PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS — DIDYSIS BANDYMAS
Tarp vilčių ir abejonių
ANTANAS GINTARAS RAZMA
Ten, kur aidėjo jaunatviškas, lietuviškas balsas, dabar tyla. Čikagoj . . . Kent universitete . . . Romuvoj. Iš vyresnių ir jaunesnių girdisi pokongresinių abejonių: taip, mes matėme jaunų žmonių mases kongreso metu, bet dabar jau nieko nebesigirdi. Artas spektaklis buvo tik vienkratinė jaunimo koncelebracija, kuri vėl pasikartos 1975 Brazilijoje? Jei taip, abejojančių manymu, tai tie sunkiai surinkti pinigai geriau būtų buvę sunaudoti kuriam kitam ilgiau išliekančiam tikslui.
Organizacijai reikia idėjinės bazės
Lietuviškoj visuomenėj esama daug žmonių, kurie į kongresą žiūrėjo gan paviršutiniškai. Jiems bet koks jaunimo suėjimas jau yra svarbus laimėjimas lietuvybei. Pagal tai kongreso svarbiausias tikslas būtų buvęs sugabenti jaunimą iš viso laisvo pasaulio į vieną vietą, kad jis galėtų pasišnekėti, pasilinksminti ir gal net pradėti kurti lietuviškas šeimas. Žiūrint iš to taško, kongresas buvo stebėtinai sėkmingas: Kent valstybiniame universitete susirinko 250, Romuvos stovykloje 500 ir nesuskaitoma minia jaunuolių Čikagoj. Ir baliavota, ir linksmintasi, ir merginėta.
Ir aš nelinkęs visiškai nužeminti šitos kongreso pusės. Reikia sutikti, kad glaudūs ryšiai niekaip negali pakenkti lietuvybei ir jie gali duoti gerų rezultatų. Jaunuolis, savo akimis matydamas šimtus ar net tūkstančius savo amžininkų, kurie lietuviškai galvoja ir gyvena lietuviškais rūpesčiais, pats lietuvybėje sutirpsta. O tiems, kurie jau pasimetę gyvenamojo krašto kultūroj, tokia manifestacija primena jiem iš naujo vėl pažvelgti į užleistą lietuvybę. Bet vis tiek šitokie ryšiai neišsilaikys patvariau, jei nebus nuolatos atnaujinami ir stiprinami veiklos pagelba. Praeities patirtis sako, kad kiekviena organizacinė veikla, neturinti tvirtos idėjinės bazės, po kiek laiko sunyksta. Ypatingai tas aiškiai matosi jaunimo organizaciniame gyvenime. Tam nuolatiniam jaunimo lietuvybės stiprinimui Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas sukūrė Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungą.
Ko galima iš jos tikėtis?
Studijų savaitės metu Kent universitete, pirmą kartą išgirdęs kalbas apie pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos steigimą, neturėjau didesnių vilčių. Aš tikėjau, kad momentui atėjus, atstovai mielai priims tokį siūlymą ir nubalsuos vienbalsiai. Bet tuo viskas ir pasibaigs. Tos abejonės tarsi pasitvirtino, kai pakviesti žmonės vienas po kito atsisakė imtis vadovaujančių pareigų. Neturėdamas kitos išeities, darbo prezidiumas, prisiėmė pareigų suieškoti žmones, kurie apsiimtų tų didelį ir svarbų darbų dirbti. Ir tada man atrodė, kad šitokiu būdu ta organizacija buvo nuteista mirties bausme: apie jų nieko daugiau nebegirdėsime. Tačiau stovykloje Romuvoje išgirdome, kad vadovybė tikrai formuojasi. Viltys tapo realybe, kai uždarant stovyklų buvo pranešta, jog kunigas Saulaitis su savo grupe sutiko atsistoti tos organizacijo priekyje.
Nors dar peranksti džiūgauti, tačiau man jau nebėra tuščias šis teigimas: matot, mes pasiekėm savo tikslų, ir dėl tojau buvo verta turėti jaunimo kongresų. Žinoma, naujoji organizacija bus vertinama ne iš dabar kuriamų planų, bet iš ateityje atliksimų darbų. O tų darbų marios: pasiekti visų kraštų jaunimų, su juo susiprasti, jį sujungti ir sukurti organizacinę struktūrų konkrečių darbų realizavimui. Veiklos rezultatai pasirodys tik po ilgesnio laiko, gal daugiau negu už poros metų.
