Lietuvos Bažnyčia šveicaro akimis

TĖVYNĖJE

“Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” reikšmė

Šveicarijoje vokiečių kalba leidžiamas mėnesinis žurnalas “Tikėjimas antrame pasauly”, nagrinėjąs religijos, ateizmo ir žmogaus teisių klausimus komunistų valdomuose kraštuose, balandžio numeryje paskelbė savo redaktoriaus kun. Eugenijaus Vosso plačią ir dokumentuotą studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Ji remiasi pačia naujausia šaltinių medžiaga, kurios pagrindą sudaro “L.K.B. Kronika”. Kai kuriuos kronikos dokumentus kun. Vossas cituoja ištisai, juos išvertęs į vokiečių kalbą. Pačioje studijos pradžioje pateikęs akademiko Sacharovo į vakarus persiųstą 5 lietuvių kunigų laišką apie pernai metų gale Vilniuje vykusią kelių religinės spaudos gamintojų bylą, autorius reiškia nuomonę, kad šitas laiškas gali būti laikomas mozaikiniu akmenėliu, vaizduojančiu nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą. Toliau jis pastebi: iki 1960-1970 m. vidurio pasiekdavo tik šykščios žinios iš Lietuvos. Pagrindiniai šaltiniai tada buvo trys: 1) sovietinė spauda, 2) išeivių parodymai ir 3) keliautojų pranešimai. Apie 1965 m. pasirodė naujas svarbus šaltinis — Lietuvos katalikų gaminami raštai, kurie vis daugėjo ir pasiekė savo viršūnę 1972 m. kovo mėnesį, kai pasirodė “L.K.B. Kronika”. Tačiau praėjo beveik metai, kol pirmas kronikos numeris pasiekė užsienį. Daugėjant šaltiniams ir žinioms, Vakaruose pradėjo daugiau atsirasti literatūros apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.

Verta pastebėti, kad šveicarų kunigą susidomėti šiuo klausimu privertė 1972 gegužės įvykiai Lietuvoje ryšium su Romo Kalantos savanoriška gyvybės auka. Savo studijoje kun. Vossas mėgina nušviesti naujausiąją Lietuvos katalikų padėtį. Naudodamasis Vatikano metraščio “Annuario Pontificio” ir lietuviškosios kronikos žiniomis, autorius taip apibūdina dabartinę Lietuvos vyskupijų padėtį. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius sukliudytas eiti pareigas. Vilniaus apaštališkasis administratorius vyskupas Henrikas Romanas Gulbinovičius gyvena Balstogėje, Lenkijoje. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius taip pat sukliudytas eiti pareigas. Telšių vyskupijos apaštališkasis administratorius vyskupas Juozas Pletkus jau 79 metų amžiaus. Panevėžio vyskupiją valdo pats jauniausias amžiumi vyskupas Romualdas Krikščiūnas, taip pat apaštališkojo administratoriaus teisėmis. Vilkaviškio vyskupiją tokiomis pat teisėmis valdo Kauno vyskupas sufraganas Juozapas Labukas-Matulaitis su savo koadjutorium vyskupu Liudu Poviloniu.

Didvyriški kunigai

Nenormali vyskupijų padėtis jaudina tikinčiuosius. Jie būgštauja, kad valdžios sluoksnių klaidingai informuojamas Vatikanas gali paskirti ateistiniam režimui nuolaidžius vyskupus, o tada Bažnyčios griovimas iš vidaus dar labiau sustiprėtų. Todėl Lietuvoje šiuo reikalu vyraujanti nuomonė, kad naujų vyskupų nereikia. Šiame sąryšyje studijos autorius pabrėžia kronikos žodžius: “Šiuo metu Lietuvai reikia ne naujų vyskupų, bet kunigų”. Mažėjantis kunigų skaičius kelia didelį tikinčiųjų susirūpinimą. Vienintelė veikianti kunigų seminarija Kaune yra įkurdinta mažose ir nepritaikintose patalpose. Joje klierikų skaičius griežtai apribotas. Kasmet išmiršta daugiau kunigų, negu naujų įšventinama. Vienam kunigui Lietuvoje šiuo metu tenka aptarnauti vidutiniškai apie 3.300 tikinčiųjų. Daugeliui kunigų darbo našta darosi fiziškai nepakeliama. Jų padėtį dar labiau sunkina įvairūs administraciniai suvaržymai, kliudantys jiems laisvai atlikti savo kunigiškas pareigas. Kiekviename kronikos numeryje pateikiama daug tokių pavyzdžių, kaip režimas trukdo kunigų darbą, juos apsunkina aukštais mokesčiais, draudžia jiems lankyti tikinčiuosius ir t.t.

