JUOZAS BRAZAITIS LIETUVIŠKOJE REZISTENCIJOJE

ADOLFAS DAMUŠIS

Dr. Adolfui Damušiui, vienam iš aktyviosios rezistencijos vadų, buv. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pramonės ministrui, B. Radzivanienė prisega gėlę; kairėje — prof. Juozas Brazaitis Nuotr. V. Maželio

Dar nepriklausomoje Lietuvoje Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra išsireiškęs:“Jei nori gyvenimą tvarkyti, turi atsistoti jo priešakyje ir jam vadovauti pozityviomis idėjomis”.

Taikant tą patarimą pačiam tų žodžių autoriui, nesunku pastebėti, kad buvo sunku jį priešakyje pastatyti. Tačiau antrąją sąlygą jis vykdė nuostabiai. Kalbant apie rezistencinę veiklą, kiekvienam iškylančiam uždaviniui pozityvios idėjos iš jo tiesiog plaukte plaukė. Kaip tik tas kūrybingumas idėjų srityje jį ir išstumdavo į priešakį, nors jis paprastai ir stengdavosi to išvengti. Tai patvirtina jo kelias į Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovybę, kai lietuvių tauta sukilimo keliu atsikratė sovietinės rusų okupacijos, nors ir trumpam laikui atstatė nepriklausomybę ir 1941 m. birželio 23 sudarė sukiliminę vyriausybę.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu Vilniuje veikusi lietuvių antisovietinės rezistencijos karinė ir politinė vadovybė jau 1941 m. balandžio mėnesį buvo pramačiusi laikinosios vyriausybės sąstatą. Per dr. Praną Padalį vyriausybės narių sąrašas buvo perduotas Kauno Lietuvių Aktyvistų Fronto štabui. Jame pulk. Kazys Škirpa buvo numatytas ministeriu pirmininku, o jo pavaduotoju — Jonas Masiliūnas (buv. Merkio suformuotame kabinete susisiekimo ministeris), kuris pirmininką būtų turėjęs pavaduoti pirmosiomis pramatomo sukilimo dienomis. Tačiau masinių deportacijų metu J. Masiliūnas birželio 15 buvo areštuotas ir išvežtas į Sibirą. Ten žuvo sunkiuose miško kirtimo darbuose 1942 gruodžio mėnesį. Taigi sukilimui prasidėjus, Kaune nebuvo nei vyriausybės pirmininko, nei jo pavaduotojo . . Keli Laikinosios vyriausybės nariai pirmajame posėdyje išsirinko prof. Juozą Brazaitį eiti ministerio pirmininko pareigas.

Brazaitis tų pareigų nenorėjo, bet davėsi mobilizuojamas tiktai keliom dienoms, “kol Kazys Škirpa išlips iš pirmojo tanko, pasiekusio Kauną”. Taip kalbėjome ir taip nuoširdžiai tikėjome. Tačiau Škirpa ne tiktai nebuvo atgabentas į Kauną, bet Berlyne jam gestapas uždėjo namų areštą. Tada Juozas Brazaitis bandė tas pareigas perduoti Jonui Matulioniui, o jam nesutikus — gen. Stasiui Raštikiui. Brazaičio nuomone, tie asmenys buvę labiau populiarūs ir politikoje labiau patyrę. Ir pastarajam nesutikus, vyriausybės nariai prašė Brazaitį iš tų pareigų nesitraukti, nes jis imponavo pajėgumu pozityvias idėjas kelti ir vykdyti. Ir taip jam teko išbūti vyriausybės priešakyje visas šešias savaites, iki Laikinosios vyriausybės veikla prieš jos valią okupacinės vokiečių civilinės valdžios, civilfervaltungo, buvo sutrukdyta.

Lietuvių Aktyvistų Frontas 1941 rugpjūčio mėnesį pasitraukė iš viešosios veiklos, nes nacių provokacinis kurstymas vienos lietuvių grupės prieš kitą (pav. nacionalistų prieš aktyvistus) pasidarė nebepakeliamas. Tada antinaciniame pogrindyje susikūrė Lietuvių Frontas, ir jo centrinė figūra, tiesiog sąjūdžio siela, tapo Juozas Brazaitis. O vėliau, kai iš Tautos Tarybos ir Vyriausio Lietuvių Komiteto susidarė Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, Juozas Brazaitis, kaip VLIK-o politinės komisijos narys, o vėliau jos pirmininkas, tapo visos lietuviškosios rezistencijos vienu iš centrinių jos minties bei linijos formuotojų.

