Dailininkas Vladas Žilius apie padėtį okupuotoje Lietuvoje
TĖVYNĖJE
Neseniai iš okupuotos Lietuvos į Jungtines Valstybes atvykęs dailininkas Vladas Žilius, atsiliepdamas į jam pateiktus klausimus, rugsėjo 26 būreliui lietuvių nusakė politinę, ūkinę, kultūrinę, religinę padėtį krašte.
Ar justi ir kuo konkrečiai pasireiškia skirtumas tarp Chruščiovo laikotarpio ir Brežnevo laikotarpio? Tarp Sniečkaus ir Griškevičiaus?
— Skirtumas nemažas. Nekęsdamas Stalino ir gal siekdamas populiarumo krašte ir užsieniuose, Chruščiovas panaikino daugelį sovietinės sistemos “tabu”. Jis atleido varžtus politinės, kultūrinės ir aplamai pilietinės laisvės srityse. Bet sovietinio ūkio srityje konstruktyvių ir būtinų pakeitimų nepajėgė padaryti. Sovietų ūkis jo laikais atsidūrė katastrofiškoj padėty. Lietuvoj jis pagarsėjo savo kukurūzais ir stoka duonos parduotuvėse. Nors šimtai tūkstančių stalinistų turėjo savo aktyvų reiškimąsi sustabdyti, bet Chruščiovo opozicija buvo galinga ir administracijos biurokratijoje ir partijos hierarchijoje. Ir tik laukė progos.
— Su Brežnevu stalinizmas grįžo ne iš karto, o palaipsniui užgniaužiant nedrąsias chruščiovinės “demokratijos” apraiškas ir akcentuojant centralizmą. Brežnevo neo-stalinizmas pirmiausia reiškiasi tiesiog isterišku militarizmu. Šiandien sovietų ūkis pirmiausia skirtas kariniam uždaviniam. Net ir ta pramonė, kuri gamina plataus vartojimo gaminius, prireikus, trumpiausiu laiku gali būt perjungta karinei gamybai. Ir šiuo metu kai kurie tokios civilinės pramonės cechai skirti tik karinei gamybai. Bet nė viena “pašto dėžutė” — taip įprastai vadinamos karinės pramonės įmonės, kurios vietoj adresų teturi pašto dėžutės numerį, — neturi civilinės pramonės cechų.
— Be sovietinio militarizmo, Brežnevui ypatingai rūpi ideologinis grynumas partijoje ir politinis stabilumas visuomenėje. Todėl ir vyksta beatodairinė kova su partiniais disidentais ir su politinės, ūkinės, tautinės, kultūrinės ar religinės rezistencijos apraiškomis. Ypatingai pavojingais laikomi tautinio komunizmo disidentai, pavojingesniais net už tautinę rezistenciją, nes jų skelbiamas nacionalinis savitumas susilaukia atliepio užsienių kompartijose.
— Pavergtajai lietuvių tautai komunizmas kaip komunizmas šiandien yra mažesnis blogis nekaip didžiarusių šovinizmas, kuris gresia pačiai pavergtųjų tautų egzistencijai. O tas didžiarusių šovinizmas pirmiausia laikosi sovietų armijos durtuvais. Žinoma, ir pats komunizmas Lietuvoje be rusiškųjų durtuvų realių perspektyvų neturėtų.
— Apie bet kurias skirtybes tarp Sniečkaus ir Griškevičiaus galimybių sunku ką pasakyti, nes vienas buvo, antras tebėra tik Kremliaus statytiniai, be jokio savarankiškumo. Kalbama, kad Sniečkaus asmeninės pažintys nuo 1926 Kremliuje buvusios platesnės nekaip Griškevičiaus ir ryšiai su Kremliaus viršūnėmis buvę artimesni. Sniečkaus įpėdiniu, atrodo Griškevičius tapo tik Kremliaus patikėtinio Vilniuje Charazovo rekomendacija.
Kodėl vilkinamas naujos konstitucijos priėmimas?
