“Kirche im Gespraech”
Vokietis apie okup. Lietuvos bažnyčios padėtį
Pietų Vokietijos radijas “Suedwest-funk” (Baden) dr. L. Kleino redaguojamoje religinių žinių programoje š.m. pradžioje transliavo Hanso H. Hueckingo apybraižą “Kirche im Gespraech: Chronik der katholishen Kirche Litauens” (Bažnyčia pokalbyje: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika). Pasinaudodamas kronikų medžiaga, vokietis autorius įžvalgiai pavaizduoja dabartinę Lietuvos katalikų padėtį. Pateikiame apybraižos vertimą, manydami, kad ji verta Į Laisve skaitytojų dėmesio. Vert.
Romos katalikai Sovietų Sąjungoje skriaudžiami šiandien ne tik dėl savo tikybinių įsitikinimų bei tarptautinių ryšių, bet taip pat ir dėl to, kad valdžia juos tam tikru laipsniu sutapatina su ukrainiečių, gudų, latvių ir, visų pirma, lietuvių “separatistiniais” ir nacionalistiniais” elementais.
“Bezbożnik” 1923 kovo 18 rašė:
“Kova prieš katalikų dvasininkus turi būti įnirtingiau vedama, negu prieš rusų bažnyčią, nes katalikai yra tvirčiau susiorganizavę už stačiatikius, o katalikiškoji ideologija — glaudžiau susijusi su bendra gyvenimo praktika”.
Šie žodžiai išreiškia visą katalikų tragediją Stalino laikais.
Sovietinei kariuomenei užėmus Lietuvą 1944 metais, pradžioje sekė trumpas sąlyginės pakantos laikotarpis. Sąlygos pasikeitė, Lietuvos vyskupam atsisakius pasmerkti partizaninį sąjūdį. Partizanai kovojo su mažesniais raud. armijos daliniais, naikino sandėlius, sovietinius prisitaikėlius ir iki 1951 kliudė žemės ūkio sukolchozinimą.
Vienintelės veikiančios Romos katalikų vyskupijos Sov. Sąjungoje šiandien tebėra Lietuvoje ir Latvijoje. Už Baltijos valstybių ir Vak. Ukrainos sienų veikia vos keturios katalikų bažnyčios. Valstybinė priežiūra praktiškai panaikino betkokius tarpdiecezinius ryšius Sovietų Sąjungos viduje. Gudų jaunuoliai, pavyzdžiui, negali patekti į Kauno ar Rygos kunigų seminarijas, nors jie gali būti teisiami Baltijos kraštuose.
Spėjama, jog šiuo metu Sov. Sąjungoje iš viso esama apie 3 milijonai Romos katalikų, kurių dauguma gyvena Lietuvoje. Tikinčiųjų skaičius, kaip žinoma, tebėra sovietinės statistikos tabu.. Rytų Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos laikraštis “Begegnung” 1967 m. skelbė, kad lietuviai katalikai sudaro 2 milijonus iš bendro trijų milijonų Lietuvos gyventojų skaičiaus. Netgi sovietiniai sociologai galvoja, kad religingumas Lietuvoje viršija Sovietų Sąjungos vidurkį. Jų skaičiavimais, 1958 m. Lietuvoje 81% visų naujagimių buvo krikštijami, 64% santuokų buvo sudaromos bažnyčioje ir 79% mirusiųjų laidojami krikščioniškai.
Prasidėjus persekiojimams Chruščiovo laikais, šie skaičiai 1964 m. sumažėję atitinkamai iki 50%, 38% ir 60%. Lietuvoje, kaip visur Rytų Europoje, bažnytinės priklausomybės sąmonė kaimo vietovėse yra žymiai didesnė, negu pramoniniuose didmiesčiuose, kur nuo ateistinės propagandos gana nepriklausomas supasaulėjimas yra daug toliau pažengęs.