Rezistentas aukos dvasia ir darbu

Juozas Brazaitis turėjo įgimtas rezistento savybes. Rezistencinėje veikloje jis reiškėsi asmenine aukos dvasia ir intensyviu, sugebančiu darbu. Jo nusistatymu, rezistencinėje veikloje svarbu išdiskutuoti, sutarti, o ne diktuoti, nes turima reikalo su idealistais savanoriais. Išmintingai mąstanti, idealistinė asmenų grupė, besidalindama mintimis, natūraliai suranda geriausią sprendimą. Todėl jis mėgo gyvus pokalbius ir aiškias nuomones. Jo būdo švelnumas labai tiko svarstyti klausimus pokalbiais, o jo sugebėjimas greit ir sumaniai atlikti darbą, taikliai suformuluoti orientacines mintis raštu buvo nepamainomai vertingi jo rezistencinio charakterio atributai. Rezistencinėje veikloje reikia ne populiarumo ieškojimo, ne impulsyvių sprendimų, bet išminties, rimties, valingo ištvermingumo. Ir Juozo prigimtyje kaip tik visa to buvo. Jis buvo linkęs išlikti nepastebėtas, neiškeltas, neišgarbintas. Tad jo asmenyje lietuviškoji rezistencija ir rado idealų vadovą.

Rezistencijos vadovui teko komunikuoti su nemažu skaičiumi bendradarbių. Apygardų bei didesnių pogrindžio telkinių atstovai periodiškai atvykdavo išsiaiškinti veiklos taktikos bei pagrindinių tikslų. Per tuos pokalbius jie patys rezistencinėje dvasioje sustiprėdavo, o taip pat vadovybei perduodavo savo aplinkos visuomenės nuotaikas. Juozas Brazaitis tokiuose susitikimuose pajusdavo gyvenimo pulsą ir pogrindžio spaudoje galėdavo visuomenę taikliai orientuoti.

Kiekviena diena okupacijoje atnešdavo naujų rūpesčių, netikėtumų. Reikėjo budėti ir būti pasi-ruošusiems atsiliepti į naujai iškylančias problemas ir pateikiamus uždavinius. Tam tikra prasme čia reikėjo prometėjiškos dvasios: nešti šviesą savo tautai ir dėl to asmeniškai kentėti. Tai buvo atkakli kova su neteisėto smurto viešpatavimu, surišta su pastangomis apsaugoti savo tautos žmones nuo beprasmio naikinimo.

Rezistencinių problemų krūviui pavaizduoti prisimintinas nacių vykdytas Lietuvoje žydų naikinimas. Laikinoji vyriausybė jau pirmosiomis savo veiklos dienomis patyrė, kad į Kauną yra atvykęs SS Brigadefuehrer Stahlecker, specialios saugumo tarnybos, “Sonderkommando A”, komendantas, kuris pradėjo organizuoti lietuvius vykdyti pogromus prieš žydus, motyvuodamas tuo, kad žydai nusikaltę prieš lietuvių tautą masinių deportacijų metu. Tačiau Stahleckerio akcija buvo nesėkminga. Tai yra dokumentaliai užfiksuota Nuernbergo teismo bylose. Savo oficialiuose pranešimuose Stahleckeris skundėsi, kad lietuviai nepaklausę jo raginimų ir jam pavykę pasitelkti tiktai pavienius asmenis.

Laikinosios    vyriausybės iniciatyva buvo daryta visa eilė žygių žydams gelbėti. Vidaus reikalų ministeris pulk. J. Šlepetys išsikvietė į Stahleckerio spąstus patekusius asmenis, įspėjo juos nedalyvauti prasižengimuose prieš žmonių gyvybę ir skatino juos pranykti iš Kauno. Krašto apsaugos ministeris gen. Stasys Raštikis, kai į jį kreipėsi žydų delegacija, pasitaręs su Juozu Brazaičiu, tuoj nuvyko pas vokiečių generolą von Roques pareikšti “mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančių akciją prieš žydus” (Stasys Raštikis “Kovose dėl Lietuvos”, II tomas, 307 p.). Į tai vokiečių generolas atsakė: “Jūs (lietuviai) dar nesate prie to pripratę, bet turėsite priprasti”. Be to “tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo” (Ibid.).

