Antanas Maceina: Eilėraščiai ir padėkos žodis

Dr. Antanas Maceina yra vienas iš Europos studijų savaičių iniciatorių. JAV ir Kanados studijų ir poilsio savaitės pradėtos trejais metais vėliau, 1956 metais.

JAV ir Kanados LFB centro valdyba kvietė deimantinį amžiaus sukaktį švenčiantį LF ideologą, filosofą ir poetą atvykti į "Dainavą”, pažadėdama padengti visas kelionės išlaidas ir rūpestingai globoti, bet širdies priepuolis sutrukdė planus. Savo laiške, rašytame pr. m. liepos 3 d. C. V. pirmininkui Baliui Raugui rašė: “Čia pridedu3 eilėraščius, kurie ne tik niekur nespausdinti, bet kaip tik šios ligos metu “sudūmoti” lovoje. Mat, kiekvienos ligos pradžia kelia manyje kažkodėl poetinės nuotaikos. O kadangi eilėraščius visados “rašau” ir taisau tik galvoje (perrašau juos jau visiškai išbaigtus), tai lova tokiam veiksmui kaip tik ir tinka. Galite tad šiuos tris (jei patiks) įjungti į jasmantišką programą. Tai ir bus mano žodis”.

ANTANAS JASMANTAS

   N E R E G YS

"Je hais toujours
la femme jolie".

P. Verlaine

"Aš nekenčiu gražios moters”, poetas tarė.
Grožybė tau visad tik geradarė,
O tu jai — elgeta: ištiesęs saują,
Bent žvilgsnio jos, bent šypsenos maldauji.

Nukaukši ji kulniukais smailutėliais.
Ir tu, nuo gatvės kerčios pasikėlęs,
Vedies šunelį iškaba ant kaklo:
"Pasigailėkit šio žmogelio aklo!"

Muensteris, 1983 m. kovo 18 d.

  K L A J Ū N A S

Seniai ta mano šventovėlė trūni
Apšepusi, ankštutė ir tamsi.
O nežinau, ar Tu esi
Didesnę susiradęs kur, Klajūne,

Daug bokštų Tavo pakelėse,
Daug durų vario spynomis.
Tik vakarop patylomis
Ar pasibelst į jas suspėsi?

Sargai mūs uolūs. Užrakina
Jie tas duris labai anksti;
Ir nors prašais, ir nors pyksti—
Nekyla skląsčiai geležiniai.

Tau ant suolelio išsitiesus,
Užges tuoj visos MIESTO šviesos.
Tik ten, to pūsto kupolo šešėly 
Dar vis žibės mažutė šventovėlė.

Muensteris, 1983 m. kovo 24 d.

  P A L A I D Ū N A S

Jei išeitum pasitikt manęs,
Tai nereiktų Tau veršiuko pjauti.
Išsisuktume iš alksnio švilpynes,
Ir pragystų pabariai jau nušienauti.
Susisėstume kalnelyj vienu du 
Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų.

Nurymojai Tu palangėje rankas
Ir akis jau pražiūrėjai.
Netoli aš! Paėjėtum dvi lankas
Ir sutiktum tą, kurio neišlydėjai. 
Susisėstume kalnelyj vienu du 
Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų - 
Vienu du...

Muesteris, 1983 m. Velykos

PADĖKOS ŽODIS

Brangūs Bičiuliai,

Jūsų studijų savaitės metu įvykęs mano 75-rių amžiaus metų minėjimas, įrašytas į juostelę ir mielo mūsų Pirmininko man atsiųstas, buvo tokia jaudinanti staigmena, jog, klausant Jūsų žodžių, man riedėjo gilaus džiaugsmo ašaros: pasijutau esąs savėje, — tarp senų pažįstamų, tarp naujų bičiulių, kurie vis ėjo prie mikrofono ir linkėjo man sveikatos, kūrybinių jėgų, naujų minčių ir net naujų veikalų. Viešpatie, kaip pakelti jau sulinkusiems pečiams šią gėrybių naštą! Ačiū Jums visiems, visiems už bičiulišką širdį, už mielus žodžius bei troškimus, o ypač už tą nelauktą sumanymą padaryti visa tai man girdima ir tuo būdu sukurti gyvą pojūtinį ryšį tarp Jūsų ir manęs. To niekas lig šiol nebuvo sugalvojęs ir tai niekad neišdils iš mano širdies. Jaučiuosi tarsi būtumėte visu būriu apsilankę mano pastogėje ir paspaudę man ranką. Atsveikinu Jus visu nuoširdumu bei bičiuliškumu, prašydamas atleisti, kad aš pats galėjau anuo metu atsiliepti į Jūsų linkėjimus tik keletu poetinių eilučių, prašydamas sutikti jas kaip mano sveikinimą Jūsų savaitei.

