1973 METAI LIETUVOS LAISVINIMO VEIKLOJE

JUOZAS KOJELIS

JUOZAS KOJELIS, Santa Monica, California, laikraštininkas, visuomenininkas, buvęs “Į Laisvę" žurnalo redaktorius. Čia jis kalba LFB studijų savaitėje (1973 metų rugpiūčio mėnesį) Dainavoje.

Visa išeivijos lietuviškoji veikla savo galutiniuose tiksluose yra arba bent turėtų būti nukreipta į laisvės Lietuvos žmonėms ir nepriklausomybės Lietuvos valstybei atstatymą. Tų tikslų visuotinumas jau buvo išryškintas prieš penkerius metus LFB Los Angeles sambūrio suorganizuotame politinių studijų savaitgalyje, kur iš vienų diskusijų, po poeto Bernardo Brazdžionio pranešimo “Kūrėjo vaidmuo kovoje dėl Lietuvos laisvės”, buvo išplaukusi tokia išvada:

“Nuo kovos už laisvę pareigos neatleidžiamas nė vienas sąmoningas lietuvis net ir kūrybinės laisvės pretekstu. Tiesa,  -kūryba negali būti pajungta bet kokiem kad ir kilniem tikslam, bet kūrybiniai laimėjimai gali ir turi būti panaudoti kovai už Lietuvos laisvę” (“Į Laisvę”, 1969, Nr. 45 - 82).

Labai įdomu, kad prieš penkerius metus diskusijose prieitam išvadom pritaria neeilinis mintytojas ir kultūrininkas kun. Vytautas Bagdanavičius, kurio straipsnis skelbiamas 1973 gruodžio mėnesio “Į Laisvę” numeryje, tema “Kultūrinės ir politinės problemos lietuvių visuomenėje”. Jis, čia, spręsdamas kultūros ir politikos santykio problemą, rašo:

“Iš tikrųjų tai yra klausimas, kuris graužia visos mūsų jaunosios kartos pačių aktyviųjų asmenų galvas. Ligi šiol, atrodo, viso mūsų kultūrinio veikimo tikslas buvo lietuvybės išlaikymas pasaulyje. Bet kam pasaulyje lietuvybė yra reikalinga, žvelgiant į ją žmogiškuoju požiūriu? Negana to, kam ji yra reikalinga, žvelgiant į ją paties lietuviško žmogaus požiūriu? 

Ką lietuvis pasaulyje turi daryti, kad jis savo žmogiškumą pateisintų ir įprasmintų”. Ir iš kun. Bagdanavičiaus svarstymų pilnai aiškėja, kad lietuvis, norėdamas savo žmogiškumą pateisinti ir įprasminti, turi paremti pastangas lietuvių tautos laisvei atstatyti, kad mūsų tauta galėtų svetimųjų neprievartaujama savitai reikštis religiškai, kultūriškai, politiškai, ekonomiškai ir t.t. Jis, kaip ir mūsų prieitose išvadose, pripažįsta, kad kūrimo stadijoje “kūryba visada yra giliai asmeninė ir dėl to būdinga savo originalumu ir nebendruomeniškumu. Tada kultūrinės vertybės dar nėra tinkamos politiniam panaudojimui. Kad jos tokiomis pasidarytų, reikia jų su-visuomeninimo”. O toliau jis aiškiai pasisako, kad “kultūrinio pobūdžio faktus .. . galima laikyti ir politinėmis vertybėmis”, įvadiniu šio straipsnio sakiniu — laisvės Lietuvos žmonėms grąžinimas ir nepriklausomybės Lietuvos valstybei atstatymas — vadinama galutiniais lietuviškos veiklos tikslais. Tad vertinant 1973-jų metų laisvinimo veiklą, galima būtų paklausti, kokiais keliais, kokiomis priemonėmis ir kurių artimųjų tikslų siekimu praėjusiais metais buvo eita į galutinį tikslą.

