NAUJŲJŲ METŲ ISTORIJA

Ištrauka iš BIRUTĖS PŪKELEVIČIŪTĖS premijuoto romano “Naujųjų metų istorija”

REDAKCIJOS PASTABA. Keturi čikagiečiai nuvyksta į Aspeną slidinėti: daktaras Povilas Morkūnas, jo žmona Stefa, Edvardas Gedvila, draudimo agentas, ir Vilė Gedvilienė, buvusi šokėja. Vyrai “saunos”, pirtyje pripuolamai sutinka lietuvį— turtingą statybininką Vincą Narą, kuris visus užkviečia Naujų Metų vakarui į savo namus. Šeimininkės nėra: ji išskridusį šventėms pas tėvus. Tik tiek Naras savo svečiams teprasitaria. Ateina Naujieji Metai . . .

BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ, Chicago, Illinois, rašytoja, aktorė, režisorė. Ištrauka iš jos “Draugo” premijuoto romano “Naujųjų Metų Istorija” duodama šiame numeryje.

Šampanas laiko savo žodį: kamščiai šaudo į lubas, bonkų kaklais liejasi putos, sklidini stiklai tryška burbulais, kaip maži geizeriai.

— Už juos! Už Naujuosius Metus! — sušunka Vilė. — Susidaužkim, susidaužkim!

Pirmos šių metų minutės nervingos, intensyvios, jaudinančios. Žmonės lyg pasikeitę — žvalesni, apimti virpančio nerimo, pasidavę juos nešančiai srovei. Jie juda, kaip paskubintame filme: vienas kitą sveikina, linki laimės, spaudžia rankas, bučiuojasi, godžiai geria skaidrų gėrimą ir vėl prisipildo stiklus. Visi tuo pat metu ir sutartinai — veržiasi į alpinantį sielos katarsį, į išsiilgėtą, visą esybę persmelkiantį pakilimą. Į būseną, ant kurios ribos prasideda svajonės išsipildymas. Lyg visas kambarys būtų pilnas saldaus drebulio, lyg ore plazdėtų tūkstančiai iliuzorinių drugių — į laimę, į laimę!

Taip sukoncentruotas yra visų bendras troškimas, jog valandėlei atrodo, kad laimė tikrai pasiekiama. . .

—    Dar! — Vilė ištiesia stiklą.

—    Turim gerti, turim pasigerti!

—    Tu, burbule, burbulėli . . .

—    pasilenkęs žiūri į savo šampaną Paulius, lyg bandydamas suprasti jo paslaptį. — Iš kur tu toks?

— Povilai! Gana! Atsimink, kad tu vairuoji! — šūkteli Stefa, bet ir pati nenustumia stiklo, kurį Edis vis papildo. — Jau penkis išgėrei!

—    Stefute, širdele, neskaičiuok! Geriau man paaiškink, iš kur atsirado . . . burbulas? Pasaulis gimė iš chaoso, bet burbulas — iš ko?

—    Cha-cha-cha! — garsiai nusijuokia Stefa. — Tu jau girtas, tu jau girtas!

—    Mano žmona juokiasi! — pašoka Paulius. — Mano žmona Stefanija juokiasi! Girdit, girdit, ji juokiasi! Turim išgerti už šitą reikalą. Narai, kur tu? Eikš, brolau, aš tave apkabinsiu. Ir neliksiu tau skolingas už tą stebuklingą Stefutės metamorfozę. Ar dusulį gautum, ar hipofizinę kacheksiją, ar glomerunefritas tave suriestų, atvažiuok Chicagon, veltui tave gydysiu! Mano žmona Stefanija nusijuokė! Supranti, ką tai reiškia? Lyg gulbė būtų pragydusi! . . .

— O, tikrai! Tikrai, pons Narai, — Sako Stefa. — Jūs turit dabar mus aplankyti. Jums patiks Chicagoje . . . Pamatysit, jums patiks!

—    Aš esu buvęs Chicagoje.. . — pradeda Naras, lyg norėtų kažką papasakoti, bet tuo metu Edis jį pertraukia.

