JAUNIMO ORGANIZACIJŲ BŪKLĖ
KOMENTARAI IR AKTUALIJOS
Pokalbis su dr. Jonu Griniumi apie jaunimo organizacijas
Balandžio mėnesio “Į Laisvę” žurnale pasirodė dr. Jono Griniaus įdomus straipsnis “Perdaug lietuvių jaunimo organizacijų?" Mano nuomonė kai kuriais keliamais klausimais žymiai skiriasi nuo dr. J. Griniaus, ypač kur liečiami jaunimo sąjungos tikslai ir jos vieta lietuviškame gyvenime, tad noriu mintimis pasidalinti su skaitytojais ir tokiu būdu jaunimo organizacijų klausimui duoti kitą dimensiją.
Iš dr. J. Griniaus straipsnio peršasi išvada, kad jaunimas tikrai turi perdaug organizacijų. Tam įrodyti jis ima Šiaurės Amerikos jaunimą kaip pavyzdį. Anot jo. Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimas turi septynias organizacijas — ateitininkus, skautus, neolituanus, vyčius. Santaros - Šviesos federacijos studentus. Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjungą (ŠALSS) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą (PLJS). Jo aiškinimu, pagal tų organizacijų struktūrą, kiekvienas jaunuolis turėtų bent trijose iš jų dalyvauti, būtent, vienoje ideologinėje organizacijoje ir dviejose bendrinėse (ŠALSS ir PLJS). Tačiau iš labai toli stebinčio dr. dr. Griniaus (jis gyvena Europoje) analizė vietomis paremta gan rimtais faktiškais netikslumais. Iš išvardintų jaunimo organizacijų tiktai trys yra tikrai gyvos ir jų veikla nesiriboja tik poroj lietuviškų kolonijų: tai skautai, ateitininkai ir jaunimo sąjunga. Dviejų organizacijų “sveikata” yra abejotina, būtent jaunųjų vyčių ir neolituanų. Kiek žinau, neolituanai teturi skyrius tik Čikagoje ir Los Angeles, kur šį tą nuveikia. Kalbant apie Santaros - Šviesos federaciją, kviečiu dr. Grinių ir šio žurnalo skaitytojus suminėti bent tris pavardes santariečių-šviesiečių, kurie nebūtų peržengę savo keturiasdešimto gimtadienio. Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjunga jau de facto nebegyva dvejus ar trejus metus. Ji tepajėgia suorganizuoti kasmetinį balių, vadinamą suvažiavimu. Praėjusių metų baliuje buvo pasiūlyta rezoliucija ŠALSS įjungti į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą, taigi likviduotis. Gal tas pasiūlymas būtų buvęs priimtas bet... iš “suvažiaviman” užsiregistravusiųjų nebuvo galima prikalbinti užtektinai žmonių ateiti į posėdžių salę ir sudaryti kvorumą! Organizacija taip nusilpusi, kad negali sutelkti pakankamai jėgų net save numarinti.
Šioje vietoje norėčiau įterpti vieną komentarą, ryšium su dr. Griniaus labai teisinga pastaba, jog ŠALSS kasmetiniai suvažiavimai pasidarė girtuokliavimo baliais. Tas girtuokliavimas toks baisus, jis teigia, “ kad geresnieji viešbučiai lietuvių studentų nebenori pas save įsileisti posėdžių”. Tiesa, tokia nuomonė seniai vyrauja mūsų lietuviškos spaudos puslapiuose. Bet kažin, ar taip tikrai yra? Iš gana patikimų šaltinių esu ne kartą girdėjęs, kad palyginus su kitų Siaurės Amerikoje veikiančių organizacijų — tiek jaunimo, tiek senimo — elgesiu, lietuviai studentai yra drausmingi ir viešbučių savininkai nesipurto juos priimti. Juk 1978 metų LSS suvažiavimas įvyko tam pačiam viešbutyje, kuriame LSS buvo susirinkusi, berods, ir 1973 metais. Pastabą darau ne girtuokliavimui ar destruktyviam elgesiui jaunimo pobūviuose pateisinti, o tik paryškinti faktui, kad lietuvių jaunimas išsiskiria iš kitų Siaurės Amerikos jaunimo grupių mažesniu destruktyvumu, mažiau laukiniškais baliais.
