IŠRYŠKINTAS JAV NUSISTATYMAS DĖL JALTOS

ALGIMANTAS P. GURECKAS

Prezidentas Reaganas 1985 rugpjūčio 17 d. pasirašė Kongreso priimtą Užsienio reikalų autorizacijos aktą, kuris jo parašu tapo įstatymu. Tarp daugelio kitų dalykų, vienas šio įstatymo skyrius išreiškia Jungtinių Amerikos Valstybių oficialų nusistatymą Jaltos susitarimų atžvilgiu. Štai jo pilnas tekstas:

804 Skyrius — Nusistatymas dėl Jaltos susitarimo taikymo

(a) Konstavimai.— Kongresas randa, kad —

(1)    Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinių Valstybių, Britanijos ir Sovietų

Sąjungos atstovai dalyvavo sudarant susitarimus, kurie lietė kitas Europos tautas ir valstybes;

(2)    Sovietų Sąjunga nesilaikė 1945 m. Jaltos susitarime prisiimtų

įsipareigojimų garantuoti laisvus rinkimus susitarimo liečiamuose kraštuose, ypač pažado ,,kaip galima greičiau laisvais rinkimais sudaryti vyriausybes, atitinkančias žmonių valią ir palengvinti, kur būtų reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą",

(3)    po 1945 m. daugeliu atvejų Vidurio ir Rytų Europos tautos įrodė savo stiprų troškimą atgauti valstybinę nepriklausomybę ir apsisprendimą, įskaitant ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų prievarta įvykdytą Baltijos respublikų užėmimą ir pasipriešinimą Ukrainoj taip pat Vokietijos Demokratinėj Respublikoj 1953 m., Vengrijoj 1956 m., Čekoslovakijoj 1968 m. ir Lenkijoj 1956, 1970 ir po 1980 m.;

(4)    yra tinkama, kad Jungtinės Valstybės išreikštų savo tautos viltis, kad Vidurio ir Rytų Europos tautoms būtų sudaryta galimybė be sovietų trukdymo vykdyti savo valstybinį suverenumą ir apsisprendimą;

(5)    yra tinkama, kad Jungtinės Valstybės atmestų bet kokį aiškinimą ar pritaikymą, pagal kurį 1945 m. Jaltos vykdomojo susitarimo pasekoje Jungtinės Valstybės esą priimančios ir pripažįstančios sovietų viešpatavimą Rytų Europos kraštuose.

(b)Nusistatymas. —

(1)    Jungtinės Valstybės nepripažįsta teisėtomis bet kokių sričių Europoje

ir patvirtina savo atsisakymų tokias sritis dabar ar ateityje pripažinti, atmesdamos bet kuriuos bandymus, panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimų, įteisinti Sovietų Sąjungos viešpatavimų Rytų Europos kraštuose.

(2)    Jungtinės Valstybės deklaruoja viltį, kad Rytų Europos tautos taik

ingu būdu atgaus savo apsisprendimo teisę, kad įos atgaus teisę pasirinkti savo valdžių ir kad pagal Atlanto chartos pažadus ir Jungtinių Tautų chartos nuostatus bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigminio akto nuostatus joms bus sugrąžintos jų suvereninės apsisprendimo teisės.

Šis Užsienio reikalų autorizacijos akto skyriaus apie Jaltą įterpimas buvo aktyviai remiamas JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos, o Baltijos kraštų ir Ukrainos partizanų ginkluotas pasipriešinimas prieš antrąją sovietų okupaciją įrašytas JAV LB pasiūlymu. Tai berods pirmas kartas, kad šių tautų ginkluota kova iškeliama tokiame oficialiame Jungtinių Amerikos Valstybių akte, greta su kitų Vidurio bei Rytų Europos tautų pasipriešinimo prasiveržimais.