—    A, šampanas! Tie Galijos gaidžiai žino, ką jie fermentuoja. Kaune Prancūzijos pasiuntinybė kartą į metus ruošdavo priėmimą. Viskas, kaip pridera — su mūsų spaudos atstovais. Kuo girdys? Aišku, šampanu. Pasakojo man toks Žibka Virbickas, foto korespondentas: ateina lietuviai rimti, štyvi, iškrakmolyti marškiniai, ponas, net kaklus piauna; vaikšto, lyg mietus būtų prariję. Parkeriai kišenaitėse užkišti, užrašų knygutės paruoštos, spauda parengties stovyje! Iš karto tik “pardon”, tik “je vous remercie”, bet paskui, kai lietuvis, ant trejų devynerių užaugęs, prisisiurbia šampano, ponas! Tauta, aišku, kultūringa: prancūzo krištolinių kandeliabrų nedaužo, cukruotų kaštonų su triufelių koše nevalgo ir valstybei oficialios gėdos nepadaro. Bet kai po vaišių išeina į gatvę! Tada tas pasiutęs šampano burbulas net kiečiausią lietuvį parmeta ant menčių. Formaliai — užkutena! Anot Žibkos Virbicko: “Juokas ima, nors prasmek! Stovim ir juokiamės. Nežinom patys, iš ko tas juokas ima? . . Dviejų opozicinių laikraščių redaktoriai, labai principingi, labai užkietėję vyrai, kartą taip įsikvatoja, kad paskui išsibuv čiavo prie Žemės Ūkio rūmų, nesuprasdami, ko jie iki šiolei šnairavo vienas į kitą . . .

—    Muzikos, muzikos! — sušunka Vilė. — Aš noriu šokti iki apalpimo! Pone Narai, sakiau, kad šoksiu su jumis. Einam, aš jus išmokysiu boogie-woogie!

Ji pašoka, pagriebia Narą už rankos ir traukia prie nišos, kur įmontuotas HiFi aparatas.

Naras pirty atrodė toks savim pasitikįs. Nors nieko ypatingai prašmatnaus nepasakė, bet žodžio kišenėj neieškojo ir aiškiai dėstė savo mintis, kaip žmogus, kuris gyvenime prasimušė, matė pasaulio ir susirinko gerokus patirties išteklius. Keista, kad savo namuose jis daug drovesnis. Ar jį varžo jo paties puikus dvaras? Gal ir taip, nes aišku, kad nei siūlo, nei krislo, nei šapo jis čia nepridėjo; nei mažiausio pėdsako neįmynė. Paklojo tik savo pinigus. Jis dabar atrodo netgi mažiau apsitrynęs, prastesnis ... O gal jį taip sukaustė moterų kompanija? Vilė? . . .

—    Ar tamsta esi didelis Wagnerio gerbėjas? — Vilė, ant žemės atsisėdusi, pirštais bėga per plokštelių albumų nugarėles. — Dėl Dievo meilės, čia, tur būt, pilnas komplektas! Net “Rienzi”, net “Ritterorden in Koenigsberg” . . . Tamsta jų klausaisi? Tai juk sunkioji artilerija? Kas tas plokšteles supirko?

Naras lyg ir norėtų aiškintis, bet stovi nebylus priešais Vilę ir nesėkmingai bando susisegti paskutinę savo švarko sagą. Pagaliau saga ištrūksta ir nukrinta ant žemės. Kai jis pasilenkia sagos pakelti, jo žvilgsnis sutinka Vilės akis.

—    Jūsų žmonos . . . Jos?

Naras trukteli pečiais. Nei teigia, nei neigia — tik pasiteisina.

—    A! — staiga Vilė linksmai pašoka, atradusi pramoginės muzikos plokštelę.

Pasigirsta vokiška daina apie jūreivį ir jo laukiančią mergaitę. Nors tai ne šokio muzika, bet Vilė, viena ranka atsirėmusi į nišą, dainos ritme dėlioja žingsnelius, spragsindama pirštais. Vienu metu ji staigiai apsisuka ir šonu atsiremia į Naro petį:

—    Kodėl tamsta nevedei lietuvaitės? — pusbalsiu klausia ji.

Ar nuo nišos šešėlių krinta rausva šviesa, ar Naras tikrai.. . paraudo? Ne, negalėtų būti — toks stambus, didelis vyras, seniai peršokęs pusamžį . . .

—    Aš jūsų klausiu ... — Vilė dar daugiau prigesina balsą.