Atidžiau pažvelgus į Siaurės Amerikoje egzistuojančias jaunimo organizacijas, turėtų paaiškėti, kad jų tėra penkios, ne septynios, o iš tų penkių, tiktai trys tikrai stiprios. Be to, tas faktas įrodo, kad klausimas, ar yra perdaug lietuvių jaunimo organizacijų, jau dabar sprendžiamas, nes kai kurios iš jų, netekusios jaunuolių paramos, miršta natūralia mirtimi.
Kyla klausimas, kodėl dr. Grinius temetė kritišką savo žvilgsnį į pergausų skaičių jaunimo organizacijų vien Šiaurės Amerikos pusėn? Skaitytojas pastebės, kad bent pusė jo straipsnio liečia Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos ateitį, tad reikėtų kalbėti apie visus kraštus, kuriuose gyvena lietuviai išeiviai. Šiaurės Amerikos jaunimas vis baramas pasauliniuose jaunimo kongresuose, kad jis linkęs pamiršti, jog lietuvių jaunimo skaičius ir lietuvių jaunimo veikla nesiriboja Šiaurės Amerikos kontinentu. Šiaurės Amerika, tai ne pasaulis! Įdomu, kad europietis dr. J. Grinius irgi lyg tai tokią prielaidą daro, kai svarsto jaunimo organizacijų problemas. Pažvelgus į lietuvių jaunimą už Šiaurės Amerikos ribų, randame, kad kalbos apie jaunimo organizacijų darbų nesveiką duplikavimą nei negali būti. Kai kuriuose kraštuose jaunimo sąjunga yra vienintelė jaunimo organizacija. Pažiūrėkime ir į tokią Vokietiją. Kad skautai ten būtų veiklūs, neteko girdėti, o moksleivių ateitininkų kuopelė, jei neklystu, įsisteigė tiktai Vasario 16-tos gimnazijoje.
Lietuvių jaunimo padėtis už Šiaurės Amerikos ribų yra tokia, kad jaunimo sąjungos egzistencija tenai yra ne tik sveikintina, bet ir būtina, jeigu norim sumažinti žuvusiųjų kare prieš asimiliaciją skaičių. Viena kolegė iš Kanados prieš ketverius metus pastebėjo, kad Pietų Amerikos lietuvių jaunimas — tai Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimo veidrodis už poros dešimtmečių. Kokia šventa tiesa! Šiaurės Amerikoje kasmet nyksta jaunimo organizacinis gajumas, tad kartu nyksta ir lietuvių jaunimo lietuviškumas. Lituanistinių mokyklų produktai kalba lietuviškai prasčiau, negu jų vyresni broliai ir seserys, kurie prieš septynerius ar aštuonerius metus sėdėjo mokyklos suoluose. Tiek jaunimo organizacijų, tiek jaunimo aplamai veikla Šiaurės Amerikoje ateityje turės konsoliduotis. Todėl aš esu įsitikinęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos teigiama misija. Jinai yra vienintelė ekumeninė jaunimo organizacija, taikoma tiek katalikiškam lietuvių jaunimui, tiek nekatalikiškam, net ir nekrikščioniškam (buvo stengtasi ir, tikėkimės, bus toliau stengiamasi pritraukti iš Lietuvos atvažiavusius Izraelin žydų jaunuolius), taikoma tiek studijuojančiam lietuvių jaunimui, tiek studijas baigusiam ar nutraukusiam.