Nežiūrint Rytų-Vakarų įtampos mažinimo ir su tuo susijusios Pauliaus VI “Rytų politikos”, du lietuviai vyskupai, kaip ir anksčiau, yra sukliudyti eiti pareigas, kunigaudami kaime, toli nuo savo vyskupijų. Antireliginės priekabės ir įžeistas tautinis jausmas sukėlė augantį katalikų gyventojų nepasitenkinimą, kuris galop pasireiškė 17.000 lietuvių pasirašytu protesto laišku Jungtinių Tautų gen. sekretoriui Waldheimui.
Organizuotą lietuvių katalikų pasipriešinimą dokumentuoja “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, leidžiama mašinraščiu nuo 1972 kovo 19 kas du-trys mėnesiai. Joje skelbiami įrodyti tikybinės priespaudos ir tikinčiųjų pasipriešinimo atvejai: kaltinamųjų gynimosi kalbos, protesto laiškai, slapti antireliginės propagandos ar kovos su religija potvarkiai, pranešimai apie nesibaigiančius nusižengimus ir administracinę savivalę. Visa tai autentiškai pavaizduoja tikybinę ir bažnytinę padėtį Lietuvoje.
Sovietiniai organai iš pradžių reagavo į kroniką tylėjimu. Užsienio spaudai, Vatikano ir “Laisvės” radijui pradėjus skelbti kronikų ištraukas (“Laisvės” radijas transliuoja “LKB Kroniką” ištisai be praleidimų ar pataisymų — vert. past.), sovietų valdžia ėmė ieškoti kronikos leidėjų ir kelių, kuriais šis leidinys pasiekia užsienį, bet tie ieškojimai iki šiol buvo bergždi.
Naujasis Religijų reikalų įgaliotinis Lietuvoje Tumėnas, 1973.V.8 sukvietęs pirmajam susipažinimui visus pareigas einančius vyskupus ir vyskupijų valdytojus, apgailestavo, kad užsieniui skiriama ir “tarybinę tikrovę šmeižikiškai juodinanti“ kronika esanti kunigų darbas ir kad už tai net vienas vyskupas esąs atsakingas.
Dar šiandien patiriamos chruščiovinio laikotarpio represijos drauge su spaudimo sumažėjusiu aštrumu pastarajame dešimtmetyje padrąsino lietuvių katalikų protesto sąjūdį, kokio anksčiau nepastebėta. Tam gal būt pavyzdys ir paskata buvo įvykiai kitose bažnyčiose bei stiprios opozicinės srovės sovietinėje inteligentijoje.
Lietuvos bruzdėjimas veikiai surado kelią į pagrindinį kritiškos inteligentijos organą — “Dabartinių įvykių kroniką” (rus. “Chronika tekuščych sobytij”). Čia iš naujo pasitvirtina stebėjimas, kad šiuolaikinės opozicijos srovės Sov. Sąjungoje iškyla įvairiuose visuomenės sluoksniuose, nors ne be vidinio, dalykiško sąryšio.
Pirmasis dokumentas, su kuriuo Vakarai susipažino “LKB Kronikos” dėka, buvo Vilniaus arkivyskupijos 40 kunigų raštas Kosyginui, rašytas 1969 rugpiūčio mėn. Pasiremdami Leninu ir Sov. Sąjungos konstitucija, kunigai su kartėliu skundėsi dėl Bažnyčios diskriminavimo: sutvirtinimas leidžiamas teikti tik didmiesčiuose; kaimo gyventojams, norintiems savo vaikus sutvirtinti, tenka labai dažnai toli keliauti ir daug pastangų daryti. Rašte nurodomi pavyzdžiai, kaip administracija kliudo dvasininkam atlikti savo pareigas. Jiem neleidžiama padėti kaimyninėm parapijom. Ypatingomis švenčių dienomis, bažnyčioje susirinkus dideliam tikinčiųjų skaičiui, neįmanoma išklausyti visų išpažinčių, nes vietos kunigai negali paprašyti kito kunigo talkon. Net to paties dekanato kunigai neturi teisės reguliariai susitikti.
Ir lietuviai kunigai patvirtina, kas jau žinoma iš stačiatikių bažnyčios: sovietinių organų nurodymai ir baudos bendruomenėm pranešami dažnai tik žodžiu; pareigūnai atsisako juos patvirtinti raštu, o dėl to susidaro nesaugumo, priklausomybės ir savivalės atmosfera.