Juozas Brazaitis savo kalboje (tekstas pasirašytas) civilfervaltungui 1941 rugpiūčio 5 pasakė: “Laikinoji vyriausybė neturėjo jokių priemonių teigiamai paveikti prieš vykdomas žydų egzekucijas Kaune ir provincijoje”.

Anose sąlygose tai buvo drąsūs žygiai ir pasisakymai, surišti su mirties pavojumi patiems sau, ypač žinant, kokius planus naciai buvo pramatę Lietuvos žmonėms. Ir tie, kurie įtaigoti sovietų propagandos arba nesuprasdami anų laikų padėties, drįsta kaltinti Juozą Brazaitį ir kitus Laikinosios Lietuvos vyriausybės narius žydų reikalu, yra panašūs į tuos plėšrius paukščius, kurie kerštaudami draskė Prometėjaus kūną. Tokie kaltinimai buvo padaryti net JAV Kongrese (Atstovų rūmų narė Elizabeth Holtzman) ir pakartoti didžiosios spaudos (pav. “New York Times).

Laikinosios Lietuvos vyriausybės ginti išėjo JAV LB Krašto valdyba. Reikalą tirti buvo pavesta JAV Teisingumo Departamento Imigracijos ir Natūralizacijos tarnybai. Tyrimo daviniai buvo pristatyti JAV Kongreso Teisinės komisijos Imigracijos, Pilietybės ir Tarptautinės Teisės pakomisijai. Tos pakomisijos pirmininkas kongresmanas Joshua Eilberg JAV LB Krašto valdybą 1975 sausio 13 raštu painformavo, kad Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečo pavardės išimtos iš nacių karo nusikaltėlių sąrašo ir investigacija sustabdyta, nes “nėra jokio įrodymo, kad jų veikloje būtų buvę kas prieš-žydiška ar pro-naciška”. Prie to laiško pridėta tyrinėjimo dokumentacija. Iš jos matyti, kad Leonard F. Champam, jr., Imigracijos ir Natūralizacijos tarnybos komisijonierius, JAV Kongresui pranešė, kad nerasta jokių įrodymų, kad Laikinosios Lietuvos vyriausybė būtų išleidusi ar vykdžiusi kokius nors potvarkius, paneigiančius žydų mažumos teises. Tas sprendimas padarytas, apklausinėjus 110 asmenų ir įstaigų, veikiančių Izraelyje, Vokietijoje, Anglijoje ir JAV-se.

JAV LB Visuomeninių reikalų tarnybos pirmininkas Algimantas Gečys, vedęs tuo reikalu susirašinėjimą su JAV Kongreso nariais, daro tokias išvadas:

“Prisiųstoji dokumentacija yra aiškus įrodymas, kad 1941 metų sukilimas buvo lietuvių tautos siekimas nusikratyti sovietine okupacija, o jo vadovai ir Laikinoji vyriausybė buvo tautos valios Lietuvai vėl būti nepriklausomai vykdytojai . . . Jų (Brazaičio ir Šlepečio) išteisinimas yra atsakymas į sovietinio okupanto per eilę metų tęstus bandymus diskredituoti 1941 metų sukiliminę vyriausybę ir per ją visą lietuvių tautą”.

Lietuvių rezistencijos taktika

Juozas Brazaitis buvo vienas iš pagrindinių lietuvių rezistencijos taktikos kūrėjų ir strategų. Jo linijos dėka lietuvių rezistencinis pogrindis nesprogdino tiltų, nevertė nuo bėgių traukinių nei vykdė kitų užpuolimų, kurie provokuotų okupanto kerštą. Lietuviškoji rezistencija siekė brandinti lietuvių tautą tautinės savigarbos ir savarankiškumo troškuliu, laisvės meile, ji skyrė savo jėgas nepriklausomybės atstatymui, o ne priešo apgaulingiems manevrams paremti, ji teikė pagalbą persekiojamiems ir skatino tautą išmintinga laikysena išgyventi supančius pavojus su kiek galint mažesniais nuostoliais. Tačiau, iš antros pusės, nuo okupanto smurto ir veiksmų, nukreiptų prieš lietuvių tautos interesus, gynėsi ryžtingai.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva buvo dviejų brutalių okupantų, komunistų ir nacionalsocialistų, replėse. Savo tarpe du kovojantys barbarai vienas antrą provokuodavo, o pyktį ir kerštą išliedavo ant nekaltų mūsų tautos žmonių.

