KUNIGAS KOLCHOZE
Ištrauka iš Jurgio Gliaudos romano “Liepsnos ir apmaudo ąsočiai”
Man beeinant skveru pro išsilaisvinimo nuo hitlerinių okupantų paminklą, kur dar tebeliepsnojo aguonų margumynas, išvydau, kad jaunas juodbruvys atspaude keliu apžergęs dviratį, sustojo prie raštinės — atsiraštinės gonkų, nusipėstino ir atrėmė dviratį į turėklus.
Žmogus, aišku, buvo ekskursiniame žygy. Tokių vasarą ar rudeniop daug keliuose. Ant dviračio bagažinės buvo pririštas slepiamosios spalvos brezentinis maišas. Vyras buvo palaidinuotas, panašus į kokį bastūnėlį, bekulniuojantį nuo kolūkio iki kolūkio. Lieknas, kiek pastipa, guvus judesiuos, lyg kur skubėtų. Tikras vėjo botagėlis.
Jis apsidairė, sustojo akimis ant aguonų ir kitų želmenų ir įsmuko vidun pro raštinės duris Aš atsekiau paskui jį.
Raikūnas jau pamatė atvykėlį.
— Kuo galiu padėti sveikuliukui? — paklausė pirmininkas.
Tai buvo įprastas Raikūno kreipinys. Perdėtai nužemintas, bet jis tuo didžiavosi. Kad ir pirmininkas, o kiekvienam siūlosi padėti.
Tarpusavė apžiūra truko gal akimojį.
Dabar aš pamačiau, kad atvykėlio veide buvo kažkoks veržlumas. Tokio aršumo kolūkietyje retai rasi. Darbai nualina veido odą, bet dar labiau veido nuotaiką. Baikausko veide buvo veržlumas, bet toks tuščias, polėkiškas, lyg peteliškės sparneliai. Čia gi atsibrovėlio veržlumas savo tipu priminė man Dareikos akių plyšelius. Ir nesuvokiama jų paslaptis. O lieka jausmas, kad slapukas jaučiasi pranašesnis už tave.
— Ieškau darbo, — pasisakė atvykėlis. — Tur būt, kalbu su draugu pirmininku?
Balselis buvo skystokas, bet tonas gana drąsus, nesvyruojantis, lyg jau ir pasakytų: duosi darbo — ačiū, neduosi — sudiev.
Smalsumas Raikūno veide dingo, padėtis jam paaiškėjo. Daug tokių nenuosėdų ir dykaduonių, kandidatų į pravaikštininkus, valkiojasi po kolūkius, vis sakydamiesi, kad darbo knygelę pametęs arba kur užmiršęs.
— Taip, aš esu kolūkio pirmininkas, — prisistatė Raikūnas. O kas liečia darbo gavimą, baigta, — darbo jėgos trūkumo nejaučiame.
— MTS mačiau yra tolokai, — žinovo tonu pasakė įsibrovėlis, — vietoje neturite.
MTS turime rajone, — atsakė Raikūnas su tam tikru nekantrumu, — Esame per maži, kad turėtume savo stotį.
— Matai, — pasakė juodbruvys, — aš esu emteesininkas. Mechanikas. Ūkio padargų linijoje. Kuliamosios, sėjamosios, zig zagai, viskas tai mano linijoje. Leiskite, ir išmontuosiu. O kai sudėsiu, dirbs geriau. Arba duokite neveikiančią, sugadintą, išbrokytą. Garantuoju, dirbs kaip nauja. Dėlto ir paklausiau, ar MTS arti? Žinau, kad, kol MTS prisišauki, darbo laikas nueina.
Raikūnas pakeitė veido išraišką, atrodė, jis dabar lyg sutikęs pažįstamą žmogelį.
— Čia, mielas drauge, jau kita linija. Čia jau ir kitos linijos kalba. Kam tau ieškoti MTS, jeigi ir mes turime savo padarginę, pilną remonto laukiančių mašinų. Galime tuo reikalu šnekėtis. Teisingai pastebėjai, jeigu MTS už jūrių marių, laukų laukelių, kolūkiui labai reikia savo nagingo žmogaus.
— Tariuosi toks ir esu, — įsiterpė jauniklis.—Dokumentai pilnoj tvarkoj. Sąlygų nestatau, nei kontrakto. Jei mano darbas nepatiks, paspausiu pedalus toliau. Gal kurią MTS rasiu.