Kunigai toliau skundėsi, kad bažnyčiai trūksta elementariausių tikybinių knygų: sovietiniais metais legaliai neišspausdinta nė vieno vienintelio katekizmo. Lietuviai kunigai neturi jokios galimybės paruošti vaikus pirmajai komunijai. Kunigai ir pasauliečiai, kurie tokio draudimo nepaisė, pastaraisiais metais buvo sunkiai baudžiami piniginėmis ir kalėjimo bausmėmis.
Patys vaikai diskriminavimu atitraukiami nuo bažnyčios, puolami ir išjuokiami mokyklose, jiem draudžiama aktyviai dalyvauti pamaldose, mišių patarnautojais ar procesijose. Daugelis kunigų už vaikų dalyvavimą pamaldose prievarta perkeliami ar baudžiami piniginėmis baudomis.
Prie smulkmeniškų, bet kasdienybėje labai kliudančių diskriminavimo priemonių priklauso, pavyzdžiui, draudimas naudoti bažnyčiose bet-kokius techniškus įrenginius, kaip garsiakalbiai. Be to, bažnyčiom labai sunku gauti medžiagų jų išlaikymui ir pastatų taisymui. Vienas svarbiausių punktų keturiasdešimties kunigų rašte lietė visiškai nepakankamas galimybes teologiniam prieaugliui paruošti. Lietuvos kunigų skaičius sumažėjo nuo 1460 (1944 m.) iki 700 (1971 m.), daugiausia dėl kunigų senėjimo ir valdžios potvarkio riboti kandidatų priėmimą į vienintelę Lietuvos kunigų seminariją Kaune, įvedus numerus clausus. Iš 4 kunigų seminarijų, kuriose iki 1940 m. mokėsi kasmet apie 400 klierikų, po karo išliko tik viena seminarija. 1946 m. klierikų skaičius buvo sumažintas iki 150. Šiuo metu Religijų reikalų įgaliotinio įstaiga yra nustačiusi 50 klierikų skaičių.
Priėmimas į kunigų seminariją vyksta tokia tvarka:
L Kandidatas pristato seminarijos rektoriui vietinio partijos komiteto leidimą studijuoti;
2. Seminarijos rektorius kandidatų sąrašą pristato Religijos reikalų įgaliotinio įstaigai Vilniuje;
3. Įgaliotinis išbraukia jam nepageidaujamus kandidatus, nenurodydamas priežasties;
4. Į išbrauktųjų, neatvykusiųjų ar vėliau iš seminarijos išstojusių vietą nauji kandidatai negali būti priimami.
Paprastai neleidžiama teologijos studijuoti labai gabiem, baigusiem aukštąsias mokyklas (1974 m. iš penkių išbrauktųjų kandidatų trys buvo baigę universitetą) ir turintiem gabumų kalbom.
Mokslo metu klierikai reguliariai iškviečiami ir tiesiog verčiami pranešinėti apie profesorių paskaitas, o taip pat apie tuos kunigus, pas kuriuos jie praleidžia vasaros atostogas. Tokio žinybinio savivaliavimo priemonės yra būdingos dabartinei sovietinės valdžios religinei politikai, kuri žymia dalimi atsisakė fizinio teroro ir naudoja švelnesnes, mažiau permatomas žinybines priemones bažnyčios judėjimo laisvei suvaržyti.
Jeigu anksčiau raštai su gausiais parašais rodė didelį dvasininkų vieningumą, tai dar didesnę kunigų ir pasauliečių solidarumo bangą iššaukė jėzuito Šeškevičiaus nuteisimas 1970 m. ir kunigų Zdebskio ir Bubnio teismai 1971 m. Kiekybės atžvilgiu šios protesto bangos gali būti palygintos tik su žydų ir Krymo totorių apsisprendimo ir laisvės reikalavimais. Kunigų bylose kiekvieną kartą buvo svarbiausias kaltinimas, kad jie ruošė vaikus pirmajai komunijai.
