DAINAVA IR VERONA

ATGARSIAI

Jau virto tradicija Lietuvių fronto bičiuliams vasaros atostogų metu suvažiuoti į studijų ir poilsio savaitę, be skubėjimo išsišnekėti, išdiskutuoti rūpimus klausimus, paklausyti paskaitų ir pranešimų, pagilinti žinias, atnaujinti senas pažintis, užmegzti naujas. Taip daro ne tik Amerikos ir Kanados bičiuliai, daro ir Europoj gyvenantieji. Praėjusią vasarą kai kam iš mūsų teko pabuvoti ir čia ir ten, Dainavoj ir Veronoj (Italijoj). Verta ir gal jdomu išgirsti, kuo viena savaitė skyrėsi nuo kitos.

1985 Europos liet. studijų savaitės metu Veronoje prie amfiteatro, kuriame savaitės dalyviai matė grandiozini,,Aidos" spektaklįdr. Vytautas Vardys, Ona Baužienė ir Vanda Majauskienė.

Dainavoj, kaip ir Kennebunkporte, metai iš metų renkasi daugiausia tie patys bičiuliai su savo šeimom ir artimaisiais. Beveik uždaram plote gyvendami, labiau susibičiuliauja, susidraugauja ir jaučiasi kaip viena solidari šeima. Europoj tas sunkiau padaryti. Ten studijų savaites pradėjo irgi LFB, bet jų ten nedaug, tai dabar jie praplėtė bazę ir organizuoja su kitais vienetais, organizacijomis.

Europoj suvažiuoja didesnis skaičius dalyvių (šiemet buvo 175), tad neįmanoma su visais net susipažinti. Be to, ten suvažiavusieji nori ne vien paskaitų klausyti, o ta proga susipažinti su kraštų įžymybėmis, nes kiekvieną sykį tokios studijų savaitės vyksta vis skirtingose valstybėse. Praėjusios vasaros dalyvius viliojo ir seno miesto istoriniai paminklai, ir operų bei koncertų renginiai, ir artimi Alpių kalnai, o už vis labiausiai gal Venecijos kanalai. Nenuostabu, kad kartais į paskaitas tesusirinkdavo gal tik pusė dalyvių.

Amerikos ir Kanados bičiuliai savo stovyklose daugiausia pasirenka vieną temą, liečiančią Lietuvos rūpesčius, ir ją intepretuoja keli paskaitininkai pagal savo specialybę. To nebuvo šių metų Veronos stovykloj. Ten paskaitos buvo visokiom temom: iš religinės srities, literatūros, istorijos, politikos ir net medicinos.

Dainavoj jaunų veidų praėjusią vasarą kaip ir neturėjom, nors jaunos kartos paskaitininke Rūta Sušinskienė buvo labai gera tiek naujų minčių pateikimu, tiek pasigėrėtinu paskaitos perdavimu. Deja, ji ir buvo viena. Veronoj kiek džiugesnis vaizdas. Ten jaunimo galėjo būti apie 20% — akademikų ir busimųjų akademikų, gimnazistų. Stovyklos organizatoriais šiemet irgi buvo tik jaunimas. Jie organizacinių problemų ir finansinių sunkumų gal turėjo daugiau negu čia, bet viską įveikė pasigėrėtinai. Apie labai jaunus stovyklautojus gal to nebūtų galima pasakyti. Ten, kaip ir čia, organizatoriams jie sudarė šiek tiek rūpesčių. Jų taip pat nematėm nei koplyčioje, nei paskaitų salėje. Bet reikia turėti kantrybės — ir mes tokie buvome.

Kyla kai kurios mintys ir sugestijos, pageidavimai. Kodėl Europoj savaitę surengė jauni žmonės ir pritraukė nemaža busimųjų organizatorių, o čia, Amerikoj, kasmet matome daugiausia tuos pačius veidus, kaip ir prieš 30 metų? Guodžiamės, kad tas pats rūpestis kamuoja ne vien mūsų bičiulius, ne vien lietuvius, kad tuo skundžiasi ir kitos etninės grupės, matydamos nedidelį prieauglį. Guodžiamės dažnai pabarę organizatorius, pabėrę gerų, bet sunkiai įgyvendinamų sumanymų, pakaltinę kitus, pateisinę tik save ir manome, kad savo pareigą atlikome. Ir taip metai iš metų, o tie metai savo daro, tik mes nei iš vietos.

O vis tik reikia vieną sykį padaryti kitaip, ryžtis, kad mūsų iki šiol nuožirdžiai puoselėtos idėjos prigytų ir jaunose širdyse; reikia ieškoti jaunų veidų, kurie pasiliktų prie LFB kamieno. Ar neįmanoma jauniems įdiegti mintį, ją puoselėti, ją uždegti, kad LFB yra vienas pačių rimčiausių, veikliausių, pozityviausių ir pajėgiausių organizuotų sąjūdžių. Juk vien tik dėlto ir tam tikri lietuviški sluoksniai, nusiteikę nihilistiškai prieš viską, kas daroma su pasiaukojimu, neskaitant jau atvirų Lietuvos priešų, labiausiai kaip tik ir puola Lietuvių fronto bičiulius. Tuo, žinoma, reikia džiaugtis: jie įvertina mūsų visuomeninį svorį ir reikšmę. J muses iš patrankų nešaudoma!

Kad jauniems žmonėms būtų įdomu, verta ir patrauklu atvykti į mūsų savaites, reikia jiems patiems duoti darbo, pareigų, įtraukti į organizavimą, kaip tai daro Europos bičiuliai. Tegul bent pusė paskaitininkų būna jauni žmonės; o po tokių jų pranešimų nereikia tuoj šokti juos kritikuoti, taisyti jų kalbos klaidas. Reikia jiems pavesti organizuoti diskusijas, seminarus, vakarines programas, laužus su visokiais minėjimais, rimta ir linksma programa; kviesti, kad jie organizuotų užsiėmimus gamtoje, pravestų sporto varžybas. Tegul atvyksta su namie paruoštais vaidinimėliais, įscenizavimais, montažais, kitokia menine programa.

Jaunus žmones reikia sutikti draugiškai ir atlaidžiai, juos suprasti ir paskatinti, pastebėti ir iškelti jų sugebėjimus, talentus, jų gerąsias ypatybes. O gražaus jaunimo turime! Tik reikia pažiūrėti į ateitininkų ir skautų eiles. Tik reikia atsisakyti metai iš metų kartojamos rutinos.

(g)