1941 METŲ SUKILIMAS
STASYS LOZORAITIS, JR.
Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbesnių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokario laikais Lietuvos vardas retai tebuvo minimas tarptautinėje plotmėje. Tačiau ir tuo metu ji ne tiktai su dideliu pasiryžimu gynė savo teises, bet kai kuriais savo aktais net išsiskyrė iš kitų Europos tautų tarpo. Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją? Kuriame Europos rezistencijos istorijos puslapyje yra paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonis metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? Atrodo, lyg lietuvių tauta gyventų užuovėjoje nuo didžiųjų įvykių ir jos žemėje istorija būtų jau nuo senų laikų sustojusi. Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būt laisva ir nepriklausoma.
1941 m. sukilimas buvo tautinio sąmoningumo išraiška, kurios negalima sieti su kuria nors politine kryptimi ar polinkiu į vieną ar kitą svetimą valstybę. Tai buvo gaivališkas aktas Lietuvos suverenumui atstatyti. Ir jei sukilimo dalyvių tarpe kai kas puoselėjo dar ir kitokius tikslus, pati tautos laikysena 1941 metais ir vėliau, rezistencijos laikais, aiškiai parodė, ko ji nori ir ko ji siekia. Sukilimas, uždegęs visus gyventojų sluoksnius, buvo ypatingai gaivališkas, nes paskutiniųjų metų įvykiai buvo sunkiai pažeidę Lietuvos valstybės interesus ir lietuvių širdis. Lenkų ultimatumas, Klaipėdos atplėšimas, sovietinių bazių įvedimas, brutalus nepriklausomybės užgniaužimas ir pagaliau pragariškos birželio naktys psichologiškai paruošė dirvą didžiajam sprogimui. Skaudžių smūgių laikotarpis būtų galėjęs visiškai pakirsti lietuvių pasipriešinimo valią ir suduoti mirtiną smūgį valstybingumo idėjai. Rezultatai, tačiau, buvo priešingi: tauta nepaprastai subrendo ir kilo tylus pasiryžimas įrodyti sau ir kitiems, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja yra gyva. Štai kodėl sukilime ypatingai gausiai ir aktyviai dalyvavo jaunesnės kartos, nepriklausomoje Lietuvoje dar neturėjusios sprendžiamo balso, tačiau giliai pergyvenusios visus skaudžius įvykius. Sukilimas, tad, išveda į sceną visą eilę naujos kartos vyrų, kurie perima į savo rankas krašto reikalus. Tam tikra prasme 1941 m. sukilimas yra taip pat revoliucija, kuri giliai pertvarko lietuviškosios visuomenės klodus.
Reikia iškelti ir kitą svarbų sukilimo bruožą, kuris jį skiria nuo kitų, karo metu Europoje įvykusių rezistencinių judėjimų. Ir būtent tą, kad jis nebuvo jokios svetimos valstybės arba kare dalyvaujančių sąjungų interesuose. Šis faktas lyg ir patvirtina, kad Lietuvos žemėje istorija vystosi sudėtingiau negu kitur. Vokiečiai žiūrėjo į sukilimą kaip į vos vos toleruotiną mažos tautos aktą, kuriai jie buvo jau numatę tamsią ateitį besikuriančioje “naujoje Europoje”. Didieji vakarų sąjungininkai žiūrėjo į įvykius Lietuvoj su nepasitikėjimu, nes juk tuo momentu jų didžiausias susirūpinimas buvo sovietų valia bei galia pasipriešinti vokiečių įsiveržimui. Net ir lenkai, greit užmiršę Lietuvos didžiadvasišką laikyseną suklumpančios Lenkijos atžvilgiu ir ištiestą pagalbos ranką jos pabėgėliams, meta į lietuvius sukilėlius nedraugišką žvilgsnį. Taigi, sukilimas iššaukia užsienyje pasigėrėjimą, tačiau politiniu atžvilgiu jis palieka izoliuotas ir todėl grynai lietuviškas reikalas, be ypatingų politinių, ideologinių ar kitokių saitų su svetimaisiais. Šis labai būdingas bruožas tinka ne tiktai sukilimui, bet ir iš jo išėjusiai rezistencijai, kuri, kaip padėtis ir Lietuvos interesai reikalavo, turėjo būti nukreipta prieš vokiečius ir prieš sovietus ir, neretai, prieš lenkus.
