NIEKAD NEPULKIM Į NEVILTĮ
LEONARDAS VALIUKAS
Visi tie, kurie daugiau ar mažiau yra prikišę pirštus prie Lietuvos laisvinimo darbo, puikiai žino, kad tai yra milžiniško užsimojimo žygis. Šio ar panašaus pobūdžio darbams reikalingos tinkamos sąlygos, jei norime sulaukti kiek apčiuopiamesnių rezultatų. Turėtumėm visi, kurie dar rūpinamės greitesniu Lietuvos laisvės rytojumi, įsidėmėti, kad Lietuvos laisvinimo darbų ir jų rezultatų negalime pasverti ant vaistinės svarstyklių.
Paskutiniųjų 50 metų laikotarpyje mokslų pažanga yra patrigubėjusi, palyginus su įgytu žinojimu nuo pasaulio pradžios iki maždaug 1927 metų. Pažanga yra milžiniška visose srityse. Spėjama, kad ateinančių 11 metų laikotarpyje žinojimas vėl padvigubės. Ar mes žengiame ta pačia sparta ir Lietuvos laisvinimo darbe? Žinoma, atsakymas į šį klausimą yra neigiamas. Veiksniai, jaunimo grupės ir visi kiti vienetai, kurie plėšia Lietuvos laisvinimo dirvonus, turėtų rimtai susirūpinti ir paieškoti naujų būdų bei priemonių krašto laisvinimo darbą pagyvinti, suaktyvinti ir sumoderninti. Priešingu atveju, visi mūsų darbai teatneš labai šykščius rezultatus.
Mūsų politika
Visas Lietuvos laisvinimo darbas suvestinas į 3 kategorijas:
1. Svetimųjų pilnas informavimas Lietuvos bylos reikalu;
2. Viešosios opinijos laisvajame pasaulyje formavimas Lietuvai palankia prasme; ir
3. Draugų suradimas kitataučių tarpe ir jų įjungimas į Lietuvos laisvinimo darbą.
Tai ir yra mūsų politika, kurios kratosi daugelis iš vidurinės ir senesnės generacijos ir nuo kurios bėgte bėga beveik visas jaunimas. Tą padėtį galėtų atitaisyti ir visą reikalą įstatyti į tinkamas vėžes periodinė spauda, jaunimo žurnalai, šviesesni jaunimo protai ir mūsų veiksnių vadovybės.
Nieko nedaryti?— Pranašystės?
Mintį nieko nedaryti Lietuvos laisvinimo žygyje perša dalis jaunesnių akademikų ir tam tikra dalis vidurinės kartos lietuvių. Šviesesnio galvojimo ir geros valios lietuviai turėtų tą siūlymą visiškai atmesti.
Atsiranda mūsų tarpe tam tikros grupelės, kurios kviečia lietuvius pasikliauti žymesnių asmenybių “pranašystėmis”. Iš eilės tokių pranašysčių paminėtinos šios:
1. Prieš keletą mėnesių šiuo metu JAV-se gyvenąs žymusis rusų rašytojas Aleksandras Solženicinas pareiškė, kad jis galėsiąs grįžti Rusijon maždaug po 9-10 metų. Reiškia, kad dabartinis režimas ten pasikeisiąs už maždaug dešimties metų. Solženicinas yra aiškiai pasisakęs, kad jis jokiomis aplinkybėmis negrįšiąs į dabartinio režimo Rusiją.
2. Milovan Djilas, jugoslavų komunistas, prieš trejetą metų pranašavo, kad Pabaltijo kraštai po maždaug 50 metų būsią laisvi.
Minėtos pranašystės mus džiugina, bet jos nesuteikia teisės nieko nedaryti, o tik laukti, ką atneš rytojus.
Laisvinimo darbas—
Dievo įstatymas
“Lietuvos laisvinimo darbas — tai lyg Dievo įstatymas” — kalbėjo prieš maždaug porą metų Aušra-Marija ir Jonas Jurašai LFR sąjūdžio Los Angeles sambūrio suruoštame politinių studijų savaitgalyje. Tuo metu jie buvo pasiekę JAV tik prieš keletą dienų.