— Nei apie konstitucijos keitimus ar jų vilkinimus Lietuvoje nekalbama. Gal todėl, kad sovietinėje sistemoje konstitucija teturi propagandinį uždavinį. Sovietinis pilietis, ieškodamas savo teisei atramos sovietų konstitucijoje, rizikuoja patekti į kalėjimą už nelojalumą arba, mažiausia, atsidurti saugumo nuolatinėje priežiūroje kaip pavojingas santvarkai. Kadangi dabartinė sovietų konstitucija vadinasi Stalino konstitucija, atrodo, Chruščiovas norėjo tą Stalino vardą išmesti. Brežnevui tas Stalino vardas jau nekliūva. Gal todėl ir konstitucijos keitimas pasidarė neterminuotas.
Ko laukiama Sovietų Sąjungos - Kinijos santykiuose?
— Apskritai sovietų informacijos apie tuos santykius labai šykščios. Eilinis sovietų pilietis labai nedaug apie tai informuotas. Lietuvoje žinoma, kad Kinijos pasienyje yra sutelktos gausios sovietų ginkluotos pajėgos, kad Kinijos kariuomenei skiepijamas priešiškumas Rusijai ir Rusijos padarytom kinų tautai skriaudom. Taip pat žinoma, kad Kremlius laukė Mao mirties, tikėdamasis po to sau palankesnio Kinijos nusistatymo. Aš pats nemačiau, tik man pasakojo, kad Kinijos išleistuose žemėlapiuose Lietuva figūruoja Lenkijos sienose. Gal tai tik sovietų propagandos antis lietuviam. O gal ir Kinijos tam tikras gestas Lenkijai?
Ko laukiama iš sovietų santykių su Jungtinėmis Valstybėmis?
— Jei kadaise ir daug ko tikėtasi, šiuo metu Amerikos - Sovietų Sąjungos santykių raida Lietuvoje optimizmo nekelia. Helsinkio aktas Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu laikomas neigiamu žingsniu. Apskritai laisvojo pasaulio politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu laikoma naivia.
Ko tikimasi iš disidentų sąjūdžio pačioje Rusijoje?
— Visų pirma naujų imtinių kalėjimam. Valdžios reakcija beatodairiškai sustiprinta, o laisvojo pasaulio reakcijos dėl disidentų persekiojimo pusėtinai prigesusios. Disidentų areštai ir bylos jau nesusilaukia pakankamai stipraus dėmesio Vakaruose, kad Kremlius turėtų su tuo rimtai skaitytis. Kaip sakoma: “skęstančiųjų likimas — jų pačių rankose”.
Ar nekalbama, nors tik uždaruose rateliuose, kad Lietuva turėtų gauti tokią padėtį, kaip Lenkijos ar kitų satelitų?
— Pakalbama, tiksliau sakant — pasvajojama apie tai, kaip tada paliautų į Lietuvą tekėjusi rusų kolonistų srovė, kaip atkustų Lietuvos ūkis ir ypatingai tautinė kultūra, kaip Lietuva atsirastų ir Jungtinėse Tautose ir žemėlapiuose, o lietuviai, kaip ir aš pats, užsienyje nebūtų traktuojami rusais.
Ar nekalbama, kad sovietiniuose rinkimuose turėtų būti daugiau kandidatų kaip renkama deputatų? Daugiau kaip vienas kandidatų sąrašas?
— Svarstyti sovietinių rinkimų galimus pakeitimus būtų nusikaltimas ir sudarytų didelių nemalonumų, o kadangi tokių svarstymų rezultatas būtų nulis, tai tur būt niekas ir nerizikuoja. Visi žino, kad tai rinkimų farsas. Ar tu balsuosi, ar nebalsuosi, vis tiek balsavusių bus 99.9 procentai. Aš pats tik vieną vienintelį kartą tame farse dalyvavau.
Kaip vaizduojamasi Lietuvos ateitis?
— Įvairiai. Optimistai pasitiki tautos gajumu ir žmonijos evoliucija į laisvą tautų apsisprendimą. Dabartinė Sovietų Sąjunga yra XIX amžiaus kolonializmo atgyvena ir tos evoliucijos eigoje turės arba prisitaikyti laiko dvasiai, arba sprogs iš vidaus. Pesimistai laiko sovietų pavergtųjų tautų planingą ir atkaklų, brutaliai vykdomą, rusinimą realia grėsmę tautos egzistencijai. Jų didžiausia viltis — išeivija, kurios pastangos sukelti pasaulio viešąją opiniją prieš pavergtųjų tautų rusinimą tikrai labai trukdo Kremliaus asimiliacines užmačias.