Apžvelgdami mano veiklą, Lietuvių Frontui kuriantis bei išsivystant, Jūs liaupsinote ne vieną mano žingsnį. Tačiau šių žingsnių vertė šiandien yra jau gerokai pagraužta kandžių laiko dantų. Vienas betgi žingsnis tebėra gyvas ir ilgainiui net pasidaręs gyvesnis, negu kitados: tai kova prieš mūsiškį - net tarčiau: lietuviškąjį — polinkį virsti istoriniais klajokliais; polinkį, kurį Kazys Bradūnas savo “Pokalbiuose su karalium” yra nusakęs neatlaidžiu klausimu Gediminui: “Kur jojame, kur jojame, karaliau?" (p. 41). Istorinis lietuvis daužėsi Rytų stepėse. Lietuvis tremtinys dabar daužosi Vakarų civilizacijose. O reikia liautis daužiusis! Reikia savęs pačių pasiklausti: kur gi mes ’jojame’? Vis gilyn ir gilyn į svetimų civilizacijų stepes?

Pirmą sykį kovą prieš polinkį grimsti į svetimos dvasios erdvę pradėjau Tuebingene 1953 metais negausioje LF Bičiulių sueigoje, iš kurios išsivystė visiems atviros studijų savaitės. Tai buvo paskaita, pavadinta “Rezistencija prieš tremties dvasią", kurios turinį išreiškia šie sakiniai:

“Tremtis, atsiradusi dėl šalies pavergimo, ir emigracija laisvu noru, esant šaliai laisvai, yra du esmingai skirtingi dalykai.

Emigracija yra dažniausiai be gilesnės prasmės, nes ji vyksta kasdienos plotmėje. Tremtis gi yra pažadinta didelių perversmų, todėl visados neša savimi prasmę. Reikia tad turėti šios prasmės sąmonę. Reikia žinoti, kad tremtiniai nėra paprasti emigrantai, iešką naujų žemių įsikurti, nes jų tėvynėje yra pasidarę ankšta. Ne! Tremtiniai yra arba fiziškai, arba bent morališkai iš savo krašto išvaryti. Vadinasi, pasaulyje yra įvykę kažkas, kad dalį žmonių išmetė už jų tėvynės sienų. Šie žmonės eina svetur ir skelbia bei liudija, jog šis 'kažkas' yra piktas dalykas, padaręs jų kraštui skriaudą ir savo piktybe gręsiąs visiems kitiems. Savo esme tremtis yra liudijimas. Pats tremtinių buvimas liudija, kad toji politinė santvarka, kuri žmones padaro benamais, yra “nesuderinama su žmonijos kilnumu bei gerove“ (pop. Pijus XII savo kalboje 1945 m. gruodžio 24 d.). Reikia tad tremtiniams turėti šią liudijimo sąmonę. .. Tremtinys nėra tik politinė ar socialinė kategorija, bet visų pirma dvasinė: tremtinys yra kitoks žmogaus tipas, nei vietos gyventojas arba čiabuvis. Šito savo kitoniškumo jis ne tik neturi gėdytis, bet jj pabrėžti bei išlaikyti. Jis niekad neprivalo susilieti ligi čiabuvių laipsnio su kraštu, kuriame gyvena. Reikia spirtis prieš tokį susiliejimą. Reikia, kad tremtiniškoji sąmonė visados liktų gyva, nes tik ji yra laidas, jog tremtis tautos istorijoje nebus buvusi veltui”.

Nuo šių žodžių nesu nutolęs nė šiandien. Juos kartote kartojau įvairiuose straipsniuose mūsų organe “Į Laisvę ". Juos sistematingai išvysčiau brošiūroje "Asmuo ir istorija” ateitininkams. Juos dabar pabrėžiu visu įtaigingumu, nes regiu šiurpulingą jų aktualumą. “Kur jojame, kur jojame, karaliau?” Nėra dviejų tėvynių, nėra dviejų gimtųjų kalbų. Dvikalbis, trikalbis, keturkalbis lietuvis arba turi tik vieną gimtąją kalbą — lietuvių —, arba neturi jokios, būdamas virtęs jau klajokliu istorijoje, nes tik kalba susieja jį su istorija, perteikdama jam jo tautos kultūrą, be kurios istorija virsta tuščiu jodinėjimu svetimose stepėse.

Dėkodamas Jums visiems už mano senatvės pagerbimą, trokščiau, kad bent Lietuvių Fronto Bičiuliai galėtų kartu su poetu tarti:

"Ir suskamba sidabro brizgilai,

Ir gręžiasi namo žirgai"(op. cit. p. 42).

Jūsų visu bičiuliškumu

1984 m. vasario 6 d.