Partizanai: Istorija ir dabartis

NERAMŪS LAIKAI LIETUVOS KARIUOMENĖJE

 (Atsiminimai ir komentarai)

H. C. KUDREIKIS

Saulė pamažu slepiasi už Varėnos miškų. Stovyklos aikštėje vakarinis patikrinimas, judėjimas kaip bičių avilyje. Jaunesnysis puskarininkis N. skubiai šepečiu pertraukia savo batus ir įsijungia į 184-tos Šaulių Divizijos Pionierių bataliono rikiuotę. N. apmeta akimis artimą apylinkę: ratas su šimtais palapinių, o už jų aplink savotiškas miškas priešlėktuvinių patrankų ir pilni krūmai T-34 ir KV tankų, sunkvežimių. Rusų daliniai tvirtai “saugoja” mus nuo vokiečių”, — kaip artimas N. draugas j. psk. K. sakydavo.

Iš vakarų atžygiuoja 297-tas šaulių pulkas. Kolonos priekyje mizernas mažas orkestras griežia kažkokį rusišką maršą; Nepalyginsi jo su laisvos Lietuvos kariniais orkestrais. N. šovė mintis į galvą, kad ir Liepynų kaimo patriūbočiai, kurie nevartodavo gaidų, geriau sugrodavo. Pulką veda lietuvis majoras, nors jau su rusiška uniforma, bet gerai pritaikinta, jo inteligentiškas veidas buvo kontrastas šalia einančio politruko. Šalia stovintis j. psk. K. prieš didįjį rusų terorą kariuomenėje, būtų taręs: “Žiūrėk į tą baisų burlioką; prisirijęs lietuviškų lašinių, veidas plytos prašos”. Šiandien K. melancholiškai žiūri į dangų: po suėmimų bangų, šiandien kiekvienas lietuvis karys bijo ir savo šešėlio.

Po paskutinio lietuvių karininkų arešto, kuris įvyko tik prieš keletą savaičių, komandas perėmė rusų karininkai. Tarp jų sukinėjosi maj. U., vienas iš dviejų karininkų, tapusių išdavikais, kitas kpt. G., abu iš 2-ro inžinerijos bataliono. Rikiuotėn nestojo ir bataliono komsorgas, politruko pavaduotojas Briedelis, vienas iš septyvių bataliono komjaunuolių, kurie skundė kitus karius, pataikavo politrukams. Dėka jų keliolika eilinių, puskarininkių ir karininkų, išvežti į Sibirą;

O buvo lemiamas birželio vakaras: tik po 24 valandų likimas sukrės visus. Bolševikas mjr. U. puls ant kelių prieš bataliono karius ir prašys pasigailėjimo. Komsorgas Briedelis, atsivedęs būrį pasienio NKVD narių, spės sudeginti slaptus bataliono dokumentus, bet kris nuo lietuvių šūvių, kartu su savo žalkepuriais sėbrais, mirdamas šauks rusiškai “Tegyvuoja draugas Stalinas”. Jaunesni puskarininkiai N. ir K., taupydami paskutinius šovinius, Varėnos grioviuose ginsis nuo daug skaitlingesnių ir daug geriau ginkluotų rusų dalinių, kurie puolė lietuvių stovyklą;

Neseniai pasirodė bolševikų komisaro J. Macijausko knygelė “Kartu su liaudimi”, kurioje jis bando įrodyti, kad Lietuvos kariuomenė, kaip ir visa tauta, savo noru prisijungė prie Sovietų sąjungos. Štai keletas bolševikiško melo p įvyzdžių: kai 1938 m. kovo mėn. lenkai įteikė Smetonos vyriausybei ultimatumą, ryžtingas tarybų sąjungos demaršas išgelbėjęs Lietuvą: 1939 metais prasidėję bruzdėjimai pulkuose ir kariai pareiškė nekelsią ginklo prieš raudonąją armiją; Hitleris ruošėsi užgrobti Lietuvą, bet ryžtinga Sovietų Sąjungos pozicija sutrukdė hitlerinei Vokietijai užimti Lietuvą; Nei žodžio apie Stalino - Hitlerio Europos valstybių pasidalinimą;

Toliau jis bando įrodyti, kad Vilnių iš rusų perėmę vad. Vilniaus Rinktinės karininkai ir kariai simpatizavo raudonajai armijai. Vėliau sugrįžę į savo įgulas būriavosi ir dėkoję viešai Tarybų sąjungai ir jos armijai. Pagal jį, Lietuvos kariuomenės karininkai daugumoje buvo buržujų, dvarininkų ir buožių sūnūs, kai tuo tarpu eiliniai kareiviai išaugę kaimo varguolių pirkiose arba darbininkų lūšnose. Kariuomenėje viešpatavę “lazdos drausmė”, visai kaip caro laikais.