Išeivijos tiesioginį reiškimąsi laisvinimo veikloje būtų galima mėginti suvesti į keturias kategorijas:

1.    Išeivijos solidarumo pareiškimas Lietuvos žmonių laisvės aspiracijoms;

2.    Pastangos išlaikyti Lietuvos bylą neišspręstų tarptautinių problemų sąraše;

3.    Telkimas įtakingų draugų bet kuriam eventualumui; ir

4.    Paruošimas įpėdinių pirmiesiems trims tikslams vykdyti.

Solidarumas su tautos aspiracijomis

Lietuvių tautos aspiracijos rusų - komunistų okupacijoje labai aiškios. Jas dramatiškomis formomis pareiškė Kudirka, Kalanta ir tūkstančiai riaušininkų Kauno gatvėse, kun. Šeškevičius, kun. Bubnys, kun. Zdebskis, vysk. Julijonas Steponavičius, vysk. Vincentas Sladkevičius, prof. J. Kazlauskas, 40 Vilniaus vyskupijos kunigų, 17,000 peticiją pasirašiusių tikinčiųjų ir t.t. Daugeliui dramatiškom formom pareikštų tautos aspiracijų išeivija parodė pakankamai tvirtą solidarumą. Išeivijos akciją derino VLIK-as, Lietuvių Bendruomenė. ALT-a, spontaniškai apsireiškusios jaunimo grupės ir t.t. Gal neužtarnautai pasyvios reakcijos susilaukė genialaus kalbininio dr. Jono Kazlausko psichiatrinėje ligoninėje nužudymas, metąs šešėlį ant intelektualinės - akademinės lietuvių išeivijos bendruomenės. Bet visi tie dramatiški įvykiai iškilo prieš 1973 metus.

Tačiau 1973 metais okupuotoje Lietuvoje atsirado pastovus disidentinis faktorius — “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, kurios jau pasirodė 8 numeriai. Ir ta “Kronika” suranda kelius pasiekti laisvąjį pasaulį. 1971 balandžio 24 - 25 d. d. LFB Los Angeles sambūrio suruoštame antrajame politinių studijų savaitgalyje rašytojas Jurgis Gliauda, kalbėjęs apie Lietuvoje vykstančią tyliąją rezistenciją, teigė, kad “tyloje vyksta savos nuomonės priešpastatymas režimo prievartai. Ir ši gūdžioji tyla dabar iškalbingesnė už ginklo kalbą”. Ir jis tada pranašiškai išsireiškė: “Didžiulėje istorijos tėkmėje tautos laisvėjimo kelius lems tyliosios rezistencijos ištakos”. “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” yra viena tyliosios rezistencijos ištaka, ir tai kelia okupantui nerimą.

“Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką” pasauliui pristatyti ir su ja okupuotą tautą supažindinti iniciatyvos ėmėsi Lietuvių Kunigų Vienybė ir VLIK-as. Ir tuo būdu šis svarbus pogrindinis leidinys patenka į laisvųjų tautų spaudą, o per Radio Liberty grįžta į Lietuvą ir pasiekia gausią auditoriją. Dėl “Kronikos” ir kitų disidentinių reiškinių praėjusių metų gale Lietuvos komunistus išbarė LKP CK II sekretorius V. I. Charazovas.

VLIK-o akcija per Londone veikiančią Amnesty International ir kitas tarptautines institucijas išlaisvinti kalinamus lietuvius politinius kalinius arba bent palengvinti jų buitį irgi išreiškia aktyvų solidarumą su okupanto persekiojama lietuvių tauta. Daugiausia dėmesio susilaukė 1973 metų pradžioje Vilniuje areštuotas dr. Izidorius Rudaitis.

JAV Lietuvių Bendruomenės labai stiprus įnašas į šį kovos dėl Lietuvos laisvės sektorių pasireiškė “The Violations of Hu-man Rights in Soviet Occupied Lithuania” leidinio paruošimu. Tas leidinys, pasirodęs angliškai ir ispaniškai, verčiamas ir į kitas kalbas. Bendruomenės rimta akcija Kudirkos reikalu, atsilankymai Valstybės departamente ir memorandumai taip pat yra to solidarumo apraiškos. Bendruomenės darbuotojams pasisekė dokumentuoti, kad Simo Kudirkos motina buvo gimusi Amerikoje, ir tai įliejo naujo kraujo į Kudirkos bylą.

Tauta apie išeivijos rodomą solidarumą žino ir jį vertina. Vargu Lietuvoje būtų apsireiškę anksčiau minėti dramatiški įvykiai, ir juo labiau abejotina, ar rodytųsi “Kronika”, jei tauta nežinotų apie laisvės kovai vadovaujančių veiksnių darbus, apie išeivijos jautrumą tautos laisvės aspiracijom ir apie jos pajėgumą būti laidininku, perteikiančiu tas aspiracijas laisvajam pasauliui.

