KAD LIKTUME TEISIAIS LAIKE

VEDAMASIS

VYTAUTAS VOLERTAS

Tikintiesiems šventieji yra tobulumo atspindžiai. Jų bendrijoje turime karališkos aplinkos brandintą ir auklėtą Gediminaitį. Tai šventasis Kazimieras, Jogailos vaikaitis. Jis mirė 1484 m. kovo 4 d. gyvenimo rytmety. Popiežių dekretais paskelbtas Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėju. (Urbonas VIII, 1636; Pijus XII, 1948).

Kai 1930 Lietuva minėjo pusės tūkstančio metų sukaktį nuo Vytauto Didžiojo mirties, visur buvo jaučiami pasididžiavimo virpesiai, palaikomi jaunos valstybės vilčių gražiai ateičiai. Už kelių mėnesių sutiksime šv. Kazimiero sukaktį. Bet ji mus ras slegiančioje nuotaikoje: šiandien lietuvių jau nejungia valstybiniai ryšiai, esame žinomi tik okupacijoje troškinamos ir pasauly besiblaškančios tautos prasme. O tų dviejų garsenybių laikais Lietuva sudarė svarbų politinį vienetą.

Paviršutiniškai ieškant nelemties priežasčių, galima skųstis, kad Vytautas ir šv. Kazimieras neįvykdė savo paskirčių. Istorija užtrynė politiko - valstybininko didybę, nes jis nesukūrė tokių vidinių ir išorinių sąlygų, kuriose galėtų išsilaikyti valstybė. Taigi Konstantinas Didysis, Napoleonas ir daugelis kitų yra kartu su Vytautu tos pačios ‘high society’ nariai. Šv. Kazimieras neišaugino mūsų jaunimo dvasios herojais ir ‘neišglobojo’ Lietuvos, nors jos engėjus pažinojo jau savo žemiškojo buvimo laikais.

Dievas sukūrė Adomą, Ievą. Ir žaltį su obuoliu. Per juos mirė Kristus, bet žmogų niekinančios savybės nežlugo. Ir šiandien krikščioniškoji meilė užvaldo vien atskirus individus, o masėse verda neapykanta. Tai gal Kristus apvylė,net negatyviu mąstymu šv. Kazimieras yra jo artumoje.

Apvylė ir apvils žmogaus nevaldomi siautuliaigrobti, pavergti ir šiais tikslais naikinti, žudyti. Pravieniškiai, Lietuvos miškai, Sibiras, psichiatrinės ligoninės yra atsitiktiniai taškai antižmoniškumą ir antikrikščionybę savo filosofija pasirinkusio bolševizmo kely. Prieš jį išeiti atrodo beviltiška. Gąsdina

nepaprasta fizinė jėga ir analfabetinis laisvųjų naivumas, kuris ciniškomis formomis pasireiškia net mūsų tarpe. Tačiau žmogus atranda priemonių savo vertei ginti. Tarp jų yra ryžtas eiti prie nepasiekiamai atrodančių viršukalnių. Vienus šis troškimas nuvedė mėnuliu kraterių pasižiūrėti, kitusšventuman.

Pustūkstantinė sukaktis nuo mūsų šventojo mirties teskleidžia drąsą savimi pasitikėti. Jei karaliaus sūnus liko nepalaužtas, nors buvo apsuptas ir draustų, ir skatintų, ir oficialių progų dvasiniai sunykti, mūsų jaunimas gali ištverti, aplinkos purve kojų neįklampinęs. Vyresniesiems pakanka jėgų užgesinti nesantaikos šeimose, išsinarplioti iš perdėto irzlumo skirtingesnėms nuomonėms, paminti visuomeninį tinginį su persilepinimu, pasprangdinti egoistinį šykštumą. Žinoma, yra sunku, kaip buvo sunku jaunam karaliaus sūnui melstis, šalimais pokylau-jant broliams ir seserims.

Siekti nepasiekiamo nėra fantastinio idealizmo įgeidis, bet realaus gyvenimo stilius, kurio laikėsi šv. Kazimieras, laisvės šauklys Mohandas Gandhi, mūsų partizanai, kun. Svarinskas ir daug, daug kitų pasaulyje. Sėkmė neužtikrinama, tačiau jei šią gyvenimo formą rinktųsi dauguma tautoje, žūtis negrėstų. Tai vienintelė priemonė tautai ir individui likti teisiais laike, kuriame sutirpsta mūsų kuklūs turtai, vaškinė garbė, pataikavimas lepumui, intrigų virusai. Siektis į visas tolumų puses nevaržomiems amžiaus yra šiandien bevalstybinio lietuvio modernioji maniera.

Prasiveriant šv. Kazimiero sukaktuviniams metams, ieškome su juo besirišančių faktų. Praeity ir dabarty. Štai valstybės neturinčios tautos mieste stovi ‘suvalstybinta’ Vilniaus katedra, šventojo karstą globojusi beveik 500 metų. Netoli jos yra ‘suvalstybinta’ Šv. Kazimiero bažnyčia. Didingi pastatai maldų negirdi. Abu yra paversti muziejais, antrasis net tikėjimo pašaipai,— jame išdėlioti religinės propagandos eksponatai. ‘Suvalstybino’ svetimuose namuose šeimininkaują svečiai.