Ar yra koks skirtumas tarp ūkinės padėties okupuotoje Leituvoje ir kitose sovietų respublikose?
— Neabejotinai yra. Pirmiausia, sovietai Lietuvą alina dar tik 30 su viršum metų, o sovietines respublikas — jau apie 60 metų. Antra, mūsų tauta iš prigimties darbšti. Lietuvis nelinkęs į valkatavimą. Lietuvoj dar maisto problemos nėra. Tuo tarpu pačioj Rusijoj jau yra. Lietuva ir šiandien maitina milijonus Rusijos gyventojų. Lietuvoj galima nusipirkti ne tik duonos, bet ir dešros, ir sviesto. Apie Uralą — tik prastos rūšies konservų. Visur yra tik “vodkos”.
Dėl ko vis dar yra kai kurių prekių trūkumas?
— Žemės ūkio gamybai kenkia kolchozinė sistema. Pramonės gamybą labai varžo centralizuotas planavimas, iniciatyvos varžymas ir karinės gamybos visuotinis prioritetas. Pvz. Lietuvos maisto pramonė gamina aukščiausios rūšies dešras, skilandžius ir kitus maisto produktus. Bet tik privilegijuotoji klasė specialiose savo krautuvėse tų gaminių gauna, o visa kita eina Rusijos diduomenei.
Ar yra skirtumas tarp prekių gerumo ir gausumo Vilniuje, kituose miestuose ir kaimo rajonuose?
— Skirtumas yra. Sovietinėje sistemoje miestai surūšiuoti skirtingomis kategorijomis. Aukščiausios kategorijos — Maskva, Leningradas. Truputį žemesnės Kijevas. Minskas truputį aukštesnės kategorijos už Vilnių. Savo keliu Vilnius aukštesnės kategorijos už kitus Lietuvos miestus. Jo ir aprūpinimas prekėmis yra, palyginti, daug geresnis kaip kitų miestų. Kaimo padėtis daug blogesnė kaip miesto. Nereta sutikti kaimo žmogų net iš tolimo Žemaitijos kaimo pačiame Vilniuje apsiperkant.
Kaip stovi reikalai su kirpyklom, skalbyklom, valyklom, taisymo dirbtuvėmis?
— Kirpyklų yra pakankamai. Skalbyklų ir valyklų — daug mažiau. Beveik visai nėra automobilių remonto dirbtuvių. Trūksta atsarginių dalių.
Koks vidutinis mėnesinis darbininko uždarbis? Ką galima už jį nusipirkti oficialiom kainom ir juodojoj rinkoj?
— Mėnesinio uždarbio vidurkis — apie 100 rb. Fizinio darbo darbininko atlyginimas kur kas didesnis, kartais net dvigubai, už aukštąjį mokslą baigusiojo. Pvz. inžinieriaus pradinis atlyginimas 90 rb. mėnesiui. Panašus ir pradedančio gydytojo praktiką. Ką už tai gali įsigyti? Vyriški vietinės gamybos geresnės rūšies batai — 30 rb., importuoti — nuo 50 iki 70 rb., moteriški batai — nuo 60 iki 90 rb. Vyriška eilutė — nuo 90 iki 160 rb. Vyr. skalbiniai — nuo 12 iki 22 rb. Maisto produktų kainos mažne atitinka čionykštes kainas, skaičiuojant rublį lygų doleriui. Mažasis “Žiguli” automobilis moka nuo 5500 iki 7500 rb., “Moskvičius” — 7500 rb., “Volga” rezervuota tik partijos nariam ir tai tik pagal paskyrimą. Gyvenamas namas nuo 40,000 iki 300,000 rb.
— Juodoji rinka klesti. Čia gali gauti ir amerikoniškų ir kitų užsieninių prekių ir valiutos. Už dolerį moka kartais iki 6 rb. Moteriški bateliai moka nuo 90 iki 150 rb., “jeansai” — iki 70 rb., o “jeansai” ir atitinkamas švarkas — nuo 120 iki 140 rb.. Modernios muzikos plokštelė moka nuo 60 iki 120 rb.
