Partizanai: Istorija ir dabartis

POLITINĖS STUDIJOS KALIFORNIJOJE

Los Angeles Lietuvių Fronto bičiuliai, tęsdami savo tradiciją, ir šiais metais suorganizavo politinių studijų savaitgalį, įvykusį 1978 sausio 28-29 d.d. Šv. Kazimiero parapijos salėje. Pagrindiniais paskaitininkais-prane-šėjais buvo LFB Vyr. Tarybos prezidiumo pirm. dr. Kazys Ambrozaitis, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vicepirm. dr. Bronius Nemickas ir Helsinkio susitarimams sekti lietuvių grupės narys poetas Tomas Venclova. Koreferentai bei simpoziumų pranešėjai buvo rašytoja Alė Rūta, rašytojas Jurgis Gliaudo, “Į Laisvę” redaktorius J. Kojelis, Californijos un-to (Long Beach) profesorius dr. Feliksas Palubinskas ir Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininkas Leonardas Valiukas.

Dr. Broniui Nemickui (antras iš dešinės), Vliko vicepirmininkui,pagerbti, pasibaigus politinių studijų savaitgaliui, Los Angeles LF bičiuliai ir jų veiklos talkininkai suruošė priėmimą.

Pareigos, žvelgiant iš anapus Į išeiviją ir jos tautinę misiją žvilgsniu iš anapus pažiūrėjo poetas Tomas Venclova, vos prieš metus atsiradęs laisvajame pasaulyje. Gyvendamas okupuotoje Lietuvoje, Venclova turėjo išskirtinai palankias sąlygas stebėti Lietuvos komunistinės hierarchijos — maskvinių komunistų nuotaikas ir, kaip disidentas, pajusti pačios tautos pulsą. Gal būt jis dar nėra spėjęs pilnai pažinti lietuviškos išeivijos idėjinės-visuomeninės diferenciacijos pagrindų bei suprasti tarpusavio santykiavimo formas lemiančių priežasčių. Tačiau jo paskaitoje ir vėliau diskusijose įvairiais lietuviškais klausimais formuoti nusistatymai buvo įdomūs; gal ne tiek savo naujumais ar netikėtumais, kiek kaip tam tikri kriterijai įvairiems iki šiol reikštiems nusistatymams jautresniais lietuviškais klausimais patikrinti.

Tomo Venclovos paskaitoje pateiktas mintis įvairiais aktualiais, o kartais ir kontroversiniais, klausimais būtų galima formuluoti sekančiai:

A. Lietuvos žmonių politinėje sąmonėje tebėra likusi tautos valstybingumo tradicija. Tos sąmonės stiprinimui išeivija tededa visas pastangas išlaikyti Lietuvos valstybinį tęstinumą liudijančias diplomatines atstovybes;

b.    Lietuvos lietuviai didžiuojasi laisvojo pasaulio lietuvių kultūriniais laimėjimais. Ieškotina kelių su tais laimėjimais kaip galima pilniau supažindinti okupuotą tautą;

c.    Lituanistikos katedros įkūrimas kuriame nors rimtame universitete būtų labai reikšmingas kultūrinis laimėjimas;

d.    Lietuvos lietuvių nedžiugina savitarpiai išeivijos barniai ir ekstremistiniai išpuoliai;

e.    Lietuvą išeivijai pažinti būtina. Tiesioginis santykiavimas su okupuotos Lietuvos lietuviais yra vienas iš reikšmingiausių pažinimo būdų. Pripažįstant, kad ne visiems Lietuvon vykti galima, lankytis Lietuvoje verta. Neboikotuotini iš ten atvykstą lietuviai kultūrininkai. Jaunimo važiavimas į Lietuvą neša naudą. Naudos laipsnis priklauso nuo vykstančiųjų tautinio sąmoningumo ir komunistinės sistemos pažinimo.

Aplamai, emigrantai savo kraštui gali daug padėti. Tačiau santykiavimas su savo tautiečiais okupacijoje turi būti išmintingas. Lietuvos lietuvius erzina žinomesnių užsienio lietuvių esamo režimo liaupsinimas “Gimtajame krašte”.

f.    Lietuvos laisvinimo reikalu visais būdais veiktina laisvojo pasaulio viešoji opinija.

g.    Remtinas dr. Aleksandro Štromo siūlymas išeivijoje ruošti būsimos išlaisvintos Lietuvos politinės struktūros modelį.