Bendruomenės pasipriešinimas Jaltos susitarimų panaikinimui

PLB ir JAV LB jau seniai rūpėjo Amerikos nusistatymo dėl Jaltos išryškinimas ir su tuo surišti pavojai, kad lenkai gali šia proga pasinaudoti savo pretenzijų į Vilnių atnaujinimui. Todėl VI PLB seimas 1983 Čikagoje vienbalsiai priėmė pareiškimą dėl Jaltos susitarimų, kur sakoma, kad ,,... kai kuriuose lenkų išeivijos sluoksniuose, o kartais ir pačioj Lenkijoj, pasigirsta balsų už prieškarinių Lenkijos rytinių sienų atstatymą, už panaikinimą Jaltos susitarimų, kuriais buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena. Jaltos susitarimų panaikinimas reikštų Vilniaus ir didelių Vakarinės Ukrainos ir Vakarinės Gudijos plotų pripažinimą Lenkijai". Ir toliau išvada: „Gindamas Lietuvos teises į Vilnių ir siekdamas išlaikyti gerus santykius su mums draugiška ukrainiečių tauta, Seimas atsiriboja nuo pasiūlymų panaikinti Jaltos susitarimus".

Netrukus pasirodė, kad seimas teisingai pramatė lenkų užmačias. Dar tų pačių metų lapkričio mėn. ir 1984 vasario mėn. naujos, aktyvios lenkų organizacijos Pomost prašomi Kongreso atstovas Tom Corcoran ir senatorius Robert W. Kasten Kongresui pasiūlė rezoliucijas, pagal kurias Jungtinės Amerikos Valstybės būtų turėję Jaltos susitarimų atsisakyti. JAV LB, vykdydama VI PLB seimo nutarimą, šioms rezoliucijoms pasipriešino. JAV LB krašto valdybos pirmininkas dr. Antanas Butkus kreipėsi į prezidentą, o Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas jonas Urbonas į Valstybės departamentą ir Senato bei Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijas su pasisakymais prieš Jaltos susitarimų panaikinimą, nes tai iš naujo įžiebtų Vidurio ir Rytų Europos tautų teritorinius konfliktus, jas vėl tarpusavyje sukiršintų ir tuo padėtų sovietams jas visas lengviau kontroliuoti.

Trumpalaikis susitarimas su Pomost

Senato ir Atstovų rūmų užsienio komisijų pirmininkai atkreipė dėmesį į J. Urbono raštus. Atstovų rūmų užsienio komisijos pirmininkas Dante B. Fascell aiškiai ir tvirtai pasisakė prieš Jaltos susitarimų panaikinimą, o Senato užsienio komisijos pirmininkas Charles H. Percy pavedė savo įstaigai tarpininkauti tarp JAV LB ir Pomost, ieškant abiem organizacijom priimtino sprendimo. Netrukus tarp JAV LB visuomeninių reikalų tarybos ir Kalifornijoj gyvenančio Pomost įgaliotinio Adam Kiernik prasidėjo intensyvūs tiesioginiai telefoniniai pasitarimai, nes buvo likę mažai laiko iki Kongreso kadencijos pabaigos. Siekiant Jaltos atšaukimo, Pomost niekaip nesutiko su bet kokiomis išimtimis dėl teritorijų ir sienų. JAV LB nenusileidžiant, Kiernik geriau sutiko iš rezoliucijos visai išbraukti Jaltos susitarimų panaikinimą ir palikti tik įtakos sričių Europoj nepripažinmo pareiškimą. Taip ir buvo sutarta. Tačiau pritrūko laiko rezoliuciją pravesti, ir nors sen. Percy ją rėmė, Kongresas išsiskirstė nepriėmes Jaltos klausimu jokios rezoliucijos.

1985 pradžioj susirinkus naujai išrinktam Kongresui, sen. Kasten ir atstovas Jack F. Kemp pasiūlė naują rezoliuciją dėl Jaltos. Bet tai nebuvo su Pomost sutartoji rezoliucija. Pasirodo, kad lenkų metodai per paskutinius 65 metus daug nepasikeitė. Nors Pomost raštu patvirtino, kad siūlys sutartą rezoliuciją, po 6 dienų į Kongresą buvo įnešta kita. Naujoji rezoliucija reikalavo panaikinti Jaltos susitarimų negatyvias pasekmes, bet kokios tos negatyvios pasekmės nepasakė. Mums Vilniaus atskyrimas nuo Lenkijos yra teigiama pasekmė, lenkams turbūt neigiama, o ką Amerika laikytų neigiamomis pasekmėmis sunku pramatyti. Pomost aiškinosi, kad susitarimas esą galiojęs tik praeitam Kongresui, kad sen. Kasten naują rezoliuciją įnešęs Pomost neatsiklausęs, ir kad lietuviai iš vis be reikalo dėl Vilniaus rūpinasi.

