INTELEKTUALAI, DEŠINĖ IR KAIRĖ

 N r. 70 (107) 1977 — RUGPIŪTIS

VINCAS BARTUSEVIČIUS

I

Kalbant apie intelektualus, vienas iš sunkumų yra tas, kad kas kraštas — vis skirtingas intelektualų pasireiškimas, skirtinga padėtis. Šiame rašinyje kalbama daugiausia apie padėtį V. Vokietijoje. Čia intelektualuose paskutiniu laiku vyko gana įdomus, o gal ir kitiem kraštam būdingas procesas.

Apskritai intelektualo samprata glaudžiai siejama su inteligento samprata. J. Girnius Lietuvių enciklopedijoje intelektualą aptaria kaip inteligentą, kuris pasižymi kūrybine iniciatyva. Apskritai intelektualui jis priskiria dvi pagrindines savybes: kritinę sąmonę ir kūrybinį entuziazmą. Ogi inteligentu Girnius vadina žmogų, išėjusį bent vidurinį mokslą ir dirbantį protinį darbą. Šalia to, inteligentiškumo esme jis laiko dar visą eilę savybių: žinojimo alkį, kritiškumą, savo asmeninių ribų sąmonę, ieškojimo dvasios išlaikymą, atvirumą tiesai. (Plg. Lietuvių enciklopediją). Tatai inteligento, tuo pačiu ir intelektualo sampratoms teikia idealinę prasmę ir jas pakelia į moralinių vertybių rangą. Tas sudaro, vienokią ar kitokią etiketę besinešiojančią, žmonių grupę kažkuo vertesnę, pranašesnę už kitus žmones. Apskritai šitaip vertinančiai žiūrėti į žmonių grupes mes jau nesame pratę.

Pagal amerikiečių sociologo S. M. Lipseto aptarimą intelektualais gali būti teisinga vadinti visus žmones, kurie kuria, skleidžia ir pritaiko kultūrą. (Seymour M. Lipset: Soziologie der Demokratie, p. 339, Neuwied, 1962). Intelektualui pirmiausia yra būdingas savarankiškas ir sąmoningas žodžio valdymas. Jam nepakanka tik gyventi, jis nori savo būtį išreikšti mintimis ir žodžiais. Ir žodis jam yra ne tik susižinojimo įrankis, bet ir tikrovei bei nusistatymams išreikšti priemonė vadinamame žmogaus simbolių pasaulyje. Iš to eina kita intelektualui būdinga savybė — jo kritiškas atsiribojimas nuo visuomenės, kurioje jis gyvena, tam tikra prasme atsiribojimas ir nuo tikrovės. Intelektualas stovi ne anapus visuomenės, o tik jos pakraštyje. Tokia jo pozicija įgalina intelektualą aiškiau matyti ir kritiškai vertinti, kas visuomenėje vyksta.

Pagal Renę Koenigą ir Helmutą Schelskį funkcionaliniu požiūriu intelektualus galima skirstyti sekančiomis grupėmis:

(1)    Techniškosios organizacijos specialistai bei ekspertai;

(2)    Kultūrinių vertybių kūrėjai (menininkai, literatai, artistai, filosofai);

(3)    Socialinių mokslų atstovai, laiko dvasios analizuotojai ir ateities planuotojai;

(4)    Mokančioji inteligentija (mokytojai);

(5)    Informuojančioji inteligentija (žurnalistai, publicistai, spaudos, radijo, televizijos darbuotojai);

(6) Įvairių konfesijų dvasininkai. (Plg. Rene Koenig: Intelligenz, in: Fischer, Lexikon Soziologie p. 140, Frankfurt, 1958; ir Helmut Schelsky: Die Arbeit tun die anderen. Klassenkampf und Priesterherrschaft der In-telektuellen, p. 104, Opladen, 1975, antras leidimas).

Bet tokis funkcionalinis intelektualų grupavimas nedaug tepasako. Jau atsklaidesnis yra grupavimas pagal intelektualų apsisprendimą. Raymondas Aronas skiria trejopą intelektualinį, t. y. kritinį apsisprendimą. Pirma, kritinis apsisprendimas metodų atžvilgiu, kai intelektualai principiškai neneigia esamosios padėties, o tik rūpinasi naujų metodų ir priemonių jai tobulinti. Antra, kritinis moralinis apsisprendimas, kai intelektualai atskleidžia moralinę priešingybę taip esamos tikrovės ir tos, kokia turėtų būti. Ir trečia, ideologinis arba perspektyvinis apsisprendimas, kai intelektualai dabarties tikrovę vertina perspektyvinės santvarkos mastu. (Plg. Raymond Aron: Opium fuer Intellektuelle, p. 258, Koeln 1957).

Tai labai miglotos intelektualų skirtybės. Tačiau, pridėjus prie jų kai kuriuos kitus skirtybių aspektus, būtų galima susidaryti jau konkretesnius intelektualinio apsisprendimo keturis tipus. Būtent, pirma, vadinamo klasinio apsisprendimo intelektualai, kurie sutinka su status quo padėtimi, su esančia valdžia ir esančiomis socialinėmis sąlygomis. Nors būdami visuomenės pakraštyje, atseit, į visuomenę žvelgdami kritiškai, jie vis dėlto principiškai priima politinę ir socialinę status quo padėtį ir jų visi kritiniai išvedžiojimai galutinai grįžta į patvirtinimą to, kas yra. Faktinę tikrovę jie sankcionuoja reikalingumo ir teisingumo argumentais.

Antra, vadinamo romantiškojo apsisprendimo intelektualai laikosi taisyklės: ne mano kiaulės, ne mano pupos; kas man rūpi, kas darosi plačiame pasaulyje? Man terūpi mano paties gyvenimas! Šiokio apsisprendimo intelektualai iš viešojo gyvenimo pasitraukia arba savo noru, arba išorinių aplinkybių verčiami, vadinamos ‘vidinės emigracijos’ kebu. Šio apsisprendimo intelektualai be didelių sąžinės konfliktų prisitaiko bet kurioje politinėje santvarkoje ir be didelių sunkumų gali dirbti savo intelektualinį darbą.

Trečiajam intelektualų tipui priklauso tie vadinamo tragiško apsisprendimo intelektualai, kurie faktinės tikrovės yra priversti palikti savo tėvynę, kad patys išliktų. Tai intelektualai tremtiniai.