Į klausimą “Ar būtų geriau, jei Lietuvoje būtų nemaskvinis komunizmas?” Venclova atsakė, kad Albanijos ir kitų nemaskvinių komunistinių kraštų pavyzdžiai neteikia džiaugsmo. Gal tik būtų galima tikėtis greitesnės evoliucijos į demokratiją. Aplamai, į bet kokį komunizmą — Euro, tautinį, geltonąjį — viltis dėti sunku.

Venclovos paskaitos komentatoriai iš esmės jo pareikštoms mintims neoponavo. Buvo labiau tik pareikštų minčių papildymo, paryškinimo ar vien tik pritarimo. Tik rašytojas Jurgis Gliauda skeptiškai pažiūrėjo į siūlymą išlaisvintai Lietuvai ruošti politinės struktūros planą. Jam atrodė, jog pilnai nepažįstant tikrųjų tautos nusiteikimų detalaus plano ruošimas būtų nerealus. Atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918, pati tauta sugebėjo paruošti visai neblogą konstituciją. Dr. Bronius Nemickas pasisakė dėl “disidento” termino. Tas terminas, anot jo, tinkąs rusams. Lietuviai, iš tikrųjų, nesą disidentai, bet savo tautos valios reiškėjai. Dr. Kazys Ambrazaitis priminė, jog buvo laikas, kada išeivijoje kai kas siūlė pamiršti valstybingumą ir akcentuoti tautiškumą. Jis taip pat pasisakė už sąmoningo jaunimo keliones į Lietuvą. Leonardas Valiukas akcentavo reikalą šioje pusėje daryti tai, kas ten neleidžiama.

Pastabos kultūros ir politikos klausimais

Neilgame diskusiniame pranešime dr. Kazys Ambrazaitis palietė ryšių su pavergta tauta ir mūsiškės kultūrpolitikos klausimus. Trisdešimties metų laikotarpis Lietuvoje atnešė tokius didelius pasikeitimus krašte, kad išeivija jų nebeįstengė sekti. Netgi Sibiro tremtiniams, po 25 metų grįžusiems Lietuvon, nebebuvę lengva su ten visą laiką gyvenusiais surasti bendrą kalbą.

Lietuvos lietuvių galvoseną, jausmus ir jų politinės sąmonės kitimą užsienio lietuviams aiškiau atskleidė šioje pusėje gausiau pasirodą disidentai, nors ir jų pačių tarpe jau pastebima nuomonių skirtumų. Pagausėję ryšiai, nukeliavimai ar atkeliavimai, irgi atnešė daugiau šviesos. Paaiškėjo, kad aktyviai ar tyliai besipriešinančių okupaciniam režimui ten esama nedaug, tačiau ir po 30 metų vergijos tauta nėra kapituliavusi. Pasyvus pasipriešinimas beveik visuotinis. Daugeliui mūsų sunku net įsivaizduoti, kokiose sunkiose sąlygose gimsta LKB Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai ir jaunojoje kartoje palaikoma religija ir tautiškumas.

Sužinome, kad asimiliacijos procesas vykdomas sistematingai. Tautai pavojus didelis. Spirtis asimiliacijai mes, kad ir netiesioginiai, galime padėti. Tačiau akcija turi būti planuojama tyliai, vykdoma ramiai. “Ultra-patriotų” šūkavimai kraštui neša tik žalą.

Leonardas Dambriūnas yra išsireiškęs, kad kelias į lietuvišką politiką eisiąs per lietuvišką kultūrą. Ir iš tikro, šiuo metu mūsų kultūriniai darbai ir kultūrinė veikla yra tapę reikšmingu politiniu ginklu. To dar pilnai nesame supratę.

Kultūrinių darbų planavimas mus galėtų labiausiai jungti. Palyginti su mažomis išlaidomis į III-jį Mokslo ir Kūrybos simpoziumą suvedėme virš 100 lietuvių mokslininkų-kūrėjų, kurie paruošė 115 lietuvių kalba skaitytų paskaitų ir mokslinių pranešimų. Tai didelė lietuviška santalkinė jėga. Susidomėjimą tuo įvykiu parodė ir amerikiečiai.

