BRAZAIČIO GYVENIMO MOKYKLOJE

KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis, dr. Juozas Kižys, prof. Juozas Brazaitis ir dr. Petras Kisielius LFB vadovybės pasitarime 1956

Brazaitis yra neatskiriamai surištas su Lietuvių Frontu. Jis laikytinas pagrindiniu stulpu, apie kurį sukosi frontininkų rezistencinė ir organizacinė veikla nuo pat tos organizacijos pradžios. Jis buvo faktinas sąjūdžio vadas, programų ruošėjas, koordinatorius ir vykdytojas.

Laik. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvių Aktyvistų Frontui sustabdžius laikinai veiklą, reikėjo vėl persiorganizuoti ir naujais būdais tęsti rezistenciją prieš okupantą. Brazaitis ir buvo vienas iš tų, šalia dr. A. Damušio, kuris pasiūlė LAF pereiti iš karinio pobūdžio daugiau į politinį, kartu tęsiant aktyvistų rezistencinę akciją, bet tęsiant ir jau anksčiau pradėtą idėją, paskelbtą Naujojoj Romuvoj su šešiolikos asmenų parašais. Tuo būdu, iškrito tik aktyvistų vardas ir liko tik LF.

Atsidūrus Vokietijoj, Brazaitis aiškino, kad mes, tremtiniai, nesam verti LF vardo, nes tikrieji frontininkai liko Krašto ginti, o mes liekame tik ištikimi jų draugai. Todėl laisvojo pasaulio frontininkus tuoj po karo Brazaitis pradėjo vadinti Lietuvių Fronto Bičiuliais (LFB). Vokietijoje po karo formalios LFB organizacijos nebuvo. Tiesa, Stuttgarte įvyko vienas LFB suvažiavimas, kuriame dar dalyvavo ir K. Valiūnas, bet formalių skyrių nebuvo steigiama; veikė tik maži židiniai didesnėse stovyklose.

Nuo pat Vliko egzistencijos pradžios Vokietijoje Brazaitis jame dalyvavo įvairiose pareigose ir atstovavo LFB Vlike. Įsikūrus pracūzų zonoj, ten ir apylinkėj gyveną bičiuliai susispietė apie Brazaitį ir sudarė vadinamąjį “LF vlikinį židinį”. Tas židinys leido biuletenį, vadinamą “Mažuoju Židiniu”, kuris buvo skiriamas bičiuliams, ir leido spaudai biuletenį ELI vardu. Brazaitis su savo bičiuliais kolegomis Vlike atliko daugiausia darbų, tiek technikinių, tiek memorandumų ruošime, tiek Užsienio Reikalų Tarnybos vadovavime. Gal todėl politikieriai, perstatinėdami kėdes Vlike, užsimojo šmeižtų būdu išstumti Brazaitį iš Vliko.

Brazaitis Amerikoje

Amerikoje bičiuliai spontaniškai pradėjo organizuotis į sambūrius jau 1949 metais. Formalus organizavimasis prasidėjo, kai iš Vokietijos 1950 metų gale atvyko artimiausias Brazaičio bendradarbis V. Vaitiekūnas. Jis leido “Lietuvių Biuletenį”, sujungė sambūrius ir buvo išrinktas pirmuoju JAV ir Kanados LFB Centro Valdybos pirmininku. Brazaitis, atvykęs 1951 metais, rado bičiulius jau gerokai susiorganizavusius. Įsikūręs pas Tėvus pranciškonus Brooklyne ir pakviestas redaguoti “Darbininką”, Brazaitis tuoj įsijungė į bičiulių veiklą. 1951 metais buvo paruoštas LFB organizacijos statutas, pagal kurį 1952 metais Brazaitis buvo išrinktas Kanados ir JAV LFB Centro valdybos pirmininku ir tose pareigose vis perrenkamas išbuvo dešimtį metų. Brazaitis atgaivino ir redagavo “Į Laisvę” žurnalą penketą metų, vėliau pavesdamas redagavimą dr. V. Vardžiui. Žurnalas buvo visuomenėje labai populiarus ir vertinamas. Nuo 1958 iki 1964 metų Brazaitis buvo LFB Vyriausios Tarybos pirmininku. Nuo 1964 metų pradėjo trauktis iš aktyvios LFB veiklos, nors LFB Vyr. Tarybos politinėj komisijoj išbuvo iki pat mirties. Ir sunkios ligos pakirstas, Brazaitis visada buvo bičiuliams prieinamas patarimais ir užsimotų planų vertinimu.