Šie visi trys — klasinio, romantiškojo ir tremtiniškojo apsisprendimo — intelektualų tipai faktiškai visgi tarnauja faktinės tikrovės sutvirtinimui. Klasinio apsisprendimo intelektualai to sąmoningai siekia, romantiškojo apsisprendimo — patys pasitraukia iš kovos lauko, o intelektualai tremtiniai, palikdami savo kraštą, taip pat išsijungia iš tiesioginės kovos už status quo pakeitimą. Tiesa, ir būdami užsieniuose, jie gali savo kovą tęsti, tačiau šios užsieninės jų kovos rezultatai ir poveikis visada bus, palyginti, menkai veiksmingi. Tatai liudija ir mūsų intelektualų tremtinių pavyzdys. Suprantamas yra jų įsitikinimas, kad, labai grėsmingomis savo laisvei ir net gyvybei sąlygomis palikdami savo kraštą, jie jautėsi reiškią savotišką protestą, savotišką pasipriešinimą, ir jokiu būdu nesijautė bėgą iš skęstančio laivo. Faktinė tikrovė betgi yra ta, kad intelektualas, kartą palikęs savo kraštą, nebetenka galimybės tikrai veiksmingai daryti krašto gyvenimui įtakos. Neturiu minties tuo teigimu neigti užsieninės veiklos prasmės ir svarbos apskritai. Ji savaip prasminga ir svarbi. Jei betgi objektyviai peržvelgsime visą praėjusiųjų 30 metų mūsų intelektualų tremtinių veiklos balansą ir jos rezultatus, tikrai pamatysime, kad ta veikla teturėjo labai silpną poveikį padėčiai okupuotoje Lietuvoje pakeisti. Vadinasi, galutinėje išvadoje turime sutikti, kad visi trys aukščiau minėti intelektualų tipai — klasinio, romantiškojo ir tremtiniškojo apsisprendimo intelektualai, — nors skirtingu laipsniu pasireiškia status quo ramščiu, ir negali būti faktinei tik rovei krašte pakeisti reikalingu varikliu.

Bet yra dar ketvirtas intelektualų tipas, kuriam priskirtini vadinamo kritinio apsisprendimo intelektualai. Tai tokie intelektualai, kurie pajėgia atsipalaiduot įvairių ryšių, stereotipinių santykių, daugybės reikalavimų, kuriuos diktuoja šeima, socialinė padėtis, visuomeninės ir religinės pareigos. Tuo atsipalaidavimu šiokie intelektualai pasijunta laisvi esamas visuomenines negeroves matyti bei vertinti su intencija, kad tai ves į status quo pašalinimą.

Šio apsisprendimo intelektualuose taip pat ryškios dvi grupės. Vienai priklauso tie intelektualai, kurie demokratinę, socialistinę santvarką status quo padėtyje laiko pačia geriausia ir savo nusistatymais tesiekia šalinti pasitaikančias negeroves, atseit, nuolat tobulinti. O antrai šio kritinio apsisprendimo intelektualų grupei priklauso tie intelektualai, kuriem status quo padėtis yra nebepataisoma ir kurie siekia “senąjį pasaulį” iš pagrindų sugriauti ir jo vietoje statyti visiškai naujos struktūros pasaulį.

II

Nelengva tur būt būtų rasti kitus taip dažnai vartojamus, tokius daugiaprasmius ir tokius nepaprastai didelius priešingumus išreiškiančius žodžius, kaip kairė ir dešinė, pažangumas ir konservatizmas. Pagal savo pirmykštę prasmę kairė ir dešinė buvo priskiriamos politinėm grupėm parlamente (pirmiausia Prancūzijoje) pagal jų užimamą posėdžių salėje vietą. Žiūrint iš prezidiumo (pirmininko) kėdės, salės dešinėje telkėsi atstovai tų grupių, kurios gynė status quo padėtį arba tik spaudžiamos sutiko leisti labai mažus poslinkius esamoje padėtyje. Daugumoje tai buvo praeities atstatymo ir reakcijos atstovai. Tuo tarpu posėdžių salės kairėje pusėje būriavosi ir vietas užėmė bruzdelninkai, t. y. atstovai su nusistatymu reikalauti visuomeninių reformų, pažangių įstatymų, teisių lygybės, laisvės. Taigi dešinėje rikiavosi tradicinės valdžios rėmėjai, pvz. Prancūzijoje — senosios priešrevoliucinės santvarkos rėmėjai, daugiausia bajorai, monarchistai, o kairėje — miestiečių ir naujosios buržuazijos atstovai, t. y. atstovai tų visuomenės sluoksnių, kurie luominėje santvarkoje balso neturėjo ir tik įvykių eigoje išsikovojo tam tikras teises ir siekė naujų laimėjimų. Tačiau, kai buržuazija rungtynes su bajorija dėl valdžios laimėjo ir įtvirtino liberalinę valstybės santvarką, ji pati atsidūrė dešinėje, o kairės pozicijas liberalinėje valstybėje užėmė permainų siekiantieji socialistai.

Su laiku prie kairės ir dešinės sąvokų atsirado įvairūs aiškinamieji sinonimai. Mat, partinei propagandai parūpo savąją grupę visuomenei pristatyti juo teigiamesnėmis ir patrauklesnėmis spalvomis pagražintą, o oponentų partiją — juo bjauresnę, daugiau sumurzintą. Pvz. visiškai neigiama prasmė buvo prisegta dešinės konservatizmui, padarant jį praeities atstatymo, reakcijos, priespaudos, autoritetinio režimo, antidemokratiškumo, dešiniojo radikalumo ir net fašizmo sinonimu. Konservatizmas tapatinamas su praeities atgyvenomis, pažangos stabdžiais, su kova dėl seniai prarastų pozicijų. Į dešinės konservatizmą daug kas linkęs žiūrėti su panieka. Pasak O. K. Flechtheimo, “Jeigu būtų taip, kaip nori konservatoriai, tai mes tebegyventume viduramžiuose arba net senuosiuose amžiuose, tebebūtume išlaikę vergiją ir baudžiavą, taip pat kankinimus ir mirties bausmę, iš tiesų gal ir kanibalizmą, kurio išnykimą nuoseklus konservatorius turėtų apgailėti kaip dekadencijos, smegenų suminkštėjimo ir ašarojančiojo humanizmo apraišką”. (Ossip K. Flechtheim: Futurologie, der Kampf um die Zukunft, p. 226, Frankfurt, 1972). Net aiškiai konsertavyvių pažiūrų atstovai arba partijos bei sąjūdžiai vengia konservatizmo etiketės. Tiesa, paskutiniu metu konservatyvus galvojimas mažiau niekinamas. Anot E. Kletto, dar ir dabar reikia turėti drąsos prisipažinti, kad esi konservatyvus, bet dabar dėl to tavęs niekas nelaikys niekšu, o tik kvailiuku (Ernt Klett: Konservativ, in: Merkur, Jg. 25, 1971).