Bolševikų ir lietuvių tautinės rezistencijos taktikai pavaizduoti prisiminkime porą įvykių iš nacių okupacijos laikotarpio:

1944 birželio 3 rytą komunistiniai partizanai Vilniaus krašte prie Pirčiupio kaimo užpuolė vokiečių kariuomenės dalinį ir kelis karius nukovė. Vokiečių kerštas prasidėjo tą pačią dieną ir iki vakaro jie sunaikino visus kaimo gyventojus. Pirčiupo kaimo tragedija aprašyta 1961 Vilniuje išleistoje knygoje “Hitlerinė okupacija Lietuvoje”. Ten (121 p.) rašoma:

“ . . . vokiečiai gyvus sudegino visus šio kaimo gyventojus. Hitleriniai banditai įvykdė šį baisų nusikaltimą, keršydami už tai, kad tą pačią dieną apie 8 val. ryto už 2 ar 3 kilometrų nuo šio kaimo miške per susidūrimą su tarybiniais partizanais žuvo keli vokiečiai ... Iš viso Pirčiupio kaime buvo sudeginta 119 žmonių. Aukų tarpe 21 vyras, 29 moterys ir 69 vaikai”.

Lietuviai nacių neužpuldinėjo tik užpulti gynėsi. Ši taktika neatnešdavo baisių nuostolių, kaip provokaciniai komunistų užpuldinėjimai. Laimei, kad komunistų partizanų Lietuvoje (išskyrus Vilniaus kraštą) kaip ir nebuvo, tad ir tautos nuostoliai nuo nacių keršto palyginti nebuvo sunkūs.

Tautiniam pasipriešinimui būdingas įvykis aprašytas pogrindinės “Į Laisvę” 1943 metų rugsėjo 17 dr. nr. 18-19. Straipsnyje “Rudieji bolševikai siaučia” aprašoma, kaip SS policijos viršininkas Harm ir Vilniaus miesto bei civilfervaltungo komisarai Wulf ir Hingst kruvinomis ekspedicijomis siaubė Svyrių apskritį, Lentvarį, Trakus, Valkininkus, Varėną, Eišiškes, Žiežmarius ir kitas vietoves. Atvykę į kaimą, jie paprastai suimdavo vietinę policiją, ją nuginkluodavo ir pradėdavo siautėjimą ir žmonių į darbus Vokietijon gaudymą. Perlojos kaimo gyventojai nutarė gintis. Pajutę atvykstančią tokią ekspediciją, su moterimis ir vaikais pasitraukė į mišką ir “atvykstančius ekspedicininkus iš miško pasitiko kulkosvaidžių ugnimi iš sparno. Tiktai sulaukę trijų batalijonų pagalbos, ekspedicininkai išdrįso žygiuoti į mišką. Miškų iškrėtė, bet nieko jame nerado”.

Pogrindinė “Į Laisvę” pranešimą baigia taip:

“Civilfervaltungas su SS (nacių vokiečių) daliniais ir toliau taip elgdamasis tikrai privers Lietuvos gyventojus telktis miškuose ir pulti kiekvienų rudąjį vokietį”.

Šitokia taktika, pasipriešinimas su įspėjimu, dažnai priversdavo okupantą apsigalvoti ir nepertempti stygos. Tai brazaitiška pasipriešinimo taktika.

Kai naciai planavo uždaryti didelę dalį lietuvių gimnazijų bei mokytojų seminarijų ir mokinius suvaryti į SS legioną, Juozas Brazaitis suėjo į kontaktą su dr. Ger-mantu-Meškausku, švietimo tarėju prie vokiečių civilfervaltungo, įtraukė jį į lietuviško pogrindžio konspiraciją, ir tuo būdu daug lietuviško jaunimo buvo išgelbėta nuo sunaikinimo, nes nacių planas nebuvo įgyvendintas.

Brazaičio žodis pasiekdavo tautą

Drąsiai demaskuodamas okupanto kėslus ir ištvermingai ugdydamas tautoje valstybingumo sąmonę, Brazaitis siekė pagrindinio rezistencijos tikslo — Lietuvos nepriklausomybės. Jo žodis pasiekdavo tautą per pogrindinę “Į Laisvę”. Jau 1942 “Į Laisvę”, vienas iš svarbiausių pogrindžio laikraščių, iškėlė viešumon vokiečių planus kolonizuoti ir suvokietinti Pabaltijį ir kitas okupuotas valstybes. Ten buvo pateiktos pagrindinės mintys iš “Das Schwarze Korps” 1942 rugpiūčio 20 laikraštyje tūpusio straipsnio “Germanisieren”.