Tik vis neapleidžia vienas sunkus klausimas: ar tas pasiryžėlių kolektyvas pajėgs tų sunkių naštų išnešti. Juk jau turėjome (ir dabar teoretiškai tebeegzistuoja) tokių organizacijų, kuri idealistiškai planavo sujungti visus Šiaurės Amerikos studentus. Realiai vertinant jos padėtį, reikia pripažinti, kad jai nepasisekė. Tai kiek daug mes galime tikėtis iš PLJ Sąjungos: ar ji inkorporuos dabar veikiančias stipresnes jaunimo organizacijas, ar ji ras pakankamai jaunų vadų, nepersikrovusių kitais darbais, ar ji pajėgs pritraukti tų jaunimų, kuris yra jau nutolęs nuo lietuviško gyvenimo? Tai nėra menki uždaviniai. Išeivijos istorijoje yra buvę grupių ir individų, kurie bandė tokius ar panašius klausimus spręsti. Ir ne visada sėkmingai.
Ir vėl tenka blaškytis tarp vilčių ir abejonių.
Gimimas ir atgimimas
Pasvarstę kongreso atsiekimus ateities perspektyvoj, susipažinkim ir su kongreso detalėm. Kalbant apie meno parodų (kurioj kartais trūko ir meno,, ir geros valios priimti teisėjų sprendimus) mūsų jaunimas turėjo gerų progų pasirodyti savo gabumais, o kai kurie gavo net piniginį ačiū. Gi visuomenė turėjo galimybę pasidžiaugti jaunųjų talentais. Tai vienas taškas mūsų naudai.
Dienos Čikagoje pasisekė geriau, negu mes svajojome. Organizatorių tikslas buvo Čikagon sutraukti ir tų jaunimų, kuris gal kiek mažiau veiklus už tuos, kurie važiavo į studijų savaitę Kent universitete. Ta dvipusiška programa, rimtoji ir linksmoji, tikrai pasisekė: pritraukė ir jauniausius mūsų bendruomenės narius (kurie vadovaus sekančiam kongresui) ir tuos, kurie neturėjo pakankamai laiko, pinigų ar net ištvermės dalyvauti visoje kongreso eigoje. Pirmiesiems Čikagoje įvyko gimimas, antriesiems — atgimimas. Čikagoje vykusioje programos dalyje taip pat gausiai galėjo dalyvauti ir vyresnieji ir pasijusti aktyviais kongreso nariais. Studijų savaitė Kent u-te ir stovykla Romuvoje buvo rezervuotos tik jaunimui.
Vakarinės programos irgi puikiai pasisekė. Vienas “priekaištas” (ir tai sakoma su šypsena), kad esama perdaug lietuvių: trūkdavo vietos šokti, sėdėti, alsuoti, apsisukti. . .
Kalbant apie rimtųjų dalį, visi pripažins, kad paskaitos ir simpoziumai buvo pilni žmonių, ir kas nuostabiausia, diskusijose aktyviausiai dalyvavo jaunimas. Žinoma, buvo ir trūkumų, bet jie buvo išpirkti realiais laimėjimais
Kongreso viršūnė
Studijų savaitė, kurioje dalyvavo vien delegatai, turėjo būti kongreso viršūnė. Ji turėjo pasisekti. Kitaip — būtų nereikalingas pinigo išmetimas.
Atsakomybės jausmas lydėjo važiuojančius į Kent u-tų. Jau pirmų dienų rodėme geras pastangas: visi kaip vienas ėjom į paskaitas, rimtai klausėmės ir karštai diskutavome. Daugiau atsirado ir lietuviškai kalbančių. Jau po pirmos dienos nebesijautėme bejėgiai: žinojome, kad turime pakankamai jėgų ištesėti. Taip diena iš dienos vis ėjo geriau ir geriau. Ypatingai sužavėjo jauni žmonės iš mūsų pačių tarpo, pajėgę rimtai ir pozityviai klausimus nagrinėti. Pajutome, kad nėra reikalo bijoti, jog jaunimas negalėtų ateityje užimti mūsų intelektualų ir visuomenininkų vietas.