Iš antros pusės, kairė pasidarė pažangos, demokratijos, laisvės, lygybės, emancipacijos sinonimu. Kairės pozicija — kovos pozicija prieš išnaudojimą ir beteisiškumą už geresnę žmonijos ateitį.

Tačiau tokie kairės ir dešinės propagandiniai apibendrinimai tiksliai nenusako tikrųjų kairės ir dešinės pozicijų. Kas iš tiesų yra konservatizmas — nėra vieningos nuomonės. Ir patys konservatoriai dėl to nesutaria. Kai kas net mano, jog bet kokia konservatizmo teorija išvis yra neįmanoma. Bandoma konservatizmą apibrėžti tokiomis sąvokomis, kaip “transcendencija”, “tvarka ir pastovumas”, arba tokiomis nelabai aiškiomis formulėmis, kaip “konservatyvu yra nebūti prisirišusiam prie to, kas vakar buvo, o gyventi tuo, kas nuolatos galioja”.

Visokius konservatizmo aptarimo bandymus galima skirti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklausytų visi tie aptarimai, kurie konservatizmą supranta kaip tam tikrą metafiziką, kaip amžiais galiojančių universalių vertybių sistemą. Vienas iš konservatizmo vadų, Russellis Kirkas, mini šiokias šešias konservatyvios pasaulėžiūros taisykles:

(1)    tikėjimą į dieviškosios valios veikimą;

(2)    palinkimą į mistiką ir gyvenimo pilnumą;

(3)    pasidavimą autoritetui;

(4)    laisvės ryšį su privatine nuosavybe;

(5)    pasitikėjimą tradicija ir prisiimtąja teise; ir

(6)    organiškos lėtos evoliucijos pirmumą prieš staigų radikalų pasikeitimą. (Plg. Russell Kirk: Lebendiges politisches Erbe, Erlenbach - Zuerich, 1959).

Tokia amžinai galiojančių vertybių metafizika ir idealai, kurie galioja nepriklausomai nuo vietos, laiko ir visuomenės, ir kurie principiškai turi būti priimami visų žmonių, jeigu jie nori išvis žmoniškai gyventi, konservatizmą padaro tuo, kuo yra religija, etika, tradicija, kultūra ir gera politika. Tokis konservatizmo aptarimas neatrodo nusisekęs.

Antrajai konservatizmo aptarimų grupei galima skirti visus tuos aptarimus, kurie konservatizmą aiškina kaip visuomeninį reiškinį, atsiradusį iš monarchinės -aristokratinės - klerikalinės reakcijos į švietimo amžiaus ir Prancūzijos revoliucijos iššūkį. Tokis konservatizmo aptarimas labai mėgstamas marksistų ir kitų konservatizmo oponentų. Mat, su tokiu konservatizmu lengva susidoroti, nes juo toliau traukiame nuo feodalizmo, nuo monarchijos ir nuo religiniu atžvilgiu vienalytės agrarinės visuomenės, juo absurdiškesnis darosi tokis konservatizmas. Tokiu atveju tikrai nebūtų skirtumo tarp reakcijos, praeities atstatymo ir konservatizmo.

Galima sutikti, kad modernusis konservatizmas prasidėjo Prancūzijos revoliucijos laikais, lygiagrečiai su tuo pat metu besiformavusiais, reformų ir pasikeitimų siekiančiais, sąjūdžiais. Be to, norint konservatizmą suprasti, reikia dar dviejų dalykų. Reikia skirti apskritai žmogiškąjį konservatizmą nuo konservatizmo, kuris reiškiasi kaip sudėtingas visuomeninis, politinis, ideologinis procesas. Žmogiškąjį konservatyvumą sociologas Karlas Mannheimas vadina (nevisai laimingai) tradicionalizmu. (Karl Mannheim: Der konservativ Denken, in: Wissenssoziologie, Berlin - Neuwied, 1964). Tradicionalizmas reiškia žmogaus psichinę savybę: prisirišimą prie to, kas yra, prie šeimos, prie draugų, prie aplinkos, ir nepasitenkinimą ar net pasipriešinimą dėl eventualių pasikeitimų. Tai nieko bendra neturi su politiniu konservatizmu.

Moderniojo politinio konservatizmo pradžia galima laikyti Prancūzijos revoliucijos laikus. Tačiau klaidinga konservatizmą laikyti tik reakcija į tos revoliucijos iškeltas idėjas. Reikia matyti ir tolimesnį konservatizmo vystymąsi. Kas atitinkamu laiku yra konservatyvu, priklauso nuo to laiko sudėtingos padėties. Apskritai būtų galima skirti tris konservatizmo tarpsnius.

Pirmas, klasikinio Europos konservatizmo tarpsnis 1789 -1848. Jam buvo būdinga reakcija į Prancūzijos revoliucijos idėjas. Tuometinio konservatizmo atstovai buvo bajorai, žemininkai, bažnyčios atstovai bei jiems artimi sluoksniai. Jų programos tikslas ir turinys — išlaikyti luominę visuomenės sąrangą.

Antras, buržuazinio - tautinio konservatizmo tarpsnis 1848 -1918. Šiam tarpsniui buvo būdingas buržuazijos dominavimas, tautinės valstybės iškilimas, feodalinės santvarkos pakeitimas kapitalistine, konservatizmo susiliejimas su liberalizmu.

Trečiasis konservatizmo tarpsnis prasidėjo po I-jo pasaulinio karo (1918). Išaugus moderniai pramoninei visuomenei, šios visuomenės aukštesnieji sluoksniai pasidarė konservatizmo šulais. Principiškai į esamąją santvarką taip pat integravosi ir liberalizmas, ir demokratinis socializmas, kuris esminių pakeitimų pramoninėje visuomenėje taip pat nereikalauja.

Šių laikų konservatizmas skelbiasi esąs modernus, skatinąs ir faktiškai varąs technikinę pažangą. Šiokia prasme konservatizmą pvz. aiškina ir Vokietijos krikščionys demokratai (CDU), savo rinkiminėje propagandoje pabrėždami, kad konservatizmo uždavinys yra kreipti visuomenės pasikeitimus į tvarkingas vėžes ir apsaugoti visuomeninį procesą nuo radikalių lūžių, išlaikant sunkiai laimėtas praėjusiųjų šimtmečių įžvalgas bei laikysenas ir panaudojant jas naujom kultūrinėm ir moralinėm vertybėm kurti.