Aišku JAV LB vėl pasipriešino tokiai rezoliucijai. Jos Visuomeninių reikalų taryba kreipėsi į visus senatorius ir mums palankius Kongreso atstovus, pasisakydama prieš Kasten ir Kemp rezoliuciją. JAV LB krašto valdybos pirmininkas dr. Butkus vėl kreipėsi į prezidentą Reaganą.

Prezidento Reagano pareiškimai

JAV LB pozicijos labai sustiprėjo, kai prezidentas Reaganas kelis kartus pasisakė dėl Jaltos. Pareiškime lenkams 1984 rugpjūčio 17 d., minint Varšuvos sukilimo 40 metų sukakti, jis atmetė tokią Jaltos susitarimų interpretaciją, pagal kurią Amerika esą ten sutikusi su Europos padalinimu į įtakos sritis. Dar aiškiau mums rūpimu sienų klausimu prezidentas pasisakė 1985 vasario 5 d., Jaltos konferencijos 40 metų sukakties proga. ,,Dėl ko Jalta šiandien tebėra svarbi?”, klausė prezidentas. „Ne todėl, kad mes čia Vakaruose norėtume atnaujinti senus ginčus dėl sienų. Tikrai ne dėl to. Jalta tebėra svarbi, nes Europos laisvė yra nebaigtas reikalas. Kurie teigia, kad tai yra sienų ar teritorijos klausimas, tikisi, kad tikrieji klausimai, demokratija ir nepriklausomybė, kaip nors pranyks. Bet taip nebus”.

Vienintelė siena, kurią Jalta simbolizuoja ir kuri niekad negali būti pripažinta teisėta, yra skiriamoji riba tarp laisvės ir priespaudos”.

Vietoj rezoliucijos — įstatymo papildymas

Po šio prezidento pareiškimo lenkai pamatė, kad Kasten-Kemp rezoliucija nepraeis, o jei Kongresas ją priimtų, prezidentas jos nepasirašys. Todėl sen. Kasten vietoj rezoliucijos pasiūlė tuo pačiu klausimu Užsienio reikalų autorizacijos akto papildymą. Prezidentas šio akto negalėtų nepasirašyti, nes juo skiriamos lėšos Valstybės departamentui, Amerikos ambasadoms bei atstovybėms užsienyje, Jungtinių Valstybių informacijos agentūrai ir kitoms su užsienio reikalais surištoms įstaigoms bei institucijoms. Tuo būdu būtų apeitas prezidento pasipriešinimas Jaltos susitarimų anuliavimui. Tačiau lenkai pajuto, kad Kongrese nuotaikos jau pasikeitė. Pasiūlymas atmesti Jaltos „neigiamas pasekmes” pasirodė esąs kontraversinis, ir dar pradžioj metų Kongrese buvęs platus jam pritarimas pranyko. Tad Amerikos lenkų kongreso atstovo siūlymu sen. Kasten vietoj „neigiamų pasekmių” savo papildyme įrašė, kad Amerikos Jungtinės Valstybės atmeta „bet kuriuos bandymus, panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimą, įteisinti Sovietų Sąjungos viešpatavimą Rytų Europos kraštuose”.

Šis papildymas Jaltos susitarimų nenaikino ir teritorinių klausimų nelietė. Jis buvo JAV LB priimtinas, tad buvo nutarta jį aktyviai paremti. Pomost taip pat jį rėmė, nors jau be pirmykščio entuziazmo. Senatas papildymą priėmė, bet jis dar turėjo būti svarstomas Senato ir Atstovų rūmų konferencijoj. JAV LB visuomeninių reikalų taryba, matydama lenkų pasyvumą, pati ėmėsi iniciatyvos papildymą pravesti. Ji kreipėsi į kiekvieną Senato ir Atstovų rūmų konferencijos narį, prašydama jį paremti. Papildymas buvo priimtas ir įrašytas į Užsienio reikalų autorizacijos aktą.

Ukrainiečių talka ir baltiečių tyla

Nuo pat pradžios visas JAV LB pastangas Jaltos klausimu pastoviai ir tvirtai rėmė svarbiausia ukrainiečių politinė organizacija — Amerikos ukrainiečių kongreso komitetas. Visuomeninių reikalų tarybai talkino to komiteto atstovas Vašingtone ir Ukrainiečių informacijos tarnybos direktorius Myron Wasylyk.