1943 spalio 15 “Į Laisvę” rašė:

“Laisva ir nepriklausoma Lietuva yra mūsų tikslas . . . Nacių užsienių politikos misijai nepavyko prikalbėti Laik. Vyriausybę persiformuoti į vokiečiams priimtinų komitetą ar tarybą prie vokiečių civilfervaltungo, nes Laik. Vyriausybė, kaip sukiliminės tautos valios reiškėją, su tuo nesutiko, gerai suprasdama, kad tauta sukilo prieš raudonąją nelaisvę ne tam, kad norėtų vergauti naciams”.

1943 birželio 26 “Į Laisvę” nr. 12 atspausdino atsišaukimą “Kovojanti tauta turi ruoštis”, kuris skelbia:

‘‘Saugodami žmones Nepriklausomai Lietuvai, atmetame ir antrąją 1912-1918 ir 1925 metais gimusiųjų mobilizaciją. Todėl turime ruoštis atlaikyti ir antrąjį civilfervaltungo smūgį. Pirmąjį jaunimas garbingai atlaikė. Į Rytus vokiečiams tepavyko išsiųsti viso 2,500 vyrų, tiktai 4-5% tais metais gimusiųjų”.

1943 lapkričio 23 nr. 22 straipsnyje “Lietuviai ir SS legionas” klausiama ‘‘Kodėl lietuviai kelias dešimtis tūkstančių jaunimo sutelkė sukilimui prieš bolševikus, bet griežtai atsisako stoti į SS legioną?” ir atsakoma: “SS legionas gali būti nukeltas į pietus ar vakarus eiti policinių pareigų okupacinio režimo išlaikymui kitose okupuotose valstybėse. Lietuviai žino laisvės vertę ir kitiems jos slopinti nenori”.

Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio, kaip Lietuvių Frontas orientavo tautą, kad okupanto klasta išnaudoti okupuotuosius savo tikslams nepasisektų.

Talentas rezistencijoje

Yra apgailestaujančių, kad toks kūrybinis talentas, koks buvo Juozas Brazaitis, tapo atitrauktas nuo savo profesinio darbo, kuriame be abejo būtų pasireiškęs našiai ir kūrybingai, literatūros srityje aukštai iškėlęs savo vardą ir susikūręs padorų ekonominį gyvenimą. Tačiau Brazaitis per artimai buvo suaugęs su savo tauta, kad jos nelaimės valandose būtų galėjęs stovėti nuošaliai. Pažįstant jo asmenybę, jo perėjimas iš kultūrinės veiklos į rezistenciją yra natūralus ir lengvai suprantamas. Ir jis pats tai priėmė ne kaip auką, bet kaip savaime suprantamą dalyką, nors kultūrinėje srityje jis turėjo dideles perspektyvas, ir tai galėjo jį vilioti. Nors išskirtinai didelio potencialo žmogus paliko kultūrinės kūrybos darbo barus, tačiau lietuvių rezistencijai buvo tikra sėkmė gauti tokį talentą, kuris į tą veiklą įnešė išminties, įžvalgumo ir kūrybinės minties kaip okupuotoje Lietuvoje taip ir tremtyje.

Juozas Brazaitis intuityviai jautė, kad išmintinga kryptis tautos politinėje rezistencijoje ne tiktai liudija tautos atsparumą, bet ir jį ugdo. Tautos nelaimių blaškomi ir mes kartais daromės panašūs į Odisėjo vyrus, kurie lotofagų šalyje, paragavę loto vaisių, užmiršo savo misiją ir savo pareigas tėvynei, arba, antru atveju, Ajos saloje buvo užburti gražuolės Kirkės, kuri pavertė juos kiaulėmis, kad užmirštų savo praeitį ir tikslus. Odisėjas, gavęs burtžolę iš Hermio, atbūrė savo bendrakeleivius ir tęsė kelionę toliau. Ir Juozas Brazaitis tėvynėje ir tremtyje, laisvinimo pastangoms ir tremties prasmei ieškodamas tvirtesnės atramos minties dinamizme, siekė apsaugoti savo tėvynainius nuo skanaus loto vaisiaus bei nuo klastingos gražuolės burtų.