Kai kas konsertavizmą aptaria ir kaip tam tikrą, krizės atvejais pasikartojančią, etinę - politinę - intelektualinę angažavimosi galimybę. Tai apsisprendidimas tokių žmonių, kurie visada stovi už status quo socialinius santykius. Kai reakcinis apsisprendimas skelbia kovą už istorijon nuėjusios padėties atstatymą, tai konservatizmas pasisako už tą padėtį, kokia yra, saugodamas reformų laimėjimus nuo radikalių pasikėsinimų. Šiandieninio konservatizmo uždavinys kaip tiktai ir būtų išlaikyti ir saugoti tai, kas didžiųjų revoliucijų buvo iškovota: sąžinės laisvę, teisinę valstybę, žmogaus teises. Tikrovėje, žinoma, konservatizmas dažnai taip teigiamai nesireiškia.

Susipažinę su dešinės konservatizmu, galime tiksliau nusakyti, kas yra kairė. Buvo laikai, kai kairės pozicijos priklausė liberalizmui. Liberalizmui laimėjus valdžios pozicijas, į kairės vietą atėjo socializmas, reikalaudamas liberalinėje valstybėje esminių pakeitimų. Ir šiandieną esminį skirtumą tarp konservatizmo ir kairės pozicijų apsprendžia nusistatymas visuomeninės sąrangos status quo atžvilgiu. Kas pripažįsta esamąją teisinę demokratinę santvarką — priklauso konservatizmui, nesvarbu, kokiai partijai bepriklausytų. Kairei priklauso tik tas, kas siekia esamąją santvarką pakeisti nauja. Įprastai tačiau mes vis dar liberalus ir socialdemokratus tebelaikome kairiaisiais, nors kokio esminio skirtumo tarp jų ir konservatyviųjų nebėra.

Apskritai valdančiosios grupės savo politinius nusistatymus linkusios sutapatinti su viešąja gerove ir į tuos, kurie siekia naujos santvarkos, žiūri, kaip į viešosios gerovės priešus, ekstremistus, radikalus. Bet kai tik tokie ekstremistai savo idėjas įvykdo (pvz. XIX a. liberalizmas), atitinkamai keičiasi ir pažiūros į juos. Valdančiųjų grupių nusistatymas esamosios santvarkos atžvilgiu principiškai dar nieko nepasako apie tos santvarkos kokybę. Todėl ekstremizmas ir radikalizmas savaime dar nėra neigiama apraiška ir juos vertinant visada reikia atsižvelgti į jų tikslą ir siekimų turinį.

III

Kaip šių kairės ir dešinės pozicijų atžvilgiu laikosi intelektualai? Pagal minėtą Lipsetą intelektualam priklausytų pozicijos į kairę nuo centro. Tikrai, kairumas atrodo intelektualui būdingas. Dėl ko? Kairės patrauklumas turi keletą priežasčių. Pirma, apskritai visose visuomenėse įvairios kūrybinio darbo formos šaukiasi bent iš dalies atmesti viešpataujančias kultūrines vertybes, nes kiekvienas tikrai kūrybinis darbas, atseit, sukūrimas, ko dar nebuvo, suponuoja galiojančių normų peržengimą. Antra, kairė tebegyvena didžiųjų revoliucijų laisvės, lygybės, brolybės šūkiais ir save tebelaiko tų revoliucijų tęsėja, žmonijos pažangos objektyvaus kelio skynėja.

Praeityje kairė buvo už greitą sąlygų pakeitimą. Ji nebuvo susirišusi su to meto status quo: su monarchijos vienvaldyste, su bajorijos privilegijomis, su baudžiauninkų beteisiškumu ir skurdu. Ji nebuvo susirišusi nė su bažnyčia, kuri taip pat rėmė status quo. Praeityje kairė išvystė subtilų jautrumą socialinėm negerovėm, kurių apstu ir mūsų dienomis. Taigi yra pagrindo būti kairėje. Klausimas tik — kokio pobūdžio ir kokio laipsnio kairėje.

Prieš dešimt metų dar kairės pozicijai V. Vokietijoje daugumoje atstovavo tie, kuriuos galėtume laikyti liberalinių pažiūrų atstovais. Tada kairė dar galėjo reikštis vieningai. Šiuo metu vaizdas smarkiai pasikeitęs. Bonnoje susidarius krikščionių demokratų - socialdemokratų vadinamai didžiajai koalicijai, o ypatingai vėliau susidarius socialdemokratų - liberalų valdančiajai koalicijai, kairės vieningumas suskilo. Vienoje pusėje liko tie, kurie, nežiūrint savo kritinio apsisprendimo, principiškai pasisako už parlamentinę demokratinę santvarką, siekdami ją atitinkamomis reformomis tobulinti. Antroje “barikadų” pusėje atsidūrė tie, kurių galutinis tikslas vietoj parlamentinės demokratijos sukurti naują santvarką. Pirmojoj pusėj liko liberalai ir demokratiniai socialistai, antrojoj — radikalieji marksizmo šalininkai.

Didesnio dėmesio tačiau ir už tą kairės skilimą yra vertas reiškinys, kad skaičius tų vadinamų kairės radikalų, t. y. tų, kurie principiškai atmeta parlamentinę demokratinę sistemą ir siekia visai naujos visuomeninės sąrangos, yra, palyginti, didelis ir vis augąs. Vokietija gyvena marksistinio galvojimo renesansą.

Radikaliosios kairės atstovai savo veiklos tikslam apsukriai pasirinko įrankiu mokslo ir mokymo įstaigas. Pasisekimas didelis. Kai kuriuose universitetuose normalus mokslas beveik neįmanomas. Svarbu mokėti marksistinį žargoną. Be to neišlaikysi egzaminų. Atsirado leidyklos, kurios ištisomis serijomis leidžia kairės teoretikų raštus. Ogi jie rašo nemažai. Radikaliosios kairės teorijų išplitimas ir įsiveržimas į visas sritis yra šių dienų V. Vokietijos mokslinio gyvenimo būdinga žymė.

Kas prie tokios padėties privedė? Kurios priežastys skatina vis daugiau intelektualų prisiimti marksizmą ir atmesti dabartinę parlamentinės demokratijos santvarką? Kokie motyvai viešai ar slaptai remti ar bent pateisinti net aiškiai kriminalinius radikaliosios kairės sąjūdžius?

Iki septintojo dešimtmečio vidurio parlamentinės demokratijos pagrindų principiškai niekas neneigė, nors kai kurie intelektualai jau tada buvo pradėję atskirų valstybės ir visuomenės aspektų kritiką.

Antroje septintojo dešimtmečio pusėje vieningas nusistatymas dėl valstybės valdymo pagrindų, dėl politinės ir visuomeninės santvarkos nubluko. Atsirado esamos santvarkos radikalesnė kritika. Maždaug 1965 prasidėjo universitetuose studentų bruzdėjimai. Jų puolimų taikinys buvo visoki autoritetai ir visokia valdžia. Bet kurio autoriteto, bet kurios valdžios pasireiškimas buvo apšaukiami represyviais asmenų ir kai kurių socialinių grupių atžvilgiu.

