HENRIKO NAGIO ŽODIS JUOZO LUKŠOS - DAUMANTO IR ROMO KALANTOS MINĖJIME TORONTE 1977.X.2
Visos kronikos yra pilkos ir paprastos. Jos mini tiktai faktus. Mes minime vieno miško brolių, laisvės kovotojų, Juozo Lukšos - Daumanto, 25-rių metų mirties sukaktį. Jis pasirinko mirtį, kad laisvė būtų gyva; ir kito tylaus kovotojo Romo Kalantos penkerių metų mirties sukaktį. Jie pasirinko mirtį, kad laisvė būtų gyva.
Juozas Lukša savo mylimo, ginklo plieno kulka pasirinko mirtį, nes priešas tiesė į jį kruvinus barbaro pirštus— priešų buvo daug, o jis vienas, nes kova buvo baigta. Jam. Mirtimi jis dar kartą liudijo savo meilę laisvei ir gyvenimui.
Romas Kalanta pasirinko Pilėnų mirtį. Ugnyje. Ir kaip klaikus fakelas sudegė, nušviesdamas vergijos ir smurto naktį. Kauno teatro sode suliepsnojo baisia liepsna žmogus, šaukdamas: LAISVĖS LIETUVAI!
Sunku mums, gyviesiems, šiandien suprasti jųdviejų pasiaukojimą. Kiekvienas turime tiktai vieną gyvenimą ir vieną mirtį. Nepalikę gyvenimo ir nepasirinkę mirties, sunkiai suprantame didvyrius. Herojai yra taip toli ir taip aukštai, kad juos temato istorija. Ateinančios kartos. Mes — tegalime paminėti juos. Stebėtis jais. Didžiuotis. Ir kartoti drauge su Vaižgantu prie jų kapo: nenugalima tokia tauta, už kurią miršta jauni jos vaikai. Baisu, kai turi mirti tiktai pradėję gyventi žmonės. Stipresnio priesaikos liudijimo nėra šioje žemėje.
Kartais mums visa tai atrodo kaip pasaka. Dar vienas mitas. Mums— kuriuos mirtis aplenkė. Mums— kurie pabėgome nuo mirties. Mums— gyvenantiems pilkoj, migdančioj kasdienybėj.
O taip, mes juk girdėjome apie nuostabius Juozo Lukšos žygius. Mes perskaitėme Daumanto “Partizanus”. Paprastais žodžiais jisai pasakoja nepaprastą epopėją. Miško brolių likimą. Jų drąsą. Jų priesaiką savo žemei, kurią jie nuolat ir nuolat patvirtino savo mirtim. Tiek jie teturėjo: kiekvienas po vienų, po savo mirtį. Ir ją jie pasirinko tada, kai nebebuvo kitos išeities: arba kovoje, arba apsupti priešų, kad nepakliūtų gyvi į savo priešų rankas. O taip, jie gyveno savo mažytėse požeminėse slėptuvėse, arti savo žemės širdies, ir mirtis kiekvieną sekundę, jų mirtis, gyveno šalia jų. Ginklas ir mirtis buvo neatskiriami jų palydovai. Dieną ir naktį, naktį ir dienų. Žiemos speiguose ir vasarų tvankumoje. Granata, nuodų kapsulė, buvo nuolat čia pat, pasiekiamos ranka, kai reikėjo karčiąją priesaikos taurę išgerti ligi dugno.
Mirti lengva eilėse, pasakose, bet kaip mirti gyvenime? Nesuprantame. Nežinome.
Todėl lenkiame galvas jų laisvės priesaikai. Ir kovai ligi paskutiniosios. Kai visos viltys dingusios. Kai nebėra pasirinkimo. Tada visos kulkos dar skiriamos priešui ir paskutinioji— sau. Miško broliai. Miško broliai, kurie ne žodžiais, bet savo krauju ir savo mirtim kovojo už Lietuvą.
Beprasmiška jų mirtis? Ar tai mums nuspręsti? Ar tai mums teisti? Mes nulenkime tiktai prieš juos savo galvas. Mes tiktai tylėkime kaip žemė ... Ir Romo Kalantos susideginimas. Taip, mes girdėjome apie Pilėnus. Mes žinome, kad tai nebuvo legenda. Mes pažįstame ugnį. Tačiau nepažįstame mirties ugnyje. Siaubingos mirties. Baisios mirties.
Kiek yra tokių, kurie š i t a i p šaukė už laisvę? Tokiu baisiu būdu jaunas lietuvis atkreipė pasaulio akis: žiūrėkite, mano žemė pavergta! Laisvės jai šaukiu ir degu gyvu fakelu. Kaip ant kuorų ugnis, šaukusi kovotojus. Kaip žėruojanti aušra, užliejusi visą horizontų kruvina ugnimi, pranašaujanti rytmetį. Naujų dieną. Diena, kuri nugalėjo, sudegino naktį ir tamsą.
Nebuvo pilkų gimtosios žemės raudotojų, kurios būtų galėjusios apraudoti Daumanto ir Kalantos mirtis. Jie mirė vieniši, nes mirtį kiekvienas pasitinka vienišas. Jie ž i n o j o, kad nelaidos jų minių minios. Jie gerai žinojo, kad herojai dažnai miršta vieniši. Bet ne dėlei garbės jie mirė. Jie pasirinko mirtį, nes žinojo, kad v e r t a už laisvę mirti. Jiems laisvė nebuvo tiktai žodynuose įrašytas žodis. Patosas. Daina. Jiems laisvė buvo jų l i k i m a s. Jie mirdami įprasmino savo ž e m ę. Neveltui ir neatsitiktinai Daumantas savo knygos pirmame puslapyje įrašė Tomo Jeffersono žodžius: ‘‘Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju”.
Juozas Lukša žinojo ką tai reiškia. Jo kraujo laukė gimtoji žemė. Jo. Ir sulaukė. Ir jis žinojo, kad taip bus, nes jis pats pasirinko savo kraujui savo žemę.
Tokia žemė šventa.
Tokie žmonės yra didvyriai. Ir nemirtingi. Ir jiems skiriami žodžiai niekados nepajėgia aprašyti jų neaprėpiamos aukos. Jiems abiems skiriu Dedikaciją, iš “Broliai aitvarai”.
Žiema. Mirtis. Žiema ir mirtis užklojo juos amžinatvės migla. Baltu lininiu audeklu, baltu kaip sniegas ir debesys, kaip lengvas pušynų smėlis. Miegokite. Miegokite abu, nes judu grįžote namo. Tegul supa jus mylima, gera, sava žemė, kaip motina, ilgam, ilgam ir užtarnautam miegui. Miegokite ramūs, Juozai ir Romai. Jūsų mirtys nebuvo veltui.
Tokios mirtys yra prisikėlimo pradžia.
Tokios mirtys padaro gyvenimų prasmingą.
Tokios mirtys nugali pačią mirtį.