Iš dr. J. Griniaus straipsnio nekyla įspūdžio, kad jis būtų įsitikinęs jaunimo sąjungos svarba. Jis laiko vieną iš PLJS silpnybių jos mėginimą atsistoti aukščiau ideologinių — pabrėžia ateitininkus ir skautus — organizacijų. Jaunimo sąjungos bandymas dominuoti kitas organizacijas jam atrodo kenksmingas, nes PLJS neturi savo pasaulėžiūros, tad jai ir trūksta organizacinio turinio. Trumpai tariant, jinai reiškia nepamatuotą pretenziją, save statydama virš ideologinių organizacijų. Reikia sutikti, kad PLJS neturi pasaulėžiūros, bet nejaugi vien dėl tos priežasties (o autorius kitų nemini) galima teigti, kad jai trūksta organizacinio turinio? Jeigu su dr. J. Griniaus teigimu sutiktume, tai turėtume pripažinti, kad ir Lietuvių Bendruomenei trūksta organizacinio turinio. O faktai ką kita rodo.
Veiklos kryžiavimasis tarp jaunimo sąjungos iš vienos pusės ir ideologinių organizacijų iš antros, nėra ir neturėtų būti rimta problema. Skautai ir ateitininkai visada didžiausią savo dėmesio dalį skyrė pradžios mokyklos ir gimnazijos amžiaus jaunimui, o jaunimo sąjungai gali priklausyti tiktai pasiekę 16 metų amžiaus jaunuoliai. Ideologinių organizacijų didžiausias rūpestis yra ugdyti sąmoningą lietuvį pagal jų ideologinius principus. Jos stengiasi lavinti jaunuolio protą. Jaunimo sąjunga nori toliau tą jaunuolį lavinti per konkrečių veiklų. Paimkime vieną pavyzdį. Ateitininkų organizacijos ideologijoje tautiškumo principas užima labai svarbią vietą, tuoj po katalikiškumo principo. Ateitininkams, sakyčiau, labai sekasi tą principą padaryti prasmingą savo nariams. Tačiau, ateitininkai, kaip organizacija, riboja tautiškumą beveik vien teorijos plotmėje. Kad ir tokį praktišką dalyką, kaip suorganizuoti masyvų laiškų rašymą savo organizacijos nariui Viktoriui Petkui, kuris sėdi kacete už tai, kad gyvena penkiais ateitininkų principais, ateitininkai nesiteikia atlikti.
Tai nebūtinai reiškia, kad turime smerkti ateitininkus ir kitas ideologines organizacijas, kad jos, pavyzdžiui, politinėje veikloje mažai ką daro, o tik apie tai kalba. Juk jų paskirtis yra kalbėti, ugdyti per kursus, stovyklas, sueigas, susirinkimus. Jaunimo sąjungos paskirtis yra duoti tam jaunimui progą atlikti tai, ką jis yra teoretiškai išmokęs, ir toliau bręsti visuomeninėje veikloje. Gal todėl daugiausia mane suneramino dr. J. Griniaus pasakymas, kad “tarp pasaulinių kongresų jos (jaunimo sąjungos — VN) nariai ir jos padaliniai nežino, ką jie turėtų veikti”. Konkrečių planų veiklai jaunimo sąjunga turi daugiau negu betkokia kita jaunimo organizacija. Jeigu kas netiki, pasiskaitykite III Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso rezoliucijas.