Štai kodėl sovietų argumentacija, esą sukilimas tarnavęs tiktai vokiečių interesams, yra paprasčiausias tiesos iškraipymas. Ryšium su sovietų teigimais yra reikalinga nustatyti vieną, labai paprastą principą, ir, būtent, tą, kad kiekviena tauta yra savo krašto šeimininkė ir todėl laisva rinktis sąjungininkus bei draugus. Aiškiai nustačius šį principą, yra įdomu palyginti Lietuvos bei Sovietų Sąjungos laikyseną vokiečių atžvilgiu iki 1941 m. birželio mėnesio 21 dienos nakties, kada naciai pradėjo puolimą prieš Rytus. Vesdami dviejų kraštų politikos paralelę, matysime, kad Lietuvos santykiai su Vokietija beveik niekad nebuvo geri. Tuomet, kada Europoje buvo plačiai paplitęs noras nusileisti Hitlerio reikalavimams ir su juo susitarti,
Lietuva nepabūgo iškelti Klaipėdos krašto naciams bylą ir juos nuteisti. Vokiečių ekonominės sankcijos prieš Lietuvą, įvairūs spaudimai bei grąsinimai, kaip pavyzdžiui, lenkų ultimatumo metu, nepasibaigė net ir po Klaipėdos atplėšimo.
Kas liečia Sovietų Sąjungą, jau 1921 m. Leninas kreipėsi į vokiečius, prašydamas jų bendradarbiavimo, perorganizuojant raudonąją armiją; tais pačiais metais buvo sudaryta tarp abejų šalių prekybos sutartis, kuri lietė taip pat ir svarbių strateginių žaliavų tiekimą. Sovietų užsakymai Vokietijoj tuomet buvo didelė parama vokiečių pramonei ir jų slaptam apsiginklavimui. 1922 m. Rapallo sutartimi sovietai pirmieji Europoje atstato Vokietijos prestižą tarptautinėje plotmėje. Sekančiais metais sovietų vyriausybė Ruhr’o krašto krizės metu įspėja Lenkiją nesiimti jokių žygių prieš vokiečius ir tuo būdu garantuoja Vokietijai ramų užnugarį. 1926 m. tarp abejų šalių pasirašoma nepuolimo sutartis, kurioje jos pasižada nesiimti jokių nedraugiškų priemonių viena prieš kitą. Tuo tarpu vokiečių specializuoti karo daliniai vyksta į manevrus sovietų teritorijoje, kurioje taip pat yra slaptai statomi pirmieji vokiečių ginklų fabrikai. 1939 m., išmesta iš Tautų Sąjungos, Sovietų Sąjunga sudaro paktą su nacių Vokietija, dalinasi su ja Lenkijos ir Baltijos kraštų teritorijomis ir pažada tiekti didelius kiekius žaliavų, kurios yra pristatomos Reichui labai tvarkingai iki pat vokiečių - sovietų karo pradžios. Kai visoje Europoje prieš vokiečius prasideda pirmoji rezistencija, komunistai atsisako joje dalyvauti. Visi šie faktai yra, aišku, žinomi, tačiau šia proga juos reikia prisiminti, kad jie būtų dar daugiau žinomi. Sovietai neturi jokiom moralinės teisės ne tiktai kaltinti sukilimo organizatorius bei dalyvius, bet iš viso jo vienaip ar kitaip vertinti. Kitokios reakcijos Lietuvoje jie negalėjo laukti, nebent jie buvo įsitikinę, kad lietuvių tauta yra atsisakiusi bet kurio garbės jausmo.
Trisdešimčiai metų praėjus, kokį pėdsaką yra palikęs 1941 m. sukilimas, jo dalyviai, jo kritusieji? Jame gimė lietuvių rezistencinė valia, kuri prisitaikydama prie nuolat kintančių istorinių sąlygų, pagal susidarančias aplinkybes keisdama savo formas, tebėra gyva ir tvirta. Jos priemonės pasikeitė, tačiau tikslai pasiliko tie patys, kaip tų lietuvių, kurie tą tolimą birželio dieną sukilo prieš svetimuosius savoje žemėje. Jie būtų tą darę prieš svetimuosius iš vakarų ir pietų ir šiaurės. Prieš visus tuos, kurie šio 20 šimtmečio antroje pusėje bando užgniaužti tautų teises.
Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Tačiau ji teka viena kryptimi. Ir niekas jos nepakeis.