Nežiūrint to, toje pačioje kronikoje, kaip pastebi kun. Vossas, pasirodo vis nauji jaudinantys pavyzdžiai apie Lietuvos kunigų ištikimybę ir pasiaukojimą savo pašaukimui. Nėra abejonės, kad tokios gniuždančios sąlygos kai kuriuos kunigus neigiamai paveikia, jie pavargsta, rezignuoja ir apsiriboja minimaliu savo pareigų atlikimu. Ir tai Lietuvos sąlygomis taip pat labai daug reiškia. Tuo tarpu drąsesnieji mėgina atsispirti išoriniam spaudimui, pilnai išnaudoti visas galimybes, kurias palieka režimo rėmai. Už tat daugelis jų anksčiau ar vėliau tampa administracinių priemonių aukomis. Nėra tikslių statistinių žinių apie sakramentų teikimą pastaruoju metu. Vyskupas Labukas yra pareiškęs, kad 1966 m. Kauno katedroje buvo išdalinta 360.000 komunijų.

Religinio gyvenimo vargai

Tuo tarpu sovietinamą žmogų nuo lopšio iki karsto lydi antireliginė propaganda, jam brukamas pseudo-religinis erzacas. Tam reikalui pajungtos visos masinio susižinojimo priemonės, paskaitos, pasikalbėjimai, meno renginiai, parodos, jaunųjų ateistų klubai, suvažiavimai, tarybinės šventės, muziejai. Vis dėlto — pastebi autorius — masinio ateistinio darbo vaisiai menki, žmonės jo nevertina. Tačiau dėl jo tikintieji kenčia ir viešai diskriminuojami. Ypač skaudžiai Bažnyčią paliečia administracinės priemonės, nekalbant apie asmenines nuoskaudas. Viena administracinė priemonė — tai religinio gyvenimo sekimas, vykdomas pagal 1967 m. Maskvoje išleistą instrukciją vietos partinėms organizacijoms. Jų sudarytiems koordinaciniams komitetams pavesta visiška bažnyčių kontrolė, ypač parapijos. Administracinės priemonės taikomos kunigams, bažnyčių tarnams, mokytojams, profesionalams, mokiniams ir gali reikšti pinigines bausmes, kalėjimą, atleidimą iš darbo, pašalinimą iš mokyklos ar moralinį diskriminavimą visuomenėje. Visos tos priemonės savo tikslo nepasiekia, todėl antireliginė kampanija vedama vis iš naujo. Sunaikintos Kalvarijų stotys prie Vilniaus, Kryžių kalnas prie Šiaulių, vandalizuota Marijos pasirodymo vieta Skiemonyse.

1970-71 m. Lietuvoje vyko aštri kova dėl vaikų paruošimo Pirmajai komunijai. Ryšium su tuo užsienyje plačiai nuskambėjo kunigams Šeškevičiui ir Zdebskiui sufabrikuotos bylos. Toji kova už Pirmąją komuniją, rašo kun. Vossas, tebevyksta toliau. Režimas stengiasi visokiais būdais apsaugoti vaikus nuo religinės įtakos. Šalia defenzyvinių priemonių pastebimos ir grynai ofenzyvinės pastangos: pakeisti religinį tikėjimą marksizmu - leninizmu ir komunistine morale. Kad sukliudytų vaikams dalyvauti mišiose, mokytojai ir kiti ateistai kontroliuoja bažnyčias. Atskirais atvejais jiems padeda kiti pareigūnai. Tikintieji mokytojai, kurie moka apeiti privalomą ateizmo skiepijimą, atleidžiami iš darbo. Mokiniai, kurie dėl savo įsitikinimų, nestoja į spaliukus, pionierius ar komjaunimą, diskriminuojami. Mokytojų palaikomas diskriminavimas mokyklose kartais būna tiesiog pogrominio pobūdžio. Savo teiginius kun. Vossas pailiustruoja gausiais pavyzdžiais, paimtais iš lietuviškosios kronikos.