Aušra-Marija ir Jonas Jurašai tada akcentuote akcentavo:
— Nedarykite to, ką gali daryti pavergtieji!
— Jūsų misija visai kita — šaukti pasauliui apie padarytą Lietuvai skriaudą; padėti pavergtam kraštui greičiau išsikovoti laisvę ir nepriklausomybę.
Prieš maždaug pusantrų metų stud. Viktoras Nakas perdavė JAV lietuviams pavergtos Lietuvos jaunimo nuotaikas. Pavergtos Lietuvos jaunimas pabrėžęs, kad Lietuvos laisvinimo darbas esąs svarbesnis, negu kad visa kita veikla.
Šokame, dainuojame, rengiame šimtus beprasmių parengimų. Visa tai taip vadinamoji lietuviškoji veikla išsemia lietuvius iki maksimumo. Pačiai svarbiajai mūsų tremties misijai — Lietuvos laisvinimo darbui — nebelieka nei laiko, nei jėgų ir nei pinigo.
Veiklos išbalansavimas
Visa mūsų vieklos programa yra neplaninga, neišbalansuota ir nesimato ženklų, kad būtų bandoma įstatyti ją į tinkamas vėžes.
Apkarpytinas organizacijų skaičius iki maksimumo — draugijų ir draugijėlių, klubų bei klubelių ir kitų betikslių vienetų. Geros valios lietuviai turėtų paskelbti minėtiems ir panašiems betiksliams vienetams boikotą. Gyvi ir veikiantieji vienetai turi duoti ką nors pozityvaus savo visuomenei. Geru pavyzdžiu laikytinas LFB Los Angeles sambūris. Tas vienetas kasmet suruošia literatūros vakarą, pasikviesdamas bent vieną rašytoją iš rytų; suruošia kasmet politinių studijų savaitgalį, išsikviesdamas porą ar net daugiau žymių lietuvių darbuotojų iš krašto rytinio pakraščio.
Perorganizuotinas iš pagrindų lituanistinis švietimas. Nepakanka jaunimą pramokyti lietuviškai skaityti, rašyti bei kalbėti. Reikia tą jaunimą paruošti visuomeninei veiklai, įkvėpti jam daugiau lietuviškos dvasios ir užsidegimo Lietuvos laisvinimo darbui. Jaunimo dėl to kaltinti negalima. Atsakomybę už visus negalavimus turėtų prisiimti mokytojai — daugelis jų nėra pasiruošę tokio pobūdžio lituanistiniam švietimui. Lituanistinių mokyklų vadovams ir mokytojams reikalingi speicalūs kursai.
Pagrindinės mūsų jaunimo organizacijos yra ateitininkai ir skautai. Ir vienos ir kitos grupės veiklos programos nėra išbalansuotos. Tų grupių veikloje Lietuvos laisvinimo darbui iki šiol vietos nedaug. Tos grupės kasmet turi po kelerius vadų kursus. Tiems kursams, kiek iš spaudos tenka matyti bei patirti, vadovauja asmenys, kurie nedalyvauja beveik jokioje lietuvių visuomeninėje bei politinėje veikloje. Asmuo negali duoti ir perduoti kitiems to, ko pats neturi. Taip ir nesulaukiame tų vadų nei iš ateitininkų, nei iš skautų!
Sąlygos rimtam darbui
Prieš pradėdami veikti, turime turėti savo veiklai planus. Nei trumpalaikių, nei ilgalaikių veiklos planų neturi nei LB, nei VLIKas, nei ALT-a, nei jaunimo organizacijos ir nei dar gyvos politinės grupės. Jau seniai visos grupės čia turėjo pajudėti. To nepadarė. Yra sakoma: geriau vėliau, negu niekad. Taigi, visos grupės, kurios dar laiko save gyvomis, turėtų pajudėti pilna sparta ir išeiti su pilnais ir dinamiškais planais Lietuvos laisvinimo žygyje.