Į solidarumo su tauta pasireiškimo sritį įeina ir vadinamieji “ryšių su kraštu” klausimai. Jo svarstymas išeina iš šio rašinio temos ribų. Tačiau apibendrinant “ryšių su kraštu” klausimu pareikštus nusistatymus ir vertinant praktiškąjį jo sprendimą, peršasi išvada, kad beviltiškai čia suklumpa tie, kurių ryšių su kraštu palaikyme neranda problematinio elemento, kitaip išsireiškus, kuriems čia yra viskas aišku. Vieniems “aišku”, kad nereikia eiti į tautą tuo keliu, kurį atidarė ir saugo pats okupantas, nes tas kelias pilnas užmaskuotų vilkduobių ir neįmanoma juo keliaujant į priešo žabangas nepatekti. Šio įsitikinimo žmonėms tuo keliu vaikšto tik atviri okupacinio režimo kolaborantai ir užsimaskavę priešo agentai. Antriems “aišku”, kad tame kelyje jokių vilkduobių nėra, o jei ir būtų, tai nėra reikalo baimintis į jas papulti, nes galutiname balanse iš to daugiau naudos turėsianti lietuvių tauta okupacijoje, o ne okupantas. To įsitikinimo žmonėms šiuo keliu vaikšto tik drąsūs patriotai, o jo vengia paprasti bailiai, tik savo baimę dengią patriotizmo skraistėm. Trečiąją nuomonę reiškia tie, kuriems čia ne viskas aišku, kuriems ne bendravime su tauta, bet to bendravimo taktikoje yra daug problematinio elemento. Todėl išmintingas atsargumas ir rezistencinis budrumas nepeiktini dalykai. Šio įsitikinimo žmonės okupanto atidarytu ir budriai saugojame keliu einančiųjų nelinkę skubėti nei pasmerkti, nei išaukštinti. Jie taip pat linkę pripažinti, kad ryšių su kraštu gijose esame gryno žmogiškojo sentimento siūlų, kurių paneigti nei paniekinti negalima.

Kurio nusistatymo žmonių balsai ir pasireiškimai labiau vyravo praėjusių metų bėgyje Klausimas įdomus, bet atsakymo ieškojimas sudarytų atskirą temą.

Tarptautinės politikos spektre

Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos klausimui išlaikyti neišspręstų tarptautinių problemų sąraše niekas kitas iniciatyvos nesiims, jei mes patys to nedarysime. Jau artėjame į ketvirtos dekados pusę, kai valstybė neteko nepriklausomybės. Ir reikia laikyti mažu stebuklu, kad ta problema per tokį laiką iš to sąrašo išimta nebuvo. Tai nuopelnas veiklios ir kūrybingos išeivijos ir gyvastingos tautos, kuri gal ir neparengta, bet pati susiorientavo, kaip išsilaikyti žiaurioje okupacijoje.

Laikas Lietuvos vardą tame sąraše pasinešęs apdengti dulkėmis ir rūdimis. Reikia mums patiems arba mūsų draugų rankomis tas dulkes nušluostyti ir rūdis nušveisti. Laiko apnašas nuo Lietuvos vardo neišspręstų tarptautinių problemų sąraše išeivijos pastangomis stipriausiai nuvalė 1965 Atstovų Rūmuose ir 1966 JAV Senate priimtoji H. Con. Res. 416 rezoliucija, kuri dar ilgai bus viena iš pagrindinių atramų kovoje už Lietuvos laisvę.

(Sakysime, 1973 metų gruodžio 29 JAV delegacijos prie Jungtinių Tautų narys kongresmanas Robert N. C. Nix priėmė Lietuvių Bendruomenės delegaciją, kuri jam įteikė memorandumą, kuriame tarp kitko prašoma H. Con. Res. 416 rezoliucijai duoti eigą).

Vėliau Lietuvos vardas tame sąraše pasirodė kun. A. Šeškevičiaus, Simo Kudirkos ir kitų didvyriškoje rezistencijoje ir ypatingai skaisčiai nušvito Romo Kalantos aukos liepsnose. Net toks “Los Angeles Times” pagrindinę antraštę tą dieną skyrė ne Nixono atvykimui į Maskvą, bet Kalantos heroizmui atžymėti.