Brazaitis suredagavo ir išleido kolektyvinį darbą “Į pilnutinę demokratiją”, kuris nusako frontininkų sąjūdžio programą bei valstybinius svarstymus ir kuris iki šiai dienai nėra pakeistas. Tai pirmoji ir vienintelė politinė grupė tremtyje, išleidusi tokio lygio ir apimties programą. Brazaičio redaguoja-mas “Darbininkas” tuoj virto vienu iš geriausių savaitraščių. Be nuolatinio rašymo “Darbininke”, jis paskelbė daug straipsnių kitoj lietuvių spaudoj, dažniausia pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais. Paruošė brošiūras apie LFB. Labai sielojosi dėl 1941 metų Lietuvos sukilimo medžiagos nykimo. Sukilimui jis skyrė nepaprastos istorinės reikšmės, todėl prisėdo ir, nors sirgdamas, vakarais po darbų redakcijoje, paruošė veikalą “Vienų vieni”. Be kitų, LFB mažiau liečiančių darbų, dar paruošė spaudai Daumanto “Partizanus” su visais priedais ir kt.

Kilni asmenybė realiame gyvenime

Brazaitį pirmą kartą sutikau 1940 metų pavasarį “Saulės” gimnazijoj. Vokiečių okupacijos metu periodiškai trumpam sutikdavau Kaune, Laisvės al. 61, žodžiu gauti iš jo informacijų pogrindžiui. New Yorke nuo 1952 metų teko dirbti sekretorium Brazaičio vadovaujamoj LFB Centro valdyboj iki 1953 m. gruodžio mėnesio, kol buvau pašauktas į kariuomenę. 1962 metais teko iš Brazaičio perimti LFB Centro valdybos pirmininko pareigas ir vėliau iki jo mirties bendrauti LFB Vyr. Taryboj. Daug kartu praleista valandų beposėdžiaujant, bekalbant, bevaikščiojant, susisiekiant telefonu ir laiškais. Be didesnių pertraukų Brazaičio gyvenimo mokykloj praleidau apie dvidešimt aštuonis metus. Tai buvo nepaprasta asmenybė, tikra gyvenimo mokykla, nes po kiekvieno pasikalbėjimo daug kas naujo palikdavo. LF sąjūdžiu jis tikėjo, džiaugėsi ir tikėjo jo žmonėmis, vertino jų darbus. Bičiulių veiklai laiko visada surasdavo, jei tik sveikata leido. Į posėdžius ateidavo su planais ir pasiruošęs, išklausydavo visus, kitų nuomonę respektavo, pats pasilikdavo kalbėti paskutinis. Sakydavo, kad priešų neturįs, nors žinojome, kad daug kas jį laikė priešu, nors jis apie tuos asmenis atsiliepdavo su tam tikra pagarba ir užuojauta. Ragino, kad atliktume mažus darbus, pagal savo išgales. Nepernešė visuomenėj blefuotojų. Labai vertino knygą ir teigė, kad geriausias ginklas kovoje už laisvę yra knyga. Labai vertino Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti darbą ir jo rezultatus. Labai rūpinosi frontininkų darbo tęstinumu ir tolimos ateities planais. Uždedamus darbus atlikdavo kartais viršžmogiškomis jėgomis. Štai 1961 m. Didįjį Ketvirtadienį ilgame laiške rašė: “... bet kai rytais tik valios pastangom prisiversdavau judėti, tai pasiteiraudavau dr. Starkaus, kokiais milteliais daugiau energijos pasigaminti. Vargiai patikėtum, kad tokias spaudos apžvalgas “Į Laisvę” rašiau beveik ištisas keturias dienas. O tai juk keli lapeliai. “Draugas” prisiprašė politinių apžvalgų. Tai jiems rodos nedaug, bet vieno straipsnelio medžiagos surinkimas ir sudorojimas atima veik visų dienų. O kai iš namų išeinu 7 ryto ir grįžtu po 7 vakaro, netgi ir sekmadieniais, tai suprasi, kad nei laiko nei energijos nebelieka didesniems darbams”.

Tačiau niekad Brazaičiui nereikėjo rašyti tuo pačiu reikalu du kartus, visada atsakydavo. Ateitį matė pranašingai, o dienos įvykius vertino labai realiai. Studijų savaičių ir konferencijų programas svarstydavo iš anksto ir atidžiai, su kitais diskutuodamas. Nors gyvenimas lėtino jo plunksną ir žingsnius, tačiau balso nepakėlė, buvo atlaidus, visuomet tas pats Brazaitis, visuomet šaltas judesiuose, bet šiltas viduje. 1952 m. rugp. 9 LFB Centro valdybos posėdyje, kuris vyko mano kambaryje New Yorke, perskaičius dr. Ivinskio atsiųstą pro memoria, kur buvo aprašytos pastangos eliminuoti Brazaitį, sudarant Vliko VT, Brazaitis pareiškė: “Džiaugiuosi, kad pagaliau esu tas kamštis, išmestas į balos paviršių. Iš ką tik paskaityto rašto įsitikinote, kad Vilkas yra bala. Jau ilgas laikas, kai Vlikas nieko nepadaro. Savo rezistencinį-herojinį laikotarpį Vlikas baigė su Julijono Butėno mirtimi. Dabar, pasitraukus iš Vliko, mes turime pereiti į lietuvybės stiprinimo ir jos išlaikymo darbų, nes ši sritis jau senai apleista. Tai bus konkretus mūsų darbas. LF atliko daugiausia tiek techniškam, tiek ryšyje su Kraštu darbe, derybos dėl grįžimo galėtų mus grąžinti į balą. Vlikas, manau, gyvuos ir toliau”. 1959 metais Brazaitis man pavedė tartis su vlikinėm grupėm dėl LFB grįžimo į Vliką. Teikė patarimus iki detalių, iš anksto nuspėdamas, ką tuo klausimu pasakys kita pusė. Bičiuliais labai pasitikėjo. Jaudinosi, kai tarp bičiulių iškildavo didesni nuomonių skirtumai. Nuolatos rūpinosi, kad būtų vadovų ateičiai. Pakrikusi sveikata, šeimos pairimas, kalnai darbų, nusivylimas veikėjais, ypač katalikų, Brazaitį vis labiau prirakino prie rašomojo stalo; viešai beveik nesirodė.

