BE MAGIKOS IR VARPŲ
Labai dažnai staigus džiaugsmas virsta nusivylimu. Taip atsitiko visai neseniai.
Paskaitę 1974.II.20 “Dirvą”, ne vienas pašokome: pagaliau ir mes šio to verti! Sujaudino sekanti straipsnelio antraštė: “ALTo delegacija pas prezidentą Nixoną”. Toliau buvo rašoma: “ALTo delegacija, kurią sudaro dr. Kazys Bobelis, pirmininkas ir dr. Jonas Genys, ATL atstovas Washingtone, vasario 19 d. bus priimti prezidento Nixono. Tą dieną, 2 vai. 30 min. p.p. Washing-tone vyks etninių gmpių vadovų konferencija . . .” Šioje vietoje kiek at-slfigome. Ką priims: dr. Bobelį su dr. Geniu, ar etninių grupių vadovus? Bet nuotaiką palaikė pranešimo šaltinis: “ALT Inf’. Taigi žinia iš ALT-os turi būti tikra.
Praėju, vasario 19 d., į mūsų daugelio namus atėjo vasario 23 d. “Draugas”. Jame užtikome, kad etninių grupių vadovų susirinkimas buvo. Buvo ir jiems priėmimas pas prez. Nixoną. “Iš lietuvių dalyvavo Amerikos Lietuvių Tarybos pirm. dr. K. Bobelis iš Čikagos ir dr. J. Genys iš Washingtono, Liet. Kat. susivienijimo pirm. Th. Mack iš Wil-kes Barre, Pa., K. Oksas iš Chicagos ir dr. A. Novasitis, LB centro valdybos vicepirm., iš Philadelphijos. Dr. K. Bobelis ir dr. J. Genys prezidentui įteikė specialiai paruoštą memorandumą”. (Kaip įteikė? Per pasiuntinius ar tiesioginiai?)
Taigi, etninių grupių vadovų susirinkime lietuviai turėjo keturias delegacijas: ALT-os, LRKSA, lietuvių respublikonų ir JAV LB. Bet kaip su ALT-os delegacija pas prezidentą?
Pranešimų, kaip tasai “ALT Inf.” “Dirvai” duotas, mūsų spaudoje būna dažnai. Ir tai ne laikraščių kaltė, bet “žinių agentūrų”, kuriomis redaktoriai pasitiki. Aišku, informacijos šaltiniai retkarčiais gali apsirikti ir būti priversti vėliau savo pranešimus patikslinti ar visai atšaukti. Tačiau patyčių klaidinimai yra grynas melas. Kalbant apie planus, sunku pramatyti, kaip seksis su jų įgyvendinimu, todėl jų optimistinis skelbimas ir vėliau pasėkmių stoka visuomenę apvilia. Bet pranešimai apie įvykius, aiškiai žinant, kad jie negali būti realizuoti, visuomenę įžeidžia. Mūsų tarpe panašių reiškinių būna (ne vien iš ALT-os pusės), nes institucijos dar vis kažkodėl galvoja, kad lietuvių išeivija nesusivokia, nesiorientuoja, yra lengvapėdė neišmanėlė. Gal taip buvo prieš šimtą metų, kai angliakasys mažai paskaitė ar, dvylika valandų požemy išbuvęs, dėl nuovargio nepajėgė skaityti. Tada jis tikėjo kiekvieno šviesesnio žodžiu. Tačiau (ne paslaptis!) pasitaikydavo apgavimų, ir žmonės tapo atsargesni. O šiuo metu pusgyves anteles skraidinti — vienas juokas.
Išeivijos nykimo priežastis sunku išvardinti, ir gal jos visos net ne žinomos. Tačiau pasitikėjimo stoka tikrai nepadeda; ir, tur būt, praeity dėl to atkrito dalis mūsų vyresniosios išeivijos, ypač daugiau prasilavinusios. Šiandien šviesesnieji iš ALT-os pranešimo ne tik pasijuoks, bet mos ranka į pačią ALT-ą (ir į kitas institucijas, panašiai besielgiančias). Tai kokias kovas, šią taktiką naudojant, galima laimėti?
Kyla įtarimas: kai kurių institucijų vadovybės (o gal kai kurios institucijų vadovybės) nepaiso, kas dėsis po jų. Tegul tvanas, ugnis, maras . . . Svarbu šiandien išsilaikyti ir kai ką atsiekti, net kreivu keliu pasinaudojant. Nebūtais dalykais pasigirsime, kai kas laikinai užkibs, susižavės ir mus parems. O kad rytoj tas pats rėmėjas, teisybę sužinojęs, šonan gręšis, kas tokio . . . Pagaliau, lai gudresnis tesupranta, lai jis tepyksta ar iš mūsų tesišaipo, gal net įsižeidžia, o iš lengvabūdžių ateis nauda.
Kreiva taktika jau seniai atgyveno, o mūsų veikla nesibaigia šiandiena. Visuomenė be ateities nė vieno nedomina, ir jos atstovų prezidentai nepriimdinės. Tautiniai sambūriai, šviesesnius savo narius paneigę, išbyrės, kaip smėlis be indo.
Lietuvių išeivijos statistika Amerikoje (šimtas tūkstančių vienon ar kiton pusėn) nėra pirminės reikšmės, nes žinome, kiek yra dirbančių ar visuomeniniu darbu besidominčių. Šimtai tūkstančių gali būti vertingi tik ypatingais atvejais — gerais ar blogais, — kaip teko patirti po Kudirkos įvykių. Tada spaudoje matėsi daug lietuvių kilmės autorių laiškų, ateidavo nelauktos finansinės paramos ir užklausimų, kaip į lietuviškąją visuomenę sugrįžti. Bet kasdienos darbe yra svarbūs tik tie, kurie juda. Jų nustojus niekas nesužinos ir apie tuos ypatingus atvejus, galinčius pusgyvį pažadinti. Impulsais pasitikėti yra žalinga, nes gyvybę palaiko tik nuolatinis budėjimas, kuriam masė nebūtinai reikalinga. Užtenka pasiryžusiųjų būrio.
Bet kas šį būrį laiduoja?
Yra nelogiška — prašyti paramos, o vėliau, jos susilaukus, tą geradarį pajuokti. Negalima jo ir neišmanėliu laikyti. Visuomeniniam gyvenimui, ypač mažose tautose, etika yra privaloma; ir ne tik žodžiuose, bet ir veiksmuose. Suktai išgauti laimėjimai yra laikini; vėliau tenka skaudžiai už juos užmokėti.
Jau seniai atėjo laikas visuomeniniame darbe atsisakyti magikos, dvilypės moralės, atsitiktinumų, varpais skambinimo, kur reikia susigėdus tylėti. Kuri institucija šito nesupranta, ilgai neišliks. Jei nė viena nesupras, — visi dingsime.
Ant. Bltkr.
Atnaujinkite “Į LAISVĘ” žurnalo prenumeratę 1974 metams!
