ŽYDĖS GRAŽESNI ŽIEDAI

 (Ištrauka iš Alės Rūtos naujos knygos “Laiškas jaunystei”)

Tavo draugystė buvo man lyg vaiski saulė tą paskutinį mano pavasarį pajūry. Atsimenu, drauge vaikščiojom prie putojančio vandens. Mūsų pėdos drėgname smėly būdavo raiškios ir linksmos. Tu jas irgi meni laiške, kai sakai: Tavo vienišos pėdos dabar, tartum, dainuoja, tartum apverkia praeitį. . . Anais laikais spėliojom, kokias pėdas įspausim ne drėgnam smėly, o tėvynės kultūrinėse dirvose. O tikėjom jų gilumu, o tikėjom jų reikšme! — Kaip neatspėjom! Nunešė Tave žiaurus likimo glėbys į Sibiro taigas; mane staigios bangos nuplukdė už vandenynų. Tu jau grįžai, nors paliegus, o aš gal niekada nebegrįšiu. Sakai, pažiūrėjus į Baltijoj skęstančią saulę, galvoji: kur prasideda nauja diena, — gal pas tave? — Pas mane, Brangioji, baigiasi diena! Baigiasi mano tautos diena. Pas Tave ji prasideda! Tik per Tave atžengia naujos kartos,— savo kraštą mylėti ir save lietuviškai išreikšti, Per Tave lietuvio dvasia tvirta, nors ir plakama svetimųjų botagu. Saulė ten leisis ir nusileis, o vistiek už Tavo pėdų — nauja diena prasidės. Tavo ir tyliųjų kitų prakaito bei kraujo kiekviename lašely, kiekviename žody ateity žydės gražesni žiedai.

Vakar aplankė anų dienų draugė, kuri atnešė ir man kvietimą su “Gaudeamus”, siųstą beveik prieš metus. Taigi, jau viskas praeity, sukaktis atšvęsta, o jaudina, lyg būtų dabar aktualūs dalykai. Kvietimas į sidabrinę sukaktį Pedagoginės mokyklos, sukaktį mūsų ten žingsnių, svajonių, paskui— Hitlerio užgesintų ten lietuviško bendrabučio žiburių, paskui — Stalino išblaškytų, išguitų rinktinių lietuvių mokytojų, arba priverstų plėšyti senuosius vadovėlius ir mokyti iš naujų, nuspalvintų raudonai. Tik mūsų ir jūsų laida iš pajūry įsteigtos mokyklos suspėjo dar išeit į mokytojų, “kaimo liktarnų” (taip juokais vadinomės) kelią. Paskui jau mūsų pajūris buvo mindomas bėglių ir karo vejamųjų, naujai ten įsodintų išbadėjusių masių, ieškančių derlingos Lietuvos žemėse duonos, paskui — dejavo ir verkė nuo laisvojo pasaulio atskirtos pajūrio kopos ir tos žemės gyventojai.

Jūs atšventėt sukaktį per trisdešimt metų nušuoliavusios, nudundėjusios jaunystės. Tavo draugė Felicija parodė nuotrauką: būrys toje sukakties šventėj dalyvavusių.— Aš tik Tave vieną tame būry atpažinau. Kas ten tokie kiti? Niekad, rodos, nematyti, apystambiai seneliai . . . Sudžiovusios arba aptukusios pagyvenusios moterys ... Nė vieno jų vardų nebeprisimenu ... O anuomet kasdien matydavau, per du metu tais pačiais koridoriais ir tais pačiais takais vaikščiodavom... Ir Tavo draugė, kuri su jais vienuose suoluose sėdėjo, nebeatpažįsta tų laiko išplautų žmonių. Ar jūs beatpažintumėt mus? Dvasiniai, — taip! Atpažinot. Parodė man Felicija jums nusiųstus pasveikinimo žodžius. Sako, jūs skaitėt ir verkėt. Siela sielų atpažįsta, nors kūnai pasikeičia, nors veidai atminty nutolsta.

Praeitą naktį sapnavau jūsų pakrantę. Tarytum, labai skubėjau. Vėlavau į traukinį, klaidžiojau miške, ieškodama naktynės ten, kur kitados rytais būdavo toks susigrūdimas prausyklose, toks skubėjimas . . . Sapne lydėjo nepažįstama moteris: gal vienatvė, nostalgija, o gal prarasta draugystė?—

Prisimenu mūsų tada keliones traukiniais. Ankstų rytų lėkdavom vėsiu, minkštu miško taku į raudono mūro stotelę. Ulbėdavo miškas paukščiais, dusliai ošdavo jūra. Mirgėdavo medžių, ir krūmų ir žolių kiekvienas lapelis; virpėdavo ryto saulėj ir mūsų— jaunų — džiaugsme. Takas dusliai atliepdavo skubiems mūsų žingsniams. Plasnodavom, knygas prie krūtinių prispaudę, ar tempdavom pilnus portfelius, skubėdami į biblioteką. Įsiklausydavom į tolimo traukinio švilpimą, ar jau artimą čiuksėjimą. Lekuodavom uždusę bėgant... Ir su šypsenom atsikvėpdavom suskubę... Kai laiko būdavo pakankamai, eidavo iš lėto poromis, būreliais, pasišnekučiuodamos, pasidalindamos bendrais rūpesčiais ... Kokie tada buvo rūpesčiai! — tik rūpestėliai. . .

Prisimenu, tartum gražų sapną, anuos laikus, kai nei per mažai laisvės, nei per daug laisvės, nei materialių rūpesčių nebūdavo. Visi buvom laisvi, ir linksmi ir turtingi. Mūsų bankai

—    tik maža studentiška piniginė. Tenai tilpo tėvelių dovana, stipendija iš valdžios ar pačių užsidirbti pinigai. Tai buvo tik turto lašeliai, bet jų užteko. Jei nelikdavo studentiškiems pietums, labai skanu buvo ir balta duonutė su pieno stikline, tekaštavę dešimt centų. Nesišvaistėm litais, atsargiai išleisdavom ir centus. Ir užteko, ir buvo smagu. Nebuvo tarp mūsų turtuolių, nei beturčių,

—    visi maždaug buvome lygūs.

Yra vargų kiekviename amžiuje, bet, atsigręžus į tolimą, nebesugrįžtančią praeitį, nesimato juodų dėmių,— tiktai skaisti, spindinti jaunystė! —

Ar ji tebėra širdy? Ar ji tikrai buvo? Taip norėčiau išsikalbėt su Tavim, pasidalint žvilgsniu į jaunystę, ir į dabartį. Tik Tu toli, už įvairių užtvarų. Neįžiūrima, nepasiekiama.

Ką beveiki, baltagalve mano jaunystės drauge? Kokios naujos mintys ir kokie darbai Tau užkrauta bėgančiose dienose? Ar prisimeni ryškiai dar anų žalių dienų spindėjimą?

Eidavom Girulių giria ir kalbėdavom apie vaikystę ir apie ateitį. Nematyti veidai, neišgyventi jausmai ir neišverktos ašaros traukė mus,— visa tai patirti.

Vaikystė. Jaunystė. Leisk pasvajot, leisk prisimint, ką Tau pasakodavau anuomet.

JAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio stovykla Dainavoje įvyksta 1978.VIII.5 - 12 d. d. Planuokite atostogas. Ruošiama įdomi programa.