Sukaktuviniai metai skatina kilniam jaunuoliui dėmesį:

mintys savyje ir mintys Dievo artumoje, pasinaudojant literatūra apie šventąjį, bei sekant, organizuojant paskaitas, minėjimus, pamaldas; sąlygoms leidžiant, dalyvavimas iškilmėse Romoje, Italijoje, 1984 kovo 4; atsilankymas Lietuvių katalikų kongrese Toronte (1984 rugsėjo 1-2), kurio metu bus pirmąkart scenon išvesta oratorija, šventojo tema sukurta; rūpestis maldos šventovėmis okupuotoje Lietuvoje.

Praeitį, istorikams atvyniojant matomus ir nematomus siūlus, galime apytiksliai sekti. Kokie šventieji lietuviams ir Katalikų Bažnyčiai pakils ateity, už 500 metų? Iš Lietuvos miškų, iš Sibiro, iš Kronikos lapų? Gal net iš mūsų vaikaičių ateitis jų suformuos,galės, jei gyvenime tapsime sultimis, ne trupančia Žieve.


Mūsų gyvenamoje aplinkoje, nors “melting pot” teorija jau bankrutavo, dar vis pasigirsta balsų, bandančių rūpestį pavergtųjų tautų laisvės reikalu laikyti siaura etnine problema. Ir išvadoje yra skatinama pilnai įsijungti į Jungtinių Amerikos Valstybių gyvenimą. Tokio įsijungimo svarbos neneigiant, Dainavos stovyklautojai yra įspėjami, kad tai neturėtų būti priedanga nesidomėti bendrinėmis pasaulinėmis problemomis kaip kad pavergtųjų laisvės problema.

Tuo atžvilgiu Dainavoje ugdomoji dvasia yra daug platesnė ir aiškesnė, negu kai kurios blankios aplinkos užuominos. Ta prasme ir Lietuvos laisvės problema nėra tiktai tėvų gimtinės etninė problema. Ji yra bendrinė pasaulinė problema. Angažavimasis jai yra asmens plataus akiračio pažymys. Apsiribojimas vien savo gerovės interesais, kad ir įsijungus į aplinkos gyvenimą, yra nedovanotinas siaurumas ir dvasinis aklumas.

Dainava labai griežtai pasipriešino boheminės dvasios įtakai. Pradžioje jos bekompromisinė kryptis tuo atžvilgiu nebuvo pilnai suprasta. Nemaloni gyvenimo realybės patirtis vėliau daugelį įtikino, kad tas nusistatymas buvo tikslus ir reikalingas.

Adolfas Damušis (“Dainava 25”, 1981)


LAIMINGŲ IR KŪRYBINGŲ 1984!


ŠIO LAISVĘ” NUMERIO MECENATAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CLEVELANDO SAMBŪRIS.


Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI 
5620 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636

FONDO LEIDINIAI:

Vytautas MačernisPOEZIJA. Redagavo K. Bradūnas. Iliustravo P. Augius. Įvadą parašė A. Nyka-Niliūnas. Išleista dr. A. Šmulkščio lėšomis. 1961.

Juozas GirniusTAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ. Veikalas, skirtas gyvosios lietuvybės problemoms išeivijoje. Dailininkas S. Ramanauskas. 1961.

Juozas DaumantasPARTIZANAI. II laida. Iliustruota P. Lapės. 1962.

N. E. SūduvisVIENŲ VIENI. Lietuvių tautos dvidešimt penkerių metų rezistencija. Iliustracijos P. Jurkaus. 1964.

Juozas GirniusŽMOGUS BE DIEVO. Dailininkas A. Kurauskas. Knyga, skiriama ateizmo filosofinei analizei. 1964.

LITHUANIA UNDER THE SOV1ETS. Portrait of a Nation, 1940-65. Edited by V. Stanley Vardys. Frederic A. Prager, Publishers (mecenatas Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI). 1965.

Mykolas ViltisNEPARAŠYTI LAIŠKAI. Eilėraščiai, skirti tiems, kurių atminimas ir kapai išniekinti. Iliustracijos P. Jurkaus. 1966.

LIETUVIŲ LITERATŪRA SVETUR 1945-1967. Redagavo K. Bradūnas. Dailininkas V. O. Virkau. Rašo: A. Vaičiulaitis, K. Keblys, R. Šilbajoris, S. Santvaras, V. Kulbokas, J. Girnius ir C. Grincevičius. 1968.

Vladas RamojusKRITUSIEJI UŽ LAISVĘ, II tomas. 1969.

Juozas BrazaitisRAŠTAI I. 1980.

Juozas BrazaitisRaštai II. 1981.

Juozas Brazaitis, RAŠTAI III, 1982 Juozas Brazaitis, RAŠTAI IV, 1983.

Aloyzas BaronasMIRTI VISADA SUSPĖSI. Paskutinis rašytojo romanas iš tragiškiausio Lietuvos istorijoje laikotarpio — partizanų kovų. 1981.

Šio numerio kaina 3.00 dol.