ŠVENTAS NAIVUMAS

“Į Laisvę” nr. 77 (114) patalpinta Amerikos Lietuvių Tarybos pareigūno rašto foto kopija savo turiniu įdomi dviem atžvilgiais: (a) Altą šventai įsitikinusi Amerikos valdžios vedamos Lietuvos atžvilgiu politikos mūsų reikalui naudingumu ir (b) ji stabdo kiekvieną iš kitur ateinančią Lietuvos reikalu iniciatyvą.

Pirmąjį atžvilgį išreiškia šie to rašto žodžiai: “Senatorius Percy per savo specialiai atsiųstą pavaduotoją mus perspėjo, kad lietuviai dabar neturėtų kelti reikalavimo, kad Lietuvos klausimas būtų iškeltas Jungtinėse Tautose, nes dauguma jų narių pataikauja okupantams Sovietams ir būtų numatomas mums nepalankus sprendimas, kas Lietuvos reikalui būtų žalinga”.

Šitą formulę Valstybės departamentas pradėjo naudoti veik prieš du dešimtmečius, kai Rezoliucijoms Remti komitetas pradėjo pirmą plačios apimties akciją per JAV Kongresą paspausti vyriausybę iškelti Baltijos valstybių klausimą Jungtinėse Tautose. Šitą nei teisine logika, neipatirties tarptautinėje diplomatijoje faktais nepatvirtintą formulę kai kurie iš mūsiškių bando paversti mitu ir jį įpiršti mūsų visuomenei. Esmiškai šita formulė yra jau labai pigus Valstybės departamento išsisukinėjimas neleisti Baltijos valstybių bylai iškilti tarptautiniuose forumuose, kad nebūtų pakenkta detantei. Nuo 1961 metų, kai buvo pradėta akcija už HCR 416 JAV Kongrese pravedimą, keitėsi krašto administracijos, pereidamos iš demokratų į respublikonų ir vėl demokratų rankas, o formulė paliko ta pati, nes nepakito valdžios nusistatymas santykių su Sovietų Sąjunga klausimu. Ir šiuo metu, kai Sovietų Sąjunga yra užpuolusi Afganistaną, Amerikos užsienių politika tebesivaiko detantes miražą.

Jei iš tikro mūsų Valstybės departamentui rūpėtų Baltijos valstybių laisvės atstatymas ir jei iš tikro jis būtų įsitikinęs tuo, kad Baltijos valstybių bylos Jungtinėse Tautose iškėlimas atneštų tik žalą, tai jis surastų šimtus kitų būdų mūsų laisvės klausimą pasaulio viešojoje opinijoje palaikyti gyvą: Amerikos ambasadorius Jungtinėse Tautose Baltijos valstybių argumentą galėtų naudoti mažiausiai kaip defenzyvinį argumentą debatuose su sovietais; prez. Fordas 1975, prieš vykdamas į Helsinkį, galėjo viešai pasakyti tai, ką privačiai pasakė baltų atstovams, kad nepripažįsta Baltijos valstybių okupacijos ir kad Helsinkio susitarimai šito nusistatymo nei dvasios nei raidės nepakeis; prez. Carteris šių metų “State of the Union’’ pranešime visai tautai, atakuodamas Sovietų Sąjungą dėl agresijos Afganistane, labai lengvai galėjo priminti taip pat agresiją Baltijos valstybėse. Deja, jis to nepadarė; jeigu Amerikos prezidentas turi patarėją žydų reikalams (“President’s Jewish affairs adviser”), kuriuo iki šiol buvo advokatas Edward Sanders, galėtų turėti patarėją Baltijos valstybių reikalams.

Tikėti anksčiau cituotos formulės nuoširdumu reikštų mūsų šventą politinį naivumą. Sunku prileisti, kad tuo galėtų patikėti ir Amerikos Lietuvių Taryba, tačiau ta formulė jai yra paranki stabdyti iš kitur ateinančią iniciatyvą. Tokia taktika tačiau, talkinant rezistuojančiai tautai spirtis okupantui, nepasižymi aukštais patriotizmo standartais. Ji turi savyje amoralumo elementą, prieš ką visoje savo rezistencinėje veikloje atkakliai kovojo prieš penkerius metus miręs šviesus rezistencijos vadas prof. Juozas Brazaitis.