JAV LB kreipėsi į centrines latvių ir estų organizacijas — Amerikos latvių sąjungą ir Amerikos estų tautinę tarybą, bet jų paramos nesulaukė, nes jos apsisprendė palaikyti lenkus.

PLB dialogas su Lenkijos pogrindžiu

Pernai Jaltos klausimu užsimezgė dialogas tarp PLB Visuomeninių reikalų komisijos ir Lenkijos pogrindžio organizacijos KOS — Komitet Oporu Spolecznego (Visuomenės pasipriešinimo komiteto). Šis komitetas, sužinojęs VI PLB seimo pasisakymą dėl Jaltos, susirūpino ir bandė išsiaiškinti lietuvių ir lenkų priešingų nusistatymų priežastis, ieškant abiems tautoms priimtino sprendimo. Ryšium su tuo dialogu JAV LB visuomeninių reikalų taryba sutiko pritarti Jaltos susitarimų panaikinimui, jei iš to anuliavimo bus įsakmiai išskirtas nutarimas, pagal kurį buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena ir kuris tuo būdu patvirtino Vilniaus, Vakarų Gudijos ir Vakarų Ukrainos atskyrimą nuo Lenkijos. KOS tačiau to nepakako. Jis būtinai norėjo Jaltos panaikinimo be jokių išimčių. Susitarimo pasiekti nepasisekė.

Lenkijos pogrindis betgi šiuo klausimu nėra vieningas.

Pogrindžio organizacija Niepodległość (Nepriklausomybė) paskelbė pareiškimą, kuris sutapo su JAV LB nusistatymu: ,,Niepodległość organizacijos pozicija tuo klausimu yra išreikšta mūsų ,Programos pagrinduose', pagal kuriuos atmetame Jaltos diktatą', bet pripažįstame jo teritorines pasekmes". Pasirašė „Niepodległość redakcija ir organizacija" (pogrindžio mėnesinis politinis leidinys Niepodległość, Varšuva-Krokuva, 1984 rugsėjis, nr. 33).

PLB santykiai su KOS nenutrūko, o dialogas išsiplėtė, apimdamas visą lietuviųlenkų santykių kompleksą. KOS savo pogrindžio leidinyje KOS (Juodasis strazdas arba organizacijos vardo pirmosios raidės) paskelbė pilną VI PLB seimo pasisakymą dėl Jaltos, KOS vadovybės atsakymą ir svarbiausius raštus iš jų susirašinėjimo (1984 rugsėjo 24, nr. 60). Vėliau Kos paskelbė PLB pasiūlymų santrauką lietuvių-lenkų santykių išlyginimo klausimu (1985 birželio 16, nr. 77).

Suprantama, kad dialoge su Lenkijos pogrindžiu tenka laikytis didelio apdairumo, tad apie jį galima atidengti tik kiek pats KOS yra paskelbęs.

Lietuvių-lenkų santykių išlyginimo pagrindai

Kongresui priėmus ir prezidentui patvirtinus Amerikos oficialų nusistatymą dėl Jaltos, JAV LB darbas, kuriuo buvo siekiama apginti Lietuvos teises ir politinius interesus kiek jie rišasi su Jaltos nutarimais, yra baigtas. Nebaigtas lieka lietuvių-lenkų tarpusavio santykių išlyginimo klausimas. Bendruomenės nusistatymas yra aiškus: lenkai turi Vilnių pripažinti Lietuvai ir atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų anapus dabartinių Lenkijos sienų. Tai yra pirmoji lietuvių-lenkų santykių išlyginimo ir bendradarbiavimo prieš bendrą priešą sąlyga. Pomost šiais metais paskelbė pareiškimą, kuriame tarp kitko sakoma: ,,Mes priimam ir pilnai pripažįstam dabartinį Lenkijos teritorinį status quo, kaip teisingą ir reikalingą

sprendimą, vedantį į pastovią taiką ir tarpusavio susipratimą tarp Gudijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tautų. Be to, šį nusistatymą mes laikome šių tautų bendradarbiavimo pagrindu, siekiant viso jų gyvenamo regijono išlaisvinimo ir po to laisvės ir saugumo užtikrinimo”.

Šiuo pareiškimu Pomost sudarė tinkamą pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Dabar PLB ir JAV LB stengsis išgauti panašius pareiškimus iš kitų svarbesnių lenkų išeivijos organizacijų ir iš Lenkijos pogrindžio.