— Nesukaliok uodegos, kur MTS rasi, — pasakė Raikūnas. — Ir čia tau gali būti MTS. Čia darbo marios. Darbadieniai, žinai, pagal schemą. Specialūs mechanikui. Iš padarginės gali MTS susiformuoti.
— Mano darbą patys matysite, — pakartojo juodbruvys. — Pravaikštomis nesiskųsite. Dirbu — rankas miklinu. Matote panagės juodos, nepraplaunamos — mechaniko atestacija.
Raikūnas krustelėjo kėdėj, ištiesė svečiui kazbeką. Tas tačiau atsisakė: nerūkantis. Raikūno veide atsirado įsiteikimas, žūtbūtinis noras pasigrobti mechaniką, nušluostyti nosį MTS ponams ir girtuokliams.
— Matai, mūsų mechaninio inventoriaus padarginė visko apsčiai priversta. Matai sąrašą. Gyvatės, tą sugadino, tą sulaužė tą lauke žiemai užmiršo, surūdijo. Atšipo ar išklero — nurašome pagal amortizaciją, o iki nurašymo dar ir rūdyja biaurybės. Žmonės lauke palieka, kartais randame, parvelkame. Laukas švarus, o padarginė pilna rūdyjančių padargų. Bet sugadintą parvilkus kokia nauda? Tik rūdyja padarginėje. MTS atmeta užsakymus. Sako, pirma įsisavinkite valdymą, paskui nuvalykit rūdis, paskui, kad pagal planą toks ar kitoks padargas turi būti gerame stovy. O kas rūdis valys, visi savo darbadieniais gyvena. Taip sandėliuojasi daiktas be naudos. Geras daiktas, o be naudos.
— Mano pavardė Jatulis, — prisistatė.
Visi popieriai buvo tvarkoj: darbo knygutė, kad paskutinę vietą paliko be eksceso, pasas su nepraleistu terminu, specialisto pažymėjimas. Partinių prigulmybių neparodė.
— Dirbai prie Kauno, o šovei pas mus, į mūsų kemsyną, — įsiteikiančiai nusišiepė Raikūnas. — Bet pataikei, kur reikalingas.
— Jeigu atsakysite, nepatiksiu, paspausiu pedalus, — pasakė Jatulis. — Čia mane, keliu pravažiuojant, tas kalnelis patraukė. Toks ievų pilnas, toks milžinkapinis, tik pakedenti reikia ir būtų kaip kolūkio parkas.
— Matyt, žmogus su sveika iniciatyva, — pratarė Raikūnas. — Įtrauksi jaunųjų grupę ir turės kolūkis parką.
Jatulis šyptelėjo:
— Iš jūsų žodžių,draugas pirmininke, suprantu, kad neturėsiu toliau pedalų spausti.
— Ne, ne, — suriko Raikūnas. — Kur gi toliau? Tokio specialisto mums verkiant reikia.
Jis sukombinavo gudrią miną ir tarė su įtaiga galingo kolūkyje žmogaus, kuris, ką žada, padarys:
— Darbadienių primesime, ir bus speco alga. Ar esi su žmona?
— Vienas.
— Pas Dareikas kambarį paskirsiu. Geriausias iš kitų. Ten ir mūsų knygininkas gyvena. Dareika brigadininkas. Dareikienė pietus duoda. Nevedusiam rasime ir mergų. Turime čia gražių šelmių.
Jatulis lyg pasilenkė į Raikūną, ir ta keisto veržlumo išraiška, kurią sugavau jo veide savo pirmu žvilgsniu, tarytum paaštrėjo. Jis pasakė Raikūnui:
— Mat, draugas pirmininke, turiu jums pabrėžti, kad aš merginoms nesirūpinu. Darbo sritis — mano visas laikas. Aš, mat, esu mechanikas, o sau dar, lyg privatiškai, ir kunigas.
— Che, che, praktikuoji celibatišką gyvenimą? — šyptelėjo Raikūnas.
— Jūs dabar galite supykti ir atsisakyti nuo manęs, — pasakė Jatulis, — aš, mat, esu tikras kunigas. Dvasininkas.
Ir dabar taip staiga man paaiškėjo tas keistas veržlumas jo veide, tokia kolūkiškų veidų tarpe neįprastybė. Žmogus buvo nenormalus.