Pagrindinis tačiau bolševikų tvirtinimas — kariuomenė perėjo liaudies pusėn; karių entuziastiškas dalyvavimas bolševikiniuose rinkimuose. Žinoma, komisaras Macijauskas neparašo, kad visi kariai buvo nuvaryti į rinkimus prievarta ir kad dauguma jų turėjo išsikirpę ar nusipaišę Melchorą Putelę, kurį dėjo į balsavimo vokus. Jis turbūt ir buvo karių išrinktas populiariausias deputatas į bolševikinį seimą;

Komisaras M. ypatingai garbina rusų atsiųstus korpuso komisarą Cariovą ir 184 Šaulių divizijos komisarą Kovalionoką. Taip pat rašo, kaip lietuviai karininkai ir kareiviai mylėję savo politrukus ir rusų atsiųstus rikiuotės karininkus. Jie greitai suvokę mūsų jaunos tarybinės respublikos politinę padėtį. Kad tai netiesa, žemiau matysime cituojant vieno lietuviško bolševiko atsiminimus.

Jei lietuviai kariai su tokiu džiaugsmu įsijungė į raudonąją armiją, kodėl nepasisekė rusams pravesti lapkričio pradžioje planuotą raudonosios armijos priesaiką? Kodėl tūkstančiai Vilniaus ir kitų įgulų karių rengė protesto demonstracijas ir neklausė politrukų. Vilniaus filharmonijos salėje 29-to Šaulių Korpo vadai surengė specialų priesaikos koncertą -mitingą; Po koncerto kariai neleido kalbėti nei vienam kalbėtojui, nepadėjo nei išdaviko gen. Vitkausko pasirodymas. Kariai trypė, šaukė ir dainavo “Lietuva brangi, mano tėvyne” bei kitas patriotines lietuviškas dainas. Tik po to pradėtas baisus NKVD teroras, suimant daugybę karių kiekviename dalinyje, per kelius mėnesius visus nutildė. Nėra žinoma, ar nors vienas Sibiran išvežtas lietuvis karys grįžo po karo Lietuvon. Išvežti daugiausia eiliniai ir būtinos tarnybos puskarininkiai. Ypatingai nukentėjo artilerijos pulkai ir karo technikos dalys.

M. negalėjo pro šiuos įvykius praeiti tyla. Štai ištrauka: “Raudonosios armijos 23-jų metinių dieną reikėjo prisaikdinti visus kovotojus, o tai pasiekti tų dienų sąlygomis buvo labai nelengva. Dauguma kareivių buvo valstiečių vaikai, išaugę religingose šeimose. O jie jau vieną kartą kapeliono akivaizdoje prisiekė dievui ir prezidentui. Todėl tūkstančiams politiškai neišprususių, atsilikusių ir religingų vaikinų duoti naująją priesaiką reiškė sulaužyti senąją* nusidėti dievuliui. Taip juos pirmaisiais 1941 metų mėnesiais nuteikdavo ir reakciniai dvasiškiai per dievotus tėvus, atvykstančius į kareivines pasimatyti su savo sūnumis. Pagal knygelę Šimtai pasiryžusių komjaunuolių ir politinių darbuotojų parengė karius priesaikai. Kartu buvo atliktas stiprus antireliginis darbas, kariai atitraukti nuo bažnytininkų. Tai dalinai tiesa, nuo sausio mėn. 1941 m. sekmadieniais karių nei į bažnyčią, nei kitur neleisdavo, įvesti sekmadienio priešpietinei žygiai per miestą; Aišku, tas nepakeitė lietuvių karių religingumo”.

Macijauskas cituoja generolą Karvelį: “Tarybiniai kariai tiksliai laikėsi sutarties, visiškai nesikišo į Lietuvos reikalus ir leido Lietuvos liaudžiai spręsti atvirai pareikšti savo nuomonę, nes į jos reikalus negalėjo kištis užsienio imperialistai”.