Savo antiautoritetinius ir anarchinius išpuolius studentai pradžioje rėmė vadinama “kritiška teorija”. Tai sociologų ir filosofų Theodoro Adomo ir Makso Horkheimerio dar trečiame dešimtmetyje sukurtas mokslinis metodas. Jis ypatingai buvo puoselėjamas Frankfurto universitete. Todėl ir vadinamas “Frankfurto mokykla”. Adomo — Horkheimerio mokslinis metodas šalia neopozityvizmo ir hermeneutinio metodo Vokietijoje vaidina svarbų vaidmenį. Jo atstovai gana laisvai marksizmą įpynė į savo sistemą. Todėl “kritiškoji teorija” bent iš dalies galėjo patenkinti universitetų revoliucinį sąjūdį. Visai patenkinti betgi negalėjo, nes ir “kritiškosios teorijos” atstovai buvo priėję išvadą, jog XX-ojo amžiaus kapitalizmo analizei marksizmas tik iš dalies tetinka. Ypač jie nesutiko su Markso grynai ekonominiu visuomenės vystymosi aiškinimu ir netikėjo, jog, suburžuazėjęs ir pertekliuje gyvenąs, proletariatas būtų tinkamas revoliucijos vėliavnešys. Iš aklagatvio revoliucinį sąjūdį išvedė ir padėtį išgelbėjo Herbertas Marcuse’as. Jo vadinamų “pakraštinių grupių” revoliucinė teorija padarė jį sąjūdžio teoretiku.

Marcuse’o teigimu revoliucijos pradininkai ir vėliavininkai nebūtinai turi būti proletarai. Visuomenės kaitos varikliais mūsų laikais kaip tiktai esančios vadinamos “pakraštinės grupės”, t. y. negausios grupės, neįsitvirtinusios ir nepripažintos, esančios ne visuomenės centre, o kažkur jos pakraštyje, pvz. maištaujantieji studentai arba besivystančios tautos. Marcuse’o “pakraštinių grupių” revoliucinė teorija buvo bandymas ieškoti naujo revoliucijos pradininko ir vėliavininko, nes proletarai, buvo aišku, šiai rolei jau nebetinka.

Apie 1969 prasidėjo radikaliosios kairės naujas tarpsnis, vadinamas teorinio darbo tarpsniu. Šiuo metu radikaliosios kairės teorija buvo intensyviai skelbiama. Ta akcija pakeitė nemaža visuomenėje galiojusių vertybių įvaizdžių ir su jais susijusių aiškinimų apie visuomeninius procesus. Apskritai politinė intelektualų sąmonė pasislinko į kairę ir pasipildė radikaliosios kairės idėjomis. Prieštaringų idėjų įtampa visuomenėje padidėjo. (Plg. Kurt Sontheimer:    Das Elend unserer Intellektuallen, Hamburg, 1976).

Kodėl intelektualuose toks didelis socialinio gyvenimo pagrindų teorijos pasiilgimas? Ir kodėl marksizmo teorija intelektualuose randa tokį didelį palankumą?

IV

Gyvenimas yra šakotas, netikras, atviras. Šakoti, įvairiaspalviai yra ir šiuolaikiniai bandymai gyvenimui išaiškinti. Mokslas į viską žiūri relatyviai. Daug kas nežinoma, netikra, neaišku. Tokia padėtis neteikia žmogui atramos, nepatenkina jo noro turėti tikrumą, turėti vedamąsias gaires savo kelyje iš nežinios į nežinią. Žmogus todėl laukia teorijos, kuri jam išaiškintų ne tik atskirus gyvenimo reiškinius, bet visą gyvenimą, visą visuomeninių reiškinių visumą nuo A iki Z ir tai visai aiškiai. Maža to, žmogus taip pat nori žinoti ir tuos dėsnius, kurie valdo istorinį vystymąsi, kurie apsprendžia dabarties sąlygas ir kurie įgalina numatyti, kokia bus ateitis. Iš teorijos taip pat laukiama atsakymų į žmogaus pozityviuosius siekimus, į jo laisvės, gero gyvenimo, laimės siekimus. Tad laukiama teorijos pasaulėžiūrinio pobūdžio, teorijos kaip ideologijos ir net religijos pakaitalo. Tokis, daugumą intelektualų apnikęs, teorijos pasiilgimas pirmiausia remiasi žmogui būdingu ilgesiu geresnio pasaulio, kuris, savo ruožtu, mūsų laikais siejamas tik su moksliniu esamos tikrovės aiškinimu. Noras išlaisvinti žmogų iš status quo negerovių ir slegiančių sąlygų, taip pat noras turėti aiškumą pasaulio bei žmonijos istorijos vystymosi dėsnių klausimu kaip tik ir sukelia stiprų teorijos pasiilgimą.

Ir tokia teorija pateikiama. Tokia teorija, kuri atitinka minėtus reikalavimus, yra marksizmas. Marksistinė teorija jungia moralinį angažavimąsi geresniam pasauliui sukurti su moksliniu įrankiu status quo kritiškai vertinti. Be to, šioji teorija yra ir labai lanksti. Ji sugeba paaiškinti ir tuos praktiškojo gyvenimo reiškinius, kurie jai prieštarauja. Pvz., taikant marksistinę teoriją šių dienų tikrovei, kuri akivaizdžiai yra kitokia, nekaip kad buvo XIX a. tikrovė, aiškinama, kad esąs skirtumas tarp reiškinio esmės ir jo praktiškojo pasireiškimo formos. Esą kapitalistinės santvarkos praktinio reiškimosi matomi pasikeitimai dar anaiptol nereiškią pačios kapitalizmo esmės pasikeitimo. Atseit, jeigu mūsų konkrečioje socialinėje tikrovėje ir nieko panašaus jau nesimato, ką savo laiku matė Marksas ir kuo savo tuometines išvadas parėmė, tai vis tiek ir mūsų socialinei tikrovei tos Markso išvados tebegalioja, nes mūsų regimoji tikrovė terodanti kapitalizmo išorę ir jos pakitimus, ne jo esmę ir ne esminius pakitimus. Vis dėlto daug intelektualų šiokią spekuliaciją nuoširdžiai priima.

