VLIK-AS TURI EITI SU GYVENIMU

DR. PETRAS PAMATAITIS

Nebe pirmą kartą tenka dalyvauti Lietuvių Fronto Bičiulių organizuojamuose politinių studijų savaitgaliuose ir viena kita sava mintim prisidėti prie keliamų klausimų bei problemų narpliojimo. Bent du ar tris kartus spaudoje buvo skelbtos tuose svarstymuose prieitos išvados. Būtų atskiras klausimas, ar tos išvados turėjo kokio poveikio mūsų laisvinimo institucijų veiklai; ir norint į tą klausimą atsakyti, tektų giliau jį pastudijuoti, tačiau kaskart tie politinių studijų savaitgaliai ir juose prieitos išvados rasdavo gyvo atgarsio mūsų spaudoje ir tuo būdu lietuvių visuomenėje aktualindavo lietuviškų uždavinių problematiką.

Kad tie svarstymai neliko tyruose šaukiančiu balsu, patvirtina ir tas faktas, kad pastarajame Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seime Toronte buvo prieita išvados, jog jo statutas reikalingas peržiūrėjimo ir pritaikymo šių dienų sąlygoms.

Religinės bendruomenės, politinės sistemos ir šiaip jau kiekviena žmogiškoji organizacija yra linkusi į pastovumą, į struktūros užkonservavimą, į status quo išlaikymą. Kad pastovumo elementas organizacijoje, nežiūrint jos apimties, yra reikalingas, dviejų nuomonių būti ir negali. Tačiau perilgas užsikonservavimas, kaip gyvenimo praktika yra pilnai įrodžiusi, dažnai esti ir labai nuostolingas.

 To ėjimo su gyvenimu, atvirumo laiko problemoms, neapgaudinėjimo patiems savęs iliuzijomis ypatingai reikia mums, kuriems istorinė lemtis uždėjo sunkias, gal mūsų pečiams ir persunkiąs, pareigas. Jas patenkinamai atliksime tik eidami į darbo dirvonus gera valia, atvira dvasia ir viso turimo potencialo tikslingu panaudojimu. Todėl man kartais sunku suprasti žmones, kurie tokias lietuviškų klausimų svarstybas, kokios vyksta čia, priskiria prie kažkokių slaptų planų Lietuvos laisvinimo organizacijoms sugriauti. Yra norinčių mūsų vykdomą laisvinimo darbą sugriauti. Tai tiesa. Tačiau jų reikia ieškoti ne ten, kur vyksta pasitarimai, kaip tą darbą sustiprinti.

Šio simpoziumo organizatorių esu paprašytas pateikti konkrečių minčių ir siūlymų Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto autoritetui, darbo našumui ir jo veiklumui pakelti. Kvietimą priėmiau, nes man buvo aišku, kad organizatoriams rūpi vyriausią laisvinimo veiklai vadovaujantį organą sustiprinti, o ne nusilpninti. Manau, kad to paties buvo paprašyti ir kiti šio simpoziumo dalyviai.

Pasiūlymų VLIK-o reorganizavimui gali būti nemaža ir įvairių, todėl aš apsisprendžiau apsiriboti trim VLIK-o problemom, kurios vertos pirminio dėmesio ir kurias turėtų apsvarstyti pats VLIK-as ir padaryti konkrečias išvadas:

1. Būtinai turėtų būti patikrinti VLIK-o struktūriniai pagrindai.Apie tai jau seniai kalbama, bet pats VLIK-as tą klausimą ignoruoja. Ar realu mūsų vyriausioje politinėje vadovybėje turėti 15 grupių? (Tiesa, rodos, vienos — Lietuvos Laisvės Kovotojų VLIK-o vadovybei nebepasisekė surasti ir šiuo metu ten esama 14 grupių). Ar iš tikro šitaip mūsų lietuviškoji visuomenė išeivijoje yra diferencijuota? Kai iškeliamas VLIK-o sudėties reorganizacijos klausimas, paprastai VLIK-o struktūros neliečiamumas ginamas kontinuiteto argumentu. Girdi, mes turime išlaikyti tą patį organą, kuris mandatą gavo krašte iš pačios tautos. Bet nacių pogrindyje veikęs VLIK-as turėjo 9 narius. Man atrodo, jei tęstinumas nebuvo pažeistas, kai pridėjome 6 naujus narius, tai nebūtų pažeistas ir tada, kai keliais nariais sumažėtų.

Neturiu jokių slaptų kėslų iš VLIK-o eliminuoti kurias nors grupes. Tad kaip pavyzdį noriu nurodyti tą VLIK-e šiuo metu atstovaujamą grupę, kuriai aš pats priklausiau, prie kurios įkūrimo esu prisidėjęs ir dirbęs jos vadovybėje. Tai Lietuvių Rezistencinė Santarvė. Ji buvo priimta į VLIK-ą (1964), kai jau kaip organizacija buvo nustojusi egzistuoti.

Tokių nebeveikiančių, net ir narių nebeturinčių, bet vis VLIK-e mūsų visuomenei atstovau jančių grupių yra ir daugiau Visa eilė jų nebeįstengia apsi mokėti juokingai mažo 100 dol. nario mokesčio.

Štai kodėl manau, kad statute turėtų būti aptartos VLIK-o nario kvalifikacijos ir tų kvalifikacijų neturinčios grupės turėtų gera valia iš VLIK-o eliminuotis.

2.    VLIK-o veiklos finansavimas turėtų būti nepriklausomas nuo jokių kitų organizacijų malonės.Tautos Fondas, kuris telkia VLIK-ui lėšas, savo organizacinį tinklą turėtų išplėsti į visas laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenes. Blogą įspūdį daro, sakysim, toks praėjusią vasarą spaudoje skelbtas faktas: VLIK-o atstovai Čikagoje pasitarimuose su Amerikos Lietuvių Taryba pripažįsta jai vyriausios politinės vadovybės Amerikoje autoritetą; ir čia pat dedama nuotrauka, kaip VLIK-o atstovas iš ALT-os atstovo priima kelių tūkstančių dolerių čekį, tarsi, už tokio susitarimo pasirašymą. Atrodo, kad kairė neturėtų žinoti, ką daro dešinė, kai finansuojama vyriausios rezistencinės institucijos veikla.

3.    Metiniuose VLIK-o seimuose pilnateisiais atstovais turėtų dalyvauti ne tik paties VLIK-o grupės, bet ir visos VLIK-o statute definuotos gyvosios lietuviškos pajėgos.Tą mintį prieš savo mirtį “Dirvoje” iškėlė prof. St. Žymantas, ir aš ją pilnai remiu. VLIK-ą sudarančios grupės yra nuolatiniame ryšy su VLIK-o vadovybe, ir metiniuose seimuose ką nors naujo pasiūlyti nebepajėgia. Naujų minčių ir idėjų iškelti ir siūlymų padaryti galėtų į VLIK-ą neįeinančių organizacijų ir sąjūdžių veikėjai, pav., studentų, neolituanų, ateitininkų, skautų, Lietuvių Bendruomenės, Amerikos Lietuvių Tarybos, Susivienijimų, laikraščių ir žurnalų redaktoriai ir t.t, ir t.t. Tuo būdu į lietuviškų problemų sprendimą būtų įjungtos plačios išeivijos masės. Tegu tokiuose seimuose padaryti nutarimai formaliai VLIK-o ir neįpareigotų, tačiau iškeltomis mintimis ir sumanymais tikrai galėtų pasinaudoti.