M. rašo, kad daugelis į korpą atėjusių politinių vadovų neturėję raudonosios armijos politiniams darbuotojams reikalingo specialaus politinio ir karinio parengimo bei darbo įspūdžių. Todėl į jų vietą atėjo nemaža patyrusių raud. armijos specialistų. Iš tikrųjų visi lietuviški politvadovai buvo pakeisti rusais. Juos perėmė NKVD. Politvadovams išvykstant iš dalinių, kariai surengė specialius “atsisveikinimus”, barškindami į puodus, keptuves ar į skardos gabalus.

Prieš rašant ištrauką iš aukščiau minėtos knygos, kur pasiektas stipriausias melo punktas, reikia pastebėti, kad lietuvių daliniai Varėnos poligone neturėjo jokių amunicijos sandėlių. Šautuvai, imamai sargybų būstinėse, stovėdavo užrakinti, išduodami tik einant sargybon ar rikiuotėm Varėnos II centrinių maisto sandėlių sargybiniai turėdavo tik vieną šovinį. Artileristai neturėjo sviedinių, nors politrukai kai kuriuos dalinius suvarė į fronto pozicijas, kur vokiečių tankai ir artilerija padarė pulkams nuostolių žuvusiais ir sužeistais.

M. meluoja, jog municijos traukinys atvyko į Varėnos II stotį, bet vokiečių lėktuvai subombardavo. Tiesa, vokiečiai numetė ant bėgių kelias mažas bombas, bet jokio municijos traukinio nebuvo. Traukinyje buvo pakrauta Rusijon išvežti tūkstančiai naujų lietuviškų uniformų, dar su antpečiais. Vokiečiai, užėmę stotį, šimtus uniformų išdalino nelaisvėn paimtiems lietuvių kariams, ar vėliau savisaugos daliniams.

Cituoju M. melą:

“Taigi lietuviškieji raudonosios armijos daliniai į kautynes stojo jau pirmosiomis karo valandomis. Birželio 22-osios rytą vienas 184-osios šaulių divizijos pulkas prie Varėnos susidūrė su priešo parašiutininkais. Pagrindinės divizijos jėgos ir atskiri korpuso daliniai užėmė gynybą Valkininkų - kelių sankryžos Vilnius -Eišiškės rajone ir kovėsi su prasiveržusiomis hitlerininkų motorizuotomis grupėmis ir desantininkais. Tai nutildamas, tai vėl išsiliepsnodamas susišaudymas įvyko iki pat vakaro. Nuo geležinkelio pusės kelis kartus atsklido bombų sprogimai. Birželio 23-sios rytą iš Eišiškių pusės prasiveržė stambi fašistų tankų grupuotė. Lietuviai žvalgai, pasiųsti į Alytaus pusę, pranešė, kad ir iš ten artėja tankai. Apie 15 valandų priešas apsupo mūsų dalinius prie Valkininkų. Įsiliepsnojo atkaklios kautynės. Mūsiškiams į pagalbą atskubėjo 5-osios tankų divizijos vidutinių tankų “T-34” kuopa ir kelios galingos mašinos “KV”. Tarybiniai tankistai drąsiai veržėsi pro stiprią priešo ugnį. Ypač sėkmingai veikė “KV”, kurių neįstengė pramušti priešo sviediniai. Tankai kontraatakavo puolusius vermachto motorizuotus dalinius, padėdami lietuviams pėstininkams ir artileristams atkovoti prarastas pozicijas ir atmušti ir vieną ataką po kitos. Penkias valandas truko kautynės apsuptyje. Kai kuriose vietose vokiečiai nepasistūmėjo nė per pėdą iki birželio 24-tosios vakaro. Daug lietuvių raudonarmiečių žuvo, nemaža sužeistų pateko į nelaisvę”.