Arba pvz. aiškinant socialinių įstatymų vaidmenį bei reikšmę, marksistinė teorija griebiasi Engelso vadinamo idealaus kapitalisto. Antai, paskutiniu metu Vokietija yra išleidusi keletą socialinių įstatymų, kuriem labai priešinosi kapitalo atstovai. Išvada aiški — be įstatymai nepalankūs ir netarnauja kapitalo interesam. Bet marksistinė teorija tokios galimybės negali pripažinti. Todėl šią savo prieštarą gyvenimo tikrovei griebiasi aiškinti Engelso idealaus kapitalisto spekuliacija. Esą atskiri kapitalo atstovai ar jų grupės pro savo siaurus interesus kartais nestengia matyti bendrųjų kapitalo interesų, kuriem kaip tiktai atstovaujanti pati valstybė. Valstybė yra tasai Engelso idealusis kapitalistas. Žinoma, tokiomis spekuliacijomis galima viską aiškinti kapitalo interesų labui. Žodžiu, visų gyvenimo negerovių priežastys visada slypi gamybos kapitalistinėje sistemoje. Tačiau tam tikri ženklai rodo, kad kapitalistinė sistema yra pasmerkta neišvengiamam sunykimui.

Pasak Kurto Sontheimerio, marksistinės teorijos patrauklumą intelektualam daugiausia lemia šiokie motyvai:

(1) kritiškumas status quo atžvilgiu; tatai atitinka intelektualų kritiškąjį nusiteikimą ir atskleidžia perspektyvą tam kritiškumui vykdyti, atseit, atskleidžia galimybę vykdyti intelektualo pašaukimą — būti visuomenės kritikais;

(2)    marksistinė teorija intelektualui patraukli ir savo lankstumu, ir prieštaravimus aiškinančiomis spekuliacijomis; be to,

(3)    dar patraukli ji ir tuo, kad išvengia normalių mokslinių teorijų ribotumo, atsakant prasmės klausimus, ir kad atidaro plačiai duris moraliniam intelektualo angažavimuisi. (Plg. Kurt Sontheimer; Das Elend unserer Intelektuallen, p. 107, Hamburg, 1976).

Kad marksizmas, kaip kad jis šiuo metu pasireiškia, turi kai kurių religinių, ypatingai krikščionių religijos bruožų, pastebėjo jau Raymondas Aronas, analizuodamas Prancūzijos kairiųjų intelektualų nusistatymus. (Plg. Raymond Aron; Opium fuer Intelektuelle, Koeln, 1957). Šiokį paralelizmą pripažįsta ir kai kurie marksistai. (Plg. Leszek Kołakowski:    Der revolutionaere Geist, Stuttgart, 1972). Marksizmas kaip pasaulinė išganymo idėja mėgdžioja krikščionybę. Tik marksistinio išganymo pagrinde yra tikėjimas, kad pats žmogus gali save išganyti, išsilaisvinti iš visų vargų dar šiame pasaulyje. Štai keletas marksistinio išganymo paralelizmų su krikščionybe:

— žmogaus vargų priežastis: krikščionybei gimtoji nuodėmė, marksizmui — gamybos priemonių privatinė nuosavybę;

—    išganymas: krikščionybei — pomirtiniame gyvenime, marksizmui — čia pat žemėje;

—    išganytojas: krikščionybei — Kristus, marksizmui — proletariatas;

—    išganymo mokslas: krikščionybei — Šv. Raštas, marksizmui — Markso raštai;

—    išganymo mokslo saugotoja: krikščionybei — neklystanti bažnyčia, marksizmui — neklystanti partija.

Netenka stebėtis, kad intelektualus žavi galimybė sukurti rojų čia pat žemėje, nelaukiant pomirtinio gyvenimo.

V

Pagal užimamą poziciją Sovietų Sąjungos atžvilgiu radikalioji kairė galima skaidyti į dvi dalis. Jos prosovietinei daliai priklausytų visi ankstesniųjų ir šių laikų kairės atstovai, kurie Sovietų Sąjungoje, nepaisydami nei stalinizmo, nei vėlesnių praktikų, tebeįžiūri laimės bei laisvės šalį. Antisovietinę kairės dalį sudarytų vadinamos “naujosios kairės” atstovai. Šiems Sovietų Sąjunga nėra “pažadėtoji žemė”. “Naująją kairę” žavi Kinijos kelias. Gal dėl to, kad Kinija toli ir jos gyvenimo tikrovė mažiau pažįstama. “Naujajai kairei” taip pat imponuoja Dubčekas, nespėjęs savo bandymų išvystyti tikrovėje.

Nesunku betgi suprasti ir prosovietinės kairės pozicija. Pirmiausia prosovietinė kairė (tas pat galioja ir antisovietinei kairei) teturi neaiškų naujos marksistinės, atseit, geresnės visuomenės vaizdą. Marksizmas pirmiausia yra esamos visuomeninės padėties mokslinis kritikos įrankis. Marksizmas taip pat atskleidžia visuomenės vystymosi dėsnius, t. y. nurodo kelią naujai, geresnei visuomeninei santvarkai pasiekti nekonkretizuodamas tačiau tos santvarkos vaizdo. Sovietų Sąjunga yra pasiskelbusi esanti socialistinė valstybė. Tuo pačiu jos interesai turi atitikti darbininkų klasės ir pavergtųjų bei eksploatuojamųjų tautų interesus. Viskas, ką socialistinis kraštas daro, turi turėti socialistinę prasmę, savaime turi būti socialistiška ir pažangu. Todėl visai nuosekliai sovietų užgrobimai laikomi išlaisvinimu, priespauda — buržuazinių atgyvenų likvidavimu, diktatūra — demokratiniu centralizmu, rusifikacija — tautų draugyste, etc. Maža to, kaip proletarinio internacionalizmo vėliavininke, Sovietų Sąjunga angažavo kairę identifikuotis su Sovietų Sąjungos siekimais, tuo būdu kitų kraštų kompartijas paversdama sovietų kompartijos filialais. Ar ir kiek šiokia kairės padėtis Sovietų Sąjungos atžvilgiu bus patvari, ar ir kiek ji evoliucionuos — parodys ateitis.

Kaip apie šią padėtį galvoja prosovietinė kairė? Prancūzas F. Jansonas savo metu samprotavo, kad, nors stalinizmas jam neatrodo savo esme revoliucinis sąjūdis, vis dėlto tai yra vienintelis sąjūdis, kuris taip apie save tvirtina ir daug Prancūzijos proletarų patraukia. Jansonas prieš stalinizmą. Jis priešingas stalinizmo naudojamiems metodams. Bet sykiu Jansonas ir už stalinizmą, nes jam yra neaišku, ar tikroji revoliucija tik nėra fantazijos padarinys, ir ar revoliucinis sąjūdis neturi savo pradžioje taip vystytis (kaip Sovietų Sąjungoje), kol bus įgyvendinta nauja žmoniškesnė visuomeninė santvarka?

