KITATAUČIŲ ĮJUNGIMAS Į LIETUVOS LAISVĖS ŽYGĮ
JUOZAS GAILA
Visi tie, kurie dar judame lietuviškoje veikloje, sutinkame, kad yra nepaprastai svarbu turėti gerų ryšių bei kontaktų įtakingų amerikiečių tarpe. Tie ryšiai ir kontaktai neatsiranda spontaniškai: jų užmezgimas ir palaikymas pareikalauja daug pastangų, laiko ir, žinoma, pinigo. Lietuviškas darbas tiek mus išsemia, kad dažnai ir jėgų ir laiko trūksta minėtam reikalui; o tam turėtumėm skirti daug pastangų.
Iniciatyvos šiame užsimojime turėtų imtis mūsų veiksniai. Deja, jų pastangos čia iki šiol buvo nepaprastai ribotos, ir rezultatų kaip ir nesimato. Lietuvių Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbe žengia pirmuosius žingsnius. Planų ir pastangų bei jų realizavimo būta praeityje; planų šioje srityje turime ir dabar. Rezultatų yra, bet toli gražu negalime būti jais patenkinti. Gerą pradžią yra padaręs Rezoliucijoms Remti Komitetas, įtraukdamas į savo žygį šimtus pačių įtakingųjų JAV-bių politinio bei visuomeninio gyvenimo vairuotojų. Šio vieneto vadovybė galėtų perduoti savo patirtį veiksniams ir kitoms grupėms.
Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Nebūtų jau taip sunku aktyviau dalyvauti bent vienoje amerikiečių politinio bei visuomeninio pobūdžio organizacijoje. Tai vienas iš būdų užmegzti ir palaikyti ryšius su įtakingesniais amerikiečiais. Be didesnių pastangų galime beveik kiekvienas iš mūsų palaikyti artimus ryšius su savo kongresmanu ir su savo steito abiem senatoriais JAV-bių Senate. Kodėl negalėtume palaikyti ryšių su savo steito legislatūros nariais (legislatūros žemųjų rūmų nariu ir aukštųjų rūmų — senato — nariu)? O kaip su apskričių (counties) ir miestų tarybų nariais? Galimi ryšiai ir su gubernatoriais bei miestų burmistrais. Tai būtų politinio gyvenimo vairuotojai. Turime šimtus lietuvių dėstytojų bei profesorių amerikiečių aukštojo mokslo institucijose. Kodėl jie negalėtų turėti artimesnių bei tampresnių ryšių su savo universitetų prezidentais ar fakultetų dekanais ir juos išnaudoti Lietuvos bylos reikalui? Kiekvienoje vietovėje yra palankių pavergtiesiems laikraštininkų ir radijo bei televizijos komentatorių. Su jais galima sueiti į artimesnį kontaktą ir juos laimėti saviems reikalams.
Išeivijos vyresniajai kartai gal tai yra kiek sunkiau atsiekti. Tai neturėtų būti jokia problema viduriniajai ir jaunajai kartoms. Vidurinės ir jaunosios kartos atstovai turėtų sau kalte įsikalti į galvas, kad tai visų mūsų pareiga ir darbas. Kitataučių įtraukimui į Lietuvos laisvės žygį “pateptųjų” nėra. Žinoma, direktyvų mums visiems reikia. Jų turėtų ateiti iš veiksnių ir per spaudą. Vidurinės kartos atstovus reikia tik kiek pastūmėti ta linkme, ir didelė jų dalis padarys daug. Kiek vargo yra su jaunosios kartos atstovais. Pas juos norų yra daug, jie tik nežino, kaip vieno ar kito darbo imtis. Pagrindinių organizacijų (ateitininkų, skautų ir kit.) vadovybės gali daug padėti, suruošdamos politinius seminarus, skirdamos tam daugiau dėmesio stovyklų programose ar net suorganizuodamos specialius kursus (vadų kursuose ar vasaros stovyklose). Ne vienas iš jūsų galite klausti — o kaip su Lietuvių Bendruomene?! Tam tikrų planų turime, jų turėsime dar daugiau. Be abejo, bandysime juos realizuoti.
Gražios iniciatyvos Kalifornijoje ir kitur parodo LFB sąjūdis, suorganizuodamas politinių studijų savaitgalius bei konferencijas. VLIK-e yra 15 politinių grupių. Jei tik visos tiek judėtų, kaip kad daro frontininkai, — sulauktumėm tikrai gražių rezultatų.