—    Ponia Vilija, — Naras pasistumia arčiau prie valgomojo angos, lyg bėgdamas nuo atsakymo, kurį jam reikia duoti. — Jūs geriau žinot už mane . . .

—    Aš? — Vilė juokaujančiai atmeta galvą. — Ką aš galiu apie jus žinoti?

—    Kaip čia pasakius? — Naras atgauna pusiausvyrą. — Nebuvo mergaitės, kuri už manęs eitų. Taip sakant, kuri už manęs tekėtų .. .

—    Pone Narai! — nustemba Vilė. — Kiekviena už jūsų tekėtų! Jūs esat toks puikus vyras: veržlus, gabus. Jūs turit tiek polėkių, jūs jaučiat Amerikos pulsą. Jūs turit viską, ko lietuviams vyrams stinga.

—    Lietuvaitės merginos taip negalvoja . . .

—    Vištos! — šūkteli Vilė ir vėl mažais žingsniais susitaiko su dainos ritmu. — Tikros vištos.

Dainos žodžiai baigiasi. Dabar akordeonistas kartoja refreną, kuriam pritardamas, Paulius ima švilpauti.

—    Vis “Rosen und Matrosen”,

—    nusijuokia Edis, — užaugo nauji vokietukai, o dainuoja panašiai, kaip ir mūsų laikais.

—    “Und Aprikosen”... — Paulius atsilošia ir sudeda rankas už galvos. — Vis tiek, daug sentimentų pasiliko Vokietijai. . . Gal todėl, kad ten praleidom jaunystės metus. Pamenu, Regensburge pirmą kartą pamačiau žydinčius abrikosus.

Vilė, supdamasi pagal akordeono melodiją, eina prie gėrimų vežimėlio ir įsipila šampano. Ji geria lėtai. Gerdama pradeda suktis aplinkui, kita ranka raitydama ore bangas. Vis lėčiau, vis lėčiau, kol prisėda ant fotelio atramos.

Naras žengia kelis žingsnius į priekį ir susilaiko:

—    Mano žmona yra vokietė . . .

—    sako jis.

Kodėl Naras tik dabar tą paminėjo? Gal dėl to, kad Paulius taip šaltai atsiliepė apie Vokietiją, o gal dėl to, kad Vilei pusiau prasitaręs, jis panoro daugiau paaiškinti apie savo vedybas.

—    Aš, pons Narai, taip ir pagalvojau, — Stefa apsižvalgo. — Man atrodė, kad namų šeimininkė . . .

—    Na, taip, — Naras sėdasi šalia Stefos, — nuvažiavau šešiasdešimt penktais metais į Vokietiją. Nuvažiavau biznio reikalais, bet, kaip jūs sakot, traukė mane ir prisiminimai. Aplankiau Stuttgartą, kur kadaise gyvenau. Aišku, ir Fellbachą, ir buvusius savo šeimininkus. Profesorius vėl dėstė Meno akademijoj, bet jis buvo labai susenęs: ponia paraližuota, prirakinta prie kėdės.

—    Tai tamsta po karo gyvenai privačiai? — klausia Stefa. — Ne lageryje?

—    A! — šypteli Naras. — Mane profesoriui įkėlė amerikonai. Geriau pasakius, vienas Amerikos lietuvis, majoras iš Philadelphijos, su kuriuo pripuolamai susipažinau. Ir įkėlė kaip karalių — še, gyvenk, kaip rojuj, ir ponauk ant nacių! Dieve mano, kaip gi aš skriausiu tokius aukštus žmones? Ir dar bėdoj: profesorius iš darbo atleistas, ponia vos paeina, tarnaitės negali nusisamdyti; Gusti dar pusmergėlė ir tokia bejėgė. Įsitausiau salkos kambarėlyje ir priešingai — bandžiau tiems žmonėms visaip pagelbėti. Ir malkų paskaldydavau, ir kilimus išdulkindavau, ir duonos atnešdavau. Kai atėjo vasara, sutaisiau bombos išgriautą namo kampą, užsodinau daržą . . .

—    Vadinas, — Vilė paremia smakrą abiem rankom, — tamsta, užuot ant jų ponavęs, ėmei naciams bernauti.