Mūsų veiksniai nesusitaria ir kurį laiką dar nesusitars. Dėl to neturėtumėm nė kiek sielotis. Darbų duplikacija — mūsų pačių sukurtas mitas. Tos darbų duplikacijos nebūtų, jei mes turėtumėm dvigubai ar trigubai daugiau veiksnių. Lietuvos laisvinimo darbas toks didelis ir toks platus, kad, esant net ir 100 veiksnių, jo pilnai neatliktumėm. Pagrindiniai mūsų veiksniai turėtų sušaukti geriausių savo protų (10 - 15 asmenų) specialias konferencijas, paruošti ir priimt trumpalaikius ir ilgalaikius darbo planus ir vėliau juos sąžiningai realizuoti.
Duodame centus, o norime darbų už tūkstančius. Piniginę naštą iki šiol pakelia tie, kurie dolerius uždirba krauju. Piniginė parama veiksniams ateina iš senesnės ir senosios generacijos lietuvių. Kur jaunesnioji karta? Kur vidurinės kartos lietuviai? Kaip prie jų prieiti? Kiekvienam veiksniui lietuviai turėtų kasmet surinkti bent po $100,000.00. Be abejo, paliktina kiekvienam laisva valia savo auką nukreipti savo pageidaujamam veiksniui. Pamirštinos kelių ar keliolikos dolerių aukos! Kiekvienas geros valios lietuvis turėtų skirti bent vienos dienos uždarbį kasmet Lietuvos laisvinimo darbui finansuoti. Yra tūkstančiai tikrai finansiškai pajėgių lietuvių, kurie nė piršto neprikiša prie Lietuvos laisvinimo darbo. Tie asmenys turėtų pinigais išpirkti savo išsijungimą iš lietuviškos veiklos, skirdami kasmet po keletą tūkstančių dolerių Lietuvos laisvinimo darbui paremti.
Veiklos planus galėtų paruošti patys veiksniai. Tų darbų vykdymą turėtų atiduoti apmokamiems lietuviams specialistams (jei tokių būtų galima surasti!) ar amerikiečiams — ekspertams.
Stoka vizijos žmonių
Iki šiol atlikti ir atliekami darbai — tai senesnės ir senosios generacijos lietuvių darbo vaisiai; visos mintys, planai ir jų realizavimas atėjo iš jų. Paminėtini keli didesni užsimojimai ir žygiai:
1. Stasys Barzdukas išvedė LB į plačiuosius vieškelius;
2. Dr. Adolfas Damušis — Dainavos jaunimo stovyklos sumanytojas, realizavęs visus planus;
3. Dr. Antanas Razma — Lietuvių Fondo sumanytojas ir vienas iš didžiųjų darbuotojų;
4. Juozas Kapočius — Lietuvių Enciklopedijos leidėjas, šiuo metu bebaigiąs išleisti lietuvių enciklopediją angliškai;
5. Tėvai Jėzuitai — Jaunimo centro Čikagoje kūrėjai;
6. Tėvai Pranciškonai — Kennebunkport stovyklavietės ir Kultūros židinio Brooklyne organizatoriai;
7. Leonardas Valiukas (šio straipsnio autorius įsideda kuklumą laikinai į kišenę!) — garsiosios H. Con. Res. 416 (89 Congress) sumanytojas ir viso to žygio vykdytojas.
Kur vidurinė karta? Kur jos vizija ir užsimojimai? Kur akademikai? Kur ateitininkai ir skautai? Kur visas kitas jaunimas? Iš jų turėtų ateiti didesnių užsimojimų ir darbų.