Kitas prosovietinės kairės atstovas, Merleau-Ponty, aiškina, kad kiekviena visuomeninė santvarka turi savyje neteisybės ir prievartos elementų, o sovietinė šiuo metu gal turinti jų net daugiau, kaip kad bet kuri kita visuomeninė santvarka. Tačiau sovietinės santvarkos galutinio tikslo didingumas neleidžia sovietinės santvarkos negerovių smerkti. Kitaip negali būti. Jeigu marksizmas sutampa su istorijos filosofija ir jo dėsniai yra teisingi, tai pasmerkimas Sovietų Sąjungos drauge reikštų ir paties marksizmo pasmerkimą, o gal ir pačios istorijos pasmerkimą. (Plg. Raymond Aron: Opium fuer Intelektuelle).

Būdinga, kad apskritai kairė nekreipia domesio į pagal Markso teorijas besitvarkančių kraštų praktiką ir jos nekomentuoja. Visa kairės išmintis — Markso raštai, pagal kuriuos jokių blogybių praktikoje neturėtų būti. Kairė tad spekuliuoja Markso teoretiniais samprotavimais, menkai tesijaudindama dėl to, kad praktikoje iki šiol dar niekam nepavyko tų teorijų perkelti į gyvenimo tikrovę. Kairė nepameta vilties, kad tatai vis tik kada nors pavyks.

Savo ruožtu, antisovietinės kairės atstovas, lenkų filosofas L. Kolakowskis, šaukia, kad kiekvienas kairės sąjūdis Vakaruose bus neaiškioje ir dviprasmiškoje padėtyje, kol nesusipras ir viešai nepasakys, kad sovietinis komunizmas yra vienas iš pačių didžiųjų tautinio ir socialinio pavergimo centrų, kokis pasaulyje kada nors yra buvęs. Ir, nors sovietinė sistema labai didelėmis aukomis sugebėjo supramoninti atsilikus; kraštą, sugebėjo pasiekti žymių civilizacinių laimėjimų, pašalinti analfabetizmą, išplėsti mokymosi galimybes, įvesti sveikatos apsaugą, — vis tiek iš to dar negalima daryti išvados, kad tie laimėjimai yra sovietinės sistemos organiška dalis (atseit, tie laimėjimai buvo galimi ir kitoje politinėje santvarkoje), arba kad tie laimėjimai bent per žingsnį priartino mus prie beklasinės visuomenės. (Plg. Leszek Kołakowski:    Der revolutionaere Geist, p. 28, Stuttgart, 1972).

“Naujoji kairė”, sekdama Marksu, taip pat bando visiems šių laikų socialiniams priešingumams rasti bendrą vardiklį. Marksas savo laikų visoms negerovėms tokiu bendru vardikliu buvo padaręs proletariato santykius su buržuazija, galvodamas, kad visoks kitoks pavergimas, priklausomybė, priespauda yra tik proletariato socialinės padėties išdava. Bet kadangi mūsų laikų proletariatas akivaizdžiai neimlus kairės peršamai revoliucijai, prireikė surasti proletariatui atitinkamą pakaitalą. Juo yra padarytas “imperializmas prieš pavergtas tautas”. Supramonintieji kraštai atstovauja imperializmui, atsilikusieji — jo aukoms. Šios imperializmo aukos yra pažangos vėliavininkės, nepaisant, kad kai kurių jų santvarka, išsilaisvinus iš kolonializmo, yra gryna genčių diktatūra arba net priešfeodalinių laikų santvarkos ir kolonialinio kapitalizmo santvarkos tam tikras mišinys. “Naujoji kairė” remia kultūriškai atsilikusių etninių grupių sąjūdžius, pvz. negrų sąjūdžius Jungtinėse Valstybėse, tačiau jos nedomina priespauda Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Vietname, Bangladeshe, etc., nes padėtis šiuose kraštuose neįtelpa į visų problemų aiškinamąją “naujosios kairės” formulę: “imperializmas prieš pavergtąsias tautas”.

Gal pagrindinė kairės problema ir yra bandymas visas šių dienų problemas, visus pasaulio konfliktus aiškinti pagal vieną formulę, pagal vieną šabloną, nepaisant jų kilmės įvairiopų priežasčių.

Kiekvienas kolonializmas, taigi ir sovietinis, pažeidžia ir paneigia tautų lygybės teisę, nes kolonijos, t. y. sovietinės respublikos interesus pajungia kolonisto, t. y. Sovietų Sąjungos interesam, suktai tų pajungimų maskuodamas teiginiu, kad, kas naudinga Maskvai, tuo pačiu naudinga ir Vilniui.

VI

Vienas iš naujausių bandymų intelektualų vaidmeniui visuomenėje aiškinti yra vokiečių sociologo Helmuto Schelskio. Jis bando įrodyti, kad kairės ideologai intelektualai galų gale atstovauja tik savo interesams. Jo išeities taškas yra Makso Webe-rio valdymo sąvokos samprata. Weberis skiria politinį valdymą fizine jėga ir dvasinį valdymą (hierokratiją) psichine jėga. Pasak Schelskio, ateina dvasinio valdymo laikai. Valdovai bus intelektualai.

Pagal Schelskį dabartinė intelektualų padėtis primena Europos istorijos seną vyksmą — kovą tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios. Tik šiuo metu dvasinei valdžiai atstovauja ne dvasininkija, o nauja klasė, intelektualai, kuriuos Schelskis vadina prasmiadaviais, išganymo skelbėjais.

Savo teoriją Schelskis remia A. Gehleno ir A. Plessnerio žmogaus samprata, pagal kurią žmogus iš prigimties yra būtybė, kuri gali gyventi tik suvokusi save patį ir pasaulį. Žmogaus veikimui yra būtinas sąmoningas savęs ir pasaulio vaizdas. Bet ne kiekvienas žmogus savo galva gyvena. Neretas būna vedamas kitų, kurie sugeba jo gyvenimui suteikti vedamąsias gaires. Šioks dvasinis vadovavimas įneša į žmogaus vidinį gyvenimą tvarką ir atpalaiduoja jį nuo vidinių prieštaravimų bei neapsisprendimų. Pagal Schelskį tai yra laimę teikiantis gyvenimo uždavinių sprendimas.

Naujasis intelektualų elitas savo valdymą gali išplėsti, nes, tikrovei pasidarius labai sudėtingai ir nepermatomai, vadovai reikalingi, kad padėtų joje orientuotis. Intelektualų valdžios atrama — pažadas išvaduoti žmones iš tikrovės vis didėjančio slėgimo ir pažadas įgyvendinti daugiau laimės ir tobulumo.

