UŽGESĘ ŽIBURIAI
Dr. DOMAS JASAITIS
1898. VII. 18 — 1977.VI.5
Velionis buvo pradėjęs medicinos mokslus dar 1-ojo pasaulinio karo metais Rusijoje, po karo tuos mokslus buvo tęsęs Berlyno universitete ir “postgraduate” medicinos studijas buvo gilinęs Paryžiuje. Savarankiškai pradėjo reikštis jau brendęs, 27 metų amžiaus, vyras. Užtat reiškėsi veikliai ir plačiai: savo profesijoje, dėstytoju mokytojų seminarijoje, Šiaulių miesto sveikatos reikalų tvarkytoju, medicinos ir kitos spaudos bendradarbiu ir net poezijos kūrėju. Labai judrus velionis buvo ir tremtyje Vokietijoje. Vliko pavestas atkūrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Valdybą, sumezgė ryšius su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus vadovybe, glaudžiai bendradarbiavo su Baliu.
Pagal Vliko ir diplomatų I-osios konferencijos (1946 Berne) sutarimą Vlikui sudarius Vykdomąją Tarybą, velionis buvo jos pirmojoj sudėty.
Paprastai geros nuotaikos, tryškęs humoru ir sąmojum, velionis buvo patrauklus bendradarbiauti. Nors nuo pat ateitininkų organizacijos pradžios buvo prie jų pritapęs ir nepriklausomoj Lietuvoj ateitininkuose aktyviai reiškėsi, tačiau buvo tolimas ideologiniam fanatizmui. Dėl savo plačių pažiūrų į gyvenimą ir tolerancijos skirtingos ideologijos žmonių atžvilgiu velionis nuoširdžių draugų turėjo ir skirtingos ideologijos sluoksniuose.
Nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime velionis reiškėsi per krikščionis demokratus. Krikščionių demokratų valdžios metais buvo siūlomas užsienių reikalų ministro postą, bet atsisakė. Smetonos autoritetinio režimo atžvilgiu buvo bekompromisinėje opozicijoje.
Prie susitelkusių aplink “Naujosios Romuvos” savaitraštį ir “XX Amžiaus” dienraštį truputį jaunesnės kartos intelektualų velionis nebuvo pritapęs. Nepritapo velionis nė prie frontininkų, nors okupuotoje Lietuvoje glaudžiai bendradarbiavo rezistencinėje veikloje.
Velionis siaura valstybininko prasme tokiu nebuvo, tačiau savo įvairiopa veikla Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai yra sudėjęs reikšmingą indėlį.
GEN. KAZYS MUSTEIKIS
1894.XI.22 — 1977.VI.6
Velionis dar 1915 buvo baigęs rusų karo mokyklą, dalyvavęs I-jame pasauliniame kare, buvo Lietuvos nepriklausomybės karų savanoris. 1924 buvo išėjęs į atsargą, baigė Vienos aukštąją prekybos mokyklą ir dirbo Susisiekimo ministerijoje. Įsitvirtinus Smetonos režimui, 1928 grįžo į kariuomenę. Belgijoje išėjo karo akademiją. Kariuomenės vyriausiame štabe buvo mobilizacijos skyriaus viršininku, paskum buvo Karo mokyklos viršininku, o nuo 1938. XII.5 iki sovietų invazijos — Krašto apsaugos ministru. Savo metu simpatizavęs prof. Voldemarui, vėliau velionis buvo labai ištikimas Smetonai ir jo režimui. Būdamas “yes-man” tipo žmogus, velionis labai tiko autoritetinio režimo ministru. Labai lemtinga velionio klaida buvo, kad jis, kaip Krašto apsaugos ministras, nepasipriešino premjero Merkio parinktai į kariuomenės vadus gen. Vitkausko kandidatūrai. Gen. Vitkauskas, užuot parengęs Lietuvos kariuomenę eventualiam ginkluotam pasipriešinimui, ją faktiškai ir, atrodo, sąmoningai silpnino. Todėl, nors velionis, kaip krašto apsaugos ministras, ir buvo už tai, kad sovietų 1940.VI.14 ultimatumas būtų atmestas ir kad sovietų užpuolimui būtų pasipriešinta ginklu, bet tai faktiškai buvo tik “yes-man” pritarimas savo viršininkui Smetonai, neturįs realaus pagrindo tam visai neparengtoje kariuomenėje.
