GERIAUSIAS STIPRYBĖS KĄSNIS
VEDAMASIS
Vienybė— septynių raidžių, o toks didelis ir svarbus žodis. Amžių bėgyje, o ypač dabar, taip reikalingas! Apie jį kalbame, žadame jį praktikuoti. O vis praeiname pro šalį, lyg nusisukę, lyg jį užmiršę, lyg susigėdę ir akis užsidengę. O kai pro uždengtų akių plyšelį pažiūrime, nesvariais argumentais save norime įtikinti, kad tik kiti kalti, jei su vienybe prasilenkia.
Mūsų tautos istorijoje buvo labai daug kraujuotų metų. “Retai kuriai kitai tautai teko tiek daug laiko ir energijos išeikvoti kovojant už savo žemę ir laisvę” — rašė R. Šilbajoris. O ir dabartinėj Lietuvoj, kai kada savo keistą duoklę okupantui atiduodąs rašytojas J. Avižius, lyg viską atpirkdamas, išsitaria: “Vakar mus kurstė tarp savęs pjautis vieni, o šiandien kiti. Ir tie, ir anie šaukia išvadavę Lietuvą, o rezultatas? Keli tokie išvadavimai — ir nebeliks tautos”.
Mums reikia vienybės kasdieninę dieną praleidžiant, tarp saviškių, bendruomenę išlaikant ir ją stiprinant, o ypač savo skolą grąžinant paliktai tėvynei— ji turi būti laisva ir visi keliai į ją sugrįžti atidaryti! Kaip būtų gerai, kad to siekiant, visi vienodai pajustume ant mūsų pečių uždėtą pareigos ranką! Tada viską plačiau ir aiškiau matytume. Tada ir vienybės žodį labiau vertintume. Ir jo prasmei nusilenkę, susilaikytume nuo piktesnio žodžio, darbo žingsnyje kitiems pagalio nepakištume, o reikale, su šypsena, vienas kitam talkos ranką ištiestume.
Kai mes kasdien kalbame savo tikėjimo poterius, juos baigę prisiminkime ir Vinco Kudirkos, Lietuvos himne įrašytus žodžius — Vienybė težydi! Yra daug pagrindo manyti, kad poetas Justinas Marcinkevičius, 1979 metais rašydamas poemą apie Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį, ir ten, ir čia gyvenantiems, parašė:
Graudi ta amžina malda už kalbą—
už rugio žiedą ir namų žariją.
Sakyk man, kad girdi ir kad nešalta,
kad plaukia per tave gyvybės upė
ir žodžio avinėlis iš jo geria:
stiprybės žolę, broli, jam nuskink!
Tad, visur ir visada, atsimindami vienybės būtinumą, vieni kitiems parinkime ir nuolat dovanokime tą geriausią stiprybės kąsnį, kurį vadiname vienybės žodžiu.(bg)