Amerikos Lietuvių Taryba, kaip iš paskelbto dokumento matyti, savo nusistatymą dengia senatoriaus Charles H. Percy (RTll.) autoritetu. Senatorius Percy susitinka su lietuviais, kalba minėjimuose, padaro mums palankius pareiškimus Senate. Susidaręs visuotinas įsitikinimas, kad sen. Percy yra palankus lietuviams ir remia Lietuvos laisvės bylą. Gal jis toks ir yra. Ir štai, pagal ALT-os informaciją, dėl savo didelio rūpesčio Lietuvos reikalais, senatorius Percy “per savo specialiai atsiųstą pavaduotoją mus perspėjo” nesiekti kelti Lietuvos bylos Jungtinėse Tautose. Argumentas nesiorientuojančiai publikai beveik triuškinantis: jeigu jau Percy šitaip sako, tai kaip mes kitaip galėtume elgtis. Bet pažiūrėkime kiek kritiškiau į šį argumentą.

Pirma, rimtoje informacijoje būtų pasakyta, kas tas “specialiai atsiųstas pavaduotojas”, kada ir kur atvyko ir kam pasakė nudilusią Valstybes departamento formulę. Dabar viskas anonimiška. Galima tikėti, bet galima ir netikėti. Antra, senatorių Percy reiktų pažinti ne vien tada, kai jis bendrauja su lietuviais, bet taip pat žinoti jo, kaip įtakingo Senato Užsienio reikalų komiteto nario, principinius nusistatymus Amerikos santykių su Sovietų Sąjunga klausimu. Šio rašinio autorius 1980 sausio 6 d. žinomoje televizijos programoje “Meet the Press” girdėjo tuo klausimu dviejų senatorių, Percy ir sen. Joseph R. Biden Jr. (D-Del.) pareiškimus. Tos programos metu jau vyko sovietų agresija prieš Afganistaną, ir sen. Percy pareiškimais, deja, žavėtis nebuvo galima. Pilną to pokalbio tekstą galima gauti “Meet the Press” programas organizuojančios televizijos stotyje, tačiau aš noriu pacituoti vieną sen. Percy pareiškimą originale: “Our first priority must go toward proving to the Kremlin that whoever it wasthe hawks that ventured forth into Afganistan — were dead wrong, that they had reversed the policy of a decade and that we have got to prove them wrong and have the moderates come back in power”.

Taigi, senatoriui Percy praėjusio dešimtmečio sovietų užsienių politika buvusi vedama "nuosaikiųjų” ir jam buvusi priimtina. Kaip žinome, praėjusiame dešimtmetyje sovietų ginklais aprūpinti vietnamiečiai žudė Amerikos karius, jų pasamdyti bernai kubiečiai Afrikoje komunizmui pavergė kelias Afrikos tautas, sovietų kovos daliniai įsikūrė Kuboje, ir be pasigailėjimo Kremlius engė pavergtas tautas. Afganistano užpuolimas — anot Percy — tai Kremliaus “vanagų” išmislas. Jis linki, kad “nuosaikieji” Kremliuje vėl perimtų galią ir tęstų praėjusio dešimtmečio politiką. Labai liūdna, tačiau kaip Amerikos politikas Percy yra detantes šalininkas. Jeigu jis Amerikos Lietuvių Tarybai iš tikro specialiai siuntė savo pavaduotoją, tai jo intencijų grynumu reikia rimtai abejoti.

Atvirai pasipriešinti okupacinio režimo politikai Lietuvos lietuviui reikia heroizmo, laisvam lietuviui nesutikti su Lietuvai kenksmingais užsienio politikos ėjimais laisvuose kraštuose pakanka gaspadoriškos išminties. Atrodo, kad kai kada kai kam iš mūsų jos pritrūksta.

P. Pamataitis

Malonus skaitytojau,

gavęs šį žurnalo numerį, bent per dvi savaites redakcijai parašyk savo pastabas.