Ar kolchozininkai norėtų atgauti savo turėtus ūkius?
— Labai daug atsirastų, kurie nenorėtų. Per eilę metų jau yra pamiršta privataus ūkininkavimo savarankiškumas. O kolchozininkų uždarbiai jau yra pralenkę kitų sričių, pirmiausia inteligentinių pro-jesijų, atlyginimus. Be to, 60 arų (1.5 acres) sklype kolchozininkai užsiaugina pakankamai daržovių ir gali gauti iš kolchozo ganiavos ir pašaro karvei, porai avių, porai kiaulių ir keletui vištų. Gyvulių ir paukščių laikymas dabar jau komplikuojasi, kai kolchozininkai varomi į naująsias gyvenvietes. Opiausia dabar kolchozam problema — jaunimo bėgimas į miestus. Kolchozuose lieka daugiausia tik vyresnioji karta, kuriai ateitis jau neberūpi, o tik kaip geriau nukaršti.
Kaip aiškinama Mažeikių naftos valyklos ir projektuojamos atominės elektrinės statybos?
— Oficialiai jokių aiškinimų nėra, neskaitant bendrybių apie didžiulius žingsnius komunizmo statyboje. Neoficialiai tas aiškinama kaip karinių įrenginių tinklo plėtimas ir rusifikacijos centrų steigimas. Specialistų pretekstu čia kurdinami rusai.
Ar, vykstant per Latviją, per Gudiją ar Rusiją, matosi skirtumas nuo Lietuvos vaizdo?
— Dėl užsilikusios prieškarinės vokiško stiliaus architektūros, Latvijos peisažas išveizi solidžiau. Estam pavyko išsaugoti ne tik savo miškus ir ežerus, bet ir skandinavišką architektūrą. Lietuvoj iškirsti mažesnieji miškai ir miškeliai, išnaikinti dvarų parkai, nusausinta nemaža Lietuvos ežerų ir upelių. Dėl to išnyko kai kurios žuvų rūšys, kai kurie retesni paukščiai. Baigia nykti vėžiai. Labai apnaikinta garsi Lietuvos medinė architektūra. Labai daug jos jau visai sunaikinta. Esamoji draudžiama remontuoti, tuo prievartaujant žmones, kad keltųsi į kolchozines gyvenvietes. Tad pačios Lietuvos vaizdas smarkiai pakitęs. Bet jis dar nepalyginamas su Gudijos pelkynais ar Rusijos alkanomis dykynėmis.
Ar yra tokių ūkio sričių, kur Lietuva pirmautų visoj sovietijoj?
— Taip, yra. Pirmiausia Lietuvos žemės ūkis. Lietuva maitina ne tik milijonus Rusijos rusų, žymią dalį Gudijos gyventojų, bet ir visą Karaliaučiaus sritį, kur niekas nei sėja, nei pjauja, nei į kluonus krauja (nes tai karinė zona), o maitinasi. Taip pat yra garsūs Lietuvos kompiuteriai. Nebėra Lietuvai lygių ir miestų naujojoj statyboj. Nepaisant Maskvos varžtų ir pavydo, Lietuvos architektai savo talentingu išradingumu yra sukūrę vertingų statinių, tikrų architektūrinių deimančiukų.
Kiek sėkmingos sovietų pastangos tautinėm kultūrom suniveliuoti ir vadinamai sovietinei kultūrai sukurti?
— Apie tai plačiau esu pasisakęs DRAUGE. Rusų pastangos šia kryptimi labai intensyvios ir brutalios. Lietuvos Kultūros ministerija ir kitos kultūros įstaigos visiškai pajungtos Maskvos instrukcijom. O kad tos instrukcijos būtų klusniai vykdodomos, LKP centro komitete, Ministrų taryboj, Saugumo komitete veikia specialūs kontrolės skyriai, plus partiniai sekretoriai, politrukai ir saugumo agentai kiekvienoje įstaigoje. Prieš šitokią galingą ir beatodairišką sovietų niveliavimo mašiną stovi beginklė, tik nepalaužiamo atkaklumo ir prisirišimo prie savo lietuviškos kultūros savitumų palaikoma mūsų tauta. Kaip ilgai ta tautos savigyna gali tęstis — vienas Dievas težino.