Religinės literatūros badas

Maskvos ambasados Bonnoje ir Vienoje leidžia vokiečių kalba biuletenį “Sovietų Sąjunga šiandien”

Pernai rudenį jame buvo atspausdintas Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Česlovo Krivaičio pareiškimas, kuriame įrodinėjama pilna tikėjimo laisvė tokiais žodžiais: “Mes galime betkokioje spaustuvėje spausdinti dvasinę literatūrą, kokios norime . . . visi suinteresuotieji gali gauti betkokią dvasinę literatūrą bažnyčioje”. Tokį monsinjoro Krivaičio pareiškimą šveicarų kunigas sugretina su tuo, ką šiuo reikalu 1969 m. rašė Lietuvos kunigai ministrui pirmininkui Kosiginui: “Lietuvos katalikai negali visiškai pasinaudoti spaudos laisve savo tikybiniams poreikiams patenkinti. Nei radijas, nei televizija, nei filmas jiems neprieinami. Jie negali turėti nei mokyklų, nei paskaitų. Nėra paprasčiausio vadovėlio tikybai dėstyti .... Kai 1972 m. buvo išleista 10.000 egz. Naujojo Testamento, dalį jų milicija per kratas vėl atėmė, dalis buvo išsiuntinėta į užsienį, dar kitus egzempliorius ateistai iš kunigų išpirko, kad tik nepatektų į rankas tikintiesiems. Kronikos žiniomis, vienam Lietuvos tikinčiajam vidutiniškai teko vienas Naujojo Testamento spausdintas puslapis”. Jei monsinjoro Krivaičio ir vyskupo Krikščiūno pareiškimai nėra propaganda, pastebi Vossas, jie gali būti laikomi vargo ženklais, kuriuos už Sov. Sąjungos ribų turėtų suprasti kiekvienas, kas suvokia reikalą. Šitą leidinių spragą tikintieji mėgina užpildyti, nurašinėdami raštus ar juos spausdindami savomis priemonėmis.

Persekiojimas gimdo pasipriešinimą

Autorius prileidžia, kad pastaraisiais metais bažnytinė praktika po chruščiovinio laikotarpio persekiojimų vėl kiek atsigavo. Lietuvoje, kaip ir pačioje Sov. Sąjungoje, persekiojimas tik dar labiau prisidėjo prie religinio gyvenimo atgimimo. Spaudimas ir smurtas Lietuvoje iššaukia tikinčiųjų pasipriešinimą, kuris reiškiasi religinės literatūros gaminimu savomis priemonėmis, kronika, slaptomis spaustuvėmis ir vienuolynais. Surinkti 10, 20, net 30 tūkstančių parašų — tokie reiškiniai stebina net Vakarų demokratinių kraštų žmones. Kronika yra reprezentatyvus Lietuvos katalikų organas. Tai — ne tik prislėgtųjų tikinčiųjų ir kunigų garsiakalbis, bet ir priemonė savo bažnytinei sąmonei palaikyti. Galima spėti, pastebi šveicaras kunigas, kad ne visi vyskupijų valdytojai pilnai pritaria kronikai, bet ją žino ir mėgsta tauta. Ją dvasiškai palaiko didelė kunigų dalis. Dėl jos didelės reikšmės režimas nuo pat pradžios kovoja su kronika. Prokuratūros organai yra užvedę bylą Nr. 345 kronikos leidėjams ir jų ieško visoje Sov. Sąjungoje. 1974 gruodžio 27 Maskvoje įvykdytas Sergiejaus Kovaliovo areštas rodo, kad KGB vis daugiau asmenų įtraukia į liet. kronikos bylą. Kronikose paskelbta daug žinių apie saugumo organų kratas, ieškant savomis priemonėmis išleistųjų katalikų raštų, už kuriuos tikintiesiems skiriamos didelės kalėjimo bausmės. Tikintieji — rašo kun. Vossas — tuo nerizikuotų, jei Lietuvoje nebūtų dvasinės literatūros bado, jeigu jiems toji literatūra būtų lengvai prieinama, kaip tvirtina mons. Krivaitis. Cenzūrą aplenkiančiųjų raštų reikšmė pasaulio katalikams negali būti perdaug pervertinta, nes tik jų dėka nuo 1965 m. išryškėjo Lietuvos bažnyčios vaizdas, kokio jokie kiti žinių šaltiniai negali duoti.