Parodę savo gabumus diskutuoti ir daryti sprendimus, laukėm paskutinės dienos, kada turėjo įvykti visų atstovų susirinkimas priimti rezoliucijas ir nutarti konkrečius darbus, lemiančius jaunimo ateitį išeivijoje.
Paskutinis posėdis pravestas formaliai: prezidiumas, mikrofonai, rašymo mašinėlės, parlamentarinė procedūra. Delegatai, suskirstyti pagal kraštus, rankose laikė oficialias balsavimo korteles. Viskas buvo gerai suplanuota ir tvarkingai pravesta. Diskusijos buvo rimtos ir priimta naudingų rezoliucijų. Prezidiumo pirmininkui Henriku Antanaičiui teko susirinkimų pratęsti keletą valandų.
Nežiūrint atsiektų rezultatų, į stovyklų Romuvon išvykstančius studijų savaitės dalyvius lydėjo kartu ir viltis, ir abejonės: ar bus mūsų padaryti nutarimai įgyvendinti? Ar bus?
Patirtis Romuvoje
Vertinant kongresinę stovyklų Romuvoje, reikia dėmesin priimti keletą dalykų. Pirma, pagrindinis kongreso darbas jau buvo atliktas ir atstovai norėjo pailsėti ir pasilinksminti. Antra, pusė stovyklautojų nebuvo atstovai, jų tarpe nemaža dalis moksleivių, tad stovyklos vadovybė suprato, kad negalima įvesti drausmės, kokia buvo studijų savaitėje. Trečia, nepalankios buvo fizinės sąlygos — viena nepakankamai didelė salė, kurion visi tuo pačiu metu sutilpti negalėjo. Visa tai priėmus dėmesin, galima realistiškiau įvertinti stovyklų Romuvoje. Žinoma, negalima nuneigti, kad paskaitose buvo pasigesta daug veidų. Žymiai geriau buvo darbo būreliuose. Kaip ir kitose stovyklose, taip ir čia pasitaikė ir asmeniškų nusikaltimų, bet jie viešai nekeltini.
Gal būt pati liūdniausia kongrese įgyta patirtis, kad visi lietuviai nepriklauso vienai didelei šeimai. Jaunimas visada buvo mokomas, kad bet kur važiuotum per pasaulį, rasi lietuvį tokį kaip save. Kongrese pamatėm, kad lietuviai draugaudavo su savo gerais pažįstamais, nerodydami pastangų suartėti su naujai sutiktais žmonėmis. O suartėjimas buvo vienas iš kongreso tikslų. Taip, kalbėjomės ir šokom, diskutavom ir gėrėm su kitų kraštų jaunimu, bet vis jautėm kažkokią nepralaužiamą sieną. Labiausia liūdna, kad ta siena kongreso eigoje nemažėjo. Tikėkimės, kad ją sugriausime Brazilijoje.
Ar pajėgūs perimti naštų?
Ar buvo verta organizuoti Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresą? Ar jis atliko paskirtį, ar pateisino organizatorių ir rėmėjų viltis? Pažiūrėjus į jį iš visų pusių, reikia pasakyti tvirtą taip. Jau pats pasiruošimas ir kongreso idėjos įgyvendinimas jaunimui davė vertingą patirtį. Juk mes patys turėjome planuoti, planus vykdydami bendradarbiauti su vyresniaisiais, priimti kritiką ir pasimokyti iš padarytų klaidų. Šitaip mes turime veikti, jei išeivijoje norime išlikti tautiškai stiprūs. Kongresas buvo lyg didžiulis bandymas, tarsi egzaminai patikrinti save, ar esame pajėgūs perimti iš tėvų jų nešamą tautinio darbo naštą. Vertintojų nuomonės skirsis, kaip mes tuos egzaminus išlaikėme, tačiau visi geros valios lietuviai turėtų pripažinti, kad dabar bent kiek esame geriau pasiruošę dirbti Lietuvai ir išeivijai svarbų lietuvišką darbą.