Neabejotinai velionis buvo labai gerų intencijų Lietuvos atžvilgiu ir labai didelis Lietuvos patriotas. Kitomis aplinkybėmis ir kitose pareigose jo valstybinis vaidmuo galėtų būti labai teigiamas ir vaisingas.
PRANAS VAINAUSKAS
1899.I.26 — 1977.VI.19
Velionis buvo buvęs Lietuvos nepriklausomybės karų savanoris, atsargos karininkas, Klaipėdos krašto sukilėlis, Žemės ūkio, vėliau — Finansų ministerijos aukštas pareigūnas. Gabus, stropus ir sąžiningas administratorius. Tapęs 1923 Žemės ūkio ministru, kun. Krupavičius Vainauską paskyrė Žemės reformos departamento direktorium. Prasidėjo labai intensyvus, trejus metus trukęs, žemės reformos vykdymas. Velionis tada atliko labai reikšmingą nepriklausomos Lietuvos valstybiniame gyvenime vaidmenį.
Jau nuo 1915 velionis pritapo prie krikščionių demokratų, o nuo 1927 buvo ir jų centro komitete. Savo mentalitetu velionis buvo, jei galima taip išsireikšti, techninio pobūdžio partietis. Be didelių ideologinių polėkių, užtat su nesvyruojančia ištikimybe partijos nustatytai pozicijai. Kai nacių emisarai 1941 sukiliminei Lietuvos vyriausybei gundymais ir grasymais stengėsi įpiršti prisitaikymą prie Berlyno politikos, atsisakant Lietuvos suverenumo vykdymo funkcijos ir tampant tik Berlyno patikėtinių organu, Vainauskas aiškiai ir nesvyruojančiai stojo prieš tas nacių užmačias. Kai krikščionių demokratų partija nusistatė su LF sutapusią Darbo federacijos atstovybę Vlike pakeisti savais žmonėmis, velionis tą partijos nusistatymą atsidėjęs vykdė ir tuo sukėlė daug aitrumo frontininkų - krikščionių demokratų santykiuose. Kai 1952 krikščionys demokratai apsisprendė Brazaitį paaukoti kai kurių vlikininkų kėslam jį diskredituoti, velionis ir tą partijos nusistatymą bekompromisiškai gynė ir vykdė.
Velionis priklausė tokiem žmonėm, kurių nedegina nuolatinis nerimas ieškoti gyvenimo nuolat keliamom problemom naujų sprendimų. Jis turėjo savo partijos kompasą ir jo rodomos krypties griežtai laikėsi. Pačiai partijai tokie žmonės sudaro tvirtą atramą. Tik, patekę į vadovaujamą postą, sukelia sunkumų, kai nuolat besikeičiančioj visuomeninėj tikrovėj tenka kompromisais derinti skirtingus nusistatymus.
*
Pusės mėnesio būvyje amžinybėn iškeliaso trys Lietuvoje žymų vaidmenį vaidinę vyrai. Galima dėl jiem tekusio vaidmens atlikimo turėti savo vienokią, ar kitokią nuomonę, bet dėl jų visų iškeliavimo amžinybėn negalima nepajusti graudumo, nepajusti, kad su jais sykiu iškeliavo ir dalelytė nepriklausomos Lietuvos. Jaunesnioji išeivijos karta gali to nepajusti. Iškeliavusieji jai gali būti tik trys seni žmonės. Bet tiem iš mūsų, kurie esame su savim atsinešę ir nepriklausomos Lietuvos dalelytę, tų trijų iškeliavimas yra graudus, nes žinome, kad jiem pakaitalo negali būti.
Tesuteikia gerasis Dievulis jiem visiem amžinąjį prieglobstį.