Dar nepriklausomoje Lietuvoje jaunas Juozas Brazaitis reiškėsi drąsiomis bei originaliomis mintimis. Jis vienas iš aktyviųjų pokalbininkų, susispietusių apie “Naująją Romuvą”, kuri buvo tapusi šviesių minčių santalkos židinys. Vėliau pasirašė “Į organinės valstybės kūrimą” deklaraciją, kuri pusiau autoritetinio režimo laikais buvo paskelbta, šio laiko terminais kalbant, pozityvių disidentų grupės. Paskui jis dalyvavo formulavime minties išplėsti demokratijos principą į ekonominę bei kultūrinę sritis. Jis nesutiko su mintimi, kad asmuo, einąs į politinį darbą, turįs nebijoti į jį drabstomų purvų. Tuo reikalu jis kartu su Julijonu Butėnu paskelbė obalsį “Grąžinkime moralę į politiką”.

Tai vis buvo pastangos skiepyti savo tautoje sveikesnius principus vidaus tarpusavio ryšiams ir planuoti tvirtesnius pagrindus ateities atkursimai Lietuvai. Kai kas gali manyti, kad tai nereali fantazija, priešinga gyvenimo tikrovei. Tačiau su Juozu Brazaičiu galima tokiam teigimui oponuoti, kad daromės perpilki ir perbailūs bei neatsparūs propagandiniam smegenų plovimui, siekiančiam pateisinti aplinkos blogį. Ateis laikas, kai ir didelėms galybėms toji prabanga — engti ir teisinti nemoralybes socialinėje, ūkinėje bei politinėje srityse, remiantis tariamu gyvenim realizmu — skaudžiai atsikeršys. O mūsų negausi tauta ir nedidelė valstybė jokiu būdu negali sau tokios prabangos leisti. Turime siekti teisingesnių sprendimų ir vertingesnių principų visoms lietuviško gyvenimo sritims. Tas mintis privačiuose asmeniškuose pokalbiuose pakartotinai yra reiškęs Juozas Brazaitis.

Kūrybingo nerimo žmogus

1954 apie mūsų rezistenciją Juozas Brazaitis išsireiškė:

“Dešimt metų jau Lietuva aklinai atitverta nuo Vakarų. Jos likimas primena graikų skulptūrą, kurioje Laokooną ir jo sūnus vis labiau veržia apsiraičiusios gyvatės. Jei ten atvaizduotųjų kankinamųjų veiduose esą išreikštas tylus didingumas ir taurus paprastumas, tai lietuvių tautos veide stipriausiai atsispindi du kiti bruožai— kančia dėl okupanto smurto ir tam smurtui pasipriešinimo dvasia”.

Tada Juozas Brazaitis skundėsi, kad Vakarai kančią mato, bet mes nepajėgiame į pasaulio viešumą iškelti rezistencijos dvasios bei pasipriešinimo veiksmų, kurių lietuvių tauta tiek daug parodė. Bet štai po dvidešimties metų Romo Kalantos gyvybės auka, Simo Kudirkos epopėja, Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika visam pasauliui atskleidė ir antrą pavergtos tautos bruožą — rezistencinę dvasią. Juozas Brazaitis ir čia aktyviai prisidėjo, suredaguodamas LKB Kronikos pirmąjį tomą.

Juozas Brazaitis per visą tremties laiką kūrybiškai nerimo. Jis sukūrė visą eilę raštų, kuriais skelbė pasauliui lietuvių tautos griežtą protestą prieš prievartą ir jai užkrautą vergiją. Štai bent keli tų raštų pavyzdžiai: “Vienų vieni” (1964), “Appeal to the United Nations on Genocide” (1951), “Living in Freedom” (1948), “Ein kleines Volk vvird ausgeloscht” (1947), “In the Name of the Lithuanian People” (1946), suredagavo “Partizanų” dvi laidas.

Profesorius Juozas Brazaitis yra pataręs lietuviškai tremties visuomenei būti atspariai kaip uolai ir aktyviai kaip srovei. Nukreipus tą mintį į jį patį, baigiant šiuos prisiminimus, galima tvirtinti, kad

Juozas Brazaitis, kaip lietuviškos rezistencijos vadovas, buvo toji nepajudinama uola, iš kurios tryško galinga ir gaivi idėjų ir minčių srovė, labai sunkiose aplinkybėse ugdanti mūsų atsparumą ir ištvermę lietuvių tautos ir Lietuvos laisvei laimėti.