorium keliauja per visą Dovydaičio gyvenimą. Jis susipažįsta su jo gimtuoju Runkių kaimu, pabuvoja Dovydaičio šeimoje, pastebi jo gabumus, kurie leidžia jam iškilti moksliniame darbe. Pastebi jautrią artimui Dovydaičio širdį, jo darbą Lietuvai ir savo krašto žmonėms, pagaliau jo ištvermingumą ir kietą laikyseną, jo kančią Gario stovykloje ir Sverdlovsko kalėjime, kur Dovydaitis ir baigė savo žemiškąją kelionę, išvargintas ir sunaikintas, bet nepalūžęs. Tada Dovydaičio vaizdas sušvinta.(1)

IŠ SAVO studijų meto nežinau nė vienos studentų grupės, kuri būtų rodžiusi tiek entuziazmo ir susižavėjimo savo profesoriaus paskaitomis, kaip Stasio Šalkauskio klausytojai. Jie niekad nebandė abejoti ar nepasitikėti jo skelbiamomis idėjomis.

Iš visų dėstytojų Šalkauskis darė savo studentams didžiausią poveikį. Jis ne tik perdavė studentiškam jaunimui savo idėjas, bet ir įspraudė savo galvojimo būdą, savo logiką, išmokė sistemingai, preciziškai galvoti. Mes pasisavinome ir jo terminologiją: pilnutinė asmenybė, pilnutinė demokratija, pilnutinis idealas, kuris derina sutartinėje prigimtį, kultūrą ir religiją. Visa tai buvo galima dažnai girdėti studentų diskusijose. Baigę mokslą ir išsisklaidę po provincijos gimnazijas ar kitas mokslo įstaigas, studentai užkrėtė Šalkauskio idėjomis savo mokinius. Šalkauskį suprasti ne visuomet buvo lengva, reikėjo pasitempti, bet tai brandino jaunimo mintį.

Paskaitose Šalkauskis buvo gana formalus, atsinešdavo stropiai paruoštą paskaitą ir skaitė iš užrašų. Seminaruose studentų referatus išklausydavo su dideliu dėmesiu, rodydamas savo pasitenkinimą įdomesne mintim ar pavykusia žodine išraiška. Diskusijose dalyvavo gyvai, nepeikdavo, bet išryškindavo autoriaus klaidas, o kartais apgindavo, jei autorius kolegų buvo labai puolamas. Už auditorijos sienų Šalkauskis buvo draugiškas ir malonus, visuomet atsakydavo šypsena ir lengvu galvos palenkimu studentų sveikinamas. Dalyvaudavo ir studentų pasilinksminimuose, bet trumpai, taip pat ir bendrose profesorių ir studentų iškylose.

Profesorius Šalkauskis vasarodavo kartais Palangoje, kartais Kačerginėje. Kačerginė, Nemuno pakrantėje, gražiame pušyne, Kauno gyventojų buvo mėgstama dėl patogaus susisiekimo garlaiviu. Už Šalkauskiu vasarnamio, Palankių kaimo pačiame gale, kur ramybės nesudrumsdavo vasarotojų triukšmas, iškildavo pušimis apaugęs gražus kalnelis, nuo kurio atsiverdavo puikus reginys į Nemuną Zapyškio link. Tai buvo puiki vieta skaityti, mąstyti ir pailsėti. Vasarotojai galėjo jį matyti kasdien ramiai besileidžiantį nuo kalnelio su knyga rankoje ir lazdele, ir jo siluetas, saulei leidžiantis, gražiai išryškėdavo liepsnojančio dangaus fone.

Kitas itin gyvas Šalkauskio vaizdas mano atminty — tai mano paskutinis jo, sergančio, aplankymas Vilniuje 1941 kovo 26. Nuvykau į Vilnių, kur buvo vyriausioji NKVD tardymo įstaiga, norėdama gauti žinių apie likimą savo vyro, kuris nuo liepos mėnesio buvo suimtas ir uždarytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Pusdienį prastovėjus didžiulėj eilėj viltingai žinių laukiančių žmonų, motinų ar dukterų, ir nieko konkretaus tardymo įstaigoje nepešus, sumaniau aplankyti profesorių Šalkauskį, kuris, girdėjau, jau senokai sirgo. Jis gyveno Žygimanto gatvėje Nr. 20, savo brolio Kazio, taip pat iš universiteto atleisto profesoriaus, šeimoje. Profesorius gulėjo sofoje. Jis man pasirodė mažai pasikeitęs, bet juk niekad jis sveikata ir nespindėjo; tokie pat tamsūs plaukai ir išblyškusios sučiauptos lūpos, tik ryškūs skruostų kaulai buvo dar labiau išryškėję dėl ligos ir nusilpimo. Kalbant buvo lengva pastebėti didelį jautrumą, o kartais ir ašarą akyse. Sakėsi jaučiąsis neblogiausiai ir, kaip paprastai, ne savo sveikata skundėsi, bet domėjosi kitais — savo jaunų draugų ir Skrupskelio likimu.