Būtų galima klausti, ar 1973 metais Lietuvos klausimas labiau įtvirtintas neišspręstų pasaulio problemų sąraše, ar giliau panardintas laiko užmaršties vandenyje? Viltingo atsakymo, deja, duoti negalima, ypač stebint JAV-bių užsienio politikos kursą. Nedžiuginą ženklai: visai susilpnintas Valstybės departamento kasmet daromas Vasario 16 pareiškimas, prasmės netekusi JAV-bių prezidento padaroma Pavergtųjų Tautų savaitės deklaracija ir ypač Amerikos konsulato Leningrade jurisdikcijai priskyrimas okupuotų Baltijos valstybių teritorijų. Neturint tikrų davinių, nedrąsu būtų bandyti atsakyti į klausimą, ar tokį politinį Amerikos kursą lemia šio krašto vairuotojų tolimų tikslų pramatymas, ar Roosevelto laikais prasidėjęs idealistinis užsienio politikos naivumas.

Tačiau šioje vietoje reikia priminti mums palankų faktą, kad Lietuvos klausimą neišspręstų tarptautinių problemų sąraše ryžosi išlaikyti natūralus ir nesutaikomas Rusijos priešas — raudonoji Kinija. Apie tai rašo didžioji pasaulio spauda (pav. “New York Times”), ir tai mūsų kovai dėl laisvės yra tarsi iš dangaus nukritusi talka.

Lietuviškoji išeivija 1973-čiais taip pat parodė pastangų Lietuvos bylai tarptautinėje politikoje išlaikyti. Dėmesio vertas liepos mėnesį jungtinėmis VLIK-o, Bendruomenės ir ALT-os jėgomis pasiskardenimas Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo paruošiamojoje konferencijoje Helsinkyje. Nors ir ne taip daug atsiekta, tačiau jau reikšmingas pats delegacijos pasiuntimo faktas, kuris gerokai pagąsdino Maskvą. Tos baimės paveikta Maskva padarė klaidingą strateginį žingsnį, pasirūpindama, kad suomiai baltų delegaciją areštuotų. Tai sudramatino situaciją ir neabejotinai kovoje dėl laisvės buvo laimėtas bent vienas taškas.

Ruošdamasis tai konferencijai VLIK-as jau iš anksto konferencijoje dalyvausiančių valstybių vyriausybėms buvo išsiuntinėjęs išsamiai Lietuvos padėtį nušviečiantį memorandumą, kurį Vakarų Vokietijoje išeinąs laikraštis “Memeler Dampfboot” (1973 m. nr. 2) taip komentavo:

“... tremties lietuviai pasireiškia kaip tolimo pramatymo politikos vyrai. Jie planuoja tai (gal būt labai tolimai) dienai, kai rusai bus priversti apsiribot vien Rusija . . . Šiaurės Rytprūsiai pasiliks dispozicijai, ir lietuviai jau šiandien prisistato su reikalavimais, pagrįstais tuo, jog Šiaurės Rytprūsiai yra ne kas kita, kaip Prūsų Lietuva, į kurią ateities Lietuva turės gyvybinių interesų.

Ne vienas rytprūsietis — toliau rašo “Memeler Dampfboot” — gali šypsotis iš mažos tautos ateities vizijos. Bet neužmirškime, kad lietuvių vizija jau kartą išsipildė, atstatant Lietuvos respubliką ir prisijungiant Klaipėdos kraštą. Tai vizijos, apie kurias jie šimtmečiais svajojo ir pagaliau popieriuje užfiksavo. Savo tvirtu tikėjimu į laisvą, vieningą, didesnę Lietuvą jie gali daugeliui mažatikių vokiečių būti pavyzdžiu”.

Šitoks viešas kitataučių pasisakymas duoda pagrindą prielaidai, kad VLIK-o memorandumas buvo gerai paruoštas ir laiku pristatytas.

Į VLIK-o kreditą šiame kovos sektoriuje reikia priskirti ir dokumentų rinkinio “USSR — German Aggression Against Lithua-nia” 1973 išleidimą. Nors gal kiek ir perkrautas ir su techniškais negalavimais leidinys, bet dokumentų vienon vieton sutelkimas seniai jau buvo reikalingas.

Labiausia tačiau pasaulio sąžinei užmigti dėl Lietuvos neleido Lietuvių Bendruomenė. Jos akcija buvo planuota, taikli, konkreti, siekianti konkliuzijų. Tarp daugelio kitų prisimintini šie JAV LB Krašto valdybos žygiai:

1. Valstybės departamente (a) dėl valdiškų žemėlapių, kuriuose Lietuva atžymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, (b) dėl Amerikos konsulo Leningrade Culver Gleysteen vizito Vilniuje, (c) dėl San Francisco simfoninio orkestro siuntimo į Vilnių, (d) dėl Simo Kudirkos išlaisvinimo ir kiti.