Kun. Šeškevičius gynėsi, remdamasis kunigo pareiga skelbti evangeliją. Savo paskutiniame žodyje jis išsamiai minėjo sovietinę konstituciją ir įvairius Lenino raštus, kuriuose skelbiama ir garantuojama tikėjimo laisvė. Čia vėl išryškėja tvirtas vidinis ryšys su opozicine inteligentija, kuri nepavargdama lygina tikrovę su krašto įstatymais, nes tuose įstatymuose iš tikrųjų kiekvienam užtikrintos gana didelės demokratinės laisvės ir nepriklausomo gyvenimo galimybės.
Kun. Šeškevičius savo gynimosi kalboje paminėjo ir kitus “broliškus socialistinius kraštus, kuriuose gerbiamas leninizmas”. Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje sistemingas tikybos mokymas bažnyčiose ir bažnytinėse patalpose esąs visiškai legalus. Jokiame Rytų Europos krašte, išskyrus Albaniją, Bažnyčia nesanti taip suvaržyta, kaip vadinamoje “socializmo tėvynėje . Aiškiai prieštaraudama savo praktikai, Sov. Sąjunga ratifikavo 1960 gruodžio mėnesį Jungt. Tautose priimtą susitarimą dėl kovos prieš diskriminavimą švietimo srityje. Šito susitarimo penktame straipsnyje įsakmiai garantuojama tėvų teisė religiškai šviesti ir auklėti savo vaikus. Todėl kun. Šeškevičius kaip kunigas ir kaip valstybės pilietis atmetė betkokią kaltę kaltinamojo akto prasme ir iškėlė savo dvigubą sąžinės pareigą — “patikrinti vaikų tikybos žinias ir juos mokyti tikėjimo tiesų”.
Visas bylos svarstymas pasirodė dar labiau abejotinas, sugretinus šiuos principinius samprotavimus su faktine kaltinamojo akto medžiaga. Kun. Šeškevičius galėjo įrodyti, kad jis visiškai neorganizavo jokio sistemingo tikybos mokymo, o tik penkiais atvejais 1970 birželio ir liepos mėnesiais patikrino savo parapijos vaikų, einančių pirmosios komunijos, tikybos žinias. Toks minimalus ir visiškai nepakankamas tikybos mokymas pagal sovietinius įstatymus neperžengia legalumo rėmų. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos kunigam taip ruošti vaikus pirmajai komunijai buvo slaptai ir tiktai žodžiu uždrausta. Už tokio slapto potvarkio nesilaikymą kun. Šeškevičius buvo nuteistas metus kalėti.
Sovietiniai organai nesitikėjo tokio solidarumo, kurį sukėlė ši byla Lietuvos kunigų tarpe. 1970 lapkričio mėnesį 104 kunigai pasirašė pareiškimą Sov. Sąjungos ir Lietuvos kompartijų centro komitetam, reikalaudami kun. Šeškevičių paleisti ir bendrai panaikinti bažnytinio darbo kliūtis.
Dar aštresnis buvo Panevėžio vyskupijos 126 kunigų protesto raštas Sov. Sąjungos kompartijos centro komitetui 1971 vasario mėn., kuriame sakoma, kad kun. Šeškevičiaus nuteisimas — “aiškus tikybos laisvės pažeidimas . . . kad šita byla sudaryta dirbtinai, nesilaikant tarybinių įstatymų, keleto antireligiškai ir ateistiškai nusiteikusių pareigūnų”.
Visus suminėtuosius raštus pasirašė daugiau kaip trečdalis visų Lietuvos kunigų. Be to, ne visi dokumentai pasiekė Vakarus. Toks didelis skaičius rodo ne tik lietuvių kunigų drąsą, bet taip pat išryškina ir jų pasiryžimą nesitaikstyti su diskriminavimais ir varžymais, taikomais kunigam, ir ne tik jiem. Tuo pačiu jie niekur iš esmės nekritikuoja sovietinės sistemos, nors savo keliamais tikybos laisvės reikalavimais savaime jie siekia pakeisti sovietinę tikrovę.