Prof. Juozas Brazaitis, LFB Centro valdybos pirmininkas rajoninėje konferencijoje Wind-sore (Kanadoje) su (iš kairės) V. Barisu — Windsoro sambūrio pirm., Ed. Arbu — Detroito samb. pirm. ir V. Naudžiumi — Čikagos samb. pirm. 1954. XII.4

1964 metais prašė, kad niekas neminėtų 60 metų sukakties. “Į Laisvę” redaktorius A. Mažiulis nepaklausė ir sukaktį “Į Laisvę” žurnale paminėjo. Tada Brazaitis pasakė: “Jeigu mano draugai mano prašymo neišklauso, tai aš jums daugiau esu nebereikalingas’’. Po to jau daugiau “Į Laisvę” žurnalui nerašė. Nesutiko atstovauti bičiulių ir Vlike. Vėliau, atsipeikėjęs po beveik mirtino širdies smūgio, labai pergyveno savo draugų Padalio ir Ivinskio mirtį. Vos plunksną rankoj išlaikydamas, nuo gydytojų pasislėpdamas, pradėjo rašyti jų monografijas, kad jie nebūtų pamiršti. Beliko pagaliau jam tik vienas autoritetas, tai dr. Rožė Šomkaitė, kuri, beveik visų paliktą, V.V. padedama, pasiėmė Brazaitį globoti.

Atsisveikinant

1974 m. rugpjūčio mėn. pakviečiau Brazaitį atvykti į Putnamą LFB Vyr. Tarybos Politinės komisijos posėdin. Atvyko ir po diskusijų pasakė: “Dabartinės Tarybos veiklos kryptis yra teisinga. Jūs esate dar išauklėti rezistencijoj, jūs sugebate ir galite dirbti rezistencinėj dvasioj. O toks darbas bus sėkmingiausias ir to aš jums iš širdies linkiu. Vidaus srityje norėčiau matyti, kad nė vienas bičiulis nebūtų išjungtas, išlyginkite santykius tarpusavyje”. Atsisveikinome su nerimu, nenujausdami, kad po poros mėnesių jis čia vėl sugrįš amžinam poilsiui. Lapkričio 23 aplankiau Brazaitį East Orange, N.J. Gulėjo gyvenimo išsemtas, kelis kartus iš eilės pabėgęs nuo mirties. Savimi jis nesirūpino, tik klausinėjo patylom apie bičiulius, apgailestavo, kad negalėjo užbaigti daugelio pradėtų darbų. Prašė, kad kas nors užbaigtų jo pradėtą darbą apie Ivinskį. Džiaugėsi, kad užbaigė darbelį apie Padalį ir prašė jį bičiuliams išsiuntinėti su sekančiu “Į Laisvę” numeriu. Atsisveikinau su nuostabiu kovotoju. Po keturių dienų teko vėl sugrįžti ir palydėti amžinajam poilsiui.

Prisimena daug jo pamokymų ir pasakymų. Vienas iš tokių aštresnių kartaus humoro pasakymų ir šiandien tebeskamba iš 1960 m. birželio 3 laiško, gauto grįžus iš Clevelando LFB konferencijos: . . . “Lengva ant širdies, kai matai, jog idėja persilieja į naujus žmones ir gyvuoja naujom formom. Grįždamas, lėktuve, norėjau betgi apsiašaroti kaip Ignas M., kada palyginau parodytų jūsų idealizmą su kat. viršūnėse suklestėjusiu moraliniu banditizmu. Kun. Ylai į jo pesimistiškus laiškus buvau atsakinėjęs, kad esu optimistas, nes tikiu, jog Lietuvą Dievas apveizdi ir gina ir, norėdamas apginti, išvedė iš Lietuvos profesorius, redaktorius, politikus, kunigus, neišskiriant ir vyskupų, kad jie “nesupaškudin-tų” Lietuvos. Dabar esu dar didesnis optimistas, nes tikiu, jog tarp išvežtųjų iš Lietuvos bus ne viena Loto šeima, dėl kurios Apvaizda buvo pažadėjusi nebausti Sodomos ir Homoros ...”