2.    Iždo departamentedėl muitų dovanoms ir turistams uždedamų varžtų, ir taip pat priminimas iždo sekretoriui G. P. Shultz’ui ekonominėse derybose su sovietais nepažeisti Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos.

3.    Amerikos delegacijos prie Jungtinių Tautų nario kongresmano Robert N. C. Nix aplankymas ir memorandumo įteikimas, kur prašoma (a) dėti pastangų, kad H. Con. Res. 416 rezoliucijai būtų duota eiga, (b) Lietuvių Bendruomenės paruoštą dokumentų rinkinį perduoti JT Žmogaus teisių komisijai, (c) pasakyti JT generalinėje ansamblėjoje kalbą, pasmerkiančią sovietų kolonializmą Baltijos valstybėse.

4.    Vizitas pas Apaštališkąjį delegatų Washingtone vysk. L. Raimondįir jam gerai paruošto memorandumo įteikimas.

5.    Susitikimas su Baltųjų rūmų patarėju dr. Gerald R. Livingstonu ir jam svarbiųjų lietuviškų problemų žodžiu ir raštu išdėstymas.

6.    Kanados Lietuvių Bendruomenės vadovų susitikimas su krašto premjeru P. E. Trudeau.

7. Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės paruošto Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konkonferencijos dalyviams rašto pravedimas per Šveicarijos telegramų agentūrą ir paskelbimas didžiojoje spaudoje.

Visi išvardinti ir neišvardinti JAV ir kitų kraštų Lietuvių Bendruomenių atlikti darbai ir žygiai paliks išeivijos kovų dėl Lietuvos išlaisvinimo istorijoje pačiais šviesiaisiais taškais. Ir sunku suprasti kai kurių žmonių logiką ir mentalitetą, kurie visą šį sunkų, bet labai reikalingą darbą, stumiamą ne finansais, bet tikėjimu, meile ir entuziazmu, vadina darbo duplikavimu ir laisvės kovai kenkimu. Darbo duplikavimas nėra reikalingas, bet jei toks ir pasitaikytų, žalos nepadarytų. Tik apsaugok, Viešpatie, nuo neveikios, svetimų nuopelnų savinimosi ir tuščių pasigyrimų duplikavimo!

Mažesnius žygius, kad Lietuvos klausimas būtų išlaikytas neišspręstas tarptautinių problemų sąraše, 1973 atliko Lietuvos diplomatinė tarnyba, AL-T-a, Pavergtųjų Europos Tautų Seimas, Rezoliucijoms Remti Komitetas ir kitos organizacijos.

Draugų niekas neperdaug

Patys vieni, be įtakingų draugų talkos, daug ko atsiekti nepajėgtume, nes tautiškai sąmoningų ir visuomeniškai aktyvių savo žmonių aukštose pozicijose ir turtuolių tarpe nedaug teturime. Draugų neturėjimo nelemtį skaudžiai pajuto po I-jo didžiojo karo mūsų tautos veikėjai, kurie iš daugiau negu šimtmečio vergijos ir karo griuvėsių į laisvą gyvenimą vedė jauną Lietuvos valstybę. Skriaudų tauta ir valstybė patyrė ne tik iš rytų, pietų ir vakarų kaimynų, bet taip pat Paryžiuje, Londone, Hagoje ir net Vatikane.

Šiandieną padėtis kita. Draugų yra gausu veik visose laisvojo pasaulio valstybių sostinėse. Pirmoje gi vietoje — Wašing-tone. Jie reikalingi dabar, bet jų reikšmė dar labiau padidės, kai grius Sovietų Sąjunga, ir lietuvių tautai vėl teks iš naujo organizuoti valstybinį savo gyvenimą. Skriaudų, kurių patyrėme po I pasaulinio karo kitų valstybių sostinėse, dabar tikrai nebepatirsime.

Pagrindinis nuopelnas Lietuvai draugų, ypač Wašingtone, sutelkime skirtinas Rezoliucijoms Remti Komitetui. Šimtus įtakingų žmonių Wašingtone ir visame krašte RRK-tas supažindino su Lietuvos byla, juos palankiai nuteikė, ir daugelis jų angažavosi mūsų kovos reikalui. Watergate’as ir kiti iškilę Wa-šingtone negandai kiek pristabdė tolimesnę Rezoliucijoms Remti Komiteto akciją, tačiau draugų telkimas tebevyko ir 1973 metais, tebevyksta ir dabar.