Ryšiuose su kraštu ir savo veiklos planavime neturėtume užkietėti kažkokiose formulėse. Kūrybinė rezistencija formulėse uždūsta. Turime būti lankstūs ir derintis prie besikeičiančių aplinkybių.

“Kronikos” žodžiai bažnyčioje

Sausio 29 sumą Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje laikė svečias kun. Vaclovas Martinkus, lietuvių parapijos Providence, R.I., klebonas. Mišios buvo aukojamos už mirusius Los Angeles frontininkus:    Juozą Ąžuolaitį (buv. pirm.), Balį Čiurlionį (buv. pirm.) ir dr. Zigmą Kungį (buv. Vyr. Tarybos narys). Mišių metu buvo paskaityta ištrauka iš “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” apie kankinį Mindaugą Tamonį, kuris (okupuotos Lietuvos lietuviams) “buvo tuo matu, kuriuo matuodavome kasdieninę savo būtį; buvo sąžine, traukusia mus iš kasdienybės liūno. Vienas pirmųjų iš mūsų kartos, nusikratęs technokratiško kvaitulio — tos kartos, augintos po karo ir be Dievo. Be Dievo, kurį jis taip pat vienas iš pirmųjų surado — ne tų, knyginę intelektualią Aukščiausią Būtybę, bet gyvą ir šiltą krikščionių Dievą” .. . kuris “metė iššūkį Sistemai, kurioje matė tiesioginį Blogio įsikūnijimų. Ne tam, kad deklaruotų savo įsitikinimus, o tiesiog, kad kitaip negalėjo — negalėjo gyventi meluodamas ...

“Ir išėjo, artimųjų nesuprastas, abejingųjų apjuoktas, svetimųjų apšmeižtas ir žudomas. Andriejus Siniavskis, jo vargo brolis, iš tolimo Paryžiaus tiesė jam pagalbos rankų. O jūs, brangūs tautiečiai, kurie iš užjūrio aplankote mus? Juk vienas jūsų šių vasarų Jį išdavė, kitas išsižadėjo, o trečias sudegino. O mes? O mes palikome Jį ir bėgome, nes Jį jau lydėjo mirties šešėlis.

... ir tada Viešpats pasigailėjo ir pasišaukė Jį pas save .. .”

Ištrauką skaitė LFB Vyr. Tarybos pirmininkas dr. Kazys Ambrazaitis.

Liudykime savųjų tautų

“Liudykime Kristų ir savąją tautą” šūkiu 1977 Clevelande vyko Ateitininkų kongresas. Trumpu kolektyviu pasisakymu šiose studijose trys pranešėjai palietė antrąją minėto šūkio dalį — liudykime savąją tautą. Šia tema simpoziume pareiškimus padarė rašytoja Alė Rūta, dr. Feliksas Palubinskas ir Juozas Kojelis. Tikint, kad pilni autorių pasisakymai pasirodys spaudoje, čia perduodamos kai kurios pareiškimų mintys.

Rašytoja Alė Rūta:

Savąją tautą čia liudijame kiekvienas savo sąmoningu esimu ir sava kūryba. Liudydami tautą, turime liudyti ir valstybines tautos aspiracijas. Tautos ir valstybės sąvokų atskirti negalima. Bet kokios formos meno kūriniuose turime ne tik rodyti buvusios valstybės realybę, bet ir puoselėti būsimos valstybės svajones. Tokia kūryba gali talkinti ir politiniams-visuomeniniams Lietuvos laisvinimo darbams.

“Branginu disidentų, nuėjusių sunkius kryžiaus kelius, mums skatinimus:    kelti Lietuvai daromas skriaudas, minėti vardus įkalintų ir kenčiančių. Ir kartais mane liūdina pačių mūsų — egzilų kultūrininkų — daromų Lietuvai skriaudų nutylėjimai, sąmoningi ar nesąmoningi žodžio “okupacija” praleidimai. Pavyzdžiui, kad ir propaguojant lietuvių meną ir kultūrą amerikiečiuose, kartais, deja, pamirštama užsiminti, kur ta Lithuania, kokia jos dabartis, kas jos prispaudėjas. Jei mūsų broliai ir seserys ten nebijo kalbėti ir šaukti, kodėl mes čia nutylime?”, kalbėjo Alė Rūta.