Dr. Grinius galvoja, kad Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai nežinant ką veikti, ji ima duplikuoti Bendruomenės darbus ir rezultate matome PLB ir PLJS paralelizmą. Paralelizme aš nieko blogo nematau, ir jeigu kai kuriais savo veiksmais PLJS panaši į PLB, tai čia yra pastarosios papildymas, ne jos duplikavimas. Patys PLB valdybos nariai entuziastiškai sutinka naujus PLJS projektus, nes jie įsitikinę, kad atliktinų lietuvių visuomenėje uždavinių tiek daug, jog niekad nebus perdaug veiklos. PLJS reikšmę didina tai, kad niekur kitur toks didelis jaunimo skaičius negali pasireikšti plačiosios veiklos laukuose. Tiesa, ir pačioje Bendruomenėje, kuri iš visų yra jaunimui pats palankiausias veiksnys, sutinkame žmonių, kurie jaunimu nepasitiki ir su jo nuomone nesiskaito. Net ir tokioje JAV Lietuvių Bendruomenės taryboje išsilikusi tradicija "ištremti” jaunuosius tarybos narius į jaunimo komisiją. Kai pereitos tarybos sesijoje Washingtone jauni tarybos nariai, nenorom paskirti ton jaunimo komisijon, pasiūlė visam suvažiavimui ją likviduoti, pasigirdo net tokių piktų balsų, kad "va, jaunimas bando viską iš mūsų perimti”. Žodžiu toje taryboje buvo žmonių, kurie tebesivadovavo principu, jog jaunimas — tai antros klasės piliečiai. Dėka jaunimo sąjungos jaunimas gali gauti svarbią, visapusišką visuomeninės veiklos patirtį.
Dr. J. Grinius siūlo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai ir IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui sąjungos veiklą suprastinti ir sumažinti, kad jai beliktų tik jaunimui atstovauti pasaulinėje plotmėje ir bendradarbiauti su Pasaulio Lietuvių Bendruomene. PLJS, jo manymu, turėtų būti pertvarkyta federaciniu principu. Jaunimo veikla tokiu būdu ribotųsi ideologinėmis organizacijomis, kurios siųstų savo atstovus į PLJS centro valdybą. Ne vienam dr. J. Griniui patinka federacinė idėja. Tačiau federacinė alternatyva, man atrodo, būtų veikiausiai tragiškas pasirinkimas. Kada organizacijos sudaro federaciją, individo balsas tuoj pat sumažėja. Įsteigus PLJS federaciją, kas atstovautų jaunimui, kuris nepriklauso nei vienai ideologinei organizacijai? Ar federaciją sudarančios organizacijos ateityje turėtų įsileisti naujas jaunimo organizacijas, joms įsisteigus? Kokią garantiją turime, kad neatsirastų ideologinėse organizacijose klikos, kurios valdytų jaunimo sąjungą, bet neatspindėtų plačiosios jaunuomenės nuotaikų? Ką darytume su tom organizacijom, kurios miršta? Ar jos prarastų savo atstovus PLJS valdyboje? Konkrečiai, rytoj pertvarkius PLJS struktūrą, ar iš mandagumo pakviestume atstovą iš Santaros - Šviesos, nors jaunimo ten nerasi nei su žiburiu? Nesinori, kad jaunimo sąjunga taptų naująja Altą ar Vliku. Kaip tik tos organizacijos yra nepatrauklios jaunimui, kaip tik jas taip sunku reformuoti, kad jos atitiktų šių dienų reikalavimus ir realybę, kadangi mirštančių partijų klikos juos yra užvaldę. Todėl kai kurie jaunimo sąjungos nariai per paskutinį PLB seimą kovojo prieš Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos įsijungimą į PLB. Tai pavojingas precedentas, gal būt vedąs į federacinę PLB struktūrą.
Bandydamas apginti PLJS dabartinę struktūrą bei siekius, nenoriu skaitytojui palikti įspūdžio, kad esu ura-patriotas, kuris jaunimo sąjungoje nemato jokių problemų. Problemų yra daug. Bene rimčiausia iš jų yra ta, kad turime daug pulkininkų, bet labai mažai paprastų kareivių. Lenkiu galvą sportininkų sąjungai, kuri tur būt iš visų organizacijų labiausiai sugeba pritraukti didžiausią jaunimo skaičių. Jaunimo masių pritraukimo ir įvairių kitų PLJS problemų nagrinėjimas jau turėtų būti atskiras straipsnis. Viliuosi, kad IV PLJ Kongresas, naujai įprasmindamas jaunimo veiklą, nuves mus tiesiausiu keliu į tų problemų išsprendimą.
Viktoras Nakas