Persekiojimo motyvai

Savo išsamios studijos gale kun. Vossas iškelia tris motyvus, kodėl Lietuvoje persekiojami tikintieji:

1) Marksizmas - leninizmas pavirto nauja tikyba, priešinga Apreiškimo religijai. Komunistinė ideologija nėra gili, kaip krikščionybė, ir turi pripažinti, kad jos pastangos nugalėti religiją švietėjiškomis priemonėmis yra nesėkmingos ir nepasiekė tikslo. Religija nemiršta, tik vis iš naujo atgimsta. Tas faktas verčia ideologus ir partijos veikėjus reaguoti — ne tiek protu, kiek jausmais arba tiesiog beprotiškai. Komunistų agresyvumas kyla iš gilaus nusivylimo savuoju ideologijos pralaimėjimu. Iš čia ir ateityje grės nuolatinis pavojus Bažnyčiai. Toks pavojus dar labiau didėja, kai vadovaujantys komunistų sluoksniai įsitikina savo ideologiniu bankrotu visuomenėje.

2. Katalikų atveju, persekiojimą skatina jų priklausomybė nuo Romos. Po to, kai sužlugo mėginimai atskirti Lietuvos katalikus nuo Romos ir sukurti tautinę Bažnyčią (o sujungti lotyniškųjų apeigų katalikus su ortodoksais, kaip unitus, taip pat neįmanoma), lieka tik dvi galimybės:

—    pajungti Katalikų Bažnyčią Kremliaus politikai, kaip tai atsitiko su ortodoksų hierarchijos viršūnėmis, arba

—    ją likviduoti.

Sovietų politika neišleidžia iš akių abiejų galimybių.

3) Ypatingas katalikybės ir lietuviškojo tautiškumo sąryšis, kunigo Vosso nuomone, taip pat laikytinas Bažnyčios persekiojimo motyvu, nes tokiu būdu kovojama ir su tautiškumu. Tokia tendencija ypač pastebima po 72-jų metų gegužės įvykių, kurie parodė politinio sprogimo jėgą Lietuvoje.

Lietuviu katalikų viltys

Išnagrinėjęs katalikų persekiojimo motyvus, studijos autorius pastebi, kad Lietuvos tikinčiųjų slaptoji spauda deda dideles viltis į užsienį; laukia, kad jis suprastų jų būklę, žodžiais ir darbais paremtų juos kovoje už žmogaus teises; kad parodytų tą solidarumą, kurio galima laukti iš susipratusių krikščionių ir Bažnyčios. Jeigu pirmieji slaptosios spaudos raštai buvo kiaurai persunkti nesukrečiamos ištikimybės Romai ir ypatingai popiežiui taip, kad jų motto buvo: “Mes kenčiame ir už Šventąjį Tėvą”, tai pastaruoju metu, kunigo Vosso nuomone, pastebima ir kritiškų pasisakymų. Kronika, pavyzdžiui, griežtai komentavo Gromiko vizitą pas Paulių Vl-jį. Nepalankiai buvo vertinamos ir Vatikano diplomatijos nuolaidos. Drauge pastebima ir tam tikra katalikų vidaus įtampa, nepasitenkinimas kai kurių bažnytinių vadovų nuolaidumu. Susumuodamas visas savo pastabas šveicarų kunigas daro išvadą, kad tikėjimo išpažinimas Lietuvoje yra persekiojimo nepalaužtas. Lietuviai katalikai ne tik su pagrindu laukia paramos iš užsienio tikinčiųjų, bet dargi patys jiems duoda gerą pavyzdį.

Reikia pažymėti, kad prie kunigo Vosso studijos yra pridėta rinktinė bibliografija apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Jos autorius — Sergijus Bankovskis. Bibliografiniame sąraše nurodyta 12 monografijų ir 75 studijiniai straipsniai.

Literatūra:

Voss, Eugen"Ueber die roemisch-katholische Kirche in Litauen”. — Glaubein der 2. Welt".Zeitschrift fuer Fragen von Religion, Atheismus und Menschheit in kommunistisch regierten Laendern, Chur, 3. Jg., April 1974, Nr. 4, 1-10 p.

Banhowski,Sergiusz, “Auswahlbibliographie zur Lage der Katholischen Kirche in Litauen”, ten pat, 10 - 12 p.p.

J. V. (ELI)