Išganymas, arba išsivadavimas iš visų aplinkybių, kurios engia ir sunkina žmogaus egzistenciją, neribojamas pomirtiniu gyvenimu. Jis turi ateiti dar šiame gyvenime. Tai tikėjimas, jog geresnio pasaulio pranašystės įvyks numatomu laiku. (Plg. Helmut Schelsky: Die Arbeit tun die an-deren. Klassenkampf und Priesterherrschaft der Intellektuellen, Opladen, 1975, antras leidimas).

Yra daug įžvalgių Schelskio pastabų dėl mūsų šiandieninio gyvenimo. Yra originalių padėties aiškinimų. Tačiau jo pagrindinių tezių empyrinis įrodymas būtų sunkus. Jis naudoja įžvalginį metodą. Matomus reiškinius registruoja ir bando įstatyti į teorijos rėmus, į savo rūšies sąmokslo teoriją, panašiai kaip kad C. W. Mills, kalbėdamas apie Amerikos elitą. (Plg. C. Wright Mills: Die amerikanische Elite, Hamburg, 1962). Intelektualams Schelskis priskiria galią, kurios, bent tokia forma, jie neturi. Jis, atrodo, pervertina ir intelektualų funkciją. Tur būt dar ir šiandieną yra teisinga senesnė įžvalga, kad intelektualai yra visuomenės dalis, kad jie operuoja daugiausia dvasinėmis priemonėmis ir nustato kultūrinio vystymosi kryptį, kad jie turi įtakos universitetuose, moksle, bendrojo lavinimosi srityse, spaudoje, literatūroje, televizijoje, bet kad apskritai jie neturi medžiaginių ir technikinių priemonių ir todėl greitai patenka į ekonomiškai pajėgesnių grupių ar valdžios priklausomybę. Šia prasme labai atsklaidus intelektualų vaidmuo totalitarizmo diktatūrose, kai šalia kitų randame ir intelektualų entuziastingų šios santvarkos rėmėjų, net ideologų, kurie vienu ar kitu pagrindu stengiasi tas antiintelek-tualines sistemas pateisinti. Totalitarizmo tarnyboje intelektualai atsiduria dėl įvairių priežasčių. Vienus sužavi jėga. Kitus patraukia karjera. Dar kitus palenkia nuolatinė propaganda bei įtaigavimas. Gražiai tatai pavaizduoja Česlovas Milošas. (Plg. Czeslaw Milosz: Der verfuerthe Den-ken, 1974).

Schelskis įžvalgiai pastebi ir aprašo kai kuriuos svarbius mūsų visuomenės vystymosi reiškinius. Pvz. atsiradimą gilios vertybių krizės, kuri liečia gyvenimo prasmę ir visuomeninį veikimą; atsiradimą, daugiausia Vakarų jaunime, šios vertybių krizės atžvilgiu nusistatymo visiškai atmesti esamąją visuomeninę santvarką; atsiradimą tikėjimo, kad visų sunkumų sprendimas įmanomas tik radikaliai pakeitus sistemą. Taip pat teisingai Schelskis pastebi, kad supramonintuose kraštuose sparčiai plečiasi patarnavimų ūkio sektorius, kuris, palyginti, atokiai stovi nuo materialinių gėrybių tiesioginės gamybos, kurio atstovai, taip sakant, iš profesijos užsiima prasmės perteikimu ir kuriame dirbanti inteligentija yra ypatingai imli naujam socialiniam tikėjimui ir mielai imasi jo skleidimo darbo. (Pig. Richard Loewenthal:    Neues Mittelalter oder anomische Krise, in: Merkur, Jg. 27/1975).

Tačiau Schelskio šių reiškinių aiškinimas yra problematiškas.

Galimybių ir progų sėkmingai Lietuvos vadavimo veiksnių veiklai niekada netrūko ir dabar netrūksta. Bet visada trūko ir dabar trūksta sumaningų ir valingų žmonių, o kartais ir lėšų tomis progomis ir galimybėmis vaisingai pasinaudoti.

Jis klysta, sutapatindamas tam tikrą visuomeninį sektorių su klase, įtaką su galia, tikėjimą greitu vilčių įgyvendinimu su religija.

Galima sutikti, kad šių laikų įvairūs reiškiniai rodo vertybių krizę. Ilgą laiką krikščionybė davė prasmę visam Vakarų socialiniam gyvenimui ir žmogaus veikimą orientavo į tam tikras vertybes. Jau kuris laikas krikščionybė šio savo uždavinio vykdyti nebegali. Bet ir sekuliarizacijos eigoje žmogaus veikimui reikėjo suteikti tam tikrą prasmę, tik jau be religijos pagalbos. Tam uždaviniui buvo įkinkyta pažangos idėja. Ji per paskutinį šimtmetį, atrodo, tarnavo Vakarų pasaulio pagrindinių vertybių integracijai.

Buvo tikėta, kad bet kuri mokslo, technikos, ūkio pažanga sykiu yra pažanga ir pagrindinių vertybių atžvilgiu. Buvo tikėta, kad žmogaus laisvė, bendruomenių solidarumas, racionalumas taip pat daro nuolatinę pažangą, kad iškovotos žmogaus pagrindinės teisės darosi vis saugesnės, etc. Tačiau paskutinių dešimtmečių įvykiai sukėlė abejones, ar pasiekta civilizacijos pažanga iš tikro yra pažanga ir pagrindinių vertybių atžvilgiu? Pasauliniai karai, pokario didžiųjų demokratijų nevisai švarūs pasireiškimai sužlugdė tikėjimą pažangos panacėja. Liko tuštuma. Tad vertybių krizė yra tiesioginis padarinys praradimo tikėjimo Vakarų civilizacijos pažangos panacėja.

* * *

Vis tiek, ar intelektualas reikšis kairėje, ar dešinėje, jo vaidmuo visuomenėje yra sudėtingas, plačiašakis. To vaidmens tikrosios dimensijos sunkiai apčiuopiamos, nes dvasinis poveikis sunku sugauti ir dar sunkiau jį išmatuoti galios mastu. Vienas dalykas tikras — intelektualai nesudaro vienos, vieningai veikiančios ir vieną tikslą turinčios klasės. Jie nėra slaptieji valdovai. Jie atlieka pirmiausia tarnaujantį uždavinį. Dažnai yra valdžios ir kitų realių jėgų, panaudojami net antiintelektualiniam tikslam. Antra vertus, intelektualų vaidmuo auga ir, juo toliau žengsime visuomenės techninės pažangos keliu, juo intelektualų vaidmuo didės. (Plg. Daniel Bell: Die nachindustrielle Gesellschaft, Frankfurt, 1975).