1971 lapkričio mėn. dėl tų pačių nusižengimų buvo teisiami kunigai Zdebskis ir Bubnys, abu nuteisti po vienerius metus kalėti. Teisiant kun. Zdebskį, prie teismo rūmų vyko pogrominio pobūdžio scenos. Nors bylos nagrinėjimo laikas ir vieta buvo slepiami, prie teismo rūmų Kaune susirinko apie 600 žmonių, kuriuos milicija vaikė ir mušė. Apie 20 asmenų buvo suimti, buvo daug sužeistų. Tikrąjį kunigų teismų pagrindą labai aiškiai nusakė kaltintojas: “Visko, ko reikia, išmoko mokykla, todėl nėra pagrindo dar katalikų bažnyčion eiti. Mes neprileisime, kad vaikai būtų kitaip mokomi, negu mokykloje”.
1971.IX.26 Santaikos katalikai pasiuntė laišką Brežnevui, pasirašytą beveik dviejų tūkstančių žmonių (iš tikrųjų — 1190, vert. p.). Kunigų suėmimas ir nuteisimas už vaikų ruošimą pirmajai komunijai jiem parodęs, kad nesą ko ir begalvoti apie sąžinės ir tikėjimo laisvę: “Mes labai apgailestaujame, kad katalikų teisės, tarsi kokių negrų, yra grubiai pažeidžiamos”.
Net kritiškai nusiteikę Maskvos intelektualai smarkiai rūpinosi kun. Zdebskio likimu. Žmogaus teisių gynimo komitetas, kuriam priklauso ir atominis fizikas Sacharovas, kreipėsi į LTSR Auščiausio sovieto prezidiumą ir į UNESCO gen. direktorių Maillot. Kunigo elgesys jokiu požiūriu neprieštaraująs sovietų įstatymams. “Priešingai, jo areštas pažeidžia ne tik Sov. Sąjungos ratifikuotą susitarimą dėl kovos su diskriminavimu švietimo srityje, bet dargi yra baudžiamas nusikaltimas, apibrėžtas LTSR Baudžiamojo kodekso 145 straipsniu” — taip sakoma rašte LTSR Aukščiausiam sovietui.
Ligtolinių protestų bangos viršūnę sudaro du memorandumai Brežnevui ir JT gen. sekretoriui Waldheimui, pasirašyti iš viso daugiau kaip 17.000 Lietuvos katalikų. Apie tai sužinota 1972 kovo mėnesį. Čia dar kartą pakartojami ankstesni reikalavimai toleruoti tikėjimą ne kaip abstraktų principą, bet kaip konkrečią tikrovę:
“ . . . mes prašome tarybinę vyriausybę suteikti mums sąžinės laisvę, kuri yra užgarantuota TSRS Konstitucijoje, bet iki šiol nebuvo vykdoma. Mes norime ne gražių žodžių per spaudą ir radiją, bet rimtų vyriausybės pastangų, kurios padėtų mums, katalikams, jaustis lygiateisiais Tarybų Sąjungos piliečiais”.
Rašte Waldheimui tarp kitko sakoma:
“Kreiptis į Jus mus paskatino ta aplinkybė, kad mūsų Respublikos tikintieji negali pasinaudoti tomis teisėmis, kurios išdėstytos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnyje. Mūsų kunigai, tikinčiųjų grupės ir atskiri katalikai ne kartą šiuo reikalu kreipėsi į aukščiausius Tarybų Sąjungos valstybinius organus, reikalaudami liautis pažeidinėjus tikinčiųjų teises”.
1972 gegužės 14 susidegino dvidešimtmetis darbininkas Romas Kalanta, kuris taip pat pasirašė memorandumą Waldheimui. Po jo laidotuvių Kaune įvykę kruvini neramumai, per kuriuos demonstrantai šaukė “Laisvės Lietuvai”, buvo nuslopinti, panaudojus parašiutininkų dalinius. Kalanta buvo Maskvos ciniškai paskelbtas “psichiniu ligoniu”, kurio savižudybe piktnaudžiavo “neatsakingi gaivalai”.
Dviejų kitų lietuvių susideginimas Varėnoje ir Kaune, kaip ir milicijos raidiškai paskutiniu momentu sukliudytas ketvirtojo lietuvio nusižudymas yra neginčijamas katalikų priespaudos įrodymas, o taip pat protestas prieš Lietuvos gyventojų priklausomybę, skriaudas ir priespaudą, kurią ironišku būdu “komunistinio internacionalizmo” vardan vykdo rusiškieji kolonialistai.