—    Naciams? Na, jei profesorius ką nors ne taip nupiešė ar kur nors ne taip pašnekėjo, ar tai jis karo nusikaltėlis? Aš jaunas, sveikas; jei žmonėms varge padedu, tai nereiškia, kad jiems bernauju. Juk aš savo valia, juk aš, taip sakant, niekieno neverčiamas . . .

Vilė gūžteli pečiais;

—    Negaliu atsistebėti, kad jums sekasi biznyje su tokia galvosena.

—    Biznis yra laimės dalykas! — nušvinta Naras, lyg jis būtų Vilę įtikinęs. — Daug, ponia Vilija, pažįstu žmonių, kurie ir save, ir savo skatiką tausodami, neturi sėkmės piniguose... O Fellbache taip ir užsilikau. Kai tvėrėsi lageriai, profesorius labai prašė, kad jų nepalikčiau.

—    Žinoma! — palinguoja galva Stefa. — Tamsta buvai jų ramstis.

—    Tapome, taip sakant, lyg viena šeima. O kai po daugelio metų vėl juos aplankiau, mergaitę vos pažinau. Kadaise vaišindavau ją šokoladu iš “Care” paketėlių, nuvesdavau į parką pasižiūrėti Kasperlės išdaigų, o dabar Gusti išaugo į moteriškę. Nors buvo vis tokia pat bejėgė, lyg ko išsigandusi. . . Praleidau jų namuose visą vasarą. O rudenį susituokėm.

—    Atleiskit man už klausimą, — Stefa lyg delsia, — bet aš manau, nelengva buvo merginai apsispręsti, jūs svetimšalis, smarkiai už ją vyresnis . . .

—    Aišku, aišku, — Naras skėsteli rankom. — Aš ir pats stebėjausi. Atvirai šnekant, man pagelbėjo tėvai. Ypač profesorius. Ko čia, sako, Stuttgarte sulauksi? Mergina trisdešimt dviejų metų, drovi, prie jaunų žmonių sunkiai pritampa. Jai knygos, jai paveikslai, muzika . . . Profesoriaus vienturtė. Meniškai, sakyčiau, išauklėta. O aš taip gerbiu menininkus! Aš, taip sakant, širdį paklojau ant stalo . . .

—    Širdį? — Ironiškai nusijuokia Vilė. — Ne širdį, bet savo pinigus, štai, ką tamsta ant stalo paklojai! Ir senis mintyse apskaičiavo, kad jo apvytusiai dukteriai nieko nestigs. Žentas, kad ir “auslaenderis”, bet, ačiū Dievui, turtingas.

—    A, ponia Vilija! — Naras skaudžiai palaižo lūpas. — Nebuvo taip, kaip jūs galvojat. Argi profesorius, ponia, tai koks nors biržos makleris? Jie žmonės ne materialistai.

—    You bet! — angliškai užkerta Vilė, lyg botagėliu.

—    Jie ne dėl išskaičiavimo . . . Jie menininkai ... — lyg bandydamas pats save įtikinti. Naras vis karščiau gina uošviją. — Malonūs, nuoširdūs žmonės. Geri žmonės . . .

—    Be abejonės, — sako Paulius. — Yra gerų žmonių ir vokiečių tarpe.

—    Bet taviškė žmona būtų geriau! — sušunka Vilė, aiškiai paketinusi Narui įgelti.— Kaip gi tamsta gyveni? Įžengęs pro duris, nepasakytum, kad čia gyvenama lietuvio? Jokio ženklo!

—    Vile! — nori ją pertraukti Edis. — Ar tu girta?

—    Palauk, leisk man pasakyti! — Vilė mosteli ranka Edvardo pusėn. — Vokietė pasigriebė tamstą ir prispaudė, a? Tik pinigus pasiglemžė, a? Kaip tamsta galėjai šitaip pasiduoti?

Visi nuščiūva. Net ir Vilė pajunta, kad ji bus perdaug įsibėgijusi. Tačiau neatrodo, kad Naras būtų įsižeidęs. Jis ilgai sukinėja rankoj stiklą, nieko nenugerdamas. Tarsi norėtų kažką pasakyti.

“Į LAISVĘ” žurnalo 1974 metų paskutinis numeris išeis gruodžio mėnesį.

•    Tą numerį redaguoja Vytautas Volertas.

•    Jo adresas yra šis:

Mr. Vytautas Volertas 405 Leon Avenue Delran, New Jersey 08075