Bendraudami su okupuotos Lietuvos lietuviais, bent egzilės iškilieji kultūrininkai neturėtų užmiršti esmės — kad mūsų kraštas dar pavergtas, ir šis pavergimo faktas nėra pasikeitęs nei po kelių dešimčių metų, nors tenai ir keistųsi krašto terenas, žmonės ir priespaudos laipsnis; sunkesnė ar lengvesnė vergija, o vis tiek, vergija. Tad mūsų, egzilų, tebėra ta pati pareiga protestuoti ir skelbti pasauliui Lietuvos skriaudą. Šio protesto kontekste turėtų būti svarstoma ir bendravimo su Lietuvos lietuviais problema.

Dr. Feliksas Palubinskas

Teoretiškai mokslas nerišamas su politika. Tačiau praktiškame gyvenime susidaro viena pynė, ir kartais sunku pasakyti, kur pasibaigia mokslinė veikla ir kur prasideda politinė. Politinių laimėjimų galima atsiekti ir per mokslinį darbą. Ir tai neturėtume pamiršti, planuodami Lietuvos laisvinimo veiklą.

Lietuviai mokslininkai galėtų daug pasitarnauti tautos reikalams, dalyvaudami profesinėse organizacijose ir išnaudodami progas kelti mums rūpimus klausimus. Rašytas ar tartas mokslinėse konferencijose žodis netikėtai gali pasiekti gausias ir mums palankiai nusiteikusias žmonių grupes ar paskirus įtakingus žmones, kurie mūsų rūpesčiais ir problemomis galėtų susidomėti ir nuoširdžiai mus paremti.

Trečiasis mokslo ir kūrybos simpoziumas, reikia manyti, suregistravo didelę dalį mūsų mokslinių pajėgų, bent Šiaurės Amerikoje. Padarius tą pradžią, reiktų rimtai susirūpinti informacijos banko suorganizavimu. Pav., sovietinės parodos 1977 Los Angeles mieste proga buvo ruošiama spaudos konferencija ir demonstracijos, tačiau nebuvo geros medžiagos padalai, o giliau tuo klausimu besidominčius nebuvo kur nukreipti.

Spaudoje pasirodė žinutė apie bandymą Sovietų Sąjungoje suorganizuoti nepriklausomą darbininkų sąjungą. Būtų tuo klausimu galima amerikiečių spaudai paruošti straipsnelį, jei kokiame “banke” tuo klausimu būtų daugiau medžiagos: ar tai pirmas įvykis?, jei buvo anksčiau, tai koks likimas?, kokia darbininkų sąjungų padėtis Lietuvoje?, ar yra buvę streikų ir kokios pasekmės? ir t.t.

Pavieniai įvykiai dažnai aiškinami kaip pripuolamybės. Tačiau keli, surišti tam tikra analize, jau sudaro mokslinę studiją ir tampa žymiai svaresni. Mums reikia tokių studijų, kurias paruoštų specialistai, siauroj srities medžiagos teikėjai, įžvalgūs interpretatoriai. Jie, panaudodami progas, tuos klausimus gali kelti mokslininkų susirinkimuose ir spaudoje. Tam geras pavyzdys — psichiatrinių ligoninių Sovietų Sąjungoje piktnaudojimo iškėlimas tarptautiniame psichiatrų suvažiavime 1977 Havajuose.

Tuos klausimus galima kelti ne tik lietuviškų ar baltistinių studijų rėmuose, bet dalyvaujant konferencijose Rytų Europos klausimais, konferencijose, kur gvildenamas kolonializmas, mažumų problemos, žmogaus teisės, kultūrų nykimas ir t.t.

Jungdami mokslą su politika, galėtume išnaudoti ir tokias progas, dėl kurių mes dažnai tik padejuojame. Pav., atsiradus kurioje nors pasaulio dalyje naujai valstybei, mūsų veiksniai turėtų ją pasveikinti, pasidžiaugdami kolonializmo dilimu, ir kartu iškelti mūsų krašto problemą. Tuo būdu skleistume informaciją ir ieškotume savo bylos rėmėjų.