Užgriebėm šiek tiek ir aktualijų. Kai kurie lietuviai bandė gelbėtis repatrijavimu, t.y. suradus kokią dingstį, pvz., vokiškai skambančią pavardę, išvažiuoti į Vokietiją ir išvengti komunistinių areštų. Šalkauskis sunerimo: — Ne, taip elgtis nereikėtų! Jis buvo labai priešingas kiekvienai apgaulei. Netrukus grįžo ponia Julija ir tuoj ėmė mane vaišinti arbata. Ji visuomet pasižymėjo vaišingumu ir mokėjo visur, net ir skurdžiomis dabartinėmis sąlygomis, būti elegantiška, geros nuotaikos ir šneki. Bijojau per daug ligonį išvarginti, tai atsisveikinau netrukus. Lietuvos ateitį jis matė šviesią — gaila, kad klydo. Bet gal jo pranašiška akis įžvelgė toliau, negu dabartinė tikrovė. Tų pačių metų gruodžio mėn. Kauną pasiekė žinia, kad Stasio Šalkauskio jau nebeturime savo tarpe. Prieš mirtį jis buvo dar grįžęs į Šiaulius, į tėvų namus, ir momentais atrodė net pasitaisęs, atsirado energijos kurti, rašyti.

... Ateitį mes turime pastatyti ant trijų kolonų — ant lietuvybės, krikščionybės ir demokratybės. Mes turime išauklėti tokį lietuvį, kuris su pasididžiavimu prisipažins esąs lietuviu...

Stasys Šalkauskis

 

Šalkauskio dvasinis vystymasis formavosi labai skirtinguose pasaulio kampuose — jį veikė ir Rytai, ir Vakarai. Maskvoje studijavo teisę, bet jos nemėgo. Atvangos savo dvasiai rado rusų filosofo Vladimiro Solovjovo raštuose. Išvykęs į Šveicariją, Fribourgo universitete pradėjo filosofijos studijas. Bet jis nebuvo nutolęs nuo gyvenimo, tik norėjo jį taisyti, kelti į aukštesnę plotmę ir Lietuvos ugdymą vykdyti per filosofiją. Svarstė ne tiek specialiąsias filosofines problemas, kiek gyvenimiškas. Savo principų šviesa jis norėjo nušviesti tokias gyvenimo sritis, kaip pvz.: sportą, šokius ir žaidimus, fizinio lavinimo tikslus, jaunimo organizacijas, moterų klausimą, abstinenciją ir blaivybę, kariuomenę. Jau būdamas Kauno universiteto profesoriumi, Šalkauskis nepraleisdavo progos tinkamu laiku rašyti visais šiais gyvenimiškais klausimais. Bet labiausiai jam rūpėjo lietuvių tautos ugdymas ir Lietuvos ateitis. Dar 1919 Šalkauskis prancūziškai parašė stambų veikalą Sur les confins de deux mondes, kuriame sintetiškai nagrinėja Lietuvos tautinės civilizacijos klausimą.

Įsijungęs Lietuvoje į akademinį darbą, Šalkauskis uoliai ėmėsi vykdyti savo tautos ugdymo planus, kuriuos kartą jis išdėstė Juozui Eretui: „Lietuva toli gražu ne tokia, kokia ji galėtų ir turėtų būti. Tegul istorikai svarsto, kodėl taip yra, mes gi turime rūpintis ateitimi. O tą ateitį mes turime pastatyti ant trijų kolonų — ant lietuvybės, krikščionybės ir demokratybės. Mes turime išauklėti tokį lietuvį, kuris su pasididžiavimu prisipažins esąs lietuvis. Naujoji lietuvybė atsikratys menkavertiškumo jausmo, užvaldančio šiandien dar daugelį mūsų tautiečių. Bet iš kitos pusės lietuvis nebus nacionalistas, nes žino, kad nėra ,išrinktų tautų' ".(2)

Savo idėjoms geriau skleisti Šalkauskis bandė leisti Romuvą, tautinės kultūros ir pilnutinio gyvenimo žurnalą, kurio 1921-1922 metais tepasirodė du numeriai, beveik ištisai paties Šalkauskio prirašyti. Suminėsiu tik keletos straipsnių temas iš šių dviejų Romuvos numerių, kad skaitytojas pajustų, kiek plačiai Šalkauskis buvo pasiryžęs aprėpti pasaulio ir lietuvių gyvenimo plotmę: Tautybės esmė, Tautos pašaukimas bei uždavinys, Liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas tautinio Lietuvos gyvenimo srityje, Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda, Tautinės civilizacijos problema, Pilnutinio gyvenimo gairės.

Buvę Stasio Šalkauskio studentai, jo bičiuliai ar net ir trumpiau pažinojusieji tebeatsimena jį kaip gilų mąstytoją, objektyvų savo sprendimuose, kuklų bei taurų džentelmeną ir nuoširdų krikščionį.

Nuorodos

1.    Pasiskaityti dr. Juozo Girniaus Pranas Dovydaitis, 1975, p. 305 ir 667-715.

2.    Juozas Eretas, Stasys Šalkauskis, 1960, p. 73.