Jokiose Valkininkų kautynėse lietuvių daliniai nedalyvavo, nei vokiečių parašiutininkai nenusileido prie Varėnos. Tiesa, pavienius lietuvius politrukai, atkišę automatus, buvo įvėlę į kautynes, kur visi, jei nespėjo nuo politrukų pabėgti, žuvo. 5-oji rusų tankų divizija, apie 25 tankai, kai kurie sunkieji “KW” tipo, bandė vokiečių veržimąsi sulaikyti, pašaudami 3 lengvus vokiečių 7-os šarvuočių divizijos žvalgybos tankus. Vokiečiai sustojo, pašaukė “Stuka” eskadrilę ir po pusvalandžio rūko 25 geležies laužai, o vokiečiai stūmėsi į priekį. Macijauskas mini vokiečių 3-čios tankų grupės vado gen. Hoto atsiminimus, kur jis rašo, kad vienas lietuvių korpusas gynėsi atkakliai, po to, kai daliniai buvę apsupti ir išblaškyti, jie vis užpuldinėdavo mūsų kolonas. Jei iš tikrųjų jis taip rašė, matyt, naudojo rusų šaltinius, kur istorinėse karo knygose pilna melo apie tariamus lietuvių raudonarmiečių “žygdarbius”. Iš Varėnos poligono į Rusiją pasitraukė tik politrukai ir rusams persidavęs komunistinis aktyvas bei keli bailiai, kurie nedrįso pabėgti nuo rusų, kurie juos varėsi.

179-tajai šaulių divizijai buvo daug sunkiau atsipalaiduoti, nes jie stovyklavo Pabradės poligone. Nors bolševikai vertė visus trauktis link Polocko, du trečdaliai karininkų ir kareivių iš karto ar pakelyje nuo rusų sugebėjo pabėgti. Aprašomi fantastiški karininkų: Raugalės, Vaznelio ir Rimo žygdarbiai sunaikinant vokiečių motociklistų, pėstininkų ir tankų kolonas. Tuščios komisaro M. svajonės. Kodėl 3000 likusių 179-osios div. karių rusai nuginklavo ir pasiuntė griovius kasti užfrontėje. Tik po ilgų Sniečkaus maldavimų Stalinas sutiko perkelti į vad. 16-tąją liet. diviziją; Čia prie Aleksejievkos kaimo pasiuntė daugumą jų į savižudišką puolimą prieš stipriai įsitvirtinusius vokiečių karius. Daugumas žuvo, sužeisti ar perbėgo vokiečių pusėn, kur vėliau prievarta, kaip ir daugumas Varėnos ar Pabradės karių, įjungti į savisaugos dalinius, o vėliau į frontą, ar dar baisiau, į kovą prieš bolševikų teroristus - banditus.

Keturiasdešimt metų bolševikai mulkino Lietuvos gyventojus, ypač jaunimą, spausdindami melą apie Lietuvos kariuomenę. Staiga, kaip iš giedro dangaus, 1984 metais žurnale “Švyturio” 9 ir 10 numeriuose atspausdinti buvusio Lietuvos kariuomenės leitenanto, tapusio bolševikų generolu Prano Petronio atsiliepimai “Lemtingas Posūkis”. Juose tarp bjaurios propagandos ir melagingų tvirtinimų apie Lietuvos kariuomenę, pasirodo gerokas pluoštas tiesos, įrodančios, kad daug ką iki šiol bolševikai melavo.

Pačioje pradžioje jis prisipažįsta, kad buvo prokomunistas ir kartu su plk. ltn. Antanu Šurkumin dalyvavęs vad. liaudies manifestacijoje prie karo muziejaus 1939 m. spalio 11 d. Čia abu labai nusivylę, kad nebuvo padėkota Sovietų sąjungai už Vilniaus grąžinimą. Petronis rašo: “Žinoma, daugelio svyruojančių jaunesniųjų karininkų apsisprendimą eiti su liaudimi būtų greičiau nulėmęs individualus politinis darbas su kiekvienu karininku ar puskarininkiu, bet, jo, deja, nebuvo. Politinių vadovų ir karininkų santykiuose stipriai jautėsi klasinis svetimumas ir tarnybinio bendradarbiavimo šaltumas. Visa tai labai stabdė karininkų ir puskarininkių politinį persiorientavimą. Atvirų, nuoširdžių pokalbių politinėmis temomis tarp politinių vadovų ir karininkų beveik nebuvo. Jau tuo metu suaktyvėjo hitlerinės agentūros veikla tarp karininkų. Toji agentūra pradėjo ieškoti nusistačiusių prieš liaudies valdžią. Buvo karininkų, kurie bėgo per sieną į fašistinę Vokietiją; Atsimenu, susitikimuose su buvusiais draugais — Aukštosios karo mokyklos klausytojais, ten tuo metu mokslas buvo nutrauktas ir klausytojai komandiruoti į karines dalis, daugelis mane atsargiai klausinėdavo, ar ilgai tęsis komunistinė propaganda kariuomenėje. Kokia esanti mano nuomonė? Į mano atsakymą, kad mums, karininkams, reikia stengtis suvokti naujos socialinės sistemos ekonominę ir politinę struktūrą ir padėti ją pertvarkyti, draugai dažniausiai pasakydavo: “Subolševikėjai tu, ar ką?”