Trys kategorijos atliktinų darbų
Svetimiesiems Lietuvos bylos reikalu pasiekti yra eilė būdų bei kelių. Darome kiek pažangos, siekdami svetimuosius per spaudą, tačiau iki šiol mūsų prasiveržimai į kitataučių spaudą yra labai riboti. Svetimųjų informavimas per televiziją ir radiją yra dar kūdikio stadijoje. Trūksta rimtos literatūros svetimomis kalbomis, išleistos rimtų ir žinomų leidyklų. Ar mūsų veiksniai yra bandę surasti rimtesnę ir žinomesnę leidyklą, kuri imtųsi to darbo? Be abejo, turime turėti rimtai ir moksliškai paruoštų leidinių. Pajėgių žmonių turime, tik jiems reikia sudaryti tinkamas darbui sąlygas. Mūsų pačių išleidžiami leidinėliai svetimiesiems beveik neatsiekia tikslo. Mums reikia taip pat pigios literatūros (“folders”, “leaflets” ir pan.), dalinamos nemokamai. Visi tie leidinėliai irgi turėtų būti paruošti ekspertų, išviršine išvaizda patraukiu amerikiečio, kanadiečio ar kito kitataučio akį.
Tinkama proga informuoti svetimuosius yra Vasario 16-sios minėjimai ir kitos progos. Tie minėjimai turėtų būti ruošiami kitataučiams, o ne saviesiems. Lietuviai išvestini iš parapijų salių į puošniuosius viešbučius; pamaldos ruoštinos didžiose ir puošniose miestų katedrose; pamokslui sakyti kviestini kitataučiai vyskupai ar kardinolai; viešuose minėjimuose ar iškilminguose pietuose kalbėtojais įtakingi amerikiečiai ar kiti kitataučiai. Tai nėra svajonė. Tai galima įvykdyti. Turime, žinoma, tik kiek daugiau pasitempti.
Lietuvos laisvinimo darbe esame “gaisrų gesintojai”. Niekad nebandėme ir nebandome įvykiams užbėgti už akių.
Turime porą ar trejetą šimtų lietuvių, profesoriaujančių JAV universitetuose ir kolegijose. Tai didelė jėga. Jų delegaciją tikrai priimtų prezidentas J. Carter ir Valstybės sekretorius C. Vance.
Kodėl tie akademikai nepajuda? Jei jie patys nejuda, juos galėtų išjudinti mūsų veiksniai.
Kodėl mes negalime kasmet finansuoti bent pusvalandžio televizijos programos per visą JAV kraštą? Kasmet galėtumėm finansuoti puslapinius skelbimus, pasirašytus žymiųjų amerikiečių, didžiuosiuose krašto dienraščiuose — New York Times, Washington Post, Chicago Tribune, Los Angeles Times. Tuo atveju visai kitaip žiūrėtų į mus Baltieji rūmai, JAV Kongresas ir Valstybės departamentas.
Yra sakoma, kad laisvojo pasaulio politiką nustato apie 1,000 asmenų. Galėtumėm laimėti savo reikalui bent dalį jų.
Įtakingų draugų turėjimas kitataučių tarpe yra mums būtinybė. Yra visa eilė būdų su jais sueiti į kontaktą, juos laimėti mūsų reikalui ir įjungti į Lietuvos laisvinimo darbą. Tiktų LB įsteigti Lithuanian Freedom Medai ir jį įteikti žymiems amerikiečiams, kurie jau yra skyrę dėmesio Lietuvos bylos reikalui. Tų amerikiečių atžymėjimas turėtų būti vykdomas iškilmingų pietų ar panašių parengimų proga. Galima atžymėti ir tokį kitatautį, iš kurio galima tikėtis naudos ateityje. Savo laiku mes tai padarėme Los Angeles mieste, atžymėdami iškilmingų pietų metu JAV senatorių Thomas H. Kuchel. Jis tada man kalbėjo: “Leonard, why do you do this? I have not done anything yet for Lithuanians”.
Mano atsakymas jam buvo: “Wait, Tom, we will come soon to see you with our project”. Jei ne senatorius Thomas H. Kuchel, turbūt nebūtų pavykę pravesti H. Con. Res. 416 (89th Congress) rezoliucijos. Tos rezoliucijos pravedimo įkarštyje jis man kalbėjo: “Nepraleidžiu ir neskiriu tiek laiko prie kito įstatymo projekto, kaip kad prie tos rezoliucijos pravedimo”.