Raikūno veidas palengva iškrypo, lyg acto esencijos nupliekstas. Jame buvo pastanga susigaudyti, ar tas juodbruvys dabar mėtosi, ar kliedi, ar kvailai pokštauja, ar bendrakalbį kvailina?
— Bene nušnekėjai, pilieti, ar kvailesnių už save ieškai? — ištarė Raikūnas gera nežadančiu tonu.
— Atvirai sakau, prieš čia sustodamas darbui, kad kulto ministerija man leido gyventi iš mechaniko darbo. Ūkio pramonės sekcija leidimą davė. Juk mechanika dabar tokia deficitinė profesija.
— Neįmanomas dalykas, — suvapėjo Raikūnas, jau atgaudamas žadą.
Jis klausiamai pažiūrėjo į mane, ne mažiau suglumusį, ir svarstymo tonu nutęsė:
— Gal reikėtų miliciją pašaukti?
Žaibo mirksniu aš prisiminiau teoriją arba ir dogmą, kad socialistinis darbas įtraukia žmogų į geras vėžes. Aš pasakiau:
— Milicija, draugas pirmininke, nepabėgs. Jatulis pabėgs. Tegu parodo gabumus, kaip sakėsi, ištaiso tuos zig zagus, dėl kurių tiek turėjome problemų. Matysime, ar jis gebės? Ar klero žmogus ar MTS girtuoklis, zig zagams nesvarbu, bile tik pataisyti.
— Ne, ne, — susigriebė Rai-kūnas, — dėl milicijos aš tik taip sau. Iš formalybės.
— Jūsų žmogus teisingai sako, — atsiliepė Jatulis. — Milicija nepabėgs, lygiai ir man nėra ko bėgti nuo jos. Juk popierius matėt. Kadangi zig zagai nedirba, leiskite aptvarkyti. Dykai! Už pasikalbėjimą su jumis. O paskui leiskite ir pedalus paspausti.
— Ne, ne, — pasakė Raikūnas, — kodėl gi? Be zig zagų, ir kitų daiktų prikišta padarginė. Darbo marios.
Raikūno veide jau nyko nepasitikėjimas ir žiebėsi pirmininkiška galia savo drąsia iniciatyva patvarkyti padarginės laužą. Juk tai lyg geležėlę radus — į tokį užkampį užsuko padargų mechanikas. Jeigu ne žulikas — nauda, jeigu sukčius — sutvarkysime.
Jis pasakė kolūkio galiūno tonu:
— Eik į padarginę ir apsisvarstyk. Žinai, tau nebus čia lengva būti. Pats supranti. Bet man kolūkio reikalai visų pirma. Ar tu klero žmogus ar mašinų specas — jei inventorius bus kautynių parengimo stovyje, palieki. Priimu. Tik draugu nevadinsiu, pilieti Jatuli.
— Dėkui už supratimą, — pasakė Jatulis.
Su vėpla veido išraiška Raikūnas sušvebeldžiavo:
— Bet gi tokių anomalijų tarybinėje buityje dar nebuvau sutikęs: klero žmogus ir mechanikas.
— Kodėl gi, — atsiliepė Jatulis, — mūsų demokratija visiems ligi. O mano rankos, kaip matote, pačios sako — esu mechanikas.
Jo rankos tikrai buvo su įsėdusia odon alyva, juodos, darbininkiškos, nepraplaunamos. Ne tokios, kaip mano, glostančios knygas kaip mylimosios plaukus.
— Žiūrėsiu aš į tave, — tarė Raikūnas su atlaidžia mina, — kaip į žmogų su vieša yda. MTS turi mechanikus girtuoklius, o mes turėsime mechaniką klerikalą. Gal išgeri?
— Blaivininkas.
— Tai irgi yda. Būčiau kagoro pasiūlęs. Ar užsipelnysi liaudies pasitikėjimą, ar lieps man klero žmogų išvaryti, tada jau mano žodis silpnas. Bet priimu darban. Mechaniko mums verkiant reikia.
Aš nulydėjau Jatulį pas Dareikas. Jis ėjo greta manęs, prilaikydamas už vairo savo bagažu apkrautą dviratį.
— Patinka man jūsų kalnas, jis dėstė neskubėdamas. — Milžinkapis.
Jutau keistoką išgyvenimą, lyg eičiau greta padaro iš fantastiško romano. Tokius padarus, tur būt, sutiktų Baikauskas, nukeliavęs plėšinių į Marsą