Bolševikas Petronis, kaip ir visi kiti propagandistai, meluoja apie kažkokias hitlerines agentūras. Bolševikų priešai buvo lietuviški patriotai, bet tas nieko bendro neturėjo su fašizmu. Apie politinius parengimus skaitome toliau: “Nemaža karininkų dalis visiškai nedalyvavo politiniuose užsiėmimuose, kuriuos rengdavo kariams politiniai vadovai, nemokantys lietuvių kalbos. Jie aiškinosi, kad rusiškai nesuprantą; Todėl politiniai vadovai užsiėmimu vertėjais pasirinkdavo kareivius arba seržantus, mokančius rusų kalbą; Man savo divizione tikrinant, kaip vyksta politiniai užsiėmimai, visiškai netikėtai (gretimame kareivinių atvirame sektoriuje) teko išgirsti vieno tokio “vertėjo” (ir dabar prisimenu jo pavardę — Katinas) vertimą; Jis politinio vadovo dėstomas mintis taip “išversdavo”, kad išeidavo antitarybinė agitacija. Kareiviai klausėsi ir šaipėsi. Kai apie tai informavau komisarą ir diviziono vadą, kilo didelis triukšmas. Vėliau aš sužinojau, kad panašių politinių “vertimų” būta ir kitose dalyse, kur karininkai politiniuose užsiėmimuose nedalyvaudavo ir atvirai juos ignoravo”.

Daugiau apie padėtį prieš lemtingas birželio dienas: “Nacionalistinių pažiūrų karininkai slapta kareiviams skleidė įvairius gandus, kurstė prieš tarybų valdžią, kėlė raudonosios armijos daliniams priešiškas nuotaikas. Ir korpuse susidarė reakcinis buržuazinių nacionalistų pogrindis. Jo veiklos dirva — buržuazinių nacionalistų nuotaikų karininkai, liktiniai seržantai ir net kareiviai. Toji agentūra ypač sustiprėjo prieš pat karo pradžią; Valstybės saugumo organai išaiškino keletą hitlerinių šnipų ir diversantų lizdų ir juos sutriuškino. Buvo demaskuoti ir pašalinti iš raudonosios armijos 29- .tojo šaulių teritorinio korpuso kai kurie reakciniai karininkai, turėję ryšius su hitlerinės Vokietijos šnipais ir diversantais. Hitlerinės Vokietijos įsiveržimo į Tarybų sąjungą išvakarėse kenksmingi ir priešiški elementai buvo represuoti ir ištremti iš Lietuvos. Kai dalis karininkų drauge ir mano vadas pulk. J. Banys buvo represuoti, atmosfera tarp karininkų tapo dar labiau įtempta. Šios priemonės prieš kenksmingus ir priešiškus elementus sukrėtė buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, daugelį iš jų nuteikė prieš tarybų valdžią”.

Reikia pripažinti, kad ir čia Petronis kartoja seną propagandinę giesmę: kiekvienas karys, o ypač karininkai, buvo sekami kiekviename žingsnyje. Menkas žodis prieš bolševikus, ar net nerodymas entuziazmo bolševikiniam režimui buvo pakankama priežastis areštui ir kelionei į Sibirą; Likusieji bolševikams nepareidavę karininkai turėjo būti pakeisti rusais laike vieno mėnesio. Jų laukė toks pat likimas, kaip anksčiau išvežtųjų.

Bolševikas Petronis pamini, kad dalis karininkų ir puskarininkių Vilniuje dingo. Kiek karininkų ir karių liko, kol jie pasiekė Rusiją, jis nerašo, tik pabaigoje mini, kad prieštankiniame divizione, kuriam dabar jis vadovavo, beliko tik du karininkai: vyr. ltn. V. Itomlenskis ir jis. Dalinys nedalyvavo jokiose kautynėse ir buvo rusų išformuotas.

Panaudoti šaltiniai:

J. Macijauskas, “Kartu su liaudimi”, “Mintis”, Vilnius, 1980.

Pranas Petronis, “Lemtingas posūkis”, “Švyturys”, Nr. 9-10, 1984.