Profesinės grupės (gydytojai, inžinieriai ir kit), jaunimo organizacijos (ateitininkai, skautai, kiti jaunimo vienetai) ir kitos iškilesnės lietuvių grupės turi iškilmingus savo suvažiavimus. Tai puikios progos laimėti draugų Lietuvos bylos reikalui. Kodėl nekviestini tokių suvažiavimų pagrindiniais kalbėtojais (iškilmingų pietų ar vakarienių metu) Nobelio premijų laimėtojai, per visą kraštą žinomi profesijų darbuotojai, mokslininkai ar universitetų prezidentai? Tuo atveju rašytų krašto spauda, būtų užsiminta televizijos ir radijo programose ir kai kuriuos pavyktų laimėti Lietuvos bylos reikalui.
Turime tūkstančius jaunesnės kartos lietuvių, kurie aukštąjį mokslą yra baigę jau šiame krašte. Kodėl jie negali palaikyti artimesnių ryšių su krašto politinio gyvenimo vairuotojais (burmistrais, gubernatoriais, JAV Kongreso nariais, steitų legislatūrų nariais, miestų tarybų nariais ir kitais iškilesniais amerikiečiais)?
Turime tapti apaštalais
Mano ir kitų mintys pasiekia gana ribotą skaičių lietuvių. Ne vienas gali klausti — kas tų mūsų sugestijų bei rekomendacijų klausys, kaip jos pasieks platesnes lietuvių mases? Turime tapti apaštalais ir tas mintis bei rekomendacijas skelbti bei skleist visur ir visomis progomis. Įvairios grupės gali jas pasisavinti ir realizuoti.
Žodžiai nieko nereiškia — reikia konkrečių darbų. Žinome iš šv. Rašto, kaip šv. Povilas prisistatė apaštalams. Jis kalbėjo, kad regėjęs Jėzų Kristų ir norįs kartu su visais apaštalais skleisti krikščionybę. Apaštalai jam atsakė, kad tai jis turįs įrodyti darbais. Panašiai turime atsakyti ir mes saviesiems, kurie vien žodžiais deklaruoja savo patriotizmą.
Niekad nepulkime į neviltį.
JAV Pilietinio karo metu prezidentas Abraham Lincoln kalbėjo amerikiečiams, kad ir po šimtojo pralaimėjimo turį kovą tęsti toliau. Prezidentas Lincoln patyrė daug pralaimėjimų. Jis rankų nenuleido ir kovą laimėjo.
Antrojo didžiojo karo metu Harron (Anglijoje) vidurinės mokyklos direktorius pakvietė mokiniams pakalbėti tuometinį ministerį pirmininką, buvusį tos mokyklos auklėtinį, auksaburnį ir didįjį valstybininką Winston
Churchill. Mokyklos vedėjas perspėjo iš anksto mokinius, kad jie atsineštų pakankamai popieriaus ir pasismailintus pieštukus. Ministeris pirmininkas duosiąs mokiniams auksinių minčių.
Winston Churcill atvyko ir, pakviestas kalbėti, pakilo ir pasakė:
“Never give in!
Never give in!
Never! Never! Never! Never!”
Lietuviškai skambėtų maždaug taip (tuo metu Anglija buvo žūtbūtinėje kovoje prieš nacius):
Nenusileiskite ir nepulkite į neviltį!
Nenusileiskite ir nepulkite į neviltį!
Niekada, Niekada! Niekada! Niekada!
Po šių žodžių Winston Churchill atsisėdo. Tokia tebuvo jo kalba.
Pavergtieji lietuviai veda šiuo metu žūtbūtinę kovą su Maskvos pavergėjais. Neviltis pradeda įleisti šaknis tremtyje. Mes turėtumėm išgirsti tuometinius Didžiosios Britanijos ministerio pirmininko Winston Churchill žodžius ir pasekti jo pavyzdžiu.
Nepraraskime vilties, šviesiai žvelkime ateitin, turėkime tinkamą savo siekiui viziją, visomis išgalėmis stenkimės užsibrėžtą tikslą atsiekti; nenusileiskime ir nepulkime į neviltį, ir dar kartą — nenusileiskime ir nepulkime į neviltį! Niekada, niekada, niekada ir niekada!