Juozas Kojelis

Pagrindinė mūsų misija yra liudyti dabartinę Lietuvą: jos siekius, tautos aspiracijas, pasipriešinimą labai jau nelemtai kaimyninės valstybės okupacijai ir prievarta užkartai komunistinei ideologijai. Pagrindinė bazė, į kurią turėtų remtis visuomeninis-politinis mūsų tautos liudijimas, yra solidarumo pareiškimas su savąja tauta. Ne žodinis solidarumas, ne retorinis, ne sentimentalus, bet realus, konkretus ir gyvas.

Kaip tas solidarumas galėtų ir turėtų apsireikšti?

Tauta siekia laisvės ir tam siekiui aukojasi. Egzilas tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės siekį pasauliui turi paliudyti kūryba, darbu ir auka. Turime šimtus organizacijų. Jei jos visos į savo metinės veiklos planus įtrauktų ir konkrečiai įsipareigojantį darbą Lietuvos laisvės labui, poveikis į viešąją pasaulio opiniją būtų milžiniškas.

Pavergta tauta kratosi prievartinės diktatūros ir ilgisi demokratijos. Solidarizuodama tam ilgesiui, išeivija visuomeninėje veikloje atsisako prievartinių metodų, pasiduodama daugumos valios sprendimams. Daugumos valia patikrinama, kur tik įmanoma, visuotinių balsavimų keliu.

Pavergtą tautą jungia tikslų vienybė. Jei išeivijoje dar neįmanomas Lietuvos laisvinimo darbas organizacinėje vienybėje, tai istorinę atsakomybę jaučiančios organizacijos tikrovėje vykdo tikslų vienybės principą. Ne pastangos vienai kitą uzurpuoti, įsakinėti ar skaldyti, bet talkinti, pastangas įvertinti, ėjimus derinti yra tikslų vienybės pagrindas.

Lietuvių tautai primesta sistema, kurioje, anot Solženicino, melas yra principas, o prievarta — metodas. Kankinys Mindaugas Tamonis toje sistemoje matė tiesioginį Blogio įsikūnijimą. Tad liudijant savąją tautą, savitarpiuose santykiuose griežčiausiai atmestinas bet koks sąmoningas tiesos ir teisingumo pažeidimas, nekalbant jau apie atskirus politinio šarlatanizmo atvejus.

Politinės studijos baigtos Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vicepirmininko dr. Broniaus Nemicko paskaita, kuri spausdinama šiame “Į Laisvę” numeryje.

Studijų programą trumpu žodžiu pradėjo ir užbaigė LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas Aleksas Kulnys. Sambūrio vardu padėka priklauso prelatui Jonui Kučingiui, Šv. Kazimiero parapijos klebonui, už prielankumą ir finansiškai sambūrį neapsunkinantį sąlygų studijų savaitgaliui pravesti sudarymą.

J- Kj.

Tomas Venclova, šių studijų programos dalyvis, šioje pusėje atsirado 1977 sausio 25. Per tuos metus jis tapo kovojančios Lietuvos “skraidantis ambasadorius", kokio iki šiol nesame turėję. (Nuostabūs Simo Kudirkos atsiekimai Lietuvos laisvės kovoje yra visai skirtingos prigimties, išsivystę iš skirtingo dirvožemio, tad su Tomo Venclovos darbais ir nelygintini).

Tomas Venclova yra “Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomenės grupės" ir visame pasaulyje aukštu respektu besinaudojančių tarptautinių organizacijų— P.E.N. klubo ir Amnesty International — narys. Jo pareiškimai ir liudijimai Lietuvos laisvės reikalu Washingtone, Romoje, Paryžiuje, Londone, Čikagoje, San Francisco, Los Angeles, keliuose Australijos ir kai kuriuose kituose Amerikos miestuose susilaukė didžiosios spaudos dėmesio, o kai kur viešąją opiniją pasiekė televizijos ir radijo kanalais.

“Pats nesuprantu, kaip iš kultūros darbuotojo tapau politiniu veikėju", politinių studijų metu 1.28 pareiškė Tomas Venclova. Mums, kurie turime prieš akis prof. Juozo Brazaičio pavysdį, ši metamorfozė lengvai suprantama.