Panašiu pločiu draugus Lietuvai telkia ir Lietuvių Bendruomenė. Bražinskų, Kudirkos, Kalantos, Simokaičių reikalu, klebendama duris dėl įstatymo pravedimo tautų praeičiai tirti, siekdama lietuviškų radijo transliacijų Free Europe ir Radio Liberty programose bei vykdydama kitus anksčiau išvardintus žygius, Lietuvių Bendruomenės veikėjai nesitenkino turimais kanalais, bet juos plėtė, gilino, daugino, panaudodama net tokias išradingas formas kaip priėmimo suorganizavimą JAV Kongreso nariams ir tarnautojams ir t.t. Talkos Lietuvai komisijos ir LB apylinkės, veikiančios daugelyje laisvojo pasaulio valstybių, yra sutelkę mūsų kovos reikalui stiprų užnugarį.

Kiti laisvinimo veiksniai, kiek jų veikla atsispindi mūsų spaudoje, labiau yra linkę operuoti jau per turimus kanalus.

Žvilgsniu į ateitį

Kiek Lietuvoje okupacija tęsis ir kiek ilgai išeivijai teks dėl jos laisvės kovoti, neverta nė spėlioti. Laukiant greitesnių sprendimų, reikia ruoštis ilgai ir sunkiai ateičiai. Tad džiaugiantis šių dienų kovotojų gausa, tenka apsirūpinti ateities darbininkų paruošimu. Ateities darbuotojų potencialą ruošia sąmoningos šeimos, vaikų darželiai, lituanistinės mokyklos, jaunimo organizacijos, vyresniųjų kultūrinė, visuomeninė bei politinė veikla. Kiek ta veikla tikslesnė, tobulesnė ir geriau organizuota, tiek ji tampa atraktyvesnė jaunajai kartai, tiek daugiau iš jos bus galima susilaukti pavaduotojų.

Kam nors tenka pasirūpint šias potencines jėgas atvesti į aktyvios veiklos lauką. Su pagrindu nusiskundė jaunimo atstovai LFB Los Angeles sambūrio suorganizuoto politinių studijų savaitgalio simpoziume, kad praktišku jaunimo politinei veiklai paruošimu nepasirūpino nei centrinės mūsų institucijos, nei pačios jaunimo organizacijos. Šiokį tokį darbą šioje srityje padarė JAV Lietuvių Fronto bičiuliai, 1973 suorganizuodami bent tris jaunimo simpoziumus politinėm temom.

Džiaugiantis pozityviais lietuviškojo gyvenimo reiškiniais, nesąžininga būtų užmerkti akis prieš negeroves. O jų 1973 irgi netrūko. Ne pirmoji blogybė, kad negerovės egzistuoja. Jų visur ir visada esama, jų bus ir ateityje. Blogiau, kai metamasi į akciją ne blogybių šalinti, bet jas dengti, ir gydyti tai, kas sveika, lopyti tai, kas nesuplyšę.

Bet čia pat reikia registruoti ir kai kuriuos kitus džiugius faktus, k. t., kad VLIK-as 1973 metiniame seime ryžosi įdėmiau pažiūrėti į save ir dabarčiai pritaikinti savo statutą; kad JAV LB VII-sios tarybos pirmoji sesija buvo viena iš darbingiausių visoje LB veiklos istorijoje. Klausimai svarstyti rimtai, kietai, įsipareigojimai padaryti sau patiems, bet ne kitoms organizacijoms. Šioje sesijoje draugiška bendradarbiavimo ranka praktiškoje plotmėje ištiesta Amerikos Lietuvių Tarybai. Nuo jos atsakymo priklauso tolimesnė Amerikos lietuvių politinės veiklos darna.

Registruotinas taip pat pozityvus faktas, kad lietuviškų problemų svarstymas 1973 iš veiksnių tapo išplėstas ir į visuomenę. Čia vėl iniciatyva priklauso Lietuvių Fronto Bičiuliams, tokias svarstybas 1973 suruošusiems Niujorke, Čikagoje, Dainavoje ir Los Angeles mieste.

Sovietiškoji imperija grius. Duok, Dieve, kad tie, kurie toje imperijoje turi valią ir galią, greitomis ir protingomis reformomis, pirmoje vietoje pavergtoms tautoms laisvės grąžinimu, to griuvimo skausmą pasistengtų sumažinti. Iš griuvėsių vėl kelsis laisva Lietuva. Tegu tos Lietuvos vizija mūsų darbą ir pastangas jos greitesniam prisikėlimui 1974 metais keleriopai sustiprina.

•    Atnaujinkite “Į LAisvę’ žurnalo prenumeratą!

•    Padarykite tai dar šiandien!