Ar lietuviai nesijaučia pranašesni už rusus?
— Jaučiasi ta prasme, kad rusai nėra europiečiai, o rusų - totorių -mongolų asimiliacinis mišinys, kuriam europinės kultūros apraiškos nesuprantamos, svetimos, o sovietiniu mastu net priešiškos ir pavojingos.
Ar lietuviai kuo nors pirmauja visoj sovietijoj?
— Neturi sau lygaus styginis kvartetas, dailininkai — vaikiškų knygų iliustratoriai, jau minėti Lietuvos architektai. Neseniai garsėjo pasaulyje Vilniaus VARPO choras. Pirmauja kai kurių sričių sportininkai.
Kiek yra sėkmingos rusinimo pastangos per mokyklą? Per jaunimo organizaciją (spaliukus, pionierius, komjaunimą)? Per administracijos įstaigas?
— Iš dalies šis klausimas jau atsakytas, atsakant klausimus dėl tautinės kultūros niveliavimo, kaip vaizduojamasi Lietuvos ateitis, ar lietuviai nesijaučia pranašesni už rusus. Čia tik galiu pridurti, kad paskutiniu metu visokeriopos rusinimo pastangos ypatingai yra suintensyvintos ir išplėstos iki vaikų darželių ir lopšelių, atseit, nuo lietuvio gimimo valandos. To rusinimo slogučio nepatyrusiam stačiai neįmanoma įsivaizduoti, ką išgyvena sąmoninga tauta, prievartaujama išsižadėti savo identiteto.
Ar netikintieji patriotai religijos ir bažnyčios padėtį laiko tik pačių tikinčiųjų reikalu? Ar žiūri kaip į reiškinį, kuris svarbus bendram lietuvių tautiniam uždaviniui?
— Drįsčiau tvirtinti, kad tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų eiliniam žmogeliui religijos ir bažnyčios reikšmė pirmiausia suprantama tik pasaulėžiūros ir žmogaus įsitikinimų plotmėje. Tačiau šviesuomenė, kurios tikinčiųjų procentas bus mažesnis už plačiųjų masių tikinčiųjų procentą, vis tiek, ar tikinti, ar netikinti, gerai supranta religijos ir bažnyčios veiksnio reikšmę šio meto mūsų tautos žūtbūtinėse grumtynėse dėl savo tautinės egzistencijos. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Komiką gali išvengti visa aprėpiančio sovietinio saugumo pinklių tik dėl to, kad jai solidarizuoja ir netikintieji lietuviai patriotai.
Ar religijos reikšmė žmonėm mažėja?
— Mano įspūdis priešingas — religijos reikšmė Lietuvos žmonėm didėja. Ryškūs yra tikėjimo atgimimo reiškiniai.
Kaip ilgai religinės bendruomenės gali pajėgti išlaikyti savo savarankišką (nuo KGB) egzistenciją?
— Lygindamas su tuo, kas lig šiol yra buvę, norėčiau daryti prielaidą, kad, nepaisant nei smurto, nei suktumo, nei papirkimų, KGB nepavyks infiltruoti religines bendruomenes tiek, kad būtų galima sunaikinti jų savarankiškumą.
Ar tikintieji žino, kad religinės institucijos yra infiltruotos jom iš vidaus griauti?
— Taip, žino.
Ar ir kiek plačiai Lietuvoje žinomas išeivijos gyvenimas?
— Labai trūksta informacijos. Susidomėjimas labai didelis. Išeivija Lietuvai tai lyg laisvos Lietuvos atšvaitas.
Ar žinoma, kad Amerikoj, D. Britanijoj, Prancūzijoj ir dar kai kur tebeveikia nepriklausomos Lietuvos diplomatai?
— Daugumai žinoma. Vieniem kaip pasididžiavimo faktas, kitiem kaip graži legenda. Bet kiekvienas gerai žino, kad jei prie progos apie tai išdroš rusui į akis — susilauks isteriškos reakcijos.
Ar žinoma, kad Amerikoj veikia Amerikos Lietuvių Taryba— Altas, Vyriausias Lietuvos Išliasvinimo Komitetas— Vlikas? Bendras Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas— Balfas? Lietuvos Laisvės Komitetas? Lietuvių bendruomenės organizacija?
— Apie šių organizacijų buvimą ir veiklą šiek tiek informacijų susimedžioja tik kai kurie inteligentai. Plačioji visuomenė arba nieko apie jas nėra girdėjusi, arba turi iškreiptą vaizdą, pagal sovietinės propagandos skelbiamus duomenis.
Kaip vertinamos užsieninės transliacijos lietuvių kalba?
— Labai vertinamos. Lietuva yra izoliuota. Vakarų spaudos negauna. Turistinis išvykimas į užsienius labai suvaržytas. Sovietinė spauda iš viso bekraujė, o ką iš užsienio gyvenimo skelbia — tai išimtinai prosovietiniu požiūriu. Lietuvai rūpi, kas iš tikro pasaulyje vyksta, ypatingai Sovietų Sąjungos pozicijos tarptautinėj raidoje, Europos įvykiai, išeivijos gyvenimas ir pačios Lietuvos gyvenimo faktai, pasiekę užsienį, bet nedaug kam pačioje Lietuvoje žinomi. Tad užsieninių radijo laidų lietuvių kalba reikšmė nepaprastai didelė. Aktualią informaciją teikia Laisvės radijas. Jo transliacijos godžiai gaudomos, nors sovietų labai trukdomos, bent Vilniuje. Amerikos balsas girdimas gerai, bet dažnas klausytojas šiomis transliacijomis nepatenkintas. Lietuvos klausytojui jos neįdomios ir mažai naudingos.
Ar žinoma, kokia spauda išeivijoje eina? Kokios knygos išleidžiamos? Kokios tautinių šokių šventės surengiamos?
— Kai kas iš išeivijos spaudos pasiekia Lietuvą be cenzūros. Bet tai atskirų asmenų privilegija. Jie kartais išdrįsta ja pasidalinti tik su labai patikimais bičiuliais. Už tokios literatūros turėjimą gresia dveji metai kalėjimo, kaip kad ir už tautinės vėliavos turėjimą. Iš rašytojų, man rodos, Lietuvoje gana plačiai žinomas Škėma. Jis priskiriamas prie šių laikų gerųjų pasaulinių rašytojų.
Kaip žiūrima į dovanų siuntinius? Ar jie naudingi?
— Gavėjam tikrai naudingi. Naudingi juodajai rinkai. Naudingi ir Maskvai, nes per jų muitus ateina svetima valiuta.
Kaip žiūrima į išeivių lankymąsi Lietuvoje?
— Lietuvoje kontaktų su Vakarais labai laukiama ir jie neišpasakytai reikalingi. Bet kad kontaktai būtų naudingi, svečiai iš užsienio turi mokėti matyti, klausyti ir budėti. Be jokio politinio nusimanymo svečias gali būti Lietuvai žalingas. Toks kartais per doklumą gali saugumui įduoti net savo brangų giminę, pas kurį buvo apsilankęs. Žinoma, pavojingiausi yra tokie svečiai, kurie išeivijoje dirba sovietų labui, o Lietuvoje per neapdairumą priimami kaip patriotai.
Kaip išeiviai turėtų priimti iš Lietuvos atvykstančius turistus?
— Kokio vieno recepto čia tur būt negali būti. Turistas nelygu turistui. Atvyksta aiškūs saugumo bendradarbiai. Atvyksta ir tikri patriotai. Vieni turi konkrečius saugumo uždavinius, kiti — tik grįžę turės pateikti raportą, kur buvę, ką matę, ką girdėję, su kuo susitikę. O jau saugumas pats ieškos, kas jam tiktų. O jį domina kiekviena išeivių gyvenimo smulkmena. Lietuviai svetingi. Gali pavaišinti ir sovietinio saugumo bendradarbį. Vis dėlto toks turėtų pajusti, kad be vaišingumo išeivija jam dar turi ir kitą mastą. Kaip atskirti patriotus ir išgamas — recepto neturiu. Bet pirmiausia tam reikalingas atsargus apdairumas.