1972 balandžio mėn. lietuviai vyskupai išleido ganytojinį laišką, kuris neabejotinai pavaizduoja sunkią hierarchijos būklę:
“Kai kurie kunigai ir tikintieji nepaprastai lengvabūdiškai vertina tam tikrus faktus, kurie yra mūsų tikrovės ypatingų sąlygų išdava. Tikintieji pasirašinėja raštus, neapgalvodami padarinių”. Šiame sąryšyje vyskupai užsiminė įvairius parašų rinkimus. Jų iniciatoriai elgiasi “neatsakingai”. Tokie parašų rinkimai negali Bažnyčiai atnešti nieko gero. Bažnyčiai reikia naudotis tik tokiomis priemonėmis, kurios suderinamos su Evangelija: “tos priemonės daugeliu atžvilgių skiriasi nuo pasaulietinių”.
Tas bendras ganytojinis laiškas, kaip paskelbė “LKB Kronika”, buvo parašytas po to, kai Kauno arkivyskupijos kurijoje apsilankė Sov. Sąjungos kompartijos CK narys. Tas pareigūnas spaudė vyskupus ir grasinimais juos privertė bendru ganytojiniu raštu pasisakyti prieš tikinčiųjų protesto rezoliucijas. Kronikos žiniomis, kai kurie kunigai atsisakė ganytojinį laišką perskaityti iš sakyklos. Jie laikė jo turinį “kanoniškai negaliojančiu”, nes jis buvo parašytas, naudojant prievartą.
Eilėje kronikos numerių pateikiama daugiau pavyzdžių, kaip vyksta protestai prieš tęsiamą katalikų diskriminavimą, ypač tikinčiųjų mokinių, kurie turi būti padaryti ateistais ir nutautinti. “LKB Kronikos” 8 nr. skelbiama:
“Jau dveji metai, kai “LKB Kronika” fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Jei čia melas, kodėl tarybinė propaganda iki šiol nepaneigė nė vieno šiame leidinyje paminėto fakto? Lietuviai gerbia kitų tautų žmones, tačiau negali būti ramūs, kai po “nacionalizmo” priedanga niekinama tautos praeitis, o prisidengus “internacionalizmu” — vykdomas nutautinimas”.
“LKB Kronikos” 9 nr. baigiamas tokiais žodžiais:
“Nepaisant valdžios represijų, “LKB Kronika” bus leidžiama ir ateityje. Ji nustos eiti tik tada, kai valdžia bažnyčiai ir tikintiem suteiks bent tiek laisvės, kiek jos garantuoja TSRS konstitucija”.
Sov. Sąjungai pavyks tik tada susitvarkyti su opozicija, kai ji nebeslopins simptomų, bet pripažins blogį iš esmės ir jį pašalins. Pagaliau, tai būtų gera marksistinė tradicija ištirti priežastis ir nepasilikti paviršiuje. Tačiau iš tarybinės vadovybės negalima tikėtis pramatomoje ateityje, kad ji, pavyzdžiui, pasektų kinų komunistų patarimais: klausytis masių ir iš jų mokytis. Juo mažiau to galima tikėtis, kai nekreipiama dėmesio net tokiem kompetetingiem mokslininkam, kaip Sacharovas.
Lietuvos įvykiai rodo, kad opozicija šiame krašte, daug labiau veikiamame Vakarų Europos politinės tradicijos, negu Rusija, persunkia viešąją nuomonę ir priverčia save išklausyti. Ji nėra linkusi susitaikyti su savivaliaujančia administracija ir nevykdomomis konstitucijos garantijomis. Pilietinė drąsa ir pilietinis pasitikėjimas nebesulaikomi baimės ir teroro, kaip Stalino laikais. Verta pažymėti, kokį didelį vaidmenį šios sąmonės atgaivinime atliko katalikų bažnyčia.
Sulietuvino dr. J. L.
Į LAISVĘ kitas numeris išeis